- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-16
- Bylos Nr.
- eI-5096-595/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03216-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros
- Atsakovas
- Prokurorų profesinei sąjungai
- Trečiasis asmuo
- J. R.
- Kategorijos
- 21.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prašymą atsakovei Prokurorų profesinei sąjungai, trečiasis suinteresuotasis asmuo J. R. dėl nesutikimo paskirti tarnybinę nuobaudą panaikinimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Prokurorų profesinės sąjungos (toliau – ir atsakovė) 2019 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. T-21 ,,Dėl prašymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą“ išreikštą nesutikimą paskirti Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiajam prokurorui J. R. tarnybinę nuobaudą (e. b. l. 1-5).
Pareiškėja skunde nurodė, jog Prokurorų etikos komisija pateikė Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui 2019 m. rugpjūčio 30 d. išvadą Nr. 1.6-18 „Dėl prokuroro J. R. veiksmų“ (toliau - Išvada), kurioje konstatavo, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras J. R. (toliau – prokuroras J. R.) pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.2.2, 7.1 papunkčiuose nustatytų principų reikalavimus ir pasiūlė jam skirti tarnybinę nuobaudą - papeikimą. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2019 m. rugpjūčio 30 d. rezoliucija pritarė Išvados konstatuojamosios dalies teiginiui, kad prokuroras J. R. pažeidė Prokurorų etikos kodekso nurodytuose papunkčiuose nustatytų principų reikalavimus ir sutiko su išvados siūlymu paskirti prokurorui J. R. tarnybinę nuobaudą – papeikimą.
Kadangi prokuroras J. R. yra Prokurorų profesinės sąjungos valdymo organo narys – pirmininkas, tam, kad jam galėtų būtų paskirta tarnybinė nuobauda yra būtinas išankstinis Prokurorų profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimas. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. 17.2.-3991 „Dėl sutikimo paskirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą – prokurorų profesinės sąjungos valdymo organo nariui“ kreipėsi į atsakovę, prašydama suteikti pareiškėjai sutikimą paskirti prokurorui J. R. tarnybinę nuobaudą - papeikimą. Atsakovė 2019 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. T-2 informavo, jog nesutinka, kad prokurorui J. R. būtų paskirta tarnybinė nuobauda. Atsakovės nesutikimas grindžiamas tuo, kad duodant sutikimą skirti drausminę nuobaudą, būtų paneigtas darbuotojų (sąvoką naudojant plačiąja prasme) jungimosi į profesines sąjungas tikslas, kad darbuotojai jungiasi į profesines sąjungas apginti savo profesines, ekonomines ir socialines teises. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kad pareiškėja ketina skirti J. R. tarnybinę nuobaudą dėl jo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje arba jį diskriminuoja dėl narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje.
Pažymėjo, jog prokuroro J. R. teisės pažeidimo sudėtis konstatuota Prokurorų etikos komisijos išvadoje ir jokių duomenų, kad padaryti Prokurorų etikos kodekso pažeidimai yra susiję su prokuroro J. R. veikla ar naryste profesinėje sąjungoje nustatyta nebuvo. Atsakovė taip pat tokių įrodymų nepateikė. Pažeidimas nėra susijęs su prokuroro veikla Profesinių sąjungų įstatymo taikymo prasme.
Dėl atsakovės pozicijos, kad visi galimi prokuroro J. R. etikos pažeidimai turėjo būti nagrinėjami ir vertinami kaip viena tęstinė situacija ir dėl jų priimtas vienas sprendimas, pažymėjo, jog keliamo ginčo atveju Prokurorų etikos komisija nagrinėjo du skirtingus kreipimusis dėl skirtingų prokuroro J. R. pasisakymų skirtingose vietose skirtingu laiku Pirmojo – generalinio prokuroro 2019 m. gegužės 10 d. kreipimosi dėl 2019 m. balandžio 27 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikuoto prokuroro J. R. interviu – nagrinėjimas vyko 2019 m. gegužės 31 d. Komisijos posėdyje. Antrojo – Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro D. V. 2019 m. birželio 10 d. kreipimosi dėl 2019 m. gegužės 29 d. pasisakymų (liudijimo) Lietuvos Respublikos Seimo laikinojoje tyrimo komisijoje – nagrinėjimas vyko 2019 m. rugpjūčio 9 d. ir 21 d. Komisijos posėdžiuose. Atsižvelgiant į tai Komisija priėmė dvi išvadas. Todėl tai nevertintina kaip tęstinė situacija.
