Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-05-21 · Administracinė byla Nr. AS-146-274-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-21
Bylos Nr.
AS-146-274-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
R., R. Č.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai
Administracinė byla Nr. AS146–274/2010 Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. gegužės 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai dėl drausminės nuobaudos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėja R. Č. (toliau – ir pareiškėja) 2010 m. lapkričio 20 d. padavė skundą, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2009 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 6-15-522, 2009 m. spalio 30 d. įsakymą Nr. P-461 ir 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymą P-476, kuriais jai paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas ir kuriais ji perkelta iš Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojos pareigų į Kauno miesto apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės pareigas. Tuo pačiu skundu prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamų teisės aktų galiojimą.

2009 m. lapkričio 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

2010 m. kovo 20 d. pareiškėja pakartotinai pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti šioje byloje ginčijamų teisės aktų galiojimą.

Prašymą motyvavo tuo, kad šiuo metu yra rengiama prokuratūros sistemos reorganizacija, kuri bus taikoma ir Kauno miesto bei Kauno rajono apylinkių prokuratūroms (siūlomas šių prokuratūrų sujungimas). Po reorganizacijos pasikeis prokuratūros etatų sudėtis, darbuotojų teisinis statusas, garantijos, atleidimo pagrindai, galimybė dalyvauti konkursuose į pareigas. Nurodė, kad jai palankaus teismo sprendimo priėmimo nagrinėjamoje byloje atveju, nesustabdžius ginčijamų aktų galiojimo, iš esmės būtų pažeista jos teisė dėl galimo perkėlimo į kitas lygiavertes pareigas Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 36 straipsnio 3 d. 2 p. pagrindu (kai dėl prokuratūros darbo organizavimo pakeitimų panaikinamos jos pareigos), teisė būti atleistai iš tarnybos Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 d. 7 p., pagrindu ir teisė gauti su tuo susijusias išmokas, teisė dalyvauti konkursuose pareigoms užimti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 22 d. nutartimi pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja pateikė teismui informaciją, kuri leidžia daryti prielaidas, kad bus vykdoma Kauno miesto apylinkės prokuratūros reorganizacija, t. y. gali keistis prokuratūros struktūra, dydis. Tuo tarpu duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjos darbovietė bus likviduojama, teismui nebuvo pateikta. Todėl teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog reorganizacija gali įtakoti galimo teismo sprendimo įvykdymą.

III.

2010 m. balandžio 2 d. pareiškėja R. Č. pateikė atskirąjį skundą (III t., b. l. 66-68) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarties, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti jos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Skunde išdėstė šiuos nesutikimo su skundžiama nutartimi motyvus:

Šalies argumentai

1. Savo pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių ji nurodė aplinkybes dėl savo darbovietės reorganizavimo (Generalinės prokuratūros struktūrinių padalinių apylinkių bei rajonų prokuratūrų reorganizavimo), o ne likvidavimo, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.

2. Po reorganizacijos planuojamas sugrąžinimas į ankstesnes pareigas jos atveju būtų neįgyvendinamas todėl, kad atrankoje į šiuo metu neužimtą Vyriausiojo prokuroro pavaduotojo etatą ji negalėtų dalyvauti dėl galiojančios drausminės nuobaudos, nes prokuroras į aukštesnes pareigas skiriamas tik pasibaigus drausminės nuobaudos galiojimo laikui (Prokuratūros įstatymo 42 straipsnio 4 punktas). Taip pat ji negalėtų įgyvendinti savo teisių, numatytų Prokuratūros įstatymo 36 str. 1 d., 3 d. 2 p., 4 d. 2 p., 44 str. 1 d. 6 p., 47 str.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria nuspręsta netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Savo poziciją grindžia tokiais argumentais:

1. Apeliantės pozicija, jog jau yra žinoma kaip bus reorganizuojamos Kauno miesto ir rajonų apylinkių prokuratūros, kokios jų pareigybės ir kiek jų išliks yra nepagrįstas, nes Generaliniam prokurorui 2010 m. sausio 22 d. pateikti darbo grupės pasiūlymai yra tik rekomendacinio pobūdžio, jų tikslas išanalizuoti esamą situaciją bei pateikti įmanomus Generalinės prokuratūros ir jos teritorinių padalinių reorganizacijos būdus.

2. Atsižvelgiant į tai, kad iki skundžiamo Generalinio prokuroro įsakymo Nr. P-461 priėmimo pareiškėja ėjo Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojos pareigas, net ir tuo atveju, jei skundžiamas įsakymas dėl jos perkėlimo būtų panaikintas, ji galėtų būti paskirta į lygiavertes pareigas (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių arba Panevėžio apylinkių vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas). Kadangi, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos prokuratūra nėra likviduojama, aukščiau minėtos prokuratūros išliks, todėl nėra būtinumo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus (71 straipsnio 2 dalies 1 punktas), išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas (71 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas (71 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Pareiškėja iš esmės inicijuoja ginčą dėl administracinių aktų, kuriais jai paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas ir kuriais ji perkelta iš Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojos pareigų į Kauno miesto apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės pareigas, teisėtumo ir pagrįstumo bei prašo laikinai sustabdyti šių aktų galiojimą, t. y. taikyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (pvz., administracinės bylos Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007).

Iš pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo matyti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę ji sieja su ta aplinkybe, jog reorganizavus Kauno miesto apylinkės prokuratūrą, jai palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, jos grąžinimas į ankstesnes pareigas po reorganizacijos būtų neįgyvendinamas.

Tačiau pažymėtina, jog byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūros reorganizavimo procesas šiuo metu yra objektyviai pradėtas ar rengiamasi jį nedelsiant pradėti (pvz., pakeista prokuratūros etatų sudėtis, darbuotojų teisinis statusas, garantijos, yra priimtas sprendimas dėl tam tikrų darbuotojų atleidimo ar paskelbti konkursai užimti naujas pareigas ir pan.), t. y. inicijuoti faktiniai pareiškėjos darbovietės reorganizavimo veiksmai, kurių padarinių pašalinimas galimai būtų sudėtingas ar neįmanomas (ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 92 straipsnis). Priešingai, pareiškėjos į bylą pateikti duomenys (Darbo grupės pasiūlymai dėl prokuratūros struktūros optimizavimo (III t., b. l. 70-88) ir Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2010 m. balandžio 28 d. įsakymas Nr. I-50 „Dėl darbo grupės sudarymo“) byloja, kad šiuo metu yra tik svarstomi pasiūlymai dėl prokuratūros struktūros optimizavimo – Generaliniam prokurorui buvo pateikti pasiūlymai, kuriuose išanalizuota esama situacija, pateikti galimi Generalinės prokuratūros ir jos teritorinių padalinių reorganizacijos būdai, ir šiuo metu yra sudaryta darbo grupė, kuri rengs teritorinėms prokuratūroms reorganizuoti reikiamų teisės aktų projektus. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos prašymas yra grindžiamas prielaidomis apie ateityje numatomą jos darbovietės reorganizavimą ir bylos medžiagoje nėra įrodymų, jog nesustabdžius ginčijamų aktų galiojimo, iš esmės galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas būsimo teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas, tai yra buvusios iki ginčijamų aktų priėmimo padėties atkūrimas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą arba pakeisti vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę kita (ABTĮ 71 str. 5 d.), todėl tokia teismo nutartis neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į pirmosios instancijos teismą, pateikiant motyvuotą prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

R. Č. atskirojo skundo nepatenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius