Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-11-22 · Administracinė byla Nr. eI-1412-764/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-22
Bylos Nr.
eI-1412-764/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04283-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
J. M. K.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-1412-764/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04283-2018-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.15.6; 12.15.7; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 22 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė,dalyvaujant advokato padėjėjui M. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. M. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja J. M. K. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo:

1) Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 68-126 (toliau – ir Sprendimas).

2) Panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno apskrities VMI) 2018 m. balandžio 23 d. patikrinimo pažymą Nr. (7.46)FR0681-24 (toliau – ir Pažyma).

3) Šių prašymų netenkinus, sumažinti mokėtiną pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM) iki 6 758,30 Eur ir atleisti nuo 50 proc. delspinigių mokėjimo.

Mano, kad VMI neperskaitė, neišanalizavo ir nevertino byloje pateiktų argumentų tiek dėl teisės, tiek dėl fakto klausimų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Ginčijamame sprendime VMI nurodė faktines aplinkybes, kurios pareiškėjos atveju neegzistuoja. Pavyzdžiui, sprendime dėstoma motyvuota pozicija, kad pareiškėja nevykdė sodininkystės minėtuose sklypuose, tačiau toks klausimas net nebuvo keliamas ir jis neturi įtakos mokestinės prievolės nustatymui. Taip pat pasisakoma dėl pareiškėjos veiklos savarankiškumo, kas yra individualios veiklos apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) tikslais aspektas, skirtas atriboti individualią veiklą vykdančius gyventojus nuo dirbančių pagal darbo sutartis, tačiau pareiškėjai patikrinimo pažymoje nurodyta sumokėti PVM.

Nurodo, kad O. M. (toliau – ir mokesčių mokėtoja) įsigijo žemės sklypus ne sodininkystės veiklai vykdyti, tačiau įsirengti namus sau ir dukters šeimai. Aplinkybę, kad mokesčių mokėtoja, pradėdama statyti namus neturėjo tikslo juos parduoti, patvirtina ir tai, kad ji savo žiniai rinko kasos kvitus už prekes ir paslaugas namų statybai ir pasižymėdavo patirtas išlaidas, beveik neišsirašydama PVM sąskaitų-faktūrų. Suprastėjus O. M. sveikatai, buvo nuspręsta vieną namą parduoti. Antrojo namo statyba 2011 m. taip pat buvo užbaigta, tačiau dar buvo likę kai kurie apdailos darbai. Dar labiau suprastėjus jos sveikatai, nuspręsta ir antrąjį namą parduoti. VMI nepagrįstai teigia, O. M., būdama garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos, vertėsi individualia veikla, todėl pripažinta PVM mokėtoja po mirties.

Nagrinėjamu atveju, įrodinėjant ekonominės veiklos egzistavimą, turėtų būti taikomi „atsitiktinio sandorio“ kvalifikavimo kriterijai. Pagrindines mokesčių mokėtojos pajamas tikrinamuoju laikotarpiu sudarė valstybės mokama senatvės pensija, kitokios veiklos ji nevykdė. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, pajamos, gautos iš nekilnojamojo turto pardavimo, nors ir viršijančios nuolatines pajamas (senatvės pensiją) negali būti kvalifikuojamos kaip neatsitiktinės vien remiantis šiuo kriterijumi. Iš Patikrinimo akto lentelės matyti, kad be dviejų sandorių, susijusių su mėgėjų sodų paskirties sklypais, daugiau panašių pardavimų O. M. nevykdė. Taigi, per 14 metų ji turėjo tik du Kauno apskrities VMI vertinimu ekonominei veiklai priskiriamus sandorius, kas negali būti laikoma įprasta, priprasta, periodiška ir kasdiene (nuolatine) O. M. veikla pajamoms uždirbti. Be to, tik 1 iš šių sandorių sudarytas tikrinamojo laikotarpio metu. Be to, pareiškėja nesupranta, kodėl Kauno apskrities VMI, analizuodama mokesčių mokėtojos nekilnojamojo turto vienetų pardavimus, kalba apie tęstinumą, trunkantį daugiau kaip 10 metų, kai tarp turto pardavimo sandorių yra kelių metų intervalai, o net ir metų trukmės terminai niekaip nesisieja su Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme (toliau – PVMĮ) nustatytu mokestiniu laikotarpiu.

VMI sprendime be kita ko pasisako, kad O. M. veiklą vykdė savarankiškai, tačiau šis kriterijus yra taikytinas individualiai veiklai GPM tikslais identifikuoti, o ne ekonominės veiklos egzistavimui PVM tikslais nustatyti. Šiame mokestiniame ginče būtina nagrinėti PVM reglamentavimą ir jo objektui būdingus bruožus (o ne GPM reglamentavimą ir juo apmokestinamą individualią veiklą), į ką VMI, nagrinėdama pareiškėjos skundą, neatsižvelgė ir aplaidžiai vertindama PVM apmokestinimą pagal GPM apmokestinimo kriterijus patvirtino O. M. apskaičiuotą mokestinę prievolę.

