Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. B. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo B. V. pripažinta kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 str. 1 d., tačiau, vadovaujantis BK 37 str., ji atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutraukta. Civilinio ieškovo S. B. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. V. pripažinta kalta dėl to, kad ji dirbdama AB „L. p.“ Vilniaus regiono (duomenys neskelbtini) skyriaus laiškininke, 2014 m. rugsėjo 4 d., apie 8.00 val., (duomenys neskelbtini), Lietuvos pašto atiduotų pašto siuntų sąraše Eil. Nr. 10 skiltyje „Atsiėmusio asmens vardas pavardė didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis giminystės ryšys pareigos“ įrašė S. B. ir šalia gavėjo S. B. skiltyje „Gavėjo parašas“ už jį pasirašė, tokiu būdu, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad S. B. neva pasirašė, asmeniškai pasiėmė jam adresuotą registruotą laišką Nr. (duomenys neskelbtini), gautą iš siuntėjo Klaipėdos apygardos administracinio teismo, o po to šį Lietuvos pašto atiduotų pašto siuntų sąrašą laikė prie savęs, jį gabeno bei panaudojo, t. y. tą pačią dieną pateikė AB „L. p.“ Vilniaus regiono (duomenys neskelbtini) skyriui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini).

Trakų rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu B. V. pripažino kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 str. 1 d., tačiau, vadovaujantis BK 37 str., ją atleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukė.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas S. B. prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas; bylą perduoti nagrinėti ne Trakų rajono apylinkės teismui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nėra buvę pirmosios instancijos teismo nuosprendyje minimo B. V. ir nukentėjusiojo susitikimo 2014 m. rugsėjo 4 d. rytą, apie 8 val., kai pastaroji pasakiusi, kad turinti neatplėšiamą registruotą laišką, kurį ji pasiūlė įmesti į pašto dėžutę, o nukentėjusysis pasakęs „gerai, įmesk“ ir dar sutikęs, kad B. V. už jį pasirašytų. Toje vietoje nėra natūralių arba dirbtinių kliuvinių, kurie galėtų trukdyti nukentėjusiajam prieiti prie laiškininkės (arba atvirkščiai) ir atsiimti (įteikti) korespondenciją. Tuo metu nukentėjusiojo dešinė ranka nebuvo traumuota, tą dieną kritulių nebuvo bei nebuvo kitų priežasčių, kurios būtų galėjusios sutrukdyti nukentėjusiajam pačiam pasirašyti ir atsiimti jam skirtą korespondenciją. Faktas, kad nukentėjusysis sutiko, jog laiškininkė už jį pasirašytų, atsirado tik nuosprendyje ir, apelianto nuomone, skirtas tik tam, kad nukentėjusįjį pateikti kaip sukčių arba neadekvačią asmenybę bei, atmetus civilinį ieškinį, B. V. veiką vertinti kaip mažareikšmę. Panašus pokalbis, apelianto teigimu, yra vykęs maždaug liepos mėnesį ir su laiškininke buvo kalbama apie neregistruotą (paprastą) laišką. Atkreipiamas dėmesys, kad B. V. nurodoma tariamo pokalbio vieta yra (duomenys neskelbtini), ties UAB „T. p.