Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 straipsnio 2 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir nuteistas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimo bausme 15 (penkiolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrintos apėmimo būdu ir V. R. paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 15 (penkiolikai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

V. R. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas R. C., tačiau dėl jo Kauno apygardos teismo nuosprendis nebuvo apskųstas.

Iš V. R. A. B. priteista 6 565,50 litų padarytai turtinei žalai atlyginti ir 80 000 litų padarytai neturtinei žalai atlyginti, iš R. C. ir V. R. solidariai A. B. priteista 40 litų padarytai turtinei žalai atlyginti.

Iš V. R. Valstybinei ligonių kasai priteista 5 172,00 litų nukentėjusiojo V. B. gydymo išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 4 d. apie 4 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas bendrininkų grupe su R. C., išankstinio susitarimo pagrindu dėl savanaudiškų paskatų, tai yra, turėdami tikslą užvaldyti V. B. turtą, ties namu, esančiu Janonio g. 4, Jonavoje, užpuolė V. B., kuriam R. C. tyčia vieną kartą spyrė į nugarą, dėl ko pastarasis nugriuvo ant žemės, tuo pat metu V. R. tyčia smogė bandančiam atsistoti nukentėjusiajam 7 smūgius peiliu į krūtinę, kairį žastą, nugarą, o nukentėjusiajam V. B. atsistojus, toliau tęsdami nusikalstamus veiksmus, tai yra, R. C. tyčia kumščiu smogė vieną kartą nukentėjusiajam V. B. į veidą, dėl ko pastarasis nugriuvo ant žemės, tuo pat metu V. R. tyčia spyrė gulinčiam nukentėjusiajam vieną kartą į galvą ir pagrobė nukentėjusiajam V. B. priklausantį turtą - piniginę 40 Lt vertės. R. C. ir V. R. padaryta veika kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

V. R. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 4 d. apie 4 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl savanaudiškų paskatų, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, prie namo, esančio Janonio gatvės Nr. 4, Jonavoje, V. B. apiplėšimo metu, išeidamas už susitarimo ribų, tyčia smogė bandančiam atsistoti nukentėjusiajam 7 smūgius peiliu į krūtinę, kairį žastą, nugarą, kuo padarė nukentėjusiajam V. B. durtines - pjautines žaizdas krūtinės ląstos dešiniame priekiniame, šoniniame ir nugariniame (nugaroje) paviršiuose bei kairiame žaste, nuo kurių išsivysčius ūmiam nukraujavimui, hipovoleminiam šokui, progresuojančio ūmaus kvėpavimo nepakankamumui bei išsivysčiusio diseminuotos intravazalinės koaguliacijos sindromo fone V. B. 2009 m. sausio 4 d. 11 val. 50 min. VŠĮ Jonavos ligoninėje mirė, tuo dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė V. B.. V. R. padaryta veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. R. kaltė padarius 180 straipsnio 2 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės dėl nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymo. Nuteistasis nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, iš esmės neginčija nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su šių aplinkybių įvertinimu, todėl nuosprendis peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliantas skunde tvirtina, kad baudžiamojoje byloje nėra pakankamai duomenų įrodančių, kad jis butų ką nors paėmęs iš nukentėjusiojo V. B., todėl jo veiksmuose nėra plėšimo požymių. Apeliacinės instancijos teismo nuomone šie apelianto argumentai nepagrįsti, todėl atmetami. BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už svetimo turto pagrobimą panaudojant peilį. Plėšimas – tyčinis nusikaltimas, todėl atsakomybė už šiame BK straipsnyje 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką kyla, jei kaltininko tyčia apima visus baudžiamojo įstatymo dispozicijoje nurodytus požymius, tarp jų – peilio panaudojimą. Pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą nustatyta, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe, fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas siekiant pagrobti jo turtą, plėšimo metu nukentėjusiajam buvo panaudotas plokščias vienašmenis duriantis – pjaunantis įrankis, tai yra peilis, kuriuo nukentėjusiajam buvo padarytos septynios durtinės - pjautinės žaizdos. Pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. sausio 30 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad jis su R. C. girtavo R. M. namuose, o pritrūkus pinigų alkoholiui pasiūlė R. C. eiti iki tėvų pasiskolinti pinigų. Kadangi trūko pinigų, turėjo tikslą apiplėšti (t. 3, b. l. 74-77). Šios apklausos metu nuteistasis parodė, kad išeidamas iš R. M. buto jis paėmė virtuvinį peilį. Kitas nuteistasis ir V. R. bendrininkas R. C. parodė, kad jis nematė kaltinamojo V. R. rankose peilio nukentėjusiojo užpuolimo metu, nes buvo tamsu, tačiau išeinant iš R. M. buto į miestą matė, kaip kaltinamasis V. R. pasiėmė peilį. R. C. taip pat parodė, kad parodė, kad pritrūkus pinigų alkoholiui sugalvojo parduoti savo telefoną mieste. Mieste, prie „Iki“, parduotuvės pamatė V. B., todėl pasiūlė V. R. jį apiplėšti. Apeliantas neneigia peiliu subadęs nukentėjusįjį, tačiau neigia tik pati savo veiksmų tikslą – siekimą materialios naudos panaudojant prievartą, tačiau pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai tai akivaizdžiai patvirtina. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe, kadangi peilio pasiėmimui pritarė abu kaltinamieji; kaltinamieji pamatę nukentėjusįjį, iš karto veikė sutartinai ir vieningai, tai yra, kurį laiką sekė ir užpuolė nukentėjusįjį ir pastarojo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, o po to pagrobė nukentėjusiojo turtą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors apeliantas ir neigia kraustęs nukentėjusiojo kišenes, tačiau jis grįžo kartu su R. C. prie nukentėjusiojo, nes, kaip parodė pats apklaustas V. R., R. C. pasakė „grįžtam, nes žmogus turi kažką turėti“ (t. 3, b. l. 76). Tokiu atveju skirtingi kaltininkų veiksmai, tuo pačiu tikslu vykdant objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius, nereiškia skirtingo jų veiksmų teisinio vertinimo. Vadinasi, nepaisant to, kad daiktus iš nukentėjusiojo kišenių ištraukė R. C., kaip nusikaltimo bendravykdytojo, atsakomybės ribas nulemia tiek apelianto, tiek kito bendravydytojo (R. C.) konkretūs jungtiniai veiksmai, kuriuos apėmė jų abiejų tyčia – suvokimas tokios veikos pobūdžio ir norėjimas atitinkamai veikti.

