- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-28
- Bylos Nr.
- A-756-1544-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00078-2011-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. (M. K.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. K. kreipėsi su skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK) 2011 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. 40-24-K-1 dėl oficialaus perspėjimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas, vykdydamas 2011 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. 40-24-K-l, 2011 m. sausio 20 d. pareiškė jam oficialų perspėjimą Lietuvos Respublikos vardu. Oficialiame perspėjime nurodyta, kad pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Jo veiksmai buvo įvertinti kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjo nuomone, oficialus perspėjimas jam pareikštas nepagrįstai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir ONUĮ) 4 straipsniu, įstatymo numatytos prevencinės poveikio priemonės (oficialus perspėjimas yra viena iš šių priemonių) gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Tačiau nagrinėjamu atveju tokių duomenų nebuvo surinkta. Pareiškėjas neturi jokių ryšių su organizuotomis grupėmis ar nusikalstamais susivienijimais. Jokios veiklos, kuri galėtų kelti grėsmę visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai, pareiškėjas nevykdo. Oficialiame perspėjime nėra nurodyta, kokie būtent pareiškėjo veiksmai kelia grėsmę visuomenė saugumui ir kokių duomenų pagrindu daroma tokia išvada. Pareiškėjas nėra teistas, jo atžvilgiu nėra pradėta jokių ikiteisminių tyrimų. Be to, pareiškėjas gyvena Klaipėdoje, o į Šiaulius atvyksta tik aplankyti savo tėvų ir sporto reikalais. Pareiškėjas gyvena ramų gyvenimą, laikosi įstatymų, turi šeimą, studijuoja Kauno kūno kultūros akademijoje, aktyviai sportuoja, yra sporto klubo „Drakonas“ prezidentas, sporto klubo „Saulė“ trenerio asistentas, nuolat dalyvauja varžybose. Pareiškėjo veiksmai nekelia grėsmės visuomenės saugumui. Pareiškėjo nuomone, Šiaulių apskrities VPK pareigūnai siekia su juo susidoroti. Prieš keletą metų Šiaulių apskrities VPK buvo inicijavęs pareiškėjo išsiuntimo iš šalies procedūrą, tačiau teismas netenkino Šiaulių apskrities VPK prašymo panaikinti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas, 2011 m. sausio 19 d. atvykęs į Šiaulius, buvo sulaikytas Šiaulių apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pareigūnų ir pristatytas į policijos komisariatą. Joks ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pradėtas, jokie įtarimai jam nebuvo pareikšti, tačiau buvo atlikta jo krata. Policijos komisariate pareiškėjas buvo laikomas 3-4 valandas, po to buvo paleistas, nurodant, kad pareiškėjas ateitų į komisariatą kitą dieną. Pareiškėjui 2011 m. sausio 20 d. atvykus į komisariatą, jam buvo pareikštas oficialus perspėjimas. Nurodyti policijos pareigūnų veiksmai yra neteisėti.
Atsakovas Šiaulių apskrities VPK atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas sprendime nurodė, kad oficialus perspėjimas yra viena iš ONUĮ 3 straipsnyje numatytų prevencinių poveikio priemonių. Oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis (ONUĮ 5 straipsnis). Pagal ONUĮ 4 straipsnį, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
Nagrinėjamu atveju oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo pareikštas remiantis duomenimis, surinktais vykdant operatyvinę veiklą. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad paviešinti šių duomenų atsakovas negali, nes tai pakenktų vykdomam operatyviniam tyrimui ir sukeltų grėsmę operatyvinės informacijos subjektams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime taip pat pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kurio jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos nacionalinės teisės aiškinimui bei taikymui (ABTĮ 4 straipsnio 3 dalis), savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (EŽTT sprendimai: 2006 m. spalio 31 d. Güner ?orum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00; 2006 m. spalio 31 d. Aksoy (Ero?lu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00; 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04; 2009 m. balandžio 21 d. Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04). Tačiau šioje administracinėje byloje teisingumas gali būti įvykdytas nelaikant įrodymais faktinių duomenų, sudarančių valstybės ar tarnybos paslaptį.