“ ((duomenys neskelbtini)). Laikotarpiu nuo rugsėjo 1 d. iki gegužės 31 d., t. y. mokslo metų bėgyje, B. V. nurodomu laiku (apie 8 val. ryto) intensyviai juda transportas, atvežantis moksleivius į šioje gatvėje esančias tris mokyklas, todėl susikalbėti, esant vienam nuo kito apie 10 m atstumu, yra labai sunku arba ir visiškai neįmanoma. Minimoje vietoje ir nutolus tokiu atstumu susikalbėjimui jokių kliūčių nėra moksleivių atostogų metu, t. y. ir liepos mėnesį, ką ir nurodo nukentėjusysis.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuosprendyje nurodyta, jog nukentėjusysis 2014 m. rugsėjo 5 d. patikrino savo pašto dėžutę todėl, kad žinojo apie ten esantį jam adresuotą laišką, kuris jo sutikimu ten pateko 2014 m. rugsėjo 4 d. Šis teiginys yra niekuo nepagrįstas. Registruotos korespondencijos pristatymo žiniaraštyje šalia suklastoto nukentėjusiojo parašo nurodyta, kad laiškas Nr. (duomenys neskelbtini) įteiktas 2014 m. rugsėjo 4 d. B. V. pripažino, kad ji pasirašė už nukentėjusįjį. Apelianto nuomone, ji įrašė ir įteikimo datą. Ta pačia ranka yra įrašytos ir kitiems gavėjams įteiktos korespondencijos datos 2014 m. rugsėjo 4 d. bei į šios korespondencijos pristatymo ataskaitą. Dokumente nurodoma, kad laiškininkė B. V. ataskaitą pateikė 2014 m. rugsėjo 4 d., 11.21 val., o ją priėmė ir pasirašė klientų aptarnavimo specialistė T. Č. 11.21 val., bet ne 2014 m. rugsėjo 4 d., o 2014 m. rugsėjo 5 d. Iš to apeliaciniame skunde daroma išvada, kad korespondencija buvo išnešiota laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 4 d., 5.59 val. iki 2014 m. rugsėjo 5 d., 11.21 val., o ne iki 2014 m. rugsėjo 4 d., kaip teigia B. V.. Į nukentėjusiojo pašto dėžutę laiškas Nr. (duomenys neskelbtini) galėjo būti įmestas būtent laikotarpiu iki 2014 m. rugsėjo 5 d., 9 val. ryto, kai nukentėjusysis atsitiktinai atidaręs savo pašto dėžutę rado šį laišką.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nuosprendyje civilinio ieškinio atmetimas motyvuojamas ir aplinkybe, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas nurodęs, kad atskirąįį skundą padavęs neturintis įgaliojimų tam asmuo. Apeliaciniame skunde sutinkama, kad atskirasis skundas pasirašytas pareiškėjo S. B., bet paduotas per dukros paskyrą Lietuvos teismu elektroninių paslaugų portale, kas prilygtų dukros nuneštam ir priduotam registruotam laiškui į pašto skyrių. Šis faktas būtų ginčo objektu atstačius procesinius terminus ir tai nėra Trakų rajono apylinkės teismo kompetencijos klausimas.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis pareiškęs civilinį ieškinį 500 Lt (144,81 eurų) turtinei ir 1500 Lt (434,43 eurų) neturtinei žalai atlyginti. Faktiškai civilinis ieškinys neturtinei žalai yra ne 1500 Lt, o 1500 eurų (5179,2 Lt). Civilinis ieškinys buvo reiškiamas ne B. V., o AB ,,L. p.“, tuo tarpu, nuosprendyje nepasisakoma dėl to, kad nukentėjusysis prašė teismo bylą grąžinti ikiteisminiam tyrimui papildyti, įtraukiant kaltinamuoju bei civiliniu atsakovu AB „L. p.“.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, kad B. V. padaryta nusikalstama veika galėtų būti vertinama kaip mažareikšmė. Dėl suklastoto nukentėjusiojo parašo apie registruoto laiško Nr. (duomenys neskelbtini) įteikimą ir neteisingų duomenų pateikimo į AB „L. p.