Nusikaltimo baigtumo momentas nustatomas remiantis nusikaltimo sudėties aprašymu baudžiamajame įstatyme ir priklauso nuo nusikalstamų ketinimų faktinio įgyvendinimo. BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl šis nusikaltimas laikomas baigtu, kai atsiranda įstatyme numatyti padariniai, nagrinėjamu atveju – turto užvaldymas. Turto užvaldymas laikomas baigtu, kai jis kaltininkų galutinai užvaldomas, t. y. kai šie turi visas galimybes juo laisvai, netrukdomai disponuoti. Iš baudžiamojoje byloje esančių įrodymų matyti, kad užpuolę nukentėjusįjį nuteistieji rado piniginę, o vėliau ją apžiūrėję, piniginėje rado tik dokumentus, tačiau buvo kėsintasi pagrobti neapibrėžtą turtą, tai yra, bet kokį, turintį materialinės vertės turtą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką kaip baigtą.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Vilniaus apygardos teismas, skirdamas V. R. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir sunkų (BK 11 straipsnio 5 dalis) nusikaltimus ir tuo padarė ypatingą žalą visuomenei. Nusikaltimai padaryti dėl savanaudiškų paskatų veikiant bendrininkų grupe, nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia, naudojant įrankį kūnui sužaloti. Buvo atsižvelgta ir į nuteistojo vaidmenį nusikaltimo padaryme, į tai, kad jis yra nusikaltimo padarymo vykdytojas. Taip pat pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į dvi sunkinančias V. R. atsakomybe aplinkybes (tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui) ir tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino V. R. asmenybę, o būtent tai, kad jis praeityje nebuvo teistas, teigiamai charakterizuojamas ir tai, kad nebuvo baustas administracine tvarka, neatlygino nukentėjusiajai padarytą materialinę žalą, nesigaili padaręs nusikaltimus. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė V. R. už BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytų nusikaltimų padarymą laisvės atėmimo bausmes kiek aukščiau sankcijoje numatyto laisvės atėmimo bausmės vidurkių. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, V. R. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.