- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-02
- Bylos Nr.
- e2A-128-280/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Laimutė Sankauskaitė, Laimantas Misiūnas
- Atsakovas
- I. J.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuro
- Kategorijos
- 2.3.4.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.3.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno, Laimutės Sankauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-6508-1105/2021 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuro ieškinį bendraatsakoviams D. J., I. J. dėl nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų 4 295,44 Eur nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2021 m. sausio 15 d. (duomenys neskelbtini), dėl atsakovo D. J., vairavusio I. J. priklausančią transporto priemonę “Audi A5 Sportback”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės, įvyko eismo įvykis, kurio metu apgadinta kita transporto priemonė – “Opel Insignia”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykio metu transporto priemonė “Audi A5 Sportback”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, (duomenys neskelbtini) filialas, veikdamas ieškovo vardu ir atsižvelgdamas į nukentėjusiojo asmens prašymą, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį, šiuo atveju – 4 295,44 Eur, ir atlygino padarytą žalą. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – ir TPVCAPDĮ) įtvirtinta teise reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų už žalos padarymą atsakingas asmuo, kreipėsi į transporto priemonės valdytoją – D. J., ir transporto priemonės savininkę – I. J., tačiau jie neatlygino reikalaujamos sumos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. lapkričio 9 d. ieškinys patenkintas. Teismas priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų D. J. ir I. J. 4 295,44 Eur nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. liepos 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, po 48,50 Eur žyminį mokestį.
4. Teismas nustatė, jog 2021 m. sausio 15 d., (duomenys neskelbtini), dėl atsakovo D. J., vairavusio transporto priemonę - automobilį “Audi A5 Sportback”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė – automobilis „Opel Insignia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovo eismo įvykio metu vairuota transporto priemonė nebuvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ji eismo įvykio metu priklausė I. J. 2021 m. vasario 25 d.; į draudiką, prašydamas išmokėti padarytą žalą atlyginančią išmoką, kreipėsi nukentėjęs asmuo. Draudikas, gavęs prašymą, atliko sugadintos transporto priemonės “Opel Insignia”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūrą, pradėjo administruoti žalos bylą ir nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį. (duomenys neskelbtini) filialas, pagal 2002 m. kovo 29 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. 5, veikdamas ieškovo vardu, išmokėjo 4 295,44 Eur išmoką nukentėjusiam asmeniui.
5. Pažymėjo, kad ginčas byloje kilęs dėl to, jog atsakovai nesutinka su aplinkybe, kad atsakovė I. J. neįvykdė įstatyme įtvirtintos pareigos apdrausti nurodytą transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei leido ja naudotis kitam asmeniui ? atsakovui D. J., dėl kurio kaltės, vairuojant neapdraustą nurodytą transporto priemonę, 2021 m. sausio 15 d. įvyko eismo įvykis, dėl ko ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kompensavo išmokėtą draudimo išmoką – 4 295,44 Eur, ir todėl turi solidarią prievolę atlyginti padarytą žalą. Atsakovai teigė, kad tik atsakovas turi kompensuoti išmokėtą draudimo išmoką, nes atsakovė, transporto priemonės savininkė, neleido jam naudotis automobiliu, tai vyko be jos sutikimo, ji pati neapdraustu automobiliu nesinaudojo.
6. Teismas vadovavosi TPVCAPDĮ 4 straipsnio nuostatomis, numatančiomis, kad pareigą apdrausti transporto priemonę turi transporto priemonės savininkas. Pažymėjo, kad pagal jas šio asmens pareiga yra nenaudoti pačiam ir neleisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonės. Nurodė, kad pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas (kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė). Formuluotė negali būti suprantama kaip atsakomybės subjektų alternatyva, o turi būti taikomos solidariosios atsakomybės sąlygos (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 3 dalis).
7. Pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo prtaktiką pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu yra besąlyginė plačios apimties pareiga, kuri negali būti siaurinama tik iki pareigos nenaudoti ir neleisti kitam asmeniui naudoti neapdraustą transporto priemonę. Nustatė, kad transporto priemonė eismo įvykio metu nebuvo drausta privalomuoju draudimu, ji buvo draudžiama nereguliariai, t. y. nebuvo apdrausta nuo 2018-11-30 iki 2018-12-11; nuo 2019-12-12 iki 2020-10-29; nuo 2020-11-30 iki 2021-03-06, taigi, atsakovė sistemingai nevykdė pareigos apdrausti transporto priemonę, kai tokia pareiga, pagal minėtą teisinį reglamentavimą, transporto priemonės, kuri nėra išregistruota, savininkui, yra privaloma.
8. Teismas pripažino, jog nėra pagrindo spręsti dėl transporto priemonės savininko atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo jos, ar sumažinimo vien tuo pagrindu, kad už eismo įvykį yra atsakingas trečiasis asmuo. Toks aiškinimas apskritai paneigtų įstatymo normos, suteikiančios ieškovui reikalavimo teisę į transporto priemonės savininką, prasmę. Teismas pripažino, jog aplinkybė, kad atsakovė nežinojo, jog sūnus naudosis jai priklausančia transporto priemone, kaip ir tai, jog atsakovas nurodė, kad vyko apdrausti automobilį, kai įvyko eismo įvykis, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės. Pripažino, jog atsakovams kyla solidari pareiga atlyginti draudiko išmokėtą draudimo išmoką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovė I. J. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės solidariai priteistas nuostolių atlyginimas, bei šioje dalyje priimti naują sprendimą bei ieškinį atsakovės atžvilgiu atmesti. Prašo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
10. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė meterialines teisės normas. Teigia, kad ji eismo įvykyje nedalyvavo, automobilio nevairavo, atsakovas jį paėmė atsakovei nežinant bei nedavus leidimo/ sutikimo, todėl tik jis yra atsakingas už padarytus nuostolius. Ieškovas neįrodė atsakovės kaltės dėl automobilio naudojimo ar suteikimo naudotis automobiliu atskovui eismo įvykio metu. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį apdraustos turi būti Lietuvos Respublijos teritorijoje naudojamos transporto priemonės, tačiau nėra įrodymų, kad atsakovė naudojosi savo vardu registruotu automobiliu, vien tik stovinčiu kieme. Atsakovei nebuvo aktualu naudotis automobiliu, todėl ji neprivalėjo jo apdrausti.
11. Teigia, kad atsakovas be jos žinios paėmė atsakovei priklausantį automobilį ir juo sukėlė eismo įvykį, buvo padaryta žala. Tame nėra atsakovės kaltės, jokių veiksmų, kuriais būtų padaryta žala, ji neatliko, automobilis, stovėdamas kieme, žalos nesukėlė. Atsakovė transporto priemonės neteko ne nuo jos priklausančių aplinkybių – atsakovas ją užvaldė be atsakovės sutikimo/leidimo. Atsakovė neapdraustu automobiliu nesinaudojo, nebuvo davusi jo atsakovui, teigusiam, jog vyko sudaryti draudimo sutarties.
Atsiliepimas
12. Ieškovas atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Teigia, kad skunde nurodyti prieštaravimai ir reikalavimai yra analogiški bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantės pateiktiems prieštaravimams ir reikalavimams, dėl kurių ieškovas jau yra išsamiai pasisakęs ir savo poziciją palaiko.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis).
14. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo ieškinys dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka ir nuostoliai solidariai priteisti iš transporto priemonės valdytojo ir transporto priemonės savininkės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantė, automobilio savininkė, nesutinka, kad jai kyla solidari pareiga su sūnumi, vairavusiu automobilį ir sukėlusiu eismo įvykį, atlyginti nuostolius.
15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių transporto priemonės valdytojo ir (ar) savininko atsakomybę neįvykdžius įstatyme nustatytos pareigos transporto priemonę drausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo ir (ar) asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, aiškinimo ir taikymo.
16. Pagal TPVCAPDĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (TPVCAPDĮ straipsnio 1 dalies 1 punktas).
17. Pažymėtina, kad naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). TPVCAPDĮ nustatyta, kad sudaryti draudimo sutartį yra transporto priemonės savininko pareiga.
18. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Draudikų biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šioje normoje nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Draudikų biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Draudikų biuras, pareiškęs reikalavimą kaltam dėl eismo įvykio asmeniui, kuris padarė žalos, valdydamas neapdraustą transporto priemonę, ir negavęs visos išmokėtos išmokos grąžinimo, turi teisę pareikšti reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį.
19. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atgręžtinis Draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, ir TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi suteikta Draudikų biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).
20. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Draudikų biuro teisė pareikšti reikalavimą savininkui ir kaltininkui kaip solidariesiems skolininkams tarpusavyje siejasi su TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys (automobilio savininkas (-ai)) ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Įvertintina tai, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis), todėl transporto priemonės valdytojas (savininkas) turi suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančius neigiamus padarinius. Perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, valdytojas (savininkas) pažeidžia imperatyviąją įstatymo normą ir tokiu elgesiu sudaro prielaidas draudikų biuro reikalavimui.
21. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, jei privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio valdytojo (savininko) atsakomybė atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą.
22. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta maksimali, solidarioji transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Draudikų biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Ieškovas turi teisę nukreipti išieškojimą tiek į transporto priemonės faktinį valdytoją (vairuotoją) kaip įvykio kaltininką, tiek į transporto priemonės savininką, kaip pažeidusį draudžiamųjų ir imperatyvių teisės normų drausti automobilius bei neperduoti kitiems asmenims nedraustų reikalavimus, pagrįstai prašydamas žalą atlyginti solidariai regreso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2010).
23. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Neteisėti transporto priemonės savininko (valdytojo) veiksmai pasireiškia specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir (ar) nenaudoti patiems ir neleisti naudoti kitiems asmenims neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės neįvykdymu, t. y. neteisėtu pasyviu transporto priemonės savininko (valdytojo) elgesiu (neveikimu). Atsižvelgiant į tai, kad pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu yra besąlyginė plačios apimties pareiga, neteisėtiems veiksmams nustatyti pakanka įrodyti aplinkybę, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta minėtu draudimu. Nagrinėjamu atveju ši aplinkybė neginčijamai nustatyta.
24. Pareigos nenaudoti patiems ir neleisti naudoti kitiems asmenims neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės neįvykdymo atveju, siekiant nustatyti neteisėtus veiksmus, reikia nustatyti aplinkybes, kokiu pagrindu valdytojas naudojo ir (ar) leido naudoti kitiems asmenims neapdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonę, ir nustatyti, kokiais veiksmais pasireiškė neteisėtas veikimas ar neteisėtas neveikimas, ar bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas.
25. Žala kaip civilinės atsakomybės sąlyga reguliuojama CK 6.249 straipsniu. Žala yra Draudikų biuro patirtos išlaidos (nuostoliai). Draudikų biuro pareiga išmokėti atitinkamą sumą eismo įvykio metu padarytą žalą kilo būtent dėl to, kad transporto priemonės savininkas neįvykdė savo pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Šią pareigą, be kita ko, lemia tai, kad transporto priemone buvo sukeltas eismo įvykis, už kurį atsakomybė tenka būtent šios transporto priemonės valdytojui.
26. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Tarp transporto priemonės savininko (valdytojo) neveikimo ir Draudikų biuro patirtos žalos turi būti nustatytas priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi reikšmės aplinkybė, kad Draudikų biurui tenka pareiga išmokėti išmoką būtent dėl to, kad transporto priemonės savininkas neįvykdė savo pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir transporto priemonės valdytojas neįvykdė pareigos nenaudoti patiems ir neleisti naudoti kitiems asmenims neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas, besielgdami kaip protingi ir apdairūs asmenys, turi galimybę numatyti, kad tuo atveju, jei jie neįvykdys jiems įstatyme nustatytų pareigų ir įvyks eismo įvykis, šiuo įvykiu nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą turės atlyginti Draudikų biuras.
27. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį kiekvieno žalą padariusio asmens veiksmai vertinami jų atitikties nurodytiems standartams aspektu, o nukrypimas nuo šio standarto lemia asmens veiksmų neteisėtumą ir kaltės egzistavimą. TPVCAPDĮ nustatytas teisinis reguliavimas ir transporto priemonės kaip didesnio pavojaus šaltinio specifika lemia, kad iš transporto priemonės savininko (valdytojo) yra reikalaujama elgtis itin rūpestingai ir atsakingai. Transporto priemonės savininko kaltė yra preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021, 44 punktas). Todėl tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas (valdytojas) neįvykdo įstatyme nustatytų pareigų apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir nenaudoti patiems ir neleisti naudoti kitiems asmenims neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės, laikoma, kad jis nesielgė rūpestingai ir apdairiai. Transporto priemonės savininkas (valdytojas), siekdamas nuneigti šią prezumpciją, turėtų pateikti savo poziciją pagrindžiančius argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus.
28. CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Trečiojo asmens veikla – tai asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmai (veikimas, neveikimas), dėl kurių atsirado nuostolių (CK 6.253 straipsnio 4 dalis). Trečiojo asmens veiksmai yra pagrindas teisėtam transporto priemonės valdytojui nukentėjusiojo atžvilgiu netaikyti griežtosios atsakomybės, tačiau jie taip pat yra pagrindas vertinti teisėto transporto priemonės valdytojo kaltę dėl transporto priemonės kontrolės praradimo ir, nustačius jo kaltę, taikyti solidariąją teisėto transporto priemonės valdytojo ir neteisėtai užvaldžiusio transporto priemonę asmens atsakomybę (CK 6.270 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas, remdamasis kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, yra nurodęs, kad tuo atveju, jei didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nesilaiko reikalavimo elgtis taip atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir juo padaryti žalos, jis bus laikomas kaltu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, kartu ir dėl žalos atsiradimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-59-1075/2020).
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, į šias teisinio reguliavimo nuostatas ir jų taikymo praktiką atsižvelgtina, nustatant tiek transporto priemonės savininko atsakomybę dėl pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neįvykdymo, tiek asmens, atsakingo už žalos padarymą, atsakomybę. Tai reiškia, kad aplinkybė, kai transporto priemonės valdytojas praranda transporto priemonės kontrolę dėl trečiojo asmens veiksmų, galėtų būti pagrindas atleisti transporto priemonės valdytoją nuo civilinės atsakomybės ar ją sumažinti tik tuo atveju, jei transporto priemonės valdytojas elgėsi itin atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti transporto priemonę. Šios aplinkybės, be kita ko, turėtų būti vertinamos kartu su aplinkybėmis, dėl kurių transporto priemonės savininkas neįvykdė pareigos apdrausti transporto priemonę.
30. Nagrinėjamu atveju atsakovei priklausantis neapdraustas automobilis buvo laikomas atsakovės namo kieme, buvo paimtas jos sūnaus, gyvenančio kartu. Nors apeliantė teigia, kad sutikimo paimti automobilį ji nebuvo davusi, tačiau apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų tinkamai saugojusi automobilio raktelius, nesudariusi realių galimybių juos pasiimti. Kaip minėta, transporto priemonės savininko kaltė yra preziumuojama, todėl būtent atsakovės pareiga buvo įrodyti, kad ji elgėsi pakankamai rūpestingai, tinkamai saugojo automobilio raktelius, kad jų negalėtų paimti kiti asmenys. Nesant priešingų įrodymų, pagrįsta laikytina išvada, jog apeliantė nesielgė rūpestingai ir apdairiai, netinkamai saugojo jai priklausančią transporto priemonę ir sudarė visas galimybes šia nedrausta priemone naudotis kitam asmeniui.
31. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad atsakovė, kaip transporto priemonės savininkė, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, todėl privalo atlyginti žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, kadangi neįrodė, jog didesnio pavojaus šaltinio kontrolę prarado dėl kito asmens neteisėtų veiksmų. CK 6.270 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakovė pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu. Vadinasi, aplinkybė, kad atsakovės automobilis buvo ne jos žinioje, nes jį paėmė jos sūnus ir sukėlė eismo įvykį, nešalina atsakovės atsakomybės už atsiradusios žalos atlyginimą. Galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį atsakovė prarado dėl savo, o ne dėl kitų asmenų veiksmų. Būtent jos, kaip didesnio pavojaus šaltinio savininkės, pareiga buvo imtis visų įmanomų priemonių, siekiant neprarasti jai priklausančios transporto priemonės valdymo.
32. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
33. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.