“ informacinę sistemą, kurių pagrindu Klaipėdos apygardos administracinis teismas atsisakė priimti atskirąjį skundą, buvo pažeistos nukentėjusiojo procesinės teisės, po to sekęs ryškus sveikatos sutrikimas ir padaryta turtinė žala. Nusikalstama veika įvertinta kaip mažareikšmė, remiantis precedentu, t. y. kasacine nutartimi Nr. 2K-421/2007. Minima nutartis yra byloje dėl barnio bei galimo įžeidimo, kas nukentėjusiojo nuomone, nėra adekvatu jo atžvilgiu padarytai veikai, sukėlusiai pasekmes. Nukentėjusysis yra įsitikinęs, kad jam yra padaryta už advokato paslaugas sumokėtos sumos dydžio turtinė žala dėl to, kad jis dėl B. V. kaltės praleido procesinį terminą. Ši žala yra lygi 500 Lt (144,81 eurų). Be to, 2014 m. rugsėjo 18 d. gavęs laišką Nr. (duomenys neskelbtini) ir susipažinęs su jo turiniu, jis pasijuto labai blogai. Nukentėjusiojo žmona yra gydytoja, todėl ji suteikė reikalingą pagalbą, nekviečiant greitosios medicinos pagalbos. Tuo metu nukentėjusysis nežinojo, kas yra įvykę, ir nesuvokė, kad reikia fiksuoti sveikatos sutrikimo faktą. Tik vėliau, pagerėjus savijautai, paskambino į Klaipėdos apygardos administracinį teismą ir sužinojo, kad AB „L. p.“ informacinėje sistemoje nurodyta, kad laiškas Nr. (duomenys neskelbtini) yra įteiktas nukentėjusiajam 2014 m. rugsėjo 4 d., o kreipęsis į AB „L. p.“ (duomenys neskelbtini) skyrių sužinojo, kas įvyko. Tuo metu fiksuoti ūmų sveikatos pablogėjimą jau buvo vėlu, krizė buvo praėjusi dėl suteiktos pagalbos. Apelianto manymu, neturtinė žala dėl patirto sukrėtimo, sutrikdytos sveikatos ir iškilusio pavojaus gyvybei yra 1500 eurų. Tokiu būdu bendra civilinio ieškinio suma yra 1644,81 (144,81 + 1500) eurų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu, 2014 m. lapkričio 26 d., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų policijos komisariato tyrėjai A. B. elektroniniu paštu nukentėjusysis nusiuntė pareiškimą, kuris prie bylos be jokių paaiškinimų nėra prijungtas. Be to, 2015 m. sausio 30 d. nukentėjusysis gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų policijos komisariato pranešimą apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, kuriame nurodoma, kad jis gali susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą ir apie tokį norą turi pareikšti iki 2015 m. vasario 4 d.. Nukentėjusysis elektroniniu paštu 2015 m. sausio 31 d. pareiškė tokį norą, į ką 2015 m. vasario 2 d. tyrėja atsakė, kad bylą jau yra išsiuntusi į prokuratūrą, o su ikiteisminio tyrimo medžiaga jis galėsiąs susipažinti teisme. Kaltinamasis aktas surašytas 2015 m. vasario 18 d. Apeliaciniame skunde išreiškiama nuostaba dėl kaltinamosios atsisakymo nuo valstybės apmokamo advokato paslaugų, nepareikšto noro susitaikyti ir prašymo galimai greičiau ją nuteisti.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusiojo duoti parodymai teismo posėdžio metu nuosprendyje atspindėti netiksliai, juos iškreipiant ir pritraukiant iki palankių B. V.. Nuosprendyje nurodoma, kad jis su „kaltinamosios parodymais sutiko“, kas neatitinka tikrovės. Išdėstytos aplinkybės suponuoja įspūdį, kad ikiteisminis tyrimas atliktas bei byla teisme nagrinėta šališkai ir galimai klastojant bylos duomenis.