Pareiškėjos nuomone, atsakovės nesutikimas prokurorui J. R. paskirti tarnybinę nuobaudą yra nepagrįstas ir neteisėtas, nepagrįstai suvaržo pareiškėjos, kaip viešojo administravimo subjekto teisę vykdyti įstatymų priskirtas funkcijas, šiuo atveju - įgyvendinti įstatymo numatytą pareigą reaguoti į prokurorų padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus ir taikyti jiems tarnybinę atsakomybę. Remiantis išdėstytais argumentais prašo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Prokurorų profesinė sąjunga atsiliepime į pareiškėjo skundą (e. b. l. 17-22) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė nurodė, kad Komisija Antrojoje išvadoje vertino prokuroro J. R. liudijimą Seimo laikinojoje tyrimo komisijoje dėl tų pačių žurnalistei išsakytų savo teiginių, kurie vertinti Pirmojoje 2019 m. birželio 17 d. išvadoje. Antrąja išvada Komisija vertino tuos pačius teiginius kaip ir pirmojoje išvadoje ir pasiūlė skirti prokurorui nuobaudą dar kartą. Lietuvos Generalinė prokuratūra informavo apie atsisakymą duoti sutikimą antrai nuobaudai atsižvelgiant į profesinės sąjungos veiklos tikslus ir tuo pagrindu, kad J. R. etikos pažeidimai turėjo būti vertinami kaip viena tęstinė situacija.
Atsakovė nurodė, kad ji pagrįstai ir teisėtai nedavė sutikimo dėl nuobaudos skyrimo Prokurorų profesinės sąjungos pirmininkui, prokurorui J. R.. Atsakovės nuomone, toks sprendimas sietinas su pačiu profesinės sąjungos veikimo tikslus. Vertinant prašymą dėl nesutikimo panaikinimo, turi įvertinti du aspektus: ar pareiškėjas įrodė, kad nesutikimas iš esmės pažeidžia jo interesus, ir atsakovas priimdamas sprendimą nesutikti su nuobaudos skyrimu, veikė tinkamai savo diskrecijos ribose. Atsakovė pažymėjo, jog pareiškėja neįrodinėja, kad nesutikimas iš esmės pažeidžia jos interesus, funkcijų vykdymą, todėl neįvykdė savo pareigos pagrįsti prašymą, o tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti pareiškėjos prašymą. Pažymėjo, kad prokuroras J. R., išsakydamas viešai teiginius, už kuriuos jam siekiama paskirti tarnybinę nuobaudą - papeikimą - neveikė įgaliotas Prokurorų profesinės sąjungos ir nepasisakė jos vardu. Tačiau tai savaime nepaneigia, kad prokuroro J. R. veiksmai (viešai išsakyti teiginiai), už kuriuos Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra siekia pritaikyti jam tarnybinę nuobaudą, tam tikra apimtimi apėmė komentavimą būtent prokurorų darbo problematikos, kas iš esmės yra susiję su tais tikslais, kuriais veikia profesinės sąjungos. Be to, prokuroras J. R. informavo ir Prokurorų etikos komisiją, kad dalis jo teiginių buvo žurnalistų išimta iš konteksto, išsakomos mintys iškreiptos, o šios aplinkybės neįvertinimas gali nulemti akivaizdžią J. R. veiklos vertinimo klaidą. Atsakovės teigimu, teismų praktikoje yra patvirtinama, kad faktinių aplinkybių vertinimas sprendžiant, ar suteikti sutikimą tam tikra apimtimi, yra neišvengiamas, todėl profesinė sąjunga, priimdama sprendimą taip pat turi atsižvelgti į minėtas faktines aplinkybes, įvertinti, ar nėra daroma akivaizdi klaida sprendžiant dėl sankcijos skyrimo. Atitinkamai, atsakovės nuomone, teismas privalo įvertinti ir tokio pobūdžio aplinkybes, spręsdamas dėl atsakovės nesutikimo naikinimo.
