Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui R. D., pareiškėjo atstovei advokatei Agnei Macelienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovui Valstybės įmonei Registrų centras, trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras Vilniaus filialo Elektrėnų skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisme per elektroninių paslaugų portalą 2014 m. liepos 8 d. gautas pareiškėjo R. D. (toliau – pareiškėjas) skundas, kuriame pareiškėjas prašo: 1) panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. cspr 1-152; 2) įpareigoti Valstybės įmonę registrų centrą priimti pareiškėjo R. D. 2014 m. birželio 12 d. skundą ir jį išnagrinėti iš esmės.

Skunde paaiškina, kad 2014 m. birželio 12 d. pareiškėjas pateikė skundą VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai (toliau – Centrinis registratorius) dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Trakų ir Elektrėnų skyriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimo, kuriuo prašė panaikinti šį 2004 m. sprendimą ir priimti naują sprendimą – netenkinti prašymo įregistruoti pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Pastatas) paskirties keitimą iš „Gyvenamoji (daugiabučiai)“ į „Paslaugų“. Skundžiamu centrinio registratoriaus sprendimu atsisakyta priimti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas su sprendimu atsisakyti priimti skundą nesutinka. Nurodo, kad skundą atsisakyta priimti dėl to, kad VĮ Registrų centras padarė išvadą, jog tai buvo tapatus skundas, kokį pareiškėjas buvo padavęs 2012 m. spalio 4 d. Pareiškėjas nurodo, kad 2012 m. spalio 4 d. ir 2014 m. birželio 12 d. skundai nėra tapatūs, nes 2014 m. skundas buvo grindžiamas visai naujomis aplinkybėmis, tapatus buvo tik skundo dalykas, o ne pagrindas, skyrėsi abiejų skundų faktinis ir teisinis pagrindas. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad 2014 m. skundas buvo nepriimtas ne dėl to, kad praleistas terminas, o dėl jo tapatumo 2012 m. skundui, tačiau pažymi ir tai, kad apie pasekmes, kurias sukelia teritorinio registratoriaus 2004 m. sprendimas, kuriuo pakeista pastato paskirtis, pareiškėjas iš esmės sužinojo tik 2014 m. gegužės 29 d., kai gavo Trakų rajono savivaldybės administracijos atsakymą. Pareiškėjas nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) suformuota praktika dėl teisės kreiptis teisminės gynybos į teismą, jis ir negalėjo iki 2014 m. kreiptis dėl 2004 m. sprendimo, nes ilgą laiką tuo sprendimu jokios pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeidžiami. Tik 2014 m. paaiškėjo, kad paskirties pakeitimas įtakoja pareiškėjo teises, nes prie Pastato statoma automobilių stovėjimo aikštelė, laikantis atstumų, kurie numatyti ne gyvenamosios paskirties pastatams.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skundą, nurodė, kad visas Pastatas yra realiai gyvenamas, Pastate gyvena ir pareiškėjas su šeima, t.y. 2004 m. sprendimo pasekmės paaiškėjo tik 2014 m. Taip pat Pastato paskirties pakeitimas turėjo įtakos nutraukiant nuomos sutartį su pareiškėju. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl nuomos sutarties nutraukimo jau yra pradėta byla Trakų rajono apylinkės teisme (Nr. e2-66-272/2015).

Praėjus daugiau kaip 7 metams, t.y. 2012 m. spalio 4 d., pareiškėjo atstovė advokatė Agnė Mecelienė pateikė skundą Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijai (toliau – ir Komisija) dėl Vilniaus filialo 2004 m. kovo 4 d. sprendimo. Komisija 2012 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 267 atsisakė priimti pareiškėjo atstovės skundą, nes prašymas buvo paduotas praleidus vieno mėnesio terminą. Pareiškėjas šio sprendimo neskundė.

Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad privalėjo nagrinėti 2014 m. pareiškėjo skundą, nes jame buvo nurodytos naujos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai nei buvo nurodyta 2012 m. pareiškėjo skunde.

Remiasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsniu, 31 straipsnio 2 dalimi, nurodo, kad pareiškėjas turėjo prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, nurodyti svarbias termino praleidimo priežastis. Pareiškėją atstovauja profesinalus teisinikas, todėl pareiškėjui turi būti taikomi ne vidutiniai, bet aukštesni sąžiningumo, atidumo ir rūpestingumo standartai.

Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimo teismui neteikė, bylos nagrinėjime atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta.

Skundas netenkinamas.

Nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo R. D. teisės paduoti skundą 2014 m. birželio 12 d. dėl teritorinio registratoriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimo pakeisti kadastro duomenis. Skundžiamas teismui VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. csprl-152, kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjo atstovės advokatės 2014 m. birželio 12 d. skundą dėl Vilniaus filialo 2004 m. kovo 4 d. sprendimo panaikinimo. Šis sprendimas priimtas vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 (reglamentuoja skundo padavimo terminus ir tvarką) ir 32 (reglamentuoja skundų nagrinėjimo tvarką) straipsniais. Tačiau sprendimo motyvuojamoje dalyje pasisakoma dėl pareiškėjo atstovės 2012 m. spalio 8 d. paduoto skundo, dėl kurio buvo priimtas atsakovo 2012 m. spalio 16 d. sprendimas Nr. 267, nagrinėjimo, ir dėl to daroma išvada, kad Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalis numato, jog skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Po šios normos citavimo, daroma išvada, kad Komisija pareiškėjo prašymą panaikinti teritorinio registratoriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimą atsisako nagrinėti, nes 2012 m. spalio 16 d. jau yra priėmusi sprendimą šiuo klausimu (t.y., atsisakė nagrinėti skundą, nes praleistas skundo padavimo terminas).

Todėl daroma išvada, kad iš esmės pareiškėjo skundą nagrinėti atsisakyta vadovaujantis Viešojo amdinistravimo įstatymo 23 straipsnio 3 dalies pagrindu, būtent dėl to, kad tuo pačiu klausimu Centrinis registratorius jau priėmė sprendimą, o klausimas, kuris buvo sprendžiamas, buvo klausimas, ar skundas paduotas praleidus ar nepraleidus terminą, ar dėl to galima ar ne skundą priimti.

Motyvuojamoji dalis

Centrinio registratoriaus nurodomas Nekilnojamojo turto regsitro įstatymo 31 straipsnis nustato, kad skundas Centriniam registratoriui paduodamas per vieną mėnesį, jeigu suinteresuotas asmuo praleido nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias Centrinis registratorius pripažįsta svarbiomis, šis terminas Centrinio registratoriaus sprendimu gali būti atnaujintas, tačiau kartu su skundu turi būti paduodamas prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą, atmetus prašymą atnaujinti terminą, tokį sprendimą galima skųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 32 straipsnis, kuris nurodytas sprendime, leidžia Centriniam registratoriui priimti tik 3 rūšių sprendimus. Nei vienoje šių normų nėra numatyta galimybė atsisakyti priimti skundą dėl to, kad jis yra tapatus jau išnagrinėtam skundui. Kita vertus, VĮ Registrų centras veikia valstybės vardu ir atlieka viešojo administravimo funkcijas, todėl skundų nagrinėjimui gali taikyti ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas vertina, ar 2012 m. ir 2014 m. skundai buvo tapatūs, tačiau ne dėl pačių skundų turinio, o dėl jų padavimo termino įvertinimo, nes skundai abiem atvejais nebuvo nagrinėjami.

2012 m. spalio 8 d. pareiškėjo atstovė padavė VĮ Registrų centrui skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus filialo Trakų ir Elektrėnų skyriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – netenkinti prašymo įregistruoti pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), paskirties pakeitimą iš „Gyvenamoji (daugiabučiai)“ į „Paslaugų“. Šiame skunde nurodyta, kad apie 2004 m. sprendimą pareiškėjas sužinojo tik 2012 m. rugpjūčio 23 d., todėl nebuvo prašoma atnaujinti skundo padavimo terminą. Taip pat nurodoma, kad pareiškėjas tik 2012 m. rugsėjo 21 d. sužinojo, kad dėl pastato paskirties pakeitimo buvo atsisakyta Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjo nuomos sutartį. Šiame skunde pareiškėjo atstovė ginčijo Pastato paskirties pakeitimo įregistravimo pagrindo teisėtumą, įrodinėjo, kad pateiktų dokumentų pagrindu nebuvo galima įregistruoti paskirties pakeitimą, todėl prašymas įregistruoti paskirties pakeitimą negalėjo būti tenkinamas. Buvo nurodoma, kad paskirties paketimas pažeidžia pareiškėjo, kaip pastato nuomininko teises.

VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisija 2012 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 267 atsisakė priimti pareiškėjo atstovės skundą, nes prašymas paduotas praleidus vieno mėnesio terminą. Šiame sprendime terminas skaičiuojamas nuo 2005 m. birželio 7 d., kai pareiškėjas atsiėmė Vilniaus filialo sprendimą dėl pareiškėjo 2005 m. kovo 24 d. prašymo. Pareiškėjas ir jo atstovė šio sprendimo teismui neskundė. Pareiškėjo ir jo atstovės paaiškinimai teisme, taip pat 2014 m. skunde Centriniam registratoriui, kodėl šis sprendimas nebuvo skundžiamas, neturi teisnės reikšmės, nes sprendimas įsiteisėjo, juo nustatytos aplinkybės turi būti laikomos teisingomis, t.y. nustatyta, kad pareiškėjas apie skundžiamą 2004 m. sprendimą sužinojo 2005 m. birželio 7 d. Negalima sutikti su pareiškėjo paaiškinimu, kad šiuo sprendimu jokios pareiškėjo teisės nebuvo pažeidžiamos, todėl nebuvo reikalo jį skųsti ir, kad tai pateisina naujo skundo dėl to paties reikalavimo padavimą 2014 metais. Jau iš 2012 m. skundo akivaizdu, kad pareiškėjui dėl Pastato paskirties pakeitimo kilo problemų dėl nuomos sutarties įregistravimo, be to, pareiškėjas turėjo atstovą, profesionalų teisininką, todėl turėjo suprasti, kad kils problemų gyvenant ne gyvenamosios paskirties patalpose, kuriose iš esmės gyventi negalima, o galima tik vykdyti kitą veiklą, t.y. tą, kuri nurodyta Nekilnojamojo turto registre: pagrindinė naudojimo paskirtis – paslaugų. Tokie pareiškėjo motyvai ir argumentai galėtų būti nurodomi tik paduodant prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, tačiau tokio prašymo VĮ Registrų centrui pareiškėjas niekada neteikė.

2014 m. birželio 13 d. pareiškėjo atstovė advokatė Agnė Macelienė padavė VĮ Registrų centrui skundą, kuriame visiškai analogiškai prašė panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Trakų ir Elektrėnų skyriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – netenkinti prašymo įregistruoti pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), paskirties pakeitimą iš „Gyvenamosios (daugiabučiai)“ į „Paslaugų“.

Šiame skunde jau nurodomos naujos aplinkybės, kodėl pastato paskirties paketimu pažeidžiamos pareiškėjo teisės: 2014 m. pareiškėjui tapo žinoma, kad prie Pastato langų yra suprojektuota 18 vietų automobilių stovėjimo aikštelė arčiau nei 15 m. nuo Pastato, kuriame gyvena pareiškėjas. Jeigu nebūtų pakeista pastato paskirtis, automobilių stovėjimo aikštelė galėtų būti projektuojama ne arčiau kaip 15 m. atstumu. Kiti 2004 m. sprendimo panaikinimo pagrindai nurodomi tie patys: toks sprendimas negalėjo būti priimtas pateiktų dokumentų pagrindu. Taip pat šiame skunde jau naujai aiškinama dėl termino skundui paduoti skaičiavimo, nurodoma, kad jis turi būti skaičiuojamas ne nuo skundžiamo akto gavimo dienos, o nuo sužinojimo apie pažeistą teisę sužinojimo dienos. Todėl ir šiame skunde, kaip ir 2012 m. skunde, neprašoma atnaujinti skundo padavimo terminą. Ir 2014 m. skundžiamame sprendime skundo esmė (pagrindas) niekaip nebuvo vertinamas.

Vertinant 2012 m. skundą ir 2014 m. skundą, yra pagrindo konstatuoti, kad šie skundai yra identiški, nes VĮ Registrų centras neįgaliotas spręsti apie pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį (t.y. kokiu momentu, kokias paskemės sukėlė atitinkamo juridinio fakto įregistravimas, ar kokias nors pasekmes sukėlė) ir apskritai, ar tos teisės buvo pažeistos dėl to, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotas koks nors juridinis faktas ir skundo padavimo terminą apskaičiuoti nuo to momento, kai pareiškėjas sužinojo apie galimai pažeistas jo teises, o ne tuo momento, kai tokiam asmeniui tapo žinoma apie priimtą sprendimą. Nei 2012 m., nei 2014 m. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus sprendimuose skunduose keliami klausimai dėl juridinio fakto įregistravimo teisėtumo nebuvo nagrinėjami, nes abiem atvejais pareiškėjo atstovės skundą priimti atsisakyta: pirmuoju atveju dėl praleisto termino, antruoju atveju dėl to, kad jau priimtas sprendimas šiuo klausimu, t.y. būtent termino praleidimo klausimu.