Kauno apskrities VMI akcentavo, kad O. M. dukra taip pat atliko keleto nekilnojamojo turto objektų pirkimą ir pardavimą, tačiau ši aplinkybė neturi jokios reikšmės kvalifikuojant mokesčių mokėtojos prievoles, kadangi joks teisės aktas nenumato pagrindų asmens sudarytus sandorius veiklos vykdymo tikslais vertinti kartu su kitų fizinių asmenų (atskirų mokesčių mokėtojų, turinčių savas mokestines prievoles) atliktais sandoriais. Be to, analizuojant vien O. M. sandorius, matyti, kad J. M. K. atstovavo tik aptariamo turto pardavimo metu, o turtas buvo įsigytas ir statybos darbai atlikti dalyvaujant pačiai O. M.. Šioje situacijoje yra vertintini tik O. M. (ar jos vardu) sudaryti sandoriai, aktualūs tikrinamuoju laikotarpiu, atsiribojant nuo trečiųjų asmenų veiksmų savo vardu. VMI dėl šių pareiškėjos motyvų nepasisakė.

Pažymi, kad iš PVMĮ 92 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad šis įstatymas apmokestinimą skaičiuojant registravimosi PVM mokėtoju ribą sieja ne su sandoriais (apimančiais keletą prekių), bet su pačiomis prekėmis. Patikrinimo akto 15 puslapyje nurodyta, kad O. M. atveju PVM apskaičiuojamas nuo 210 000 Lt sumos (iš jų 60 000 Lt už parduotą žemės sklypą ir 150 000 už sodo pastatą). Tai reiškia, kad Kauno apskrities VMI abu objektus vertino kaip vieną prekę PVMĮ 92 straipsnio 1 dalies nuostatų tikslais. Būtinybę įvertinti kiekvieną objektą atskirai apmokestinimo prasme pagrindžia ir PVMĮ 32 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatos, pagal kurias pastatams (statiniams) ir žemei yra taikoma skirtinga apmokestinimo tvarka (skirtingi kriterijai). Tai, kad buvo parduotos trys skirtingos prekės, Kauno apskrities VMI pripažįsta diferencijuodama žemės sklypo, sodo pastato ir ūkinio pastato apmokestinimą (ūkinis pastatas neapmokestinamas PVM kaip ne naujas statinys). Mano, kad šiuo atveju yra nepagrįsta teigti, kad žemės sklypas ir sodo pastatas turėtų būti laikomi viena preke.

Kauno apskrities VMI patikrinimo akto 14-15 puslapiuose aprašė atvejus, kai pagal iš J. M. K. gautas PVM sąskaitas-faktūras leido atskaityti prekių ir paslaugų teikėjams sumokėtą PVM. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad mokesčių administratorius nekvestionuoja O. M. teisės atskaityti sumokėtą PVM, jei yra O. M. vardu išrašyti dokumentai, pagal kuriuos įsigytos statybinės prekės laikotarpiu, kai O. M. valdė aptariamą nekilnojamąjį turtą. Pažymi, kad Kauno apskrities VMI pateikė daug O. M. išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų ir O. M. apmokėtų kvitų, tačiau Kauno apskrities VMI tik dalį dokumentų pripažino pagrįstais PVM atskaitai įgyti, o dėl kitų dokumentų nepasisakė. Atkreipia dėmesį, kad O. M. nekilnojamojo turto statybų metu nesitikėjo, kad galėtų būti keliamas jos registracijos PVM mokėtoja ir PVM atskaitos klausimas, todėl dalies pirkinių apmokėjimo kvitus yra išsaugojusi neišrašant PVM sąskaitų-faktūrų. Šie dokumentai taip pat buvo pateikti Kauno apskrities VMI, tačiau jie nebuvo vertinti.

Šalies argumentai

Nurodo, kad pareiškėja pateikė prašymą sumažinti apskaičiuotus PVM delspinigius 50 proc., tačiau skundžiamame sprendime dėl šių motyvų visai nepasisakė. VMI išvardino visus atleidimo nuo delspinigių pagrindus, tačiau pareiškėja neprašė VMI atleisti jos nuo delspinigių mokėjimo. O. M. atžvilgiu apskaičiuota delspinigių suma, sudaranti daugiau kaip 65 proc. mokesčio, yra neadekvačiai didelė įstatymų leidėjo numatytiems tikslams pasiekti ir turėtų būti sumažinta.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad VMI atliko pareiškėjos mamos O. M. GPM ir PVM mokestinį patikrinimą už laikotarpį 2012 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d. VMI Pažyma patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė sumokėti 9 774,10 Eur PVM, 6 395,89 Eur PVM delspinigių ir sumažino 66,90 Eur GPM. Pareiškėja, nesutikdama su Pažyma, 2018 m. birželio 21 d. pateikė VMI skundą, kuri netenkino pateikto skundo ir patvirtino VMI Pažymą.

Vertinant tiek mokesčių mokėtojos, tiek pareiškėjos nekilnojamojo turto sandorius, padaryta išvada, kad visi mokesčių mokėtojos ir pareiškėjos nekilnojamojo turto sandoriai nebuvo atsitiktiniai, o tęstinį laikotarpį kryptingai vykdoma ekonominė veikla – nekilnojamojo turto įsigijimas tikslu ateityje jį parduoti.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos sudaryti sandoriai neturi jokios reikšmės kvalifikuojant mokesčių mokėtojos prievoles, kas nagrinėjamu atveju ir nebuvo vertinama, kaip vieno mokesčių mokėtojo sandoriai. Nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjos sudarytų sandorių tėra informacinio pobūdžio mokesčių mokėtojos sudarytų sandorių kontekste.