Teismo posėdyje nuteistoji, jos gynėjas ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad B. V. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d., sudėtis, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl B. V. pagrįstai atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi kasacinėje nutartyje Nr. 2K-421/2007 pateiktais nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo požymiais, vienok, šia kasacine nutartimi išnagrinėtos baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės, priešingai nei apeliantas nurodo savo apeliaciniame skunde, jog pirmosios instancijos teismas įvertino B. V. veiką kaip mažareikšmę, remiantis precedentu kitoje byloje, nagrinėjamu atveju jokios įtakos neturi.

Nors apeliaciniame skunde nesutinkama, kad tarp nukentėjusiojo ir B. V. 2014 m. rugsėjo 4 d., apie 8.00 val., buvęs pokalbis dėl registruoto laiško, o teigiama panašaus pobūdžio pokalbį buvus liepos mėnesį, jokių įrodymų tam nepateikiama. Pažymėtina ir tai, kad S. B. nurodo su B. V. liepos mėnesį kalbėjęs apie paprastą, o ne registruotą laišką, tačiau neregistruoti laiškai vienaip ar kitaip yra metami į pašto dėžutę be gavėjo parašo, todėl toks pokalbis būtų neprasmingas. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pokalbio buvimo faktą būtent tą dieną įrodo ir tai, kad 2014 m. rugsėjo 5 d. nukentėjusysis patikrino savo pašto dėžutę, nors teigė galėjęs to nedaryti dar savaitę, kadangi dar nebuvo pradėtos siųsti sąskaitos.

Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie kliūčių korespondencijos įteikimui nebuvimą, nėra reikšmingos skundžiamo nuosprendžio kontekste. Pirmosios instancijos teismas tokių kliūčių nenustatė. Kaip nurodė B. V., ji registruotą laišką įmetė į pašto dėžutę ir pasirašė už nukentėjusįjį tam, kad nukentėjusiajam, tuo metu vedžiojusiam šunį, nereikėtų prieiti prie jos. Be to, ir pats S. B. su tuo sutikęs. Objektyviais duomenimis nepagrįstais laikytini ir argumentai dėl to, kad rugsėjo mėnesį (duomenys neskelbtini), ties UAB „T. p.“ ((duomenys neskelbtini)) tarpusavyje susikalbėti būnant 10 m atstumu vienam nuo kito yra sudėtinga ar visai neįmanoma. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Trakuose apie 8.00 val. ryto nėra įmanomas toks intensyvus transporto priemonių judėjimas, kad dėl jų keliamo triukšmo nebūtų galima susikalbėti tarpusavyje esant apie 10 m atstumui.

Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančio atiduotų pašto siuntų sąrašo, korespondencija buvo įteikinėjama nuo 2014 m. rugsėjo 4 d., 5.59 val. iki 2014 m. rugsėjo 4 d., 11.21 val. Tarp tuo metu įteiktų pašto siuntų yra ir adresuotoji S. B.. Kaip matyti, visos sąraše esančios siuntos buvo įteiktos tą pačią dieną, t. y. rugsėjo 4 d. (b. l. 16-18). Tą patvirtina ir Lietuvos pašto siuntų paieškos duomenys, iš kurių matyti, kad S. B. registruota pašto siunta Nr. (duomenys neskelbtini) įteikta gavėjui 2014 m. rugsėjo 4 d. (b. l. 14). Tai reiškia, kad B. V. šią pašto siuntą, t. y. registruotą laišką, įmetė į S. B. pašto dėžutę būtent tą dieną ir tą dieną už jį pasirašė. Tą nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, duodama nuoseklius parodymus, tvirtino ir B. V.. Ant atiduotų pašto siuntų sąrašo esantis 2014 m. rugsėjo 5 d. spaudas neįrodo, kad sąraše nurodytos pašto siuntos buvo įteikinėjamos ir 2014 m. rugsėjo 5 d. Tokia išvada yra paremta subjektyviomis nukentėjusiojo prielaidomis.

BK 37 str. nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, pagrįstai nustatė, kad faktas, jog S. B. registruotą laišką su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartimi pamatė 2014 m. rugsėjo 5 d. nesutrukdė jam paduoti atskirojo skundo laiku, t. y. iki 2014 m. rugsėjo 11 d. Juo labiau, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu S. B. nurodė, kad jis supranta, kas yra registruota pašto korespondencija ir teismo procesiniai dokumentai. Taip pat pagrįstai konstatuotas ir tas faktas, kad atskirasis skundas nebuvo priimtas dar ir dėl to, kad jį padavė įgaliojimų neturintis asmuo. Sutiktina, kad šių klausimų nagrinėjimas nepriklauso Trakų rajono apylinkės teismo kompetencijai, tačiau pirmosios instancijos teismas rėmėsi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, pagrįsdamas žalos nebuvimo faktą. LITEKO duomenimis, ši nutartis yra įsiteisėjusi nuo 2014 m. rugsėjo 26 d., todėl joje nustatytomis aplinkybėmis galima vadovautis. Tokiu būdu, pagrįstai konstatuota, kad civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti yra nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neįžvelgtinas priežastinis ryšys tarp B. V. veiksmų, atitinkančių BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, ir nukentėjusiojo nurodomos jam kilusios neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė šiuo klausimu ir pagrįstai nurodė, kad S. B. nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad dėl atskirojo skundo grąžinimo pablogėjo jo sveikata. Tokių duomenų nukentėjusysis nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, apeliaciniame skunde tik lakoniškai nurodoma, kad S. B. pasijuto labai blogai. Nukentėjusysis nurodo, kad pablogėjus jo savijautai, greitosios medicinos pagalbos jam neprireikė, nes jo žmona yra gydytoja ir ji suteikė reikalingą pagalbą. Tokiu būdu, galima daryti išvadą, kad jei sveikatos pablogėjimas ir buvo, tai jis nebuvo toks ūmus ir rizikingas, jeigu pagalba buvo suteikta namų sąlygomis. Tai reiškia, kad 1500 eurų suma neturtinei žalai atlyginti taip pat nėra pagrįsta. Taigi, atsižvelgiant į nusikaltimo dalyką, jo padarymo aplinkybes ir kilusias pasekmės, B. V. padaryta nusikalstama veika pagrįstai pripažinta mažareikšme, dėl ko B. V. pagrįstai atleista nuo baudžiamosios atsakomybės ir jos atžvilgiu baudžiamoji byla yra nutraukta.

Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo teisinio pagrindo papildomai pasisakyti dėl nukentėjusiojo prašymo kaltinamuoju ir civiliniu atsakovu patraukti UAB „L. p.“, kadangi šis klausimas buvo išspręstas teisiamojo posėdžio metu protokoline nutartimi (b. l. 48). Kadangi, kaip jau minėta, B. V. veiksmais žala nepadaryta, o civilinis ieškinys, vadovaujantis BPK 109 str., gali būti pareikštas tik dėl nusikalstamos veikos patyrus turtinės ar neturtinės žalos, civiliniu atsakovu patraukti UAB „L. p.“ nėra pagrindo. Ši įmonė negali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn, kadangi nėra BK 20 str. numatytų pagrindų. B. V. UAB „L. p.“ nėjo vadovaujančių pareigų ir neturėjo BK 20 str. 2 d. 1-3 p. numatytų teisių. Taip pat B. V. padaryta nusikalstama veika negali būti laikoma padaryta UAB „L. p.“ naudai (BK 20 str. 3 d.).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo priedų, nukentėjusysis iš tiesų išreiškė norą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau buvo informuotas, kad byla jau išsiųsta į prokuratūra, o su ja jis galėsiąs susipažinti teisme (b. l. 65). Baudžiamoji byla Trakų rajono apylinkės teisme gauta 2015 m. vasario 24 d. (b. l. 37). 2014 m. balandžio 2 d. Trakų rajono apylinkės teisme buvo gautas S. B. prašymas pasidaryti kaltinamojo akto kopiją (b. l. 43). Tokia galimybė jam buvo suteikta. 2015 m. gegužės 5 d. nukentėjusysis pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą leisti pasidaryti kai kurių dokumentų fotokopijas, reikalingas apeliacinio skundo paruošimui (b. l. 57). Šis prašymas buvo tenkintas. Iš apeliacinio skundo turinio, o taip pat ir iš nukentėjusiojo parodymų bei paaiškinimų pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, matyti, kad pastarasis yra pilnai susipažinęs su baudžiamąja byla, suvokia joje užfiksuotas aplinkybes ir pilnai realizuoja savo procesines teises.