Kitaip nei 2012 m. skunde, 2014 m. skunde pareiškėjo atstovė aiškino, kad termino nepraleido jau kitu pagrindu nei 2012 m. skunde (tada teigė, kad tik 2012 m. sužinojo apie 2004 m. sprendimą), o 2014 m. jau teigė, kad tik 2014 m. gegužės 29 d. sužinojo apie statybos darbų projektą, kuriuo pažeidžiamos pareiškėjo teisės. Tačiau VĮ Registrų centro nei 2012 m., nei 2014 m. sprendimuose nebuvo nagrinėjamas klausimas, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. 2012 m. sprendime Nr. 267 tiesiog konstatuota, nuo kada toks terminas turi būti skaičiuojamas, ir konstatuota, kad terminas praleistas, todėl skundą priimti atsisakyta.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnis nustato, kad praleidus skundo padavimo terminą, turi būti paduodamas ir prašymas tokį terminą atnaujinti, jame turi būti nurodomos svarbios termino praleidimo priežastys. Abiejų skundų (2012 m. ir 2014 m.) padavimo atvejais pareiškėjas neteikė prašymo atnaujinti terminą skųsti 2004 m. atliktą juridinio fakto įregistravimą. Tiesiog abiem atvejais pareiškėjas nurodė skirtingas to termino skaičiavimo aplinkybes, tačiau VĮ Registrų centro 2012 m. sprendime jau buvo konkrečiai nurodyta, nuo kada VĮ Registrų centras šį terminą skaičiuoja. Kadangi skundžiamas 2004 m. teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas, kuris buvo priimtas nedalyvaujant pareiškėjui, termino skųsti tokį sprendimą skaičiavimo pradžia turi būti skaičiuojama nuo tokio sprendimo įteikimo pareiškėjui dienos, o ne nuo tokio sprendimo priėmimo dienos. 2012 m. spalio 16 d. Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos sprendime Nr. 267 paneigtas pareiškėjo atstovės aiškinimas apie sužinojimo apie 2004 m. sprendimą datą, konstatuota, kad sužinojo apie priimtą sprendimą pareiškėjas 2005 m. birželio 7 d., šio fakto pareiškėjas neginčijo, o sužinojimo apie akto keliamas pasekmes diena negali būti laikoma sužinojimo apie aktą dieną. Todėl, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas, paduodamas 2014 m. birželio 12 d. skundą centriniam registratoriui, privalėjo kartu paduoti ir prašymą dėl termino atnaujinimo. Toks prašymas paduotas nebuvo. Tai neatitiko Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio reikalavimų, o taip pat ir Valstybės įmonės Registrų centro direktoriaus 2012 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. v-133 patvirtintos Prašymo (skundo) pateikimo Registrų centrui tvarkos (Tvarka) 7 punkto reikalavimų. Šiame punkte pasakyta, kad, jeigu suinteresuotas asmuo praleido skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias Centrinis registratorius pripažįsta svarbiomis, šis terminas Centrinio registratoriaus sprendimu gali būti atnaujintas; tokiu atveju kartu su skundu turi būti pateiktas prašymas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo; prašymas dėl termino atnaujinimo nagrinėjamas kartu su skundu dėl teritorinio registratoriaus sprendimo. Nei Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnyje, nei Tvarkoje nėra nurodyta, kad tuo atveju, jeigu skundas paduotas praleidus terminą, o pareiškėjas jo atnaujinti neprašo, Centrinis registratorius yra įpareigotas pasiūlyti tokiam suinteresuotam asmeniui paduoti prašymą dėl termino atnaujinimo. Atsakovas šiuo atveju iš esmės vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio nuostatomis ir atsisakė priimti skundą. Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintose Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse (Taisyklės) nėra numatyta tvarka, kokiu būdu nagrinėjamas prašymas, jeigu jis paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. birželio 19 d. sprendimas cspr1-152 yra teisėtas ir pagrįstas. Visų pirma, šiame sprendime Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalis taikyta ne dėl paduoto skundo esmės (pagrindo ir dalyko), o tik atsižvelgiant į 2012 m. sprendime padarytą išvadą dėl to, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą ginčyti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2004 m. kovo 4 d. sprendimą, t.y. skundo padavimo terminas pripažintas praleistu dar 2012 m. spalio 16 d. sprendime Nr. 267, kurio pareiškėjas neginčijo, todėl 2014 m. skundas laikomas tik ta prasme kartotiniu. Antra, abiem atvejais skundai iš esmės nebuvo nagrinėjami, todėl visai nesvarbu yra tai, ar šie skundai yra identiški ar skirtingi. Trečia, abiem atvejais visai nebuvo nagrinėjamos ir skundo padavimo termino praleidimo priežastys, nes abiem atvejais pareiškėjas neteikė motyvuoto prašymo tą terminą atnaujinti.

Tačiau paliekant galioti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. birželio 19 d. sprendimą cspr1-152, o dėl to ir netenkinant prašymo įpareigoti VĮ Registrų centrą priimti pareiškėjo 2014 m. birželio 12 d. skundą, pareiškėjas jo manymu pažeistą teisę gali ginti paduodamas VĮ Registrų centrui naują skundą dėl Vilniaus filialo 2004 m. kovo 4 d. sprendimo, kartu paduodant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti tokio skundo padavimo terminą, kadangi toks prašymas VĮ Registrų centre dar nebuvo nagrinėjamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. D. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.