Mokesčių mokėtoja, įsigijusi 0,0653 ha ir 0,0653 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypus, vykdė aktyvius veiksmus, t. y. statė naujus 77,86 ir 76,74 kv. m. ploto namus - sodo pastatus. Kadangi per trumpą laiko tarpą VĮ Registrų centre buvo įregistruoti du naujos statybos statiniai (2010 m. lapkričio 22 d. ir 2011 m. vasario 7 d.) - sodo pastatai su ūkiniais statiniais, padaryta išvada, kad abiejuose žemės sklypuose statyba buvo vykdoma vienu metu. Taigi, mokesčių mokėtojos 2011 m. rugpjūčio 9 d. ir 2012 m. kovo 6 d. nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai nebuvo atsitiktiniai, o suplanuoti, siekiant gauti pajamų ekonominei veiklai - naujų statinių statybos ir pardavimas. Pažymi, kad pareiškėja tik skunde teismui nurodė argumentus, kad mokesčių mokėtoja įsigijo sklypus įsirengti sau ir pareiškėjos šeimai, tačiau mokesčių mokėtojai susirgus, nuspręsta vieną namą parduoti, netrukus nuspręsta parduoti ir antrą namą. Atkreipia dėmesį, kad pati pareiškėja toje pačioje Vilniaus miesto teritorijoje 2006–2009 m. įsigijo du žemės sklypus sodų bendrijose, kuriuos vėliau (2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. lapkričio 30 d.) pardavė, vieną iš jų su naujai pastatytais sodo pastatais. Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėja ir vėlesniais laikotarpiais įsigijo sodų bendrijose žemės sklypus juose pastačius sodo pastatus pardavė, todėl darytina išvada, kad nei mokesčių mokėtoja, nei pareiškėja neturėjo tikslo įsigytose sodo sklypuose ir pastatytuose pastatuose apsigyventi.

Pareiškėja skunde neginčija aplinkybės, kad nekilnojamojo turto perleidimo sandorius sudarinėjo savarankiškai ir nepateikia jokių argumentų ir (ar) įrodymų, paneigiančių jo vykdytos veiklos savarankiškumą. Pagal Teisingumo Teismo praktiką, nustatant, ar atitinkama veikla vykdoma siekiant nuolatinių pajamų, nėra svarbu, ar šia veikla siekiama gauti pelno, t. y. nuolatinių pajamų siekimas, kaip jis suprantamas pagal Europos Tarybos direktyvas, nėra tapatinamas su pelno siekimu. Tai, kad mokesčių mokėtoja 2011 m. rugpjūčio 9 d. pardavė žemės sklypą su naujai pastatytais statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), o 2012 m. kovo 6 d. pardavė 0,0663 ha žemės sklypą su naujai pastatytu sodo pastatu bei rekonstruotu ūkiniu pastatu, adresu (duomenys neskelbtini), įrodo, kad nekilnojamojo turto sandoriai nebuvo atsitiktiniai, o tęstinį laikotarpį vykdoma ekonominė veikla - prekyba nekilnojamuoju turtu.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad žemės sklypas ir sodo pastatas neturėtų būti laikomi viena preke, nurodo, kad, kai už prekes ar suteiktas paslaugas 155 000 Lt (riba galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d.) suma yra viršijama, PVM privalo būti skaičiuojamas už visas patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, dėl kurių tiekimo (teikimo) nurodytoji riba buvo viršyta, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta - PVM apskaičiuotas už visas prekes, dėl kurių 155 000 Lt suma buvo viršyta - už žemės sklypą ir sodo pastatą, todėl pareiškėjos teiginiai yra nepagrįsti ir mokesčių administratorius neturi jokio pagrindo PVM neapmokestinti pajamų, gautų už žemės sklypo pardavimą, kuris šiuo atveju yra laikomas žeme statyboms.

Mokesčių mokėtoja mokesčių administratoriui jokių statybinių medžiagų įsigijimo dokumentų nepateikė, nors mokesčių administratorius prašė pagrįsti su parduoto nekilnojamojo turto įsigijimu patirtas išlaidas. Tik 2017 m. birželio 14 d. mokesčių administratoriui surašius mokesčių administratoriaus nurodymą pateikti dokumentus apie deklaruoto turto įsigijimą ir perleidimą, pareiškėja elektroniniu paštu pateikė įsigytų statybinių medžiagų suvestinės dalį (1 lapą). Mokestinio patikrinimo metu buvo išsiųsti paklausimai statybinių medžiagų suvestinėje nurodytiems tiekėjams. Gautos informacijos duomenimis, mokesčių mokėtoja pagal PVMĮ 64 straipsnio 1 dalies nuostatas atitinkančius dokumentus įsigijo prekių už 13 206,45 Lt kainą ir 2 697,74 Lt PVM. Taigi, tik pastarajai sumai mokesčių mokėtoja turi teisę į PVM atskaitą.

Nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad VMI painioja GPM su PVMĮ objektu esančia ekonomine veikla. 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos Nr. 77/388/EEB „Dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo“ (toliau – Šeštoji direktyva) 9 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ekonominę veiklą apibrėžia kaip gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veiklą, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų. Į apmokestinamųjų sandorių kategoriją, be kita ko, patenka prekių tiekimas, kai prekes tiekia apmokestinamasis asmuo. Apmokestinamasis asmuo - asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą (9 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad ekonominės veiklos požymiai atitinka individualios veiklos požymius.

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad VMI nurodė aplinkybes, kurios pareiškėjos atveju neegzistuoja, nes pareiškėja nevykdė sodininkystės įsigytuose sklypuose. Pažymi, kad pareiškėja įsigijo žemės sklypus, kurių naudojimo būdas mėgėjų sodų žemės sklypai ir sodininkų bendrijų bendro naudojimo žemės sklypai. Atsižvelgiant į tai, ginčijamame sprendime ir buvo nurodyta aplinkybė dėl sodininkystės.

Pareiškėja įstatymų nustatytais terminais ir tvarka nesumokėjo PVM, todėl atsirado žala valstybės biudžetui, t. y. valstybė atitinkamu laikotarpiu neturėjo biudžete pajamų, kurios jai teisėtai priklausė, todėl VMI pareiškėjai negalėjo neskaičiuoti delspinigių.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymų nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VMI atsiliepimo į skundą nepateikė.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Kauno apskrities VMI ir VMI sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, apskaičiuoto PVM sumažinimo ir atleidimo nuo 50 proc. delspinigių mokėjimo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir proceso šalių paaiškinimų nustatyta, kad Kauno apskrities VMI mokesčių mokėtojos (pareiškėjos mamos O. M.) atžvilgiu 2017–2018 m. atliko mokestinį patikrinimą dėl GPM ir PVM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo už 2012 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja yra O. M., mirusios 2018 m. vasario 3 d., paveldėtoja.

Kauno apskrities VMI, atlikusi patikrinimą, 2018 m. balandžio 19 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.46) FR0680-158 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriame mokesčių mokėtojai apskaičiavo 9 774,10 Eur PVM bei 66,90 Eur sumažino GPM.

Kauno apskrities VMI Pažyma patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė sumokėti 9 774,10 Eur PVM, 6395,89 Eur PVM delspinigių bei sumažino 66,90 Eur GPM.

Pareiškėja, nesutikdama su Pažyma, 2018 m. birželio 21 d. skundu kreipėsi į VMI, prašydama panaikinti arba pakeisti Pažymą - vietoje apskaičiuoto 9 774,10 Eur PVM nurodyti sumokėti 6 758,30 Eur PVM ir sumažinti apskaičiuotus PVM delspinigius 50 proc. Taip pat prašė išnagrinėti pasiūlymą pasirašyti susitarimą dėl mokesčių ir su juo susijusių sumų dydžio ir priimti sprendimą pradėti susitarimo pasirašymo procedūrą.

VMI 2018 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. (24.12-31-5) R-5351 pareiškėją informavo, kad derybų metu nepavykus susitarti dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio, derybos nutraukiamos.

VMI ginčijamu 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 68-126 patvirtino Pažymą.

Iš Patikrinimo akto, Pažymos ir Sprendimo turinio matyti, kad mokestinė prievolė mokesčių mokėtojai atsirado, mokestinio patikrinimo metu nustačius, kad mokesčių mokėtoja 2012 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d. vykdė ekonominę veiklą – prekybą nekilnojamuoju turtu, t. y. 2012 m. kovo 6 d. už 260 000 Lt pardavė naujai pastatytą sodo pastatą, rekonstruotą (iš seno sodo namo) ūkinį pastatą, 0,0663 ha žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) (žemės sklypą už 60 000 Lt, sodo pastatą už 150 000 Lt, ūkinį pastatą už 50 000 Lt) ir gavo PVM apmokestinamųjų pajamų (išskyrus už parduotą ūkinį pastatą, kadangi nenustatyta ūkinio pastato esminio pagerinimo). Kadangi suma už parduotą žemės sklypą su sodo pastatu viršijo PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą (155 000 Lt), mokesčių administratorius jai apskaičiavo PVM ir PVM delspinigius.

Pareiškėja skundą teismui grindžia argumentais, kad VMI ginčijamame sprendime citavo tas pačias teisės aktų nuostatas kaip ir Patikrinimo akte, tačiau nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų. Pažymi, kad O. M. tikrintuoju laikotarpiu sudarė tik 1 nekilnojamojo turto sandorį, todėl mokesčių administratorius nepagrįstai nustatė, kad mokesčių mokėtoja nuo 2012 m. sausio 1 d. vertėsi ekonomine veikla. VMI nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su asmenų (pareiškėjos ir jos mamos O. M.) atribojimu. Taip pat neteisingai apskaičiavo PVM, nes abu objektus (žemės sklypą ir sodo pastatą) vertino kaip vieną prekę, nors pagal PVMĮ 92 straipsnio 1 dalį, PVM registracijos riba siejama ne su sandoriais (apimančiais keletą prekių), o su prekėmis; Kauno apskrities VMI tik dalį dokumentų pripažino pagrįstais PVM atskaitai įgyti, tačiau dėl kitų dokumentų, kurie buvo pateikti, nepasisakė. Priskaičiuota delspinigių suma yra neadekvačiai didelė, sudaro daugiau nei pusę mokėtinos PVM sumos, mokestinę prievolę įpareigota padengti O. M. įpėdinei (pareiškėjai), kuri nėra susijusi su motinos valstybei galimai padaryta žala, todėl delspinigių suma, pareiškėjos atžvilgiu turėtų būti sumažinta.