Pažymėtina, kad baudžiamajame procese teisė į gynybą gali būti realizuojama ginantis pačiam arba per savo pasirinktą gynėją (BPK 44 str. 8 d.). BPK 51 str. 1 d. numatyti atvejai, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Vadovaujantis BPK 51 str. 2 d., ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras motyvuotu nutarimu ar teismas motyvuota nutartimi turi teisę pripažinti, kad gynėjo dalyvavimas būtinas ir kitais atvejais, jeigu, jų nuomone, be gynėjo pagalbos įtariamojo ar kaltinamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami. Nagrinėjamu atveju BPK 51 str. 1 d. numatytų pagrindų gynėjo dalyvavimui nebuvo, BPK 51 str. 2 d. nurodyti subjektai taip pat nemanė, kad B. V. teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami nepaskyrus gynėjo. Pati B. V. gynėjo nepasikvietė, kas reiškia, kad ji pasirinko pati gintis nuo jai pareikštų kaltinimų. Taip pat ji pasirinko ir savo gynybos poziciją – ji prisipažino, kad atiduotų pašto siuntų sąraše pasirašė už S. B., atsiprašė, kad taip įvyko, ir dėl to gailėjosi. Apeliacinio teismo vertinimu, B. V. noras, kad teisminis procesas kuo greičiau pasibaigtų, yra natūralus traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui, kadangi tokiu atveju yra aktuali proceso baigtis ir situacijos apibrėžtumas.

Įvertinus 2015 m. balandžio 9 d. Trakų rajono apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolo, šio teisiamojo posėdžio garso įrašo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje užfiksuotų nukentėjusiojo parodymų atitiktį, darytina išvada, kad šie parodymai užfiksuoti neiškraipant jų esmės. Nukentėjusysis iš tiesų sutiko su B. V. parodymais („tai ką pasakė kaltinamoji – tiesa“), išskyrus tai, kad pastaroji sumaišė įvykius, t. y. nurodė, kad pokalbis tarp jų vyko 2014 m. rugsėjo 4 d., nors, nukentėjusiojo teigimu, jis vyko 2014 m. liepos mėnesį ir kalbėta buvo apie neregistruotą laišką. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis nepasinaudojo savo teise reikšti pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo, vadinasi, su jame užfiksuotomis aplinkybėmis sutiko (BPK 261 str. 7 d.).

Išanalizavus apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, buvo šališkas. BPK 58 str. 1, 2 d. numatytų nušalinimo pagrindų nenustatyta. Nukentėjusiojo nurodomos aplinkybės taip pat nekelia pagrįstų abejonių baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos nešališkumu. Atvirkščiai, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir, atsižvelgdamas į jų visumą, padarė pagrįstas išvadas. Teismo nešališkumą patvirtina ir tai, kad buvo konstatuotas nusikalstamos veikos padarymo, t. y. dokumento suklastojimo ir disponavimo suklastotu dokumentu, faktas.

Tokiu būdu, Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jo panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, kadangi nenustatyta pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui prašymą priteisti iš asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, B. V. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 55,97 Eur dydžio advokato užmokestis.

Baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 str. nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį.

Šioje baudžiamojoje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš asmens, kuris yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pripažinti asmenį kaltu, tačiau atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 str. pagrindu ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo (ar asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės) nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (2014 m. birželio 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo (ar asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės) valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (2014 m. birželio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Pabrėžtina, kad šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliacinį skundą, kuris buvo paduotas asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, B. V. teisinę padėtį bloginančiais pagrindais ir yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis paliekamas galioti, todėl, siekiant užtikrinti tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą, BPK 106 str. 2 d. taikymas būtų nepagrįstas. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš B. V. netenkinti.