Be to, nurodė, kad visgi prokuroro J. R. veiksmai – komentarai pateikti žurnalistei bei vėliau ta pačia tema liudijimas Seimo laikinojoje komisijoje turėjo būti vertinami kaip vienas tęstinis galimas etikos pažeidimas, nes savo esme tai buvo tas pats veiksmas. Atsakovės teigimu, išskaidymas pažeidimo į du atskirus epizodus ir lemia, kad pareiškėja siekia paskirti dvi sankcijas už vieną tariamą pažeidimą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, prašo skundo netenkinti. Papildomai pateiktu prašymu prašo priteisti turėtas 605 Eur bylinėjimosi išlaidas (e. b. l. 62-63).
Trečiasis suinteresuotas asmuo J. R. atsiliepime į skundą (e. b. l. 24-29) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog tarnybinę nuobaudą prašoma skirti už tuos pačius Etikos kodekso pažeidimus (kodekso 5.2.2 p. ir 7.1 p.). Neaišku, kodėl antruoju atveju buvo pritaikytas pažeidimas Etikos kodekso 7.1 punkto, kuriame kalbama apie prokuroro bendravimą su visuomenės informavimo priemonėmis, kadangi antroji išvada yra dėl pasisakymų Seimo laikinojoje komisijoje. Tęstinis nusižengimas yra iš esmės vienas nusižengimas, padarytas vieninga veika, kuri tik tęsėsi tam tikrą laikotarpį. Teigia, kad nagrinėjamu atveju turi būti laikoma kad neva buvo pažeistos ne tik tos pačios Etikos kodekso nuostatos, tačiau ir tarnybinis nusižengimas padarytas taip pačiais veiksmais – pasisakymu apie prokuratūros ydas ir apie tam tikras rezonansines bylas.
Nurodė, kad nagrinėjamu atveju jis, būdamas profesinės sąjungos pirmininku, veikė išimtinai profesinės sąjungos interesais. Pažymėjo, jog sprendimas skirti tarnybinę nuobaudą yra grįstas diskriminaciniais motyvais. Diskriminacija gali pasireikšti įvairiomis formomis. Trečiajam suinteresuotam asmeniui tarnybinė nuobauda buvo skirta būtent diskriminaciniais pagrindais, t. y. dėl jo, kaip Prokurorų profesinės sąjungos, darbuotojų atstovaujamojo organo, pirmininko, požiūrio, nuomonės apie visą prokuratūros sistemą, darbo organizavimą, rezonansines bylas, kurios palietė visą prokuratūrą, kaip organizaciją, apskritai. Prokuroras J. R. pabrėžia, jog būtent dėl jo, kaip darbuotojus atstovaujančio organo – Prokurorų profesinės sąjungos pirmininko veiksmų - pasisakymų visuomenės informavimo priemonėms, visiškai neatsižvelgiat į straipsnio tikslą bei turinį, jis buvo pradėtas persekioti dėl savo veiklos profesinėje sąjungoje, darbdaviui nepatiko išsakyta kritika ir vietoje to, kad būtų išsiaiškinti prokuratūros darbo trūkumai ir problemos, siekiant susidoroti su kritiką išsakiusiu Prokurorų profesinės sąjungos pirmininku, buvo paskirta tarnybinė nuobauda. Persekiojimas už profsąjunginę veiklą ir išsakyta kritika akivaizdžiai parodo prokuratūros vadovybės siekis kaip galima labiau sugniuždyti Prokurorų profesinės sąjungos pirmininką ir tai diskredituoti pirmininko pareigas prokuratūros bendruomenės akyse, bei patraukti nepatinkantį darbuotoją nuo sprendimų priėmimo bei dalyvavimo prokuratūros darbo organizavime. Teigia, kad jis buvo diskriminuojamas, dėl to jam neteisėtai paskirta tarnybinė nuobauda, su kuria atsakovė neturėjo pagrindo sutikti. Pareiga įrodyti, kad diskriminacijos nebuvo, tenka pareiškėjai. Pastaroji administracinėje byloje nepateikė jokių įrodymų, kad diskriminacijos trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu nebuvo. Prašo atmesti pareiškėjos skundą bei priteisti jo naudai turėtas 363 Eur bylinėjimosi išlaidas (e. b. l. 67-68).
Papildomuose paaiškinimuose (e. b. l. 49-50) prokuroras J. R. nurodė, kad nagrinėjamu atveju susidaro situacija, kai po pirmųjų trečiojo asmens pasisakymų visuomenės informavimo priemonėse dar 2019 m. balandžio mėnesį, trečiasis asmuo negali atlikti jokių veiksmų, veikdamas, kaip profesinės sąjungos pirmininkas, turint omenyje viešus pasisakymus ir Profesinės sąjungos išreiškiamą susirūpinimą prokuratūroje vykstančiais procesais. Pažymėjo, jog trečiasis asmuo veikia išskirtinai Profesinės sąjungos interesais, tačiau dėl savo užimamų pareigų yra diskriminuojamas ir persekiojamas ir dėl pareigų profesinėje sąjungoje buvo paskirta tarnybinė nuobauda.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Prašymas tenkintinas.
Byloje kilo ginčas dėl atsakovės 2019 m. rugsėjo 10 d. rašto Nr. T-2 ,,Dėl prašymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą“, kuriuo atsisakyta duoti pareiškėjai sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Prokurorų profesinės sąjungos nariui, t. y. trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiajam prokurorui J. R. (e. b. l. 14), teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo prokuroras J. R. yra Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras. Prokuroras J. R. taip pat yra Prokurorų profesinės sąjungos valdymo organo narys - pirmininkas.
Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 30 d. Prokurorų etikos komisija pateikė Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui išvadą Nr. 1.6-18 ,,Dėl prokuroro J. R. veiksmų“, kurioje konstatavo, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras J. R. pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.2.2 ir 7.1 papunkčiuose nustatytų principų reikalavimus ir pasiūlė jam skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą (e. b. l. 6-12).
2019 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pritarė Prokurorų etikos komisijos išvadai, nurodė kreiptis į Prokurorų profesinę sąjungą dėl sutikimo prokurorui J. R. skirti tarnybinę nuobaudą išdavimo (e. b. l. 13).
Atsakovė Prokurorų profesinė sąjunga 2019 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. T-2 ,,Dėl prašymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą“ informavo pareiškėją Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą, jog atsisako pareiškėjai duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui. Atsakovė savo nesutikimą grindė tuo, jog duodant sutikimą skirti drausminę nuobaudą, būtų paneigtas darbuotojų (sąvoką naudojant plačiąja prasme) jungimosi į profesines sąjungas tikslas, kad darbuotojai jungiasi į profesines sąjungas apginti profesines, ekonomines ir socialines teises. Be to, nurodė, kad visi galimi pirmininko J. R. etikos pažeidimai turėjo būti nagrinėjami ir vertinami kaip viena tęstinė situacija ir dėl jų priimtas vienas sprendimas (e. b. l. 14).
Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau - Prokuratūros įstatymas) 39¹ straipsnis nustato prokurorų tarnybinę atsakomybę. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, jog prokurorai tarnybos ir ne tarnybos metu turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų ir Prokurorų etikos kodekso, kurį tvirtina generalinis prokuroras kolegijos patarimu; 2 dalyje nustatyta, jog už padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus prokurorai traukiami tarnybinėn atsakomybėn.
Pagal Prokuratūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalį darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai prokurorams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Prokuratūros įstatymas.
Pažymėtina, kad Prokuratūros įstatymas nereglamentuoja prokurorų - profesinių sąjungų valdymo organų narių socialinių garantijų, todėl, šiuo atveju tiesiogiai taikomos darbo teisės normų numatytos socialinės garantijos.
Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2013 m. birželio 28 d.) 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos atstovauja profesinės sąjungos nariams santykiuose su darbdaviu, jo įgaliotuoju atstovu bei gina savo narių darbo ir ekonomines socialines teises bei interesus. Taigi, profesinėms sąjungoms suteikta teisė, kartu ir nustatyta pareiga atstovauti savo nariams santykiuose su darbdaviu bei teisių pažeidimo atvejais ginti šias teises įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymo 21 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbuotojams, išrinktiems į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, skiriant drausmines nuobaudas, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime išaiškino, kad minėtu teisiniu reglamentavimu siekiama apsaugoti profesinių sąjungų renkamų organų narius nuo galimo darbdavių diskriminavimo dėl jų veiklos profesinės sąjungos renkamuose organuose. Reikalavimas dėl išankstinio profesinės sąjungos renkamo organo sutikimo pagal savo pobūdį yra papildoma garantija, skirta apsaugoti tiek pačią profesinę sąjungą, tiek jos renkamų organų narius nuo galimo persekiojimo už veiklą profesinėje sąjungoje; šios teisės normos saugoma vertybė yra ne tik konkretaus asmens (profesinės sąjungos renkamo organo nario) teisių apsauga, bet ir visuomeninio intereso turėti veiksmingą bei nepriklausomą darbuotojų socialinių teisių ir interesų gynimo instituciją apsauga; ši apsaugos garantija negali būti supriešinta su darbdavio teise taikyti savo tarnautojams drausminio pobūdžio priemones ta prasme, kad profesinės sąjungos renkamojo organo nariai, palyginus su kitais šioje institucijoje tarnaujančiais valstybės tarnautojais, būtų išskirtinėje padėtyje ir negalėtų būti patraukti tarnybinėn (drausminėn) atsakomybėn vien dėl savo narystės profesinės sąjungos renkamajame organe (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-3367/2011).
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, išaiškino, kad profesinėms sąjungoms nėra suteikta teisė vertinti drausminės procedūros pagrįstumą ir teisėtumą, profesinės sąjungos atliekama kontrolė apima tik patikrinimą, ar tarnybinė nuobauda nėra taikoma dėl pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje, ar nebuvo padaryta akivaizdžios jo veiklos vertinimo klaidos bei piktnaudžiauta įgaliojimais. Profesinė sąjunga, mananti, jog tarnybinė nuobauda pareigūnui skiriama dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje, turi pateikti pakankamai faktų, leidžiančių daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo. Kitaip tariant, ji turi įrodyti šio ryšio tikimybę. Tik tuo atveju, jeigu profesinė sąjunga įrodo tokias faktines aplinkybes, kurios yra pakankamos daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo, valstybės institucija turi įrodyti, kad nebuvo pažeistas draudimas skirti tarnybinę nuobaudą dėl darbuotojo narystės profesinėje sąjungoje.
LVAT savo jurisprudencijoje, spręsdamas tarnybinius ginčus dėl profesinės sąjungos diskrecijos ribų sprendžiant dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui profesinės sąjungos nariui, yra suformavęs praktiką, kad profesinė sąjunga, spręsdama prašymą dėl išankstinio sutikimo skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą, privalo įvertinti nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nevertindama atitinkamos veikos inkriminavimo pareigūnui pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų, bei aiškiai išreikšti savo poziciją (sutinka / nesutinka) dėl nuobaudos skyrimo konkrečiam profesinės sąjungos nariui ir apie savo sprendimą pranešti prašymą pateikusiam asmeniui (žr. LVAT 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-954/2011 ir kt.).
Profesinė sąjunga, mananti, kad tarnybinė nuobauda pareigūnui skiriama dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje, turi pateikti pakankamai faktų, leidžiančių daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo. Kitaip tariant, ji turi įrodyti šio ryšio tikimybę. Tik tuo atveju, jeigu profesinė sąjunga įrodo tokias faktines aplinkybes, kurios yra pakankamos daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo, valstybės institucija turi įrodyti, kad nebuvo pažeistas draudimas skirti tarnybinę nuobaudą dėl darbuotojo narystės profesinėje sąjungoje (žr. LVAT 2012 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 ir kt.). Nesant įrodymų, kad tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas, nes tai nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių darbuotojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus (žr. LVAT 2015 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3430-520/2015 ir kt.).
Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovė, atsisakymą duoti sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos trečiajam suinteresuotam asmeniui skyrimo, turėjo įvertinti tik tuo aspektu, ar Prokurorų profesinė sąjunga atsisakyme duoti sutikimą pateikė faktų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėja siekia skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui dėl jo narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje, ir atsižvelgdama į tai, priimti sprendimą dėl sutikimo / nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą. Be to, pareiškėja taip pat turi įrodyti, jog teisėtu pagrindu pradėjo tarnybinį tyrimą ir kad siekia skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui ne dėl jo narystės ir veiklos Profesinėje sąjungoje.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kitų aplinkybių, be kita ko, susijusių su tarnybinio nusižengimo sudėties nustatymu ar paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumu, vertinimas nėra priskiriamas atsakovės kompetencijai, todėl atsakovės atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą dėl kitų, su naryste profesinėje sąjungoje nesusijusių aplinkybių, laikomas neteisėtu, apribojančiu darbdavio teisę reaguoti į darbuotojų darbinės veiklos trūkumus ir sukeliančius situaciją, kai asmens priklausymas profesinei sąjungai suteikia jam pranašumų prieš kitus asmenis, nesančius profesinės sąjungos nariais.
Pareiškėjos teigimu, Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra pradėjo tarnybinį patikrinimą ir siekia skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui tarnybinę nuobaudą būtent dėl šio asmens padaryto tarnybinio nusižengimo, o ne dėl jo narystės Prokurorų profesinėje sąjungoje, ir pateikė Išvadą, kurioje nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės, dėl kurių pradėtas tarnybinis patikrinimas ir dėl kurių konstatuojama, kad trečiasis suinteresuotas asmuo padarė tarnybinį nusižengimą.
Nagrinėjamu atveju teismas, vertindamas atsakovės ginčo 2019 m. rugsėjo 10 d. rašte nurodytus atsisakymo motyvus, konstatuoja, jog pareiškėjo nustatytas tarnybinis pažeidimas nėra susijęs su trečiojo suinteresuoto asmens veikla Prokurorų profesinėje sąjungoje. Pažymėtina, jog ginčijamame rašte atsakovė savo atsisakymą trečiajam asmeniui skirti tarnybinę nuobaudą grindė vieninteliu gana abstrakčiu bei bendro pobūdžio motyvu, jog duodant sutikimą skirti drausminę nuobaudą, būtų paneigtas darbuotojų (sąvoką naudojant plačiąja prasme) jungimosi į profesines sąjungas tikslas, kad darbuotojai jungiasi į profesines sąjungas apginti savo profesines, ekonomines ir socialines teises. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog atsakovė savo atsiliepime į skundą nurodė, jog prokuroras J. R., viešai išsakydamas teiginius, už kuriuos jam siekiama paskirti tarnybinę nuobaudą, neveikė įgaliotas Prokurorų profesinės sąjungos ir nepasisakė jos vardu (e. b. l. 20), pateikdamas savo nuomonę viešai, nevykdė Prokurorų profesinės sąjungos pirmininko funkcijų, diskutavo apie klausimus, kurie yra artimai susiję su profesinių sąjungų funkcijomis ir veikla (e. b. l. 21). Tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo savo procesiniuose dokumentuose teismui nurodo, kad tarnybinė nuobauda trečiajam suinteresuotam asmeniui skiriama dėl narystės profesinėje sąjungoje. Vis dėlto, iš Prokurorų etikos komisijos Išvados (e. b. l. 6-12) matyti, kad tarnybinė nuobauda siūlytina skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui dėl pastarojo liudijimo 2019 m. gegužės 29 d. Lietuvos Respublikos Seimo laikinojoje tyrimo komisijoje dėl galimos neteisėtos įtakos ir (ar) poveikio Lietuvos politikams, valstybės tarnautojams, ir politiniams procesams Lietuvoje parlamentinio tyrimo atlikimo. Šiuo atveju teismas sutinka su pareiškėja, jog J. R. teisės pažeidimo sudėtis konstatuota Prokurorų etikos komisijos Išvadoje ir jokių duomenų, kad padaryti Prokuroro etikos kodekso pažeidimai yra susiję su prokuroro J. R. veikla ar naryste profesinėje sąjungoje nustatyti nebuvo. Teismo vertinimu, byloje nei atsakovė, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėja neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo pradėti tarnybinio patikrinimo, o tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas siekiant nubausti prokurorą J. R. išimtinai tik dėl to, kad jis yra Prokurorų profesinės sąjungos pirmininkas ir narys.
Atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad tiek 2019 m. birželio 17 d. Prokurorų etikos komisijos išvadoje Nr. 1.6-10, tiek 2019 m. rugpjūčio 30 d. išvadoje Nr. 1.6-18 konstatuoti pažeidimai turi būti vertinama kaip vienas tęstinis pažeidimas, kadangi, kaip teigia, prokuroras J. R. liudydamas LR Seimo laikinojoje tyrimo komisijoje aptarė savo teiginius, išsakytus žurnalistei interviu metu, kuris buvo publikuotas dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2019 m. balandžio 27 d. Nagrinėjamu atveju teismas nesutinka su tokia pozicija.
Teisės teorijoje teisės pažeidimai skirstomi į paprastus ir sudėtinius, o pagal veikos pobūdį - į vienkartinius bei tęstinius. Sudėtinis tęstinis nusižengimas - tai dažniausiai keletas veikų, kurių kiekviena atskirai paėmus taip pat yra nusižengimas. Tęstinis nusižengimas laikomas baigtu padarius pirmą neteisėtą veiksmą ir trunka tol, kol pats pažeidėjas nutraukia šiuos veiksmus arba kompetentingos valstybės institucijos pareigūnas nustato teisės pažeidimo faktą. Kai subjektas nevykdo tam tikros teisinės pareigos, tęstinis pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio ir baigiasi, kai subjektas pareigą įvykdo arba pažeidimą nutraukia kompetentinga institucija ar pareigūnas. Tokiais atvejais pažeidimo padarymo diena sutampa su jo pabaigos diena (žr., LVAT 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2171/2013). Teisės doktrinoje išskiriami tokie tęstinio teisės pažeidimo požymiai: eilė tapačių ar vienarūšių veiksmų, tie veiksmai turi būti pažeidimas; vieninga tyčia (vieninga kaltė); vieningas sumanymas, vieningas motyvas ir tikslas; vienas objektas; vienas dalykas; tas pats kėsinimosi šaltinis, veiksmų tęstinumas; neilgas laiko tarp atskirų veiksmų tarpas.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Prokurorų etikos komisija nagrinėjo du skirtingus kreipimusis dėl skirtingų prokuroro J. R. pasisakymų skirtingose vietose ir skirtingu laiku: dėl 2019 m. balandžio 27 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikuoto prokuroro J. R. interviu, - nagrinėjimas vyko 2019 m. gegužės 31 d. komisijos posėdyje, bei dėl 2019 m. gegužės 29 d. prokuroro J. R. liudijimo Lietuvos Respublikos Seimo laikinojoje tyrimo komisijoje, - nagrinėjimas vyko 2019 m. rugpjūčio 7 ir 21 d. komisijos posėdžiuose. Dėl šių dviejų skirtingų pasisakymų, skirtingu laiku ir skirtingose vietose buvo pradėtos dvi atskiros administracinės procedūros, buvo priimtos dvi išvados. Tai, kad prokuroras liudydamas Seime neva aptarė savo teiginius išsakytus žurnalistei interviu metu, nesuponuoja išvados teigti, jog tai yra laikoma vienu tęstinio pobūdžio pažeidimu, viena tęstine situacija, dėl ko turėtų būti priimamas vienas sprendimas atsižvelgiant į aukščiau nurodomą teisinį reglamentavimą. Atsakant į trečiojo suinteresuoto asmens argumentą, kad jam neaišku, kodėl nagrinėjamu atveju buvo pritaikytas Prokurorų etikos kodekso 7.1 punkto pažeidimas, kadangi jame kalbama tik apie prokuroro bendravimą su visuomenės informavimo priemonėmis, teismas pažymi, kad Prokurorų etikos kodekso 7.1 punkte nurodoma, kad: „prokuroras, sakydamas viešas kalbas, rašydamas straipsnius, bendraudamas su visuomenės informavimo priemonių atstovais, yra dalykiškas ir santūrus, dėsto gerai apgalvotas mintis, suvokdamas, kad jos gali būti suprastos kaip visos prokuratūros nuomonė“.
