Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-03 · Administracinė byla Nr. I-4048-968/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-03
Bylos Nr.
I-4048-968/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rytis Krasauskas
Pareiškėjas
R. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Panevėžio pataisos namų
Advokatai
Irmantas Tumas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4048-968/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04362-2015-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 3 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas,sekretoriaujant Astai Statkevičienei,

dalyvaujant pareiškėjai R. K. (pagal Gyventojų registro duomenis R. K., pagal santuokos liudijimą – R. K.) ir jos atstovui advokatui Irmantui Tumui,

specialistei R. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Panevėžio pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėja R. K. su skundu (t. 1, b. l. 1–5) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad laikotarpiu nuo 2005-07-15 iki 2015-09-01 Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) ji buvo laikoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o Panevėžio pataisos namuose (toliau – Panevėžio PN) pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė gauti dietinį maitinimą.

2. Pareiškėja nurodo, kad LAVL ji buvo laikoma perpildytose palatose, antisanitarinėmis sąlygomis, kadangi palatų oro temperatūra ir drėgmė neatitiko nustatytų higienos normų, ventiliacija buvo prasta, o tualetas įrengtas bendrame kameros plote, atskirtas tik pertvara. Pareiškėjos teigimu, 2015-08-27, prieš etapuojant į LAVL, ji Panevėžio PN valgyti gavo tik 12 val. 15 min., o į LAVL atvyko tik 20 val. 15 min. Sausas davinys išvykstant iš Panevėžio PN jai nebuvo išduotas. Esą tokios aplinkybės kartojasi nuolat, dėl to pareiškėja būna alkana, jaučia diskomfortą. Pareiškėja taip pat skundžiasi, kad Panevėžio PN jai nėra suteikiamas dietinis maitinimas. Dėl skunde išdėstytų aplinkybių pareiškėja nurodo patyrusi fizinius skausmus, emocinius išgyvenimus, neturtinę žalą.

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LAVL atsiliepime (t. 1, b. l. 33–36) su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodo, kad LAVL pareiškėja buvo gydoma: nuo 2005-02-28 iki 2005-04-04 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 27, kurios plotas 21,25 m² ir kurioje yra įrengtos 7 lovos; nuo 2005-08-31 iki 2005-09-12 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2005-09-28 iki 2005-10-12 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2006-04-26 iki 2006-05-04 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo

2006-07-28 iki 2006-08-10 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2006-09-21 iki 2006-09-25 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2007-11-29 iki 2007-12-05 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2008-04-24 iki 2008-05-08 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo

2008-07-10 iki 2008-07-28 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2008-09-15 iki 2008-10-03 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2009-03-26 iki 2009-04-02 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2009-04-30 iki 2009-05-11 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo

2009-07-01 iki 2009-07-09 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2009-10-14 iki 2009-10-21 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2010-03-10 iki 2010-03-25 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2010-09-29 iki 2010-10-04 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo

2011-04-06 iki 2011-04-19 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2011-10-26 iki 2011-11-10 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2012-05-24 iki 2012-06-05 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2012-12-12 iki 2013-01-02 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo

2013-03-26 iki 2013-04-10 Vidaus ligų palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2013-07-04 iki 2013-07-30 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2013-08-16 iki 2013-09-12 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2014-03-20 iki 2014-04-02 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2014-05-29 iki 2014-06-10 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2014-09-11 iki 2014-09-25 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2014-11-14 iki 2014-11-20 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2015-04-01 iki 2015-04-08 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų LAVL neveda, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, nes ligoninėje turi būti teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos galėjo būti viršytos. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir keičiamas. Sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, teisės aktuose nenustatyta, kad unitazas klozetas turi būti uždengtas. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, pagal poreikį. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos reikalavimus. Sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą nėra pakankama nustatyti, kad LAVL deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėja šiuo atveju nepagrindė žalos atsiradimo fakto. LAVL taip pat prašo taikyti Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą senaties terminą.