PVMĮ 2 straipsnio 8 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi 2012 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 29 d.) nustatyta, kad ekonominė veikla – veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno), išskyrus: 1) darbo veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 7 dalyje; 2) valstybės ir savivaldybių veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 38 dalyje, net jeigu už tokią veiklą mokami mokesčiai ar rinkliavos.

Pagal PVMĮ 2 straipsnio 15 punktą, Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo – bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo, taip pat juridinio asmens statuso neturintis Lietuvos Respublikoje įsteigtas kolektyvinio investavimo subjektas, kurio veiklos forma yra investicinis fondas.

PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis asmuo tiekia prekes ir (arba) teikia paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo.

Pagal PVMĮ 71 straipsnio 1 dalį, prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, išskyrus atvejus, kai šalies teritorijoje tiekiamos tik tokios prekės ir (arba) teikiamos tik tokios paslaugos, už kurias prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą PVM pagal šio įstatymo 95 straipsnį tenka pirkėjui. Privalantis registruotis PVM mokėtoju asmuo privalo pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju.

PVMĮ 71 paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, neatsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes (išskyrus į kitas valstybes nares tiekiamas naujas transporto priemones) ir (arba) teikiamas paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 155 000 litų. PVM turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį minėta riba buvo viršyta. Už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, už kurias atlygis neviršijo nurodytosios 155 000 litų sumos, PVM neskaičiuojamas. Skaičiuojant nurodytą 155 000 litų sumą, neatsižvelgiama į: 1) atlygį už prekių tiekimą ir (arba) paslaugų teikimą, kuriam naudojamų prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM pagal šio įstatymo 62 straipsnio 1 dalies nuostatas negalėtų būti atskaitomas, jeigu apmokestinamasis asmuo būtų PVM mokėtojas; 2) atlygį už ilgalaikio turto, naudoto apmokestinamojo asmens ekonominėje veikloje, tiekimą; 3) gautus avansus; 4) atlygį už nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų tiekimą ir šio įstatymo 28 straipsnyje nurodytų finansinių paslaugų teikimą tuo atveju, kai šie sandoriai yra atsitiktinio pobūdžio ir apmokestinamasis asmuo įprastai nesiverčia tokios rūšies veikla.

PVMĮ 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne.

Siekiant užtikrinti Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo PVM tvarka buvo harmonizuota Sąjungos teise, įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios harmonizacijos pagrindu yra Šeštoji direktyva bei vėliau Šeštąją direktyvą pakeitusi 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – Direktyva 2006/112/EB).

Direktyvos 2006/112/EB 9 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ekonominę veiklą apibrėžia kaip gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veiklą, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų. Į apmokestinamųjų sandorių kategoriją, be kita ko, patenka prekių tiekimas, kai prekes tiekia apmokestinamasis asmuo (2 straipsnio 1 dalies a punktas). Apmokestinamasis asmuo – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą (9 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa).

Pagal tos pačios direktyvos 12 straipsnio 1 dalį, valstybės narės apmokestinamuoju asmeniu gali laikyti bet kurį asmenį, kuris retkarčiais vykdo su 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta veikla susijusį sandorį, ypač kurį nors iš šių sandorių: a) pastato ar pastato dalių ir žemės, ant kurios jis pastatytas, tiekimą iki pirmo pastato panaudojimo; b) žemės statybai tiekimą.

Taigi, veikla kvalifikuojama kaip ekonominė, jeigu ji yra nuolatinė ir vykdoma už atlygį, kurį gauna jį atlikęs subjektas.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, analizuodama minėtos direktyvos nuostatas, 2012 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-200/2012 akcentavo, kad „vien tik nustatyta aplinkybė, kad buvo parduota „žemė statyboms“, iš karto nelemia šio pardavimo apmokestinimo PVM. Toks apmokestinimas galimas tik tuomet, jei objektyvūs bylos duomenys patvirtina, jog „žemės statyboms“ tiekimą atliko apmokestinamasis asmuo.“ Taip pat nurodė, kad, „vadovaujantis Direktyvos 2006/112/EB 12 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės apmokestinamuoju asmeniu gali laikyti bet kurį asmenį, kuris retkarčiais vykdo žemės statybai tiekimą. Vadinasi, siekiant PVM apmokestinti žemės pardavimo sandorį, taip pat būtina nustatyti, kad „žemės statyboms“ pardavimą atliko apmokestinamasis asmuo Direktyvos 2006/112/EB 12 straipsnio 1 dalies arba 9 straipsnio 1 dalies prasme“. Šioje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi ESTT praktika, darė išvadą, kad, „jeigu vykdydamas šiuos pardavimo sandorius šis asmuo imasi aktyvių prekybos žeme veiksmų, naudodamas priemones, panašias į gamintojo, prekybininko ar paslaugas teikiančio asmens, kaip jie suprantami pagal PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, naudojamas priemones, šis asmuo turi būti laikomas vykdančiu „ekonominę veiklą“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, ir todėl – PVM apmokestinamuoju asmeniu.“

Byloje pateikta 2010 m. sausio 15 d. pirkimo pardavimo sutartis, pagal kurią mokesčių mokėtoja už 60 000 Lt nusipirko 0,0653 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 33,23 kv. m. sodo pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 3 kv. m. užstatyto ploto ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini). Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, šioje sutartyje vidutinės rinkos vertės nurodytos: žemės sklypo – 74 900 Lt, sodo pastato – 46 700 Lt, ūkinio pastato - 595 Lt. Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo (2017 m. gruodžio 13 d.) matyti, kad pagal 2010 m. lapkričio 22 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr.1D-20403 šiame žemės sklype įregistruotas nekilnojamas turtas: sodo pastatas (77,86 kv. m. bendro ploto, 100 proc. baigtumo, statybos pradžios metai - 2010 m., statybos pabaigos metai - 2010 m.). Mokesčių mokėtoja, atstovaujama pareiškėjos, 2011 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi šį žemės sklypą ir jame esančius statinius už 285 000 Lt pardavė V. Š. ir E. N..

Byloje taip pat pateikta 2010 m. gegužės 17 d. pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią mokesčių mokėtoja už 30 000 Lt nusipirko 0,0633 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 22,51 kv. m. sodo pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) (Vilniaus m. sav., SB „(duomenys neskelbtini)“). Šioje sutartyje nurodyta, kad pagal pateiktą VĮ Registrų centro pažymą, žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2010 m. balandžio 15 d. buvo 72 650 Lt, sodo pastato vidutinės rinkos vertė 2010 m. gegužės 7 d. buvo 28 000 Lt. Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo (2017 m. gruodžio 13 d.) matyti, kad pagal 2011 m. vasario 7 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1D-22276 šiame žemės sklype įregistruotas nekilnojamas turtas – sodo pastatas (76,74 kv. m. bendro ploto, 100 proc. baigtumo, statybos pradžios metai - 2010 m., statybos pabaigos metai - 2011 m.). Mokesčių mokėtoja, atstovaujama pareiškėjos, 2012 m. kovo 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi šį žemės sklypą ir jame esančius statinius už 260 000 Lt pardavė D. L.. Sutarties 5.1 punkte nurodyta, kad sutartis taip pat yra parduodamo daikto priėmimo-perdavimo aktas. Nuosavybės teisė į daiktą pirkėjui pereina nuo sutarties pasirašymo momento.

Iš šių faktinių aplinkybių, dėl kurių nėra ginčo, matyti, kad mokesčių mokėtoja 2010 m. įsigijusi 2 žemės ūkio paskirties žemės sklypus su statiniais, juose beveik tuo pačiu metu pastatė naujus panašaus ploto (77,86 ir 76,74 kv. m ploto) sodo pastatus, kuriuos vėliau (2011 m. ir 2012 m.) pardavė. Taigi, mokesčių mokėtoja sąlyginai per trumpą laiką sudarė 2 panašaus pobūdžio nekilnojamojo turto realizavimo sandorius, o tai parodo mokesčių mokėtojos veiklos tęstinumą. Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, išskyrus paaiškinimus, patvirtinančių, kad nekilnojamojo turto sandoriai buvo atsitiktiniai ir nepriskirtini ekonominei veiklai. Tai, kad minėti nekilnojamojo turto sandoriai nebuvo atsitiktiniai ir mokesčių mokėtoja iš jų siekė gauti ekonominės naudos, parodo ir jų kaina, t. y. tiek pirmojo, tiek antrojo sandorio atveju mokesčių mokėtoja žemės sklypus su pastatais pardavė už ženkliai didesnę kainą nei juos įsigijo. Gauta suma už parduotą nekilnojamojo turto objektą viršijo PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą (tikrintuoju laikotarpiu ši riba buvo 155 000 Lt).

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja toje pačioje Vilniaus miesto teritorijoje 2006 m. įsigijusi sodų paskirties žemės sklypus, juose pastatė sodo pastatus ir juos 2009 m. pardavė. Taip pat 2010 m. sausio 1 d.–2018 m. vasario 1 d. su sutuoktiniu bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo 8 turto objektus (sodo mėgėjų žemės sklypus, esančius toje pačioje Vilniaus miesto teritorijoje kaip ir jos motina O. M.), tame tarpe 1 žemės sklypą gavo dovanų, pardavė 4 nekilnojamojo turto objektus, iš jų 3 sodo mėgėjų žemės sklypus su naujai pastatytais sodo pastatais. Pažymėtina, kad šios aplinkybės neturėjo įtakos, kvalifikuojant mokesčių mokėtojos (O. M.) mokestinę prievolę, tai tik informacinio pobūdžio aplinkybės, siekiant nustatyti mokesčių mokėtojos sudarytų sandorių atsitiktinumą.

Taigi, iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad mokesčių mokėtoja, įsigydama minėtus žemės sklypus, turėjo išankstinį tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos iš jų pardavimo, t. y. būdama savarankiška, tęstinį laikotarpį atliko aktyvius veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto įsigijimu ir pardavimu, sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai buvo atlygintino pobūdžio bei mokesčių mokėtojai ekonomiškai naudingi. Jos aktyvūs ir sistemingi veiksmai, nekilnojamojo turto įsigijimo ir pardavimo tikslai, siekis gauti ekonominę naudą sudaro pagrindą pripažinti ją apmokestinamuoju asmeniu.

Apmokestinamam asmeniui, vykdančiam ekonominę veiklą ir parduodančiam PVM apmokestinamas prekes, jeigu atlygio suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršija 155 000 Lt, pagal PVMĮ 71 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsiranda prievolė pagal PVMĮ 92 straipsnio 1 dalies nuostatas apskaičiuoti PVM už visą parduotą nekilnojamojo turto objektą (objektus), dėl kurio (kurių) tiekimo nurodytoji suma buvo viršyta. Minėta PVMĮ nustatyta riba buvo viršyta 2012 m. kovo 6 d., kai mokesčių mokėtoja, atstovaujama pareiškėjos, už 210 000 Lt (kartu su ūkiniu pastatu suma 260 000 Lt) pardavė žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir sodo pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis, mokesčių mokėtojai teisėtai ir pagrįstai skaičiavo PVM už visą parduotą nekilnojamojo turto objektą (objektus).

Pareiškėja skunde teigia, kad Kauno apskrities VMI tik dalį dokumentų pripažino pagrįstais PVM atskaitai įgyti, tačiau kitų dokumentų, kurie buvo pateikti, nevertino.

Pagal PVMĮ (redakcija, galiojusi 2018 m. sausio 1 d.–2018 m. gruodžio 11 d., t. y. ginčijamų sprendimų priėmimo metu) 57 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) papunktį, teisę į PVM atskaitą turi PVM mokėtojais neįregistruoti Lietuvos Respublikos apmokestinamieji asmenys, privalėję pateikti prašymą įregistruoti juos PVM mokėtojais pagal šio įstatymo 71 arba 71¹ straipsnį. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad į PVM atskaitą laikantis šio skyriaus nuostatų gali būti traukiamas pirkimo ir (arba) importo PVM.

Pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą-faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje-faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita-faktūra privalo atitikti visus šio įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus (išskyrus reikalavimus dėl rekvizitų: PVM sąskaitoje-faktūroje, kurioje nurodytas PVM traukiamas į PVM atskaitą, privalo būti šio įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nurodyti rekvizitai). Jeigu PVM mokėtojas buvo į PVM atskaitą įtraukęs pirkimo PVM nuo prekių tiekėjui arba paslaugų teikėjui sumokėtų avansų, tokia (tokiomis) pirkimo PVM suma (sumomis) atitinkamai mažinama pagal galutinę PVM sąskaitą-faktūrą į PVM atskaitą įtrauktina pirkimo PVM suma (PVMĮ 64 straipsnio 1 dalis).

Byloje pateiktas Kauno apskrities VMI 2017 m. birželio 14 d. mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. (12.7)FR0706-5821, kuriuo mokesčių mokėtojai nurodyta per 10 darbo dienų pateikti dokumentus apie GPM308 „Metinėje pajamų deklaracijoje“ už 2012 m. deklaruoto turto įsigijimą ir perleidimą pagal 2013 m. spalio 29 d. išsiųstą pranešimą Nr. 30.13-T47-46664, 2016 m. liepos 28 d. išsiųstą pranešimą Nr. 30.13-T47-73965 ir 2017 m. gegužės 10 d. išsiųstą pranešimą Nr. 30.13-T47-47022. Kaip teigia mokesčių administratorius, mokesčių mokėtoja 2017 m. spalio 10 d. elektroniniu paštu pateikė skanuotų dokumentų kopijas (2010 m. gegužės 17 d. žemės sklypo ir pastato pirkimo-pardavimo sutarties kopiją, 2012 m. kovo 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties kopiją, statybinių medžiagų suvestinės kopiją (1 lapą). Iš byloje esančios suvestinės matyti, kad joje (1–19 punktuose) išvardintos įsigytos prekės, jų kaina, įmonės, iš kurių prekės įsigytos, bei prekių įsigijimo data. Mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu išsiuntė paklausimus minėtoje suvestinėje nurodytiems tiekėjams, o iš gautų duomenų (PVM sąskaitų-faktūrų) nustatė, kad mokesčių mokėtoja turi teisę į PVM atskaitą 2 697,74 Lt sumai.