Atsakovė nurodė, kad turi būti atsižvelgta į aplinkybę, kad J. R. informavo Prokurorų etikos komisiją, kad dalis jo teiginių buvo žurnalistų išimta iš konteksto, išsakomos mintys iškreiptos. Nagrinėjamu atveju prokuroras liudijo gyvai LR Seimo laikinojoje tyrimo komisijoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog trečiasis suinteresuotas asmuo dėl savo teiginių neatitikimo ir paneigimo nesikreipė nei į teismą, nei į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą ar Visuomenės informavimo etikos asociaciją, todėl teismas aukščiau minėtą teiginį vertina kaip trečiojo suinteresuoto asmens gynybinę poziciją.
Byloje nėra įrodymų, jog trečiasis suinteresuotas asmuo galėtų būti vertinamas kaip nepalankus asmuo pareiškėjai (darbdaviui) dėl jo aktyvios veiklos Prokurorų profesinėje sąjungoje ir dėl to būtų pagrįsta manyti, jog pareiškėja siekia pašalinti jai nepalankų Prokurorų profesinės sąjungos narį.
Šiuo atveju aplinkybės, susijusios su tarnybinio nusižengimo nustatymo aplinkybėmis, nėra aktualios, nes jos gali būti nagrinėjamos tik tuo atveju, jei trečiajam suinteresuotam asmeniui bus paskirta tarnybinė nuobauda ir ši nuobauda bus ginčijama. Pažymėtina, jog neabejotinai atsakovas, atstovaudamas profesinės sąjungos nariams, turi teisę pareikšti savo nuomonę dėl atlikto tarnybinio patikrinimo, dėl tarnybinės nuobaudos rūšies, tačiau tai nėra teisinis ir faktinis pagrindas atsisakyti duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Prokurorų profesinės sąjungos nariams. Kaip minėta, atsisakymas duoti sutikimą turi būti susietas su tuo, kad pareiškėjas pradėjo tarnybinį patikrinimą ir siekia skirti tarnybinę nuobaudą prokurorui tik dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje.
Proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Atskirai teismas pažymi ir tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens argumentai dėl jo diskriminacijos nagrinėjamu atveju nevertintini, kadangi neturi įtakos skundo dalyko atžvilgiu, kaip nurodyta sprendime, aplinkybės dėl galimos diskriminacijos ir argumentai būtų aktualūs ir galėtų būti vertinami kaip ir nurodyta sprendime nagrinėjant konkretų ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovė, 2019 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. T-2 ,,Dėl prašymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą“ atsisakydama duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui prokurorui J. R., viršijo savo kompetencijos ribas ir nepagrįstai nurodė, kad tarnybinė nuobauda skiriama dėl trečiojo suinteresuoto asmens veiklos profesinėje sąjungoje, tokiu būdu apribodama pareiškėjo teisę operatyviai reaguoti į prokuroro atliktą tarnybinį nusižengimą. Todėl Prokurorų profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiajam prokurorui J. R., pateiktas 2019 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. T-2 ,,Dėl prašymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą“, naikintinas kaip nepagrįstas.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Šiuo atveju pareiškėjos skundas tenkintas, todėl atsakovės prašymas priteisti iš pareiškėjos patirtas 605 Eur bylinėjimosi išlaidas (e. b. l. 66-66) atmestinas. Trečiojo suinteresuoto asmens J. R. prašymas priteisti jam turėtas 363 Eur atstovavimo išlaidas taip pat netenkintinas (e. b. l. 67-70). Kaip matyti iš trečiojo suinteresuoto asmens pateikto atsiliepimo į skundą, trečiasis suinteresuotas asmuo yra atsakovės pusėje, nagrinėjamu atveju taip pat taikoma ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prašymą tenkinti.
Panaikinti Prokurorų profesinės sąjungos 2019 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. T-2“ ,,Dėl prašymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą“ išreikštą nesutikimą paskirti Vilniau apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiajam prokurorui J. R. tarnybinę nuobaudą.
Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.