LAVL atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

4. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio PN atsiliepime (t. 1, b. l. 18–23) su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neturtinę žalą dėl dietinio maitinimo už laikotarpį nuo 2005 m. iki 2013-02-27 palinkti nenagrinėtą, o kitą skundo dalį atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodo, kad:

4.1. Klausimas dėl dietinio maitinimo neskyrimo pareiškėjai laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2013-02-27 jau buvo išnagrinėtas Panevėžio apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (toliau – LVAT). Pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą nuteistieji maistu pagal dietinio maitinimo normas privalėjo būti aprūpinami tik jiems besigydant pataisos įstaigų gydymo įstaigose. Nuo 2015-04-01 galiojantis teisinis reguliavimas nustato, kad pagal dietinį valgiaraštį maitinami nuteistieji, kuriems tokį maitinimą paskyrė kalinimo įstaigos gydantis gydytojas. Panevėžio PN tinkamai vadovavosi minėtu teisiniu reguliavimu ir pagrįstai neskyrė pareiškėjai dietinio maitinimo, kadangi tam neturėjo LAVL rekomendacijų. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjai nė karto nebuvo rekomenduotas dietinis maitinimas, o pati nuteistoji dėl dietinio maitinimo skyrimo skundui aktualiu laikotarpiu į Panevėžio PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus nesikreipė. Panevėžio PN atsiliepime atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai yra rekomenduotinas ne dietinis maitinimas, o racionali mityba.

4.2. Pareiškėja 2015-08-27 per Kauną buvo konvojuota į LAVL. Panevėžio PN negali prognozuoti, kiek tiksliai užtruks nuteistųjų konvojavimas, kadangi jis gali užtrukti skirtingą laiko tarpą, priklausomai nuo to, ar konvojui reikia sustoti paimti nuteistųjų ar suimtųjų kituose (tarpiniuose) paskirties punktuose. Atsižvelgiant į turimą praktiką ir objektyviai vertinant, kiek gali užtrukti kelionė iš Vilniaus į Panevėžį, laiko tarpas tarp nuteistųjų maitinimo (pietų) iki nuvykimo į paskirties vietą nėra ilgesnis nei 6 val., todėl papietavusioms nuteistosioms, konvojumi vykstančioms į Vilnių, sausas davinys nėra išduodamas.

4.3. Panevėžio PN nurodo, kad patyrė 115 Eur bylinėjimosi išlaidų, prašo jas priteisti iš pareiškėjos.

Panevėžio PN atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

5. Šioje byloje pareiškėja prašo priteisti 50 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri, jos nuomone, kilo dėl to, kad laikotarpiu nuo 2005-07-15 iki 2015-09-01 LAVL ji buvo laikoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o Panevėžio PN pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė gauti dietinį maitinimą.

Dėl pareiškėjos laikymo LAVL sąlygų

6. LAVL daliai pareiškėjos reikalavimų teismo prašo taikyti trejų metų ieškinio senatį.

6.1. CK nustatyta, kad: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (1.124 straipsnis); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (1.125 straipsnio 8 dalis); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 straipsnio 1 dalis); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (1.127 straipsnio 5 dalis); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-12-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 pažymėjo, kad įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Pagal CK1.131 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tokiu atveju pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Dėl to, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

6.2. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėja dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą, be kita ko, laikotarpiu nuo 2005-07-15 iki 2012-08-31 nors skundą teismui surašė ir išsiuntė tik 2015-08-31 (t. 1, b. l. 10), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų savo teisių pažeidimo minėtu laikotarpiu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėja per šį laikotarpį būtų veikusi protingai ir sąžiningai, būtų ėmusis aktyvių teisėtų veiksmų iki šios bylos iškėlimo, siekdama ginti savo pažeistas teises.

6.3. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojama praktika, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975-02-21 sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996-10-22 sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

6.4. Teismo vertinimu, CK 1.124 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas yra pakankamas, siekiant pasinaudoti savo pažeistų teisių gynybos priemonėmis teisme. Pareiškėja šioje administracinėje byloje teismui nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL prisiteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Skunde pareiškėja teigia, kad jos laikymo sąlygos buvo nežmoniškos, sukėlė jai dvasinius išgyvenimus. Taigi, jei pareiškėja jautė tokius išgyvenimus, ji turėjo suvokti, kad jos teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai (žr., pvz., LVAT 2015-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Jokios objektyvios aplinkybės, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, šiuo atveju byloje taip pat nenustatytos, todėl teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (lot. pagal pareigas). Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pareiškėjos skundo dalis, kuria prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį iki 2012-08-31, atmestina. Atitinkamai, teismas šioje byloje vertins, ar pareiškėjos laikymo LAVL sąlygos atitiko reikalavimus laikotarpiu nuo 2012-08-31 iki 2015-08-31 (t. y. iki skundo surašymo ir išsiuntimo dienos).

7. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

8. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėja: nuo 2012-12-12 iki 2013-01-02 buvo gydoma Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m²; nuo 2013-03-26 iki 2013-04-10 – Vidaus ligų palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m²; nuo 2013-07-04 iki 2013-07-30 – Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m²; nuo 2013-08-16 iki 2013-09-12 – Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m²; nuo 2014-03-20 iki 2014-04-02 – Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m²; nuo 2014-05-29 iki 2014-06-10 – Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m²; nuo 2014-09-11 iki 2014-09-25 – Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m²; nuo 2014-11-14 iki 2014-11-20 – Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m²; nuo 2015-04-01 iki 2015-04-08 – Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m². Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m². Atsakovės atstovė teigia, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama, o galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Tačiau LAVL atsiliepime nurodė, kad kameros tipo palatose Nr. 21 ir Nr. 22 yra įrengta po 8 lovas, bei neneigė, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Atitinkamai, remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, prašymo Nr. 42525/07; LVAT 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovės atstovei. Šiuo atveju pareiškėjos teiginiai, kad minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas nebuvo užtikrintas, nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl iš byloje pateiktų duomenų iš esmės galima spręsti, kad aukščiau minėtais pareiškėjos buvimo LAVL laikotarpiais, t. y. 143 lovadienius (t. 1, b. l. 57–65), nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus palatos ploto norma.

9. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad pareiškėja skunde nurodo, jog buvo konvojuota į LAVL ir 2015-08-27. Atsiliepime į pareiškėjos skundą LAVL apie tai nepateikė jokių duomenų, tačiau iš byloje pateiktos Panevėžio PN 2015-08-26 konvojavimo paraiškos Nr. S-4251 bei 2015-08-27 konvojuojamųjų sąrašo (t. 1, b. l. 27, 28) matyti, kad pareiškėja kartu su dar dviem nuteistosiomis 2015-08-27 buvo konvojuota į LAVL. Iš byloje esančios medžiagos taip pat matyti, kad skundą teismui pareiškėja 2015-08-31 surašė vis dar būdama LAVL (21 kameroje) (t. 1, b. l. 10). Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad laikotarpį nuo 2015-08-27 iki 2015-08-31 pareiškėja praleido vienoje iš LAVL atsiliepime nurodytų palatų, kurių plotas 15,39 m² ir kuriose yra įrengtos 8 lovos. Teismui šioje byloje konstatavus, kad minimalus asmeniui tenkantis plotas šiose palatose neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2015-08-27 iki 2015-08-31, t. y. 5 lovadienius, būnant minėtoje palatoje pareiškėjai taip pat nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus palatos ploto norma.

10. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, matyti, kad palatoje vienam asmeniui tenkantis plotas ginčo laikotarpiu neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų, todėl konstatuotina, kad pareiškėjos buvimo LAVL atskirais laikotarpiais nuo 2012-12-12 iki 2015-08-31 metu (iš viso 148 lovadienius) buvo pažeista jos teisė į minimalų 5,1 m² plotą.

Žemesnės instancijos teismas

11. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jai, inter alia (lot. be kita ko), nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Taigi, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.

12. Pareiškėja teigia, kad dėl jos laikymo LAVL neatitinkančiomis įstatymų nustatytų reikalavimų sąlygomis ji patyrė nepatogumus. Byloje nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, nes valstybė pagal teisės aktus 148 dienas neužtikrino pareiškėjai minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjai kilo atitinkamos pasekmės. Atsakovės atstovė nurodo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LAVL administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjai.

13. Atsižvelgiant į pareiškėjos skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėja galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyrusi, jei būtų buvusi laikoma teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

14. Pareiškėjos teigimu, LAVL palatose buvo įrengtas atviras tualetas.

14.1. Sanitarinio mazgo patalpos įrengimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkto nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pažymėtina, jog atskirą nuo palatos tualeto įrengimą reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 47:2011) 32 punktas. Taigi teisės aktuose yra įtvirtintas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje, jame turi būti įrengta atskira nuo kameros vėdinimo, taip pat šalto vandens tiekimo sistema.

14.2. Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, jog LAVL atsiliepime išdėstyti argumentai, esą sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto gali būti atitverta tik 1,5 metro aukščio pertvara, vertintini kritiškai. Atitinkamai, tai, kad sanitarinio mazgo patalpa (tualetas) LAVL nebuvo atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema, laikytina higienos normų reikalavimų pažeidimu.

14.3. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

15. Pareiškėja skundžiasi, kad LAVL palatoje buvo antisanitarinės sąlygos – oro temperatūra ir drėgmė neatitiko nustatytų higienos normų, ventiliacija buvo prasta. Šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų pareiškėja teismui nepateikė.

15.1. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatomis, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas). Šiltuoju metų laiku gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų santykinė drėgmė turi būti 35-65 proc., o šaltuoju metų laiku – 35-60 proc. (26 punktas).

15.2. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėja dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipusis į LAVL administraciją ar kitas institucijas. Byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-09-18 raštas Nr. 13(15-10)-2-11314 (t. 1, b. l. 32), kuriame nurodyta, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu nėra gavęs pareiškėjos skundų dėl jos laikymo LAVL sąlygų. Byloje nesant įrodymų, kad kuriuo nors iš pareiškėjos buvimo LAVL laikotarpių palatų Nr. 21 ir Nr. 22 būklė neatitiko higienos reikalavimų, pareiškėjos argumentai dėl LAVL palatų antisanitarinės būklės atmestini kaip nepagrįsti.

16. Rašytiniuose paaiškinimuose teismui (t. 1, b. l. 116–123) pareiškėja taip pat teismui nurodė, kad LAVL palatose rūkančios moterys buvo laikomos su nerūkančiomis, dėl to kildavo konfliktai. Šie pareiškėjos teiginiai vertintini kritiškai, kadangi pagal Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes), be kita ko, draudžiama visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga juridinio asmens valdymo organui užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 110 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama laisvės atėmimo vietų ligoninių stacionaruose turėti tabako gaminių. Atitinkamai, kadangi rūkyti LAVL ir jos teritorijoje yra draudžiama, LAVL palatose negalėjo būti rūkoma.

17. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų LAVL patirtoms neigiamoms pasekmėms pareiškėjai atlyginti adekvati suma yra 1 700 Eur.

Dėl pareiškėjos maitinimo Panevėžio PN

18. Pareiškėja teismo taip pat prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad laikotarpiu nuo 2005-07-15 iki 2015-09-01 Panevėžio PN jai nebuvo skirtas dietinis maitinimas, taip pat dėl to, kad 2015-08-27 konvojavimo į LAVL metu jai nebuvo išduotas sausas davinys.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 101 straipsnio 2 punktu, teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos administraciniame teisme 2013-02-27 gautas pareiškėjos skundas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio PN, kuriame pareiškėja, be kita ko, skundėsi, kad nuo 2007-07-15 Panevėžio PN jai nebuvo užtikrintas dietinis maitinimas. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014-02-17 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-83-283/2014 pareiškėjos skundo dalį dėl dietinio maitinimo atmetė, LVAT 2015-01-26 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015 minėtą Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Atsižvelgiant į tai, byla dėl pareiškėjos skundo dalies, kuria ji prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad Panevėžio PN laikotarpiu nuo 2007-07-15 iki 2013-02-27 pareiškėjai nebuvo užtikrintas dietinis maitinimas, nutrauktina, kadangi jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

20. Nuteistųjų maitinimo ypatumus reglamentuoja BVK ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – Maitinimo taisyklės).

