Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-08-22 · Civilinė byla Nr. 2A-425-798/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-22
Bylos Nr.
2A-425-798/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-24704-2013-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Antanas Rudzinskas
Ieškovas
A. L.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos valstybei
Kategorijos
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-425-798/2014 (S)Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-24704-2013-2Procesinio sprendimo kategorijos: 121.18; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. rugpjūčio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, vienasmeniškai, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs ieškovo A. L. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. L. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Teisingumo ministerijos žalos atlyginimą 4 400,00 Lt (b. l. 16-19). Nurodė, kad 2013 m. balandžio 26 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl Vilniaus pataisos namų lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos Komisijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties Nr. 59-4 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutarties Nr. TS-47-851/2013 dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos netaikymo. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 21 d. svarstydamas jo skundą grubiai pažeidė BPK 364 str. 6 ir 7 dalių nuostatas, taigi pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 7 Protokolo 4 straipsnyje bei Konstitucijos 29, 30, 31 str. įtvirtintas žmogaus teises. Dėl minėtų teismo veiksmų ieškovas, patyrė nepatogumus, išgyveno stresą dėl ilgai trukusios nežinomybės nepranešus apie teismo datą bei nepristačius į teismą. Todėl patyrė pažeminimą ir diskriminaciją, kadangi ieškovo teises pažeidę valstybės pareigūnai už ieškovo teisių pažeidimą iš atsakovo gavo neteisėtą atlygį – darbo užmokestį, priedus, premijas bei nepiniginę naudą (socialinio, sveikatos draudimo ir kitas darbdavio mokamas įmokas), visas šis neteisėtas atlygis laikytinas neturine žala.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė teismui atsiliepimą (b. l. 23-25), kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Pabrėžė, kad ieškovas prie ieškinio neprideda jokių įrodymų, kuriais grindžia savo argumentus. Atkreipė dėmesį, kad BPK 360 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse numatytais atvejais klausimus dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimu nagrinėja ir nutartimi išsprendžia bausmės atlikimo vietos apylinkės teismas rašytinio proceso tvarka. Proceso dalyviai į teismo posėdį nešaukiami. Šiais klausimais nutartys skundžiamos ir nutartys nagrinėjamos kodekso 364 str. nustatyta tvarka. Nagrinėjant skundą teismo posėdyje gali dalyvauti prokuroras, skundą padavęs asmuo, taip pat nuteistas ir jo gynėjas. Šių asmenų, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie teismo posėdžio dieną neatvykimas nesustabdo skundo nagrinėjimo. Jeigu skundu siekiama pabloginti nuteistojo padėtį, reikiamais atvejais nuteistasis pristatomas į teismą. Šiuo atveju, kaip atsakovas sprendžia iš ieškinio, teisme buvo nagrinėjamas ieškovo skundas dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos netaikymo, taigi jo padėties nebuvo siekiama pabloginti. Teigia, kad tokais atvejais nuteistojo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nėra privalomas, taigi Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs skundą nedalyvaujant ieškovui, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad BPK 333 str. reglamentuoja ne skundų dėl lygtinio paleidimo nagrinėjimo tvarką, bet apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties perdavimo vykdyti tvarką. Šiame straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis kartu su baudžiamąja byla, apeliaciniu skundu, atsikirtimais ir papildomai pateikta medžiaga ne vėliau kaip per septynias dienas nuo šių sprendimų paskelbimo dienos perduodami nuosprendį priėmusiam pirmosios instancijos teismui vykdyti ir būtent šis apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties nuorašas turi būti patvirtintas vieno iš bylą nagrinėjusių teisėjų parašu ir teismo anspaudu, todėl ieškovas nepagrįstai teigia, kad jam įteiktos nutarties nuorašas taip pat turėjo būti patvirtintas parašu ir teismo anspaudu. Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos teismas pagrįstai vertino faktiškai atliktos ir likusios atlikti bausmės dalis bei atsižvelgė į ankstesnius ieškovo teistumus, kadangi ši aplinkybė leidžia įvertinti nuteistojo asmenybę. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių kaip pasireiškė jo patirta neturtinė žala, taigi darytina išvada, kad neturtinės žalos ieškovas nepatyrė. Atsakovas pabrėžė, kad atsakovas šioje byloje yra ne ginčijamą nutartį priėmė teisėjai, o valstybė. Jokios naudos nei valstybė, nei jos pareigūnai dėl priimtos nutarties negavo, kadangi nagrinėjant ieškovo skundą buvo vykdomos teisės aktų numatytos funkcijos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį atmetė (b.l. 40-45). Teismas sutikdamas ieškovu, kad bylos dokumentai įteikiami įtariamajam, kaltinamajam, ar nuteistajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, turi būti išversti į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moką, pažymėjo, kad ieškovas skundą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui pateikė lietuvių kalba, prašymų įteikti ieškovui dokumentus kita jam suprantama kalba teismas negavo, todėl procesiniai dokumentai ieškovui buvo įteikti valstybine kalba, kuria vyksta procesas, o ieškovas gavęs procesinius dokumentus nenurodė, kad procesiniai dokumentai pateikti jam nesuprantama kalba. Teismas akcentavo, kad tiek baudžiamojoje byloje (b. l. 4, 17, 53), tiek civilinėje byloje (b. l. 5, 37) ieškovas pašymus surašęs ranka lietuvių kalba ir juos pasirašęs, kas liudija, jog lietuvių kalba jam yra suprantama. Todėl atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas minėtus ieškovo argumentus vertino kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

Teismas pažymėjo, kad šioje civilinėje byloje sprendžiamas teismo veiksmų teisėtumas, bet jokiu būdu ne teismo išvadų tinkamas ar netinkamas motyvavimas ir vien tai, kad ieškovui nepatinka kaip teismas vertino jį charakterizuojančius duomenis, nėra pagrindas konstatuoti teismo veiksmų neteisėtumo.

Teismas vertindamas tą aplinkybę, kad ieškovui buvo įteiktas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutarties nuorašas be jokių teismo ar kopijos tikrumo antspaudų, o tik su vieno teisėjo parašu, sprendė, kad tokie veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti, nes neteisėtų veiksmų atlikimas yra susijęs su teisėtumui prieštaraujančiais veiksmais ir netinkamai patvirtintos kopijos išsiuntimas negali būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas.

Teismas vertindamas tą aplinkybę, kad Vilniaus apygardos teismas pažeidė ieškovo teises, kadangi jam nebuvo pranešta apie posėdžio datą ir laiką, nustatė, jog šias aplinkybes paneigia baudžiamojoje byloje Nr. TS-47-85/2013, esantis Vilniaus apygardos teismo pranešimas, kuriame nurodoma, kad 2013 m. gegužės 14 d. 9 val. bus nagrinėjamas nuteistojo A. L. apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės 2013 m. balandžio 19 d. nutarties (b. b. l. 52). Taip pat, kad ieškovui buvo žinomas posėdžio laikas patvirtina ir paties ieškovo 2013 m. gegužės 10 d. pateiktas prašymas suteikti galimybę dalyvauti teismo posėdyje (b. b. l. 53).

Teismas pažymėjo, kad BPK 364 str. 6 punkte nustatyta, jog jeigu skundu siekiama pabloginti nuteistojo padėtį, reikiamais atvejais suimtas nuteistasis pristatomas į teismą. Šios bylos ginčo atveju nurodyta sąlyga neegzistavo, kadangi buvo nagrinėjamas paties ieškovo skundas ir nebuvo prašymo pabloginti jo padėtį. BPK nenustato teismui pareigos visais atvejais, sprendžiant lygtinio paleidimo klausimą, pristatyti nuteistąjį į teismo posėdį. Atsižvelgiant į tai teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo procesiniai veiksmai atitiko BPK 322 str. reikalavimus, buvo teisėti ir įvertinęs įrodymų visetą, sprendė, kad nėra jokio pagrindo išvadai, jog teismas iš viso atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, todėl ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas A. L. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti (b.l. 47-48). Apeliantas pažymėjo, kad gaunamus procesinius dokumentus valstybine kalba jam išverčia į rusų kalbą kiti nuteistieji, o parašytus skundus, atsiliepimus taip pat išverčia į valstybinę kalbą kiti nuteistieji. Todėl teismo motyvas, jog pateikiu skundus lietuvių kalba yra nepagrįstas ir tai nereiškia, jog kalba yra suprantama.

Nurodo, kad teismas priimdamas išvadas turėjo remtis įstatymu, o jei ši išvada yra priimta išeinant už įstatymo ribų pasitelkiant savo asmeninį ir subjektyvų manymą, ji yra neteisėta. Įstatyme nėra tokios sąvokos kaip „pakankamai didelė“, ar „pakankamai maža“ atliktos bausmės dalis, todėl toks teismo motyvavimas yra neteisėtas, nes yra nepagrįstas jokiais teisės aktais, grynai subjektyvus. Teismo sprendimo grindimas asmenine nuomone yra grubus konstitucinės ir žmogaus teisės į teisingą teismą pažeidimas.

Teismas dėl atimtos galimybės pasisakyti teismo posėdyje, nagrinėdamas bylą už akių, bei formaliai paskyręs gynėją, kurio ieškovas nebuvo matęs, pažeidė Konstitucijos 30, 31 ir EŽT Konvencijos 6 str., BPK 364 str. 6 d. ir 7 d. Apylinkės teismas svarstydamas rašytinio proceso tvarka ieškovo skundą dėl Vilniaus pataisos namų sprendimo netaikyti lygtinį paleidimą iš esmės jau blogina situaciją, todėl aukštesnės instancijos teisme turi būti suteikta teisė duoti paaiškinimus ir papildymus teisme.

Teismas priimdamas nutartį dėl lygtinio paleidimo turi vadovautis BVK 157, 158 straipsniais. BVK 158 str. numato sąrašą asmenų, kuriems lygtinis paleidimas netaikomas. Todėl keliamas klausimas (nagrinėjimo objektas) –ar yra pagrindas manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nenusikals, o klausimo nagrinėjimo ribos: ar asmuo nepriklauso sąrašui asmenų, kuriems lygtinis paleidimas netaikomas, ar asmuo pateikė prašymą, ar asmuo įvykdė individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones. Neatsakydami į įstatyme numatytą klausimą ir išeidami už įstatyme numatytų klausimo nagrinėjimo ribų pareigūnai ir teismai grubiai paržeidė ieškovo konstitucinę teisę gyventi teisinėje valstybėje.

Teismai taip pat rėmėsi tuo, kad ieškovas buvo 2 kartus teistas. Ieškovas pažymėjo, kad bausmes už šiuos nusikaltimus yra atlikęs, o teismai konstatavo, jog lygtinio paleidimo reikalavimų pažeista nebuvo. Todėl visiškai nelogiška yra neigiamų teismo sprendimų argumentavimas ieškovui palankiais faktais, kad lygtinio paleidimo sąlygų ieškovas nepažeidė iš šioje situacijoje akivaizdžiai matomas bendrojo teisės principo non bis in idem pažeidimas (Konstitucijos 31 str., 2 d. EŽT Konvencijos 7 Protokolo 4 str.)

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas skunde kartoja tuos pačius argumentus kaip ir ieškinyje ir mano, kad pirmos instancijos teismas juos jau yra įvertinęs ir pagrįstai atmetęs.

Pažymėjo, kad nors ir apeliantas teigia, kad jis supranta tik rusiškai, o gaunamus procesinius dokumentus, surašytus, į jam suprantamą kalbą išverčia kiti nuteistieji, todėl teismas, baudžiamojoje byloje dokumentus pateikdamas tik lietuvių kalba, pažeidė baudžiamojo proceso reikalavimus. Tačiau šią įrodymais nepagrįstą aplinkybę ieškovas nurodė tik apeliaciniame skunde, todėl ji nėra nagrinėtina. Be to preziumuotina, kas asmuo turintis Lietuvos Respublikos pilietybę, moka valstybinę lietuvių kalbą, todėl ieškovo teiginys mažai tikėtinas.

Akcentavo, kad teismas nurodydamas, jog neatlikta bausmės dalis yra „pakankamai didelė“, sprendė dėl materialiojo lygtinio paleidimo taikymo pagrindo ir nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, o apelianto bandymas ginčyti teismo išvadas lingvistine prasme yra vertintinas tik kaip nereikšmingų detalių analizavimas, nes šioje byloje nėra nagrinėjamas Vilniaus apygardos teismo išvadų motyvavimo tinkamumas.

Šalies argumentai

Skunde apeliantas nurodo, kad sprendimas netaikyti lygtinio paleidimo yra prilyginamas jo padėties pabloginimui, tačiau akivaizdu, jog jo padėtis nesikeičia, taigi, ir nuteistojo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje tokiu atveju nėra privalomas. Todėl remiantis BPK 364 str. apelianto teisės nagrinėjant skundą Vilniaus apygardos teisme nebuvo pažeistos ir ieškovas neįrodė teismo neteisėtų veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmėtė ir pabrėžė, kad nėra įrodyta žala, kadangi neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas tik jeigu įrodyta, kad neturtinė žala buvo padaryta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2013 m. balandžio 19 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė nuteistojo A. L. 2013 m. kovo 18 d. skundą ir paliko nepakeistą Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos Vilniaus pataisos namuose 2013 m. kovo 12 d. nutarimą Nr.59-4 dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos netaikymo nuteistajam A. L. (b. b. l. 23-25). Ieškovas su tokia teismo nutartimi nesutiko ir ją apskundė (b. b. l. 34-37). Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 21 d. nutartimi ieškovo A. L. skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį (b. b. l. 57-60).

Byloje ieškovas pareiškė reikalavimus pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 21 d. svarstydamas ieškovo skundą pažeidė Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių Laisvių apsaugos Konvencijos 7 protokolo 4 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., 30 str., 31 str. pripažinti pažeistas Baudžiamojo proceso kodekso 364 str. 6 d. ir 7 d. teises bei už pažeistas teises priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės priteisti 4 400,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Valstybės atsakomybė už žalą, padarytą teisėsaugos institucijų administracinio, baudžiamojo ir civilinio proceso srityje, nustatyta CK 6.272 str. Teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų neteisėtumas turi būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka. Pagal šį straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žalos padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutarimais, nutartimis ar kitokiais procesiniais dokumentais. CK 6.272 str. 2 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės, t. y. šioje normoje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą teismo veiksmais civilinio proceso srityje. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Pagal CK 6.272 str. 2 d. valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar teismo kaltei. Teismo kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2011; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje apelianto (ieškovo) nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas bei Vilniaus apygardos teismas nagrinėdami ieškovo (apelianto) skundą dėl Vilniaus pataisos namų lygtinio paleidimo komisijos nutarties Nr.59-4 atliko neteisėtus veiksmus, ieškovo nurodoma žala atsirado dėl teisėjų kaltės ir dėl to valstybė turi atlyginti ieškovui jo nurodomą žalą pagal CK 6.272 str. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės taip pat nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, kad ieškovo ieškinys yra pagrįstas ir turi būti patenkintas. Nesutikdamas su teismo sprendimu ieškinį atmesti, apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino padarytus pažeidimus, todėl sprendimas yra naikintinas. Apeliantas pažymi, kad pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas nesuprasdamas valstybinės kalbos ir gaudamas dokumentus iš teismo lietuvių kalba nėra diskriminuojamas pagal nacionalinį požymį.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylose (TS-47-851/2013 ir c.b.2-31717-866/2013) esančius rašytinius įrodymus – kad ieškovas skundą tiek pirmosios (b.b.l. 1-4), tiek apeliacinės instancijos teismui pateikė lietuvių kalba (b.b.l. 34- 37), prašymus surašęs ranka lietuvių kalba ir juos pasirašęs ir byloje neesant prašymų įteikti ieškovui dokumentus kita jam suprantama kalba, pagrįstai sprendė, kad ieškovo argumentai, jog lietuvių kalba jam nesuprantama yra nepagrįsti ir neįrodyti. Tuo labiau, kad šioje civilinėje byloje apeliantas skundą apylinkės teismui (b.l. 1-4), patikslintą ieškinį (b.l. 16-19), apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui (b.l. 47-48), tiek prašymus (b.l. 5, 37) yra surašęs lietuvių kalba ir juos pasirašęs sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui spręsti, kad apeliantas baudžiamojoje byloje gavęs procesinius dokumentus suprato jų esmę, todėl nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus apygardos teismas pažeidė baudžiamojo proceso reikalavimus.

Kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas esą buvo pažeista ieškovo teisė būti išklausytam, nes Vilniaus apygardos teisme apeliantui nebuvo suteikta teisė duoti paaiškinimus ir papildymus teisme. Apylinkės teismas teisingai nustatė, kad BPK 364 str. nustatyta esminė sąlyga, kuriai egzistuojant reikiamais atvejais suimtas nuteistasis pristatomas į teismą- kai skundu siekiama pabloginti nuteistojo padėtį. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas apie teismo posėdį buvo tinkamai informuotas, teisme buvo nagrinėjamas tik paties nuteistojo (ieškovo) skundas, niekas TS-47-851/2013 byloje neprašė pabloginti nuteistojo padėties, todėl konstatuotina, kad Vilniaus apygardos teismas turėjo teisinį pagrindą bylą išnagrinėti nedalyvaujant nuteistajam ir tokie teismo procesiniai veiksmai atitiko baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo ieškovo skundžiamą teismo sprendimą naikinti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto teiginiais, jog apylinkės teismas neobjektyviai įvertino padarytus pažeidimus, t.y. netinkamai vertino įrodymus. Teismas pažymi, kad pagal CPK 329 str. 1 d. pagrindas sprendimui panaikinti yra tik toks procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokių pagrindų nenustatė.

Teismas kitus apeliacinio skundo argumentus laiko neturinčiais teisinės reikšmės vertinant teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei akcentuoja, kad apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad pagal esantį teisinį reglamentavimą teismas ne tik gali, bet ir privalo vertinti ankstesnius asmens teistumus sprendžiant ar jis pasiruošęs specializuotis.

Be to teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje atkreipiamas dėmesys ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90, van de Hurk v. Netherlands) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-618/2008).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismo išvardintus motyvus bei įvertinus įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl ieškovo A. L. apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjas Antanas Rudzinskas