Atsiliepimas
Atsakovo pateikta vieša informacija ir liudytojo R. I. parodymai leidžia teigti, kad atsakovas skundžiamo nutarimo priėmimo metu disponavo informacija apie pareiškėjo ryšius, suteikiančius pagrindą taikyti ONUĮ numatytą prevencinę priemonę. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenų apie fizinį asmenį pažymos (b. l. 58) matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu 2011 m. vasario 28 d. Šiaulių apskrities VPK pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 40-1-79-11 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, kurioje M. K. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje. 2011 m. gegužės 1 d. Šiaulių apskrities VPK pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 40-1-179-11 pagal BK 224 straipsnio 1 dalį. Šios aplinkybės įrodo, jog, pareiškiant oficialų perspėjimą, buvo duomenų, kad pareiškėjas linkęs daryti nusikaltimus ir jo atžvilgiu buvo būtina taikyti prevencinę priemonę siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Liudytojo R. I. parodymai įrodo, kad pareiškėjas palaiko ryšius su organizuotų grupių ar nusikalstamų susivienijimų nariais, tai yra A. B., kuris yra daug kartų teistas, sulaikytas už narkotinių medžiagų platinimą, D. R., kuris taip pat daug kartų teistas, sulaikytas už narkotinių medžiagų laikymą, Ž. Ž., kuris teistas daugiau nei 10 kartų, šiuo metu sulaikytas už pasikėsinimą nužudyti. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, galinčių patvirtinti, kad minėtas liudytojas anksčiau konfliktavo su pareiškėju ir gali būti nusiteikęs prieš pareiškėją. Be to, tam tikrų liudytojo parodymų nepaneigia ir pats pareiškėjas, teismui nurodydamas, kad jis buvo įvykio vietoje, susijusioje su Ž. Ž. veika. Pareiškėjo parodymai, kad policijos pareigūnai jį persekioja ir bando susidoroti su juo, vertintini kritiškai, nes pareiškėjas šių aplinkybių neįrodė.
Oficialus perspėjimas pareiškėjui pareikštas nepažeidžiant ONUĮ 6 straipsnyje nustatytų reikalavimų. ONUĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad policijos vadovas arba pavaduojantis policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytus duomenis, įgalioja policijos pareigūną pareikšti asmeniui oficialų perspėjimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Šiaulių apskrities VPK viršininko pavaduotojas 2011 m. sausio 20 d. įgaliojo vyriausiąjį tyrėją R. P. pareikšti M. K. oficialų perspėjimą (b. l. 40). Pagal ONUĮ 6 straipsnio 2 dalį, policijos pareigūnas, vykdydamas sprendimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo, turi teisę išsikviesti asmenį į policijos įstaigą. Todėl policijos pareigūnas, kviesdamas ir pristatydamas pareiškėją į policijos įstaigą, įstatymo nepažeidė. ONUĮ 6 straipsnio 3 dalis numato, kad sprendimas dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui įforminamas raštišku nutarimu, kurį patvirtina policijos įstaigos vadovas. Nutarimas taikyti pareiškėjui oficialų perspėjimą 2011 m. sausio 20 d. patvirtintas Šiaulių apskrities VPK viršininko pavaduotojo (b. l. 41). Oficialus perspėjimas pateiktas pareiškėjui susipažinti ir pasirašyti, jam įteiktas oficialaus perspėjimo nuorašas. ONUĮ 6 straipsnio 5 dalis numato pareigą įteikti asmeniui tik oficialaus perspėjimo nuorašą. Pareiškėjo argumentai, kad pareikštame oficialiame perspėjime nėra nurodyti duomenys, kurių pagrindu jam skiriama ši prevencinė priemonė, atmestini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog atsižvelgiant į ONUĮ 5 straipsnį, teismų praktiką dėl informacijos slaptumo ir minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-162/2010).
Šiaulių apskrities VPK 2011 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. 40-24-K-1 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“, kurio pagrindu pareiškėjui pareikštas oficialus perspėjimas, yra teisėtas ir pagrįstas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas M. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Šiaulių apskrities VPK 2011 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. 40-24-K-1.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus, kuriais grindė savo skundą pirmosios instancijos teismui. Tvirtina, kad jo atžvilgiu nėra priimta apkaltinamųjų nuosprendžių. Jis nėra įtariamas sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu. Ikiteisminiai tyrimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėti jau po oficialaus perspėjimo pareiškimo. Jis turi šeimą, studijuoja Kauno kūno kultūros akademijoje, aktyviai sportuoja, yra sporto klubo „Drakonas“ prezidentas, sporto klubo „Saulė“ trenerio asistentas, nuolat dalyvauja varžybose. Pareiškėjo veiksmai nekelia grėsmės visuomenės saugumui. Pareiškėjas, 2011 m. sausio 19 d. atvykęs į Šiaulius, buvo sulaikytas Šiaulių apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pareigūnų ir pristatytas į policijos komisariatą. Joks ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pradėtas, jokie įtarimai jam nebuvo pareikšti, tačiau buvo atlikta jo krata. Policijos komisariate buvo laikomas 3-4 valandas, po to buvo paleistas, nurodant, kad pareiškėjas ateitų į komisariatą kitą dieną. Jam atvykus į komisariatą 2011 m. sausio 20 d. buvo pareikštas oficialus perspėjimas. Nurodyti policijos pareigūnų veiksmai yra neteisėti. Pareiškėjas pažįsta teismo sprendime nurodytus asmenis, tačiau jie nėra pareiškėjo artimi draugai. Pareiškėjas nėra susijęs su šių asmenų atžvilgiu pradėtais ikiteisminiais tyrimais. Pareiškėjo nebuvo įvykio, dėl kurio buvo sulaikytas Ž. Ž., vietoje. Jis tik važiavo į tą pusę, nes paskambino nukentėjusiojo brolis V. U.. Pareiškėjas važiavo pas nukentėjusiuosius, o ne pas Ž. Ž.. Pareiškėjo nuomone, prevencinė poveikio priemonė jam taikyta nepagrįstai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atsakovas Šiaulių apskrities VPK prašo palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas ginčija Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. 40-24-K-1, kuriuo buvo nutarta pareiškėjui M. K. taikyti prevencinę priemonę – oficialų perspėjimą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas teigia nesutinkąs su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir apeliaciniame skunde nurodo tas pačias aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas jo skundas pirmosios instancijos teismui.
Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 punktai). Vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 str.), teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).
Apeliacinės instancijos teismo pareiga patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 136 str. 1 d.). Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles.
Oficialus perspėjimas yra viena iš Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų prevencinio poveikio priemonių rūšių. Oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis (ONUĮ 5 str.). Pagal ONUĮ 4 straipsnį tokia prevencinio poveikio priemonė gali būti taikoma asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką aiškinant ir taikant ONUĮ nuostatas (ABTĮ 13 str.1 d.), pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) bei Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, teismas pagrįstai tikrino, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bei įvertino nagrinėjamoje byloje esančius neįslaptintus duomenis apie pareiškėjo ryšius su organizuotų grupių ar nusikalstamų susivienijimų nariais, jam 2011 m. kovo 8 d. ir 2011 m. gegužės 2 d. pareikštus įtarimus apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, 165 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, 224 straipsnio 1 dalyje (b. l. 62-63, 58), ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka, todėl jų nekartoja. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjui 2007 m. rugpjūčio 21 d. jau buvo skirtas oficialus perspėjimas, taikyti teismo įpareigojimai. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius byloje esantiems duomenims atmeta ir pareiškėjo teiginius, kad jis nėra teistas, laikosi įstatymų, gyvena ramų gyvenimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. K. buvo teistas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 28 d., 2006 m. rugsėjo 29 d., 2008 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiais pagal Baudžiamojo kodekso 245 straipsnį, 233 straipsnio 1 dalį, taip pat ir 1985 m. kovo 5 d. ir 1985 m. gruodžio 27 d. Aukščiausiojo Teismo bei Vilniaus m. Lenino rajono teismo nuosprendžiais už asmeninio piliečių turto vagystes, pabėgimą iš suėmimo (13-kai metų laisvės atėmimo) (b. l. 56-58), tačiau atitinkamų išvadų nepadarė.
Visų byloje ištirtų duomenų visuma, juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu, buvo pakankama daryti išvadą, jog M. K. susijęs ryšiais su ne kartą teistais ir organizuotoms grupėms ar nusikalstamiems susivienijimams priklausančiais asmenimis, ir manyti, kad jis gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Todėl atsakovas 2011 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 40-24-K-1 priėmimo metu turėjo pagrindą taikyti prevencinio poveikio priemonę siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves (ONUĮ 4 str.).
Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.