20.1. BVK (2012-06-05 įstatymo Nr. XI-20410) 173 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Atitinkamai, Maitinimo taisyklių (2011-03-08 įsakymo Nr. V-87 redakcija) 7 punkte buvo įtvirtinta, kad ligoniai, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas, maitinami pagal Dietinio maitinimo valgiaraštį.

20.2. BVK (2012-06-05 įstatymo Nr. XI-20410) 173 straipsnio 4 dalyje nustatytas reguliavimas nepasikeitė iki 2015-09-01, tačiau nuo 2015-04-01 galiojančių Maitinimo taisyklių (2015-03-03 įsakymo Nr. V-100 redakcija) 7 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius.

21. Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste matyti, kad dietinis maitinimas nuteistiesiems gali būti skiriamas jų gydymo pataisos įstaigų gydymo įstaigose metu, taip pat kai jiems toks maitinimas yra paskirtas juos gydančių gydytojų. Pažymėtina, kad šią aplinkybę 2014-02-17 sprendime bei 2015-01-26 nutartyje konstatavo ir Panevėžio apygardos administracinis teismas bei LVAT, kurie taip pat nurodė, kad dietinis maitinimas yra tam tikra rekomendacija, įrašyta į nustatyta tvarka išduotą epikrizę, ligos medicininės istorijos baigiamąją dalį, kurioje pagrindžiama diagnozė, apibūdinamas gydymas, ligonio būklė, ligos prognozė ir tolesnis gydymas, t. y. dietinis maitinimas yra skiriamas kaip tam tikra gydymo priemonė, nurodant jos skyrimo laiką. Nagrinėjamu atveju į teismo posėdį iškviesta specialistė bendrosios praktikos gydytoja R. P., įvertinusi byloje pateiktą pareiškėjos asmens sveikatos istoriją (t. 1, b. l. 162–200; t. 2, b. l. 1–201; t. 3, b. l. 1–61), nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjos asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja šiuo laikotarpiu būtų kreipusis dėl virškinamojo trakto sutrikimų bei kad jai būtų paskirtas dietinis maitinimas. Pagal pareiškėjos sveikatos būklę jai nėra reikalinga speciali mityba. Specialistė papildomai paaiškino, kad dietinė mityba nėra tapati racionaliai mitybai, kadangi pastaroji yra susijusi su organizmo aprūpinimu baltymais, angliavandeniais, riebalais, druskomis pagal atitinkamas normas bei tam tikrą maitinimosi rėžimą (valgymo valandas). Racionali mityba yra rekomenduojama tam, kad nuteistieji, maitindamiesi patys, nepiktnaudžiautų tam tikrais maisto produktais. Tuo tarpu laisvės atėmimo vietose nuteistiesiems pagal konkrečią dienotvarkę ir patvirtintus valgiaraščius skiriamas maitinimas yra racionali mityba.

22. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs specialistės paaiškinimus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjai rekomenduota racionali mityba buvo užtikrinta Panevėžio PN tiekiant maistą pagal teisės aktais patvirtintus valgiaraščius. Tuo tarpu dietinis maitinimas, kaip tam tikra rekomendacija ir konkretų laikotarpį trunkanti gydymo forma, ginčo laikotarpiu jai nebuvo skirtas, todėl Panevėžio PN neturėjo pareigos tokį maitinimą pareiškėjai užtikrinti.

23. Pareiškėja skunde nurodo, kad 2015-08-27, prieš etapuojant į LAVL, ji Panevėžio PN valgyti gavo 12 val. 15 min., o į LAVL atvyko tik 20 val. 15 min. Sausas davinys išvykstant iš Panevėžio PN pareiškėjai nebuvo išduotas, todėl ji buvo alkana, jautė diskomfortą. Esą tokios aplinkybės, etapuojant į LAVL, kartojasi nuolat.

24. Vadovaujantis Maitinimo taisyklių (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2015-07-20) 31 punkte nustatyta, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Iš šios teisės normos matyti, kad būtent įstaigai, iš kurios yra etapuojamas nuteistasis, yra nustatyta imperatyvi pareiga racionaliai įvertinti, ar etapavimo į paskirties vietą laikas (laikas tarp etapuojamo asmens valgymų) nebus ilgesnis nei 6 val., o šiam laiko tarpui esant ilgesniam nei 6 val. – užtikrinti etapuojamam asmeniui tinkamą (papildomą) maitinimą.

25. Pareiškėja nurodo, kad 2015-08-27 Panevėžio PN pietus gavo 12 val. 15 min. Šios pareiškėjos nurodytos aplinkybės sutampa su Panevėžio PN direktoriaus 2011-06-21 įsakymu Nr. N-134 patvirtinta Nuteistųjų laisvės atėmimu dienotvarke, kurioje nustatyta, kad nuteistosioms karantine pietūs pristatomi 12-13 val., todėl teismas neturi pagrindo jomis abejoti. Pareiškėja taip pat nurodo, kad į LAVL atvyko tik 20 val. 15 min. ir iki to laiko buvo nevalgiusi. Byloje nėra šiuos pareiškėjos teiginius paneigiančių įrodymų. Matyti, jog pareiškėjos etapavimas (laikas tarp valgymų) užtruko 8 val., todėl jai turėjo būti užtikrintas papildomas Maitinimo taisyklių 31 punkte įtvirtintas maitinimas (išduotas sausas davinys).

26. Kaip minėta, pareiškėja teigia, kad tokios situacijos kartojasi nuolat, tačiau detaliau nenurodė, kada dar konkrečiai (kurių etapavimų ir į kokias įstaigas metu) ji galimai nebuvo tinkamai aprūpinta maistu, kada tokių etapavimų metu ji gavo valgyti, ar tarp valgymų buvo ilgesnis nei 6 val. tarpas. Todėl šie pareiškėjos teiginiai vertintini kaip abstraktūs ir atmestini.

27. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad 2015-08-27 pareiškėjos etapavimo į LAVL metu Panevėžio PN pažeidė pareiškėjos teisę į tinkamą aprūpinimą maistu ir dėl to pareiškėja galėjo patirti diskomfortą bei tam tikrus nepatogumus. Vertinat pareiškėjos dėl minėto pažeidimo patirtų papildomų nepatogumų dydį, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, vadovaujantis protingumo principu, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjai neturinės žalos atlyginimo pinigais, kadangi jos teisių pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjos pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas pripažįsta, kad 2015-08-27 pareiškėjos etapavimo į LAVL metu neišduodant jai sauso davinio buvo pažeista pareiškėjos teisė į aprūpinimą maistu.

28. Panevėžio PN teismo prašo iš pareiškėjos priteisti 115 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnį bei Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 44 straipsnio 1 dalį teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Nagrinėjamu atveju teismui konstatavus, kad Panevėžio PN ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjos teisę į tinkamo maitinimo užtikrinimą, Panevėžio PN neturi teisės į išlaidų atlyginimą minėtu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 101 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 132, 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos R. K. (pagal Gyventojų registro duomenis R. K., pagal santuokos liudijimą – R. K.) (a. k. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad 2015-08-27 pareiškėjos etapavimo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę metu neišduodami jai sauso davinio Panevėžio pataisos namai pažeidė pareiškėjos teisę į tinkamą aprūpinimą maistu.

Priteisti pareiškėjai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 700 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad Panevėžio pataisos namuose laikotarpiu nuo 2007-07-15 iki 2013-02-27 jai nebuvo užtikrintas dietinis maitinimas.

Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Rytis Krasauskas