Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-10-07 · Administracinė byla Nr. A-1223-492/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-10-07
Bylos Nr.
A-1223-492/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03381-2018-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys
Pareiškėjas
R. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1223-492/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03381-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. spalio 3 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Kameros plotas buvo apie 7,5 kv. m, joje buvo laikomi du asmenys, todėl pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto. Mažą kameros plotą taip pat užėmė baldai ir inventorius. Kameroje tualetas buvo šalia lovos ir stalo. Pareiškėjui trukdė miegoti iš tualeto sklidę garsai, kilę dėl vandens nuleidimo ir pan. Kamerose buvo įrengta netinkama ventiliacija, pareiškėjas dėl oro trūkumo buvo priverstas kamerą vėdinti per langus, todėl žiemos ir rudens metu buvo šalta. Spintelė maistui, indams ir šaukštams laikyti buvo įrengta šalia unitazo 1 m atstumu. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala.

Atsiliepimas

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. spalio 3 d. Laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas šioje byloje prašo priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. spalio 3 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. spalio 3 d. (su pertraukomis). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (neteko galios 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas, įvertinęs bylos duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą, jose kalėjusių asmenų skaičių, konstatavo, kad pareiškėjui kamerose teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (neišskaičiavus sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir ne mažiau kaip 3 kv. m ploto, išskaičiavus kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m). Todėl nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo, t. y. nei nacionalinės teisės reikalavimas, kad asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, nei iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, kurioje išaiškintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, išplaukiantis reikalavimas, kad asmeniui turi tekti bent 3 kv. m plotas kameroje, iš jos ploto išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).

8. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas nurodo, jog spintelė maistui buvo įrengta priešais sanitarinius įrenginius, o tai buvo nehigieniška ir žemino jo orumą, tačiau teisės aktuose nėra nustatyta konkreti vieta, kurioje privalo būti įrengtos spintelės ar lentynos maisto produktams laikyti. Tai, kad, pareiškėjo nuomone, nurodytas spintelės įrengimas neatitiko higienos reikalavimų, vertintina kaip subjektyvi pareiškėjo pozicija ir negali būti pripažinta neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais.

9. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), kurios 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal HN 134:2015 3 punktą veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Pareiškėjas skunde neneigia, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus. Pagal HN 134:2015 3 punktą Lukiškių TI-K įrengti atskirą mechaninę gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistemą nebuvo privaloma. Todėl, atsižvelgęs į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus, teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vėdinimo.

10. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kadangi iš jo sklido nemalonūs garsai, buvo netinkama garso izoliacija, pažymėjo, kad tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. HN 134:2015 nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui. Teismo vertinimu, pareiškėjas teiginį, kad sanitarinio mazgo patalpa įrengta netinkamai, grindžia savo subjektyviu manymu, kaip turėtų būti įrengiamos tokios patalpos, t. y. užtikrinus visišką garso izoliaciją. Šiuo atveju vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad sanitarinio mazgo patalpos įrengtos netinkamai, nesudaro pagrindo teigti, kad laivės atėmimo įstaigos administracija pareiškėjo atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl aptariamų nepatogumų – netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais (prašymais), to nenurodė ir pats pareiškėjas. Be to, pareiškėjas nekonkretizavo, kokią neigiamą įtaką jam turėjo nuleidžiamo vandens garsas, nedetalizavo, kokiu laikotarpiu ir kokiose kamerose tai vyko. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo nustatyti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus ir šiuo aspektu.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nebuvo nustatyti neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, o tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.).

III.

12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinio mazgo įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, kadangi sanitarinio mazgo (tualeto) pertvara ne 1,5 m aukščio, o 1 m aukščio, dėl to pareiškėjas, besinaudojantis tualetu, buvo matomas tiek pro kameros durų langelį kalinamus asmenis stebinčių pareigūnų, tiek asmenų, kurie atidarydavo kameros duris ir užklupdavo pareiškėją, besinaudojantį tualetu. Tokie atvejai žemino pareiškėjo orumą, jis dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjas buvo laikomas higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Kamerose ploto pareiškėjui teko taip pat per mažai, kadangi jis buvo kalinamas kamerose, kurių plotas buvo apie 7,5 kv. m, o kamerų plotą dar užėmė baldai ir kitas inventorius (be to, pareiškėjas būdavo kalinamas ir ne vienas).

Atsiliepimas

14. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovo atstovas nurodo, kad šiuo atveju nėra nustatyta valstybės civilinės atsakomybės būtina sąlyga – neteisėti veiksmai. Taip pat nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl, pareiškėjo teigimu, patirtos neturtinės žalos, jam kalint netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. spalio 3 d., atlyginimo. Visgi atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys, kurių pagrįstumu nėra pagrindo abejoti, patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas ne nuo 2018 m. balandžio 30 d., bet nuo 2018 m. gegužės 31 d. (b. l. 7–8).

17. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pareiškėjos atžvilgiu padarytų neteisėtų veiksmų, atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjos apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos.

19. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu pareiškėjo apeliaciniu skundu apibrėžtose šios bylos nagrinėjimo apeliacinio proceso stadijoje ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė nuoseklius ir išsamius motyvus šiuo aspektu, kurių pagrįstumu nėra pagrindo abejoti. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, kurie paneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus apie tai, kad jis Lukiškių TI-K buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, ir jų nebekartoja.

21. Pareiškėjo argumentas, kad jis buvo laikomas higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, yra itin abstraktus, t. y. pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, būtent kokios konkrečios sąlygos lėmė, kad jis buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, nėra aišku, ar jis šį argumentą sieja su skunde pirmosios instancijos teismui nurodytomis aplinkybėmis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo pareigą aiškiai ir detaliai nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, tačiau nagrinėjamu atveju to nepadarė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2020 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1196-575/2020). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad jis buvo laikomas higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, vertintinas kaip nepagrįstas.

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas nebuvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies, kurioje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą.

23. Pareiškėjas aplinkybę, kad jis, besinaudojantis tualetu, buvo matomas tiek pro kameros durų langelį kalinamus asmenis stebinčių pareigūnų, tiek asmenų, kurie atidarydavo kameros duris ir užklupdavo jį tualete, t. y., kitaip tariant, aplinkybę dėl privatumo pažeidimo, nurodė tik apeliaciniame skunde. Šia aplinkybe nebuvo grindžiamas pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teisme. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, minėta aplinkybė ir su ja susijusios kitos aplinkybės (pvz., kad sanitarinio mazgo (tualeto) pertvara buvo ne 1,5 m aukščio, o 1 m aukščio) nagrinėjamos bylos apeliacinėje proceso stadijoje nevertintina.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nustatyti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą (CK 6.271 str.). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasDainius RaižysVirginija Volskienė