Pareiškėja kartu su skundu pateikė PVM sąskaitas-faktūras: UAB „Verslo matas“ 2011 m. vasario 21 d. 2 389,63 Lt PVM sąskaita-faktūrą Nr. VM0000001888, UAB „Betono centras“ 2010 m. spalio 19 d. 661,80 Lt PVM sąskaitą-faktūrą serija ir Nr. BC_10062439, UAB „Levoriškis“ 2010 m. rugsėjo 7 d. 641,42 Lt PVM sąskaitą-faktūrą serija LVB Nr. 0013883, UAB „Betono centras“ 2010 m. gegužės 13 d. 961,95 Lt PVM sąskaitą-faktūrą serija ir Nr. BC_2054287, UAB „Makveža“ 2010 m. lapkričio 14 d. 1 230,97 Lt PVM sąskaitą-faktūrą serija MAK Nr. 735866, I. B. individualios įmonės 2010 m. spalio 7 d. 3 400 Lt PVM sąskaitą-faktūrą serija INB Nr. 00001010, UAB „Tiekimo lyderis“ 2010 m. rugsėjo 23 d. 9 755,63 Lt PVM sąskaitą-faktūrą Nr. TIL-000319, AB „Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr. 3“ 2011 m. rugpjūčio 24 d. 558,26 Lt PVM sąskaitą-faktūrą serija GKG Nr. 3659149, UAB „Betono centras“ 2010 m. rugpjūčio 2 d. 738,58 Lt PVM sąskaitą-faktūrą serija ir Nr. BC_2057643, UAB „Imeta ir ko“ 2010 m. liepos 29 d. 338,80 Lt PVM sąskaitą-faktūrą serija IME Nr. 12781, UAB „Betono centras“ 2010 m. spalio 28 d. 364,78 Lt PVM sąskaitą-faktūrą serija ir Nr. BC_10062592, UAB „Hardrokas LT“ 2010 m. rugsėjo 28 d. 1 168,19 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. HLT 00503, UAB „Imeta ir ko“ 2010 m. balandžio 27 d. 495 Lt PVM sąskaitą-faktūrą serija IME Nr. 12128, UAB „Imeta ir ko“ 2010 m. gegužės 5 d. 410 Lt PVM sąskaitą faktūrą serija IME Nr. 12194, UAB „Elektrobalt“ 2010 m. spalio 15 d. 424,92 Lt PVM sąskaitą-faktūrą serija EBŽ Nr. 10001546, UAB „Elektrobalt“ 2010 m. rugpjūčio 3 d. 310,50 Lt PVM sąskaitą-faktūrą serija EBŽ Nr. 10001086, UAB „Elektrobalt“ 2011 m. vasario 7 d. 39,89 PVM sąskaitą-faktūrą serija EBŽ Nr. 11000171, UAB „Senukų prekybos centras“ 2011 m. rugpjūčio 22 d. 130,92 Lt PVM sąskaitą-faktūrą serija SS Nr. 1995126558, UAB „Betono centras“ 2010 m. gegužės 12 d. 452,54 Lt PVM sąskaitą-faktūrą serija ir Nr. BC_2054267, UAB „Makveža“ 2011 m. rugsėjo 15 d. 250,59 Lt PVM sąskaitą-faktūrą serija MAK Nr. 0962884, iš kurių matyti, kad mokesčių mokėtoja iš įvairių įmonių sodo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) statybos laikotarpiu pirko statybines medžiagas. Šių PVM sąskaitų-faktūrų mokesčių administratorius, skaičiuodamas mokėtiną PVM, nevertino, nors iš kai kurių PVM sąskaitų-faktūrų matyti, kad jos mokesčių administratoriui buvo pateiktos, nes PVM sąskaitose-faktūrose yra vyriausiosios specialistės I. J. spaudas.

Pagal MAĮ 66 straipsnio 2 dalį, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. Vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

VMI yra viešojo administravimo institucija, todėl jos individualiame administraciniame akte turi būti išdėstyti aiškūs, adekvatūs ir pakankami motyvai, pagrįsti faktiniais duomenimis, iš kurių asmuo suprastų dėl kokių konkrečių priežasčių ir kuo remiantis priimtas būtent toks sprendimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis).

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, sprendžia, kad pareiškėjos argumentai dėl galimai neteisingai apskaičiuoto mokėtino PVM pagrįsti faktiniais duomenimis (PVM sąskaitomis-faktūromis) ir sudaro pagrindą abejoti mokesčių administratoriaus apskaičiuoto PVM teisingumu. Pažymėtina, kad teismas, vykdydamas teisingumą, neatlieka ir iš esmės negali perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai. Kaip minėta, mokesčių mokėtojui priklausančio mokėti mokesčio, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, apskaičiavimas priskirtas mokesčių administratorius kompetencijai. Mokėtiną mokestį mokesčių administratorius apskaičiuoja, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais MAĮ skyriuje „Mokesčių apskaičiavimas, sumokėjimas ir išieškojimas“ numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. Taigi, mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui apskaičiuoja mokestį, tik visapusiškai įvertinęs mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis.

Šiuo atveju mokesčių administratorius neįvertino minėtų PVM sąskaitų-faktūrų, kurios yra reikšmingos, sprendžiant dėl mokesčių mokėtojos teisės į PVM atskaitą, dėl ko buvo galimai neteisingai apskaičiuotas mokėtinas PVM bei PVM delspinigiai, todėl šioje dalyje ginčijami sprendimai naikintini ir klausimas dėl mokėtino PVM ir PVM delspinigių apskaičiavimo perduotinas nagrinėti iš naujo. Esant šioms aplinkybės pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos J. M. K. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 68-126 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. balandžio 23 d. patikrinimo pažymos Nr. (7.46)FR0681-24 dalį dėl apskaičiuotų pridėtinės vertės mokesčio bei pridėtinės vertės mokesčio delspinigių dydžio ir šioje dalyje mokestinį ginčą perduoti mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė