- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-04-27
- Bylos Nr.
- 1A-144
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis (pirm.), Rūta Mickevičienė, Viktoras Kažys
- Nuteistasis
- R. K., B. B., A. B.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K. , B. B. ir B. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo
R. K. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 2 d. 6 p. ir nubausta laisvės atėmimu keturiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
B. B. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 6 p. ir nubausta laisvės atėmimu keturiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
B. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 6 p. ir nubaustas laisvės atėmimu keturiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš R. K. priteista 280 Lt valstybei už advokatų paslaugas.
Iš B. B. priteista 280 Lt valstybei už advokatų paslaugas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. K. , B. B. ir B. B. veikdami bendrininkų grupėje, visi bendrai, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kankinant itin žiauriai tyčia nužudė nukentėjusįjį V. Š. . Būtent, 2003 m. liepos 26 d. laikotarpyje tarp 8 ir 12 val. išgertuvių metu, bute, esančiame V.Krėvės pr. 55-517, Kaune, kilus konfliktui dėl per garsiai klausomos muzikos, B. B. sudavė du smūgius kumščiu nukentėjusiajam į veidą, po ko šiam nukritus ant lovos, R. K. šokinėjo jam ant krūtinės, sudavė ranka apie septynis smūgius į veidą, dūrė šakute į sėdmenis ir kaklo sritį, kandžiojo ausį, adatomis badė pakaušį, B. B. adatomis badė kojos kulną, apšlapino nukentėjusįjį, švirkštu leido nukentėjusiajam į rankos veną ir kirkšnį grybų nuovirą, seiles, orą, ko pasėkoje V. Š. padarė taškines durtines žaizdas galvoje – momeninėse srityse, abiejose alkūninėse duobėse, durtines žaizdas kairėje kaklo pusėje, kairiojo sėdmens viršutinėje dalyje, paviršines žaizdas kairės ausies kaušelyje ir dešinės akies viršutiniame voke, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kairės akies apatiniame voke, kairėje kaktos pusėje, kairės pusės smilkinyje, skruoste ir žande, kairės ausies kaušelyje, kairėje krūtinės pusėje, dešinės rankos žasto užpakaliniame paviršiuje, alkūnės srityje ir dilbio vidiniame paviršiuje, kairėje blauzdoje, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, kairės pusės 3, 4 ir 11 šonkaulių lūžius. Po to visi trys bendrai vieninga tyčia smaugė V. Š. kaklaraiščiu ir virve, ko pasėkoje užveržus kilpą ir suspaudus kaklą nukentėjusysis dėl asfiksijos mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis B. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su 2004 m. rugsėjo 20 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu. Teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas remiantis vien tik liudytojų ir kaltinamųjų parodymais. Apelianto nuomone jo kaltė turėjo būti pagrįsta ir teismo medicinos ekspertų bei specialistų išvadomis. Tačiau jo kaltė ekspertų ar specialistų išvadomis nebuvo įrodyta, prie nusikaltimo jis neprisidėjo ir nusikaltimo metu nukentėjusiojo atžvilgiu atliekamų veiksmų su R. K. ir B. B. neaptarinėjo ir joms negrasino. Nusikaltimo padarymo metu jis buvo labai girtas, jam buvo silpna, todėl jis negalėjo įvykdyti šio nusikaltimo. Teigia, kad R. K. ir B. B. abi susitarusios davė parodymus prieš jį, o teismas tokius suderintus parodymus įvertino kaip vieningus ir įrodančius jo kaltę. Pirmą kartą duodama parodymus B. B. suvertė visą kaltę ant R. K. ir jo, o vėliau savo parodymus pakeitė, nes išsigando R. K. grasinimo susidoroti. Tai įrodo ir B. B. laiškas nuteistojo B. B. žmonai, kurį prašo pridėti prie bylos.
Nuteistasis B. B. nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai naudojo smurtą, o jis tebesijautė labai blogai po išgertuvių. Todėl jo parodymai dėl to, kad jis kartu su R. K. užsmaugė V. Š. kaklaraiščiu, buvo išgauti jėga ir jais teismas rėmėsi nepagrįstai. Jie su V. Š. buvo labai girti, jis tiesiog fiziškai būtų nepajėgęs mušti V. Š. . Taip pat teismas neatsižvelgė į įrodymus, pateiktus ekspertų bei specialistų. Teigia, kad teismas įvyko labai greitai, jis nespėjo visko paaiškinti, teismas neįvertino visų aplinkybių bei nepagrįstai rėmėsi nuteistųjų R. K. ir B. B. parodymais, kurie buvo ne kartą keičiami. B. B. taip pat prašo teismo panaikinti jo buvusį teistumą.
Nuteistoji R. K. apeliaciniu skundu nesutinka su Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžiu ir prašo peržiūrėti bylą iš esmės, atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir švelninti paskirtą bausmę, kadangi bausmė paskirta ypatingai griežta. Mano, kad neteisingai buvo kvalifikuota jos veika ir pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismas nepagrįstai įvertino nuteistųjų veiksmus kaip atliktus vieninga tyčia, turint tikslą nužudyti B. B. . Niekas jai nedavė patarimų ir nemokė, o savo veiksmus ji atliko pati ir savo noru, o būtent, šakute į sėdmenis ir kaklą dūrė norėdama išsiaiškinti, ar V. Š. gyvas, kadangi jis jau seniai gulėjo ant lovos ir nerodė jokių gyvybės ženklų.
Be to, teismas nesvarstė aplinkybės, kad V. Š. tuo metu galėjo būti komos būklės, be sąmonės, kadangi jo kraujyje ir šlapime buvo rasta labai daug alkoholio. Pažymi, kad taikė smeigti į tokias vietas, kurios nėra gyvybiškai pavojingos, pilnai suvokė savo veikos pavojingumą ir nesiekė nukentėjusiajam V. Š. tyčia sukelti skausmo ar dvasinių kančių. Teismas neteisingai įvertino sėdmenų ir trapecijos raumenų pažeidimus kaip gyvybei pavojingus sužalojimus. Jos veiksmai nusikaltimo metu įrodo, kad ji nenorėjo nužudyti nukentėjusiojo V. Š. . Kai jos su B. B. aprištą kaklaraištį aplink V. Š. kaklą traukė jį į skirtingas puses, V. Š. sugargaliavo. Tada jos iškart nutraukė savo veiksmus, kadangi suprato, kad šis gyvas. Jei būtų siekusi V. Š. nužudyti, ji būtų tai ir padariusi. Nurodo, kad negalėjo paprieštarauti B. B. , kai šis smaugė nukentėjusįjį V. Š. , kadangi bijojo nuteistojo B. B. , kuris garsėjo kaip agresyvus ir nestabilios psichikos vyras.
Šalies argumentai
Apeliantė teigia, kad skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė į jos asmenybę, prie bylos nebuvo prijungtos charakteristikos iš darbovietės, buvusios bausmės atlikimo vietos ar kitur. Net anketiniai bylos duomenys yra surašyti netiksliai, nenurodoma, kad yra ištekėjusi, ne lietuvių kilmės, turi keturis nepilnamečius vaikus. Teismas jos atžvilgiu nepritaikė lengvinančių aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad R. K. prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo tyrimui, pati iškvietė greitąją pagalbą ir parodė, kur yra lavonas. Be to, neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo provokuojantis elgesys turėjo įtakos nuteistųjų nusikalstamos veikos padarymui, o tai turi būti vertinama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Nuteistoji B. B. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį ir išnagrinėti bylą iš esmės, perkvalifikuoti jos veiką ir sušvelninti bausmę. Teigia, kad nuteistųjų veiksmuose nebuvo vieningos tyčios turint tikslą nužudyti V. Š. . Grybų nuovirą leido į nukentėjusiojo V. Š. veną nenorėdama jo mirties ir tik būdama įsitikinusi, kad nuo nešvarumų, patekusių į kraują, nukentėjusysis tik karščiuos ir jį krės drebulys. Be to, šį veiksmą atliko ne savo noru, o B. B. grasinant. Teismas nepagrįstai išvadose nurodė, kad visi nuteistieji atliko smurtinius veiksmus V. Š. atžvilgiu sutartinai, vieni kitiems padėdami ir pakaitomis, siekdami sukelti kuo didesnes fizines ir dvasines kančias nukentėjusiajam. Kiekvienas atliko veiksmus savarankiškai, neskatinami, todėl nuteistųjų veiksmai negali būti vertinami kaip atlikti organizuotos bendrininkų grupės. Nukentėjusysis jau ilgą laiką buvo be sąmonės, buvo pilnai apsinuodijęs etilo alkoholiu ir nuteistųjų veiksmų nebegalėjo jausti, todėl tai nebuvo gyvo, sąmoningo žmogaus kankinimas. Būtent baimė dėl to, kad V. Š. gali būti miręs, išprovokavo kitus veiksmus, kuriais nuteistieji norėjo imituoti nukentėjusiojo savižudybę ar mirtį nuo narkotikų perdozavimo. Dėl smaugimo kaklaraiščiu B. B. nurodo, kad abi su R. K. vieningai nutraukė smaugimą, kai nukentėjusysis V. Š. sugargaliavo ir jos suprato, kad šis gyvas. Smaugimo veiksmą atliko B. B. , todėl visi nuteistieji neteisingai nuteisti kaip bendrininkai, nes pagal BK 26 str. 1 d. bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo veikas, kurias apima jų tyčia. Jos veiksmai nesukėlė nukentėjusiajam net apysunkio kūno sužalojimo, todėl teismas, skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti tik į jos padarytų veiksmų sunkumą ir jų padarinius.
Be to, skiriant bausmę teismas neatsižvelgė į lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 str. 1 d. 6 p. Prašo teismo peržiūrėti B. B. ir B. B. laiškus, kurie buvo pateikti ikiteisminio tyrimo metu ir kurie įrodo, kad būdama kalėjime patyrė B. B. moralinį spaudimą ir buvo verčiama klaidinti tyrimą B. B. naudai. Taip pat prašo teismo atsižvelgti į tai, kad padėjo tyrimui, todėl prašo tai įvertinti kaip lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 str. 2 d.
Byloje dalyvaujantys nuteistieji B. B. , R. K. , B. B. bei jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.
Nuosprendį priėmęs teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, joje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų. Nuteistųjų nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 str. 2 d. 6 p., nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį kiekvienam nuteistajam, teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.
Nesutikdamas su apygardos teismo nuosprendžiu B. B. teigia, kad neatliko jokių veiksmų, turėjusių įtakos nukentėjusiojo mirčiai, jo kaltės nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai.
Teismo medicinos specialisto išvados Nr. 848 duomenimis neginčijamai nustatyta, kad V. Š. mirties priežastimi buvo asfiksija suspaudus kaklą. Nuteistosios R. K. ir B. B. savo parodymuose pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose vienodai ir kategoriškai patvirtino, kad B. B. joms papriekaištavęs dėl nesugebėjimo pasmaugti V. Š. , vėliau pats ištraukęs virvę iš V. Š. striukės, užnėrė ją V. Š. ant kaklo ir jos galus traukdamas į skirtingas puses V. Š. pasmaugė. Supratęs, kad V. Š. mirė, B. B. pasiūlė inscenizuoti V. Š. savižudybę pasikariant. Visi trys nuteistieji pabandė V. Š. pakabinti ant lango karnizo, bet šiam neišlaikius ir sulūžus, sumanymo buvo atsisakyta.
Nėra pagrindo netikėti ir atmesti byloje duotus tokius nuteistųjų R. K. ir B. B. parodymus apie nuteistojo B. B. veiksmus atimant gyvybę nukentėjusiajam. Visų pirma, priešingai nei teigiama B. B. apeliaciniame skunde, juos visiškai patvirtina byloje teisėtai surinkti objektyviosios kilmės duomenys: teismo medicinos specialisto išvada Nr. 848 (t. 1 b.l. 20-25), įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys (t. 1 b.l. 4-13). Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuojama, kad stranguliacinė vaga kakle padaryta suspaudus kaklą smaugvirve V. Š. dar esant gyvam. Be to, specialisto išvadoje teigiama, jog nužudytojo kaklas prieš užveržiant kilpą virvute galėjo būti spaudžiamas iš šonų ir priekio pailgu minkštu daiktu, galimai audinio juosta (t.1 b.l. 23). Šie lavono tyrimo duomenys visiškai sutampa su R. K. ir B. B. parodymais, kad pirmiausia jos abi smaugė V. Š. kaklaraiščiu, o po to B. B. panaudodamas virvutę V. Š. pasmaugė galutinai. Taip pat ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys visiškai patvirtina R. K. ir B. B. parodymus dėl B. B. atliktų veiksmų prisidedant prie V. Š. nužudymo. Iš paminėto protokolo seka, kad V. Š. lavonas rastas su virvute užveržta ant kaklo. Vienas iš jos galų pritvirtintas prie lango karnizo.
Taigi nuteistojo B. B. kaltė nužudžius V. Š. byloje patvirtinama ne tik bendranuteistųjų R. K. ir B. B. parodymais, bet ir kitais aukščiau aptartais įrodymais. Kita vertus, ta aplinkybė, jog nuteistųjų R. K. ir R.Bičkutės byloje duoti parodymai nuoseklūs, sutampa tarpusavyje bei patvirtinami kitais įrodymais, surinktais apžiūrint įvykio vietą, ištiriant fizinio smurto pėdsakus V. Š. lavone, duoda pakankamą pagrindą R. K. ir B. B. parodymus, įkaltinančius B. B. , pripažinti patikimais ir jais pagrįsti B. B. kaltę.
Be to, iš byloje duotų B. B. parodymų matyti, kad ir jis pats pripažino laikęs už smaugvirvės galo kuomet V. Š. buvo smaugiamas (t. 2 b.l. 111-112; t.3 b.l. 115-116). Apygardos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo aiškinimą, kad už virvės jis tik palaikė, kad V. Š. tuo metu jau buvo miręs, todėl jo veiksmai mirčiai įtakos neturėjo. Tokie B. B. parodymai prieštarauja R. K. , B. B. parodymams, teismo medicinos specialisto išvadai, duotai ikiteisminiame tyrime bei jo paaiškinimams apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Iš šių įrodymų šaltinių seka, kad B. B. stipriai traukdamas smaugvirvės galus į priešingas puses, tai darė tyčia. Jo veiksmais padaryti sužalojimai turėjo tiesioginės įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Tuo tarpu pats apeliantas naiviai aiškino ir savo atliktų veiksmų pobūdį ir tokių veiksmų priežastis. Vienuose parodymuose teigdamas, kad nežino kodėl taip elgėsi, kituose – kad išsigando R. K. grasinimų.
Atmestinas apeliacinio skundo motyvas, kad R. K. ir B. B. susitarė jį apkalbėti ir byloje davė neteisingus jį apkaltinančius parodymus. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti jas turėjus pagrindo apkaltinti B. B. sunkaus nusikaltimo padarymu. Kaip tik pats B. B. teisme prisipažino, kad jis įkalbinėjo B. B. duoti melagingus parodymus suverčiant kaltę ant R. K. (t.3 b.l. 116). Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad R. K. ir B. B. duodamos parodymus apie B. B. veiksmus, tuo pačiu davė ir save įkaltinančius parodymus. Jos neneigė taip pat smaugusios V. Š. , paaiškino įvykdyto nusikaltimo aplinkybes, taigi savo padėties palengvinti nesiekė ir nepalengvino.
Nepagrįstai nuteistojo B. B. apeliaciniame skunde teigiama, kad jis ikiteisminiame tyrime bei teisiamajame posėdyje neturėjo galimybės tinkamai paaiškinti įvykio aplinkybes. B. B. apklausos protokolų bei teisiamojo posėdžio protokolo duomenys neduoda pagrindo manyti, jog apklausų metu būtų buvę nesilaikoma procesinių įtariamojo ir kaltinamojo apklausos taisyklių. Jų metu B. B. buvo užtikrinta galimybė duoti išsamius parodymus. Teisminis įrodymų tyrimas buvo atliekamas ir apeliacinės instancijos teisme. Taigi, apeliantas turėjo galimybę dar kartą išsamiai paaiškinti įvykio situaciją, išdėstyti savo nekaltumą patvirtinančius argumentus.
Nuteistosios R. K. ir B. B. , nesutikdamos su teismo nuosprendžiu, savo apeliaciniuose skunduose vienodai teigia, kad jų bei B. B. veiksmai nebuvo susieti bendra tyčia nužudyti V. Š. . Tačiau nuteistųjų apeliacinių skundų motyvai neduoda pagrindo abejoti teismo išvadų teisingumu dėl teismo nustatytų visų nuteistųjų veiksmų pobūdžio bei tyčios kryptingumo atimant gyvybę nukentėjusiajam.
Kaip jau paminėta, V. Š. mirties priežastimi buvo asfiksija suspaudus kaklą. Iš R. K. ir B. B. parodymų matyti, kad V. Š. po B. B. suduotų smūgių gulėjo kambaryje ant sofos. B. B. pasakymą ,,užversti“ V. Š. jos vienareikšmiai suprato kaip pasiūlymą nužudyti. R. K. ant V. Š. kaklo apsuko kaklaraištį ir abi jo galus traukė į skirtingas puses, tokiu būdu smaugdamos V. Š. . Šiam ėmus kriokti abi kaklaraiščio galus atleido. Tada V. Š. , traukdamas virvutės galus į skirtingas puses, pasmaugė B. B. . Taigi, akivaizdu, jog V. Š. buvo nužudytas veikiant bendrai visiems trims nuteistiesiems. Akivaizdu ir tai, kad visų jų veiksmai buvo nukreipti į gyvybės atėmimą. Nuteistieji suprato, kad stipria jėga užspaudus kaklą, nukentėjusysis neišvengiamai mirs, tačiau tyčia tokius veiksmus sutartinai tęsė. Po R. K. ir B. B. veiksmų gyvybės atėmimo procesą tęsė vienas B. B. , kuris šį procesą pabaigė tik tuomet, kai buvo akivaizdu, jog V. Š. jau nebegyvas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas patvirtino, kad V. Š. buvo pasmaugtas panaudojant dvi skirtingo pločio smaugvirves – iš pradžių platesnę, o po to siaurą. Mirtį nulėmęs suspaudimas buvo padarytas plačia juosta, tačiau ir suspaudimas virvute turėjo įtakos nukentėjusiojo mirčiai.
Visų nuteistųjų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. Tai, kad V. Š. į veną buvo leidžiamos seilės, grybų nuoviras, oras, rodo, jog tokiu būdu atkakliai buvo siekiama sukelti kraujo užkrėtimą, kuris komplikuotusi skausminga mirtimi. Nuteistųjų veiksmai apšlapinant V. Š. , apipilant kefyru, šokinėjant ant krūtinės, nukandant gabalėlį ausies, badant šakute bei adata į įvairias kūno vietas, rodo, jog jie suprato V. Š. esant gyvą ir tokiais veiksmais siekė pademonstruoti ypatingą nepagarbą bei pažeminimą, sukelti jam dvasines bei fizines kančias. Akivaizdu, kad aukščiau aptartais veiksmais nuteistieji ciniškai tyčiojosi iš nukentėjusiojo, jais siekė kuo labiau pažeminti nukentėjusiojo garbę ir orumą. Tokius nuteistųjų veiksmus nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai kvalifikavo kaip nužudymą, padarytą kankinant ir itin žiauriai. Bylos duomenys patvirtina nuteistųjų aiškinimą, kad V. Š. buvo sunkiame girtume. Tačiau tai, kad jis aktyviai nesipriešino nuteistųjų veiksmams, dar nereiškia, kad jis nesuprato su juo atliekamų veiksmų esmės, nejautė stipraus skausmo. Teismo posėdyje dalyvavęs teismo medicinos ekspertas paaiškino, kad kiekvieno asmens organizmas alkoholį toleruoja skirtingai. Byloje esantys B. B. parodymai, kad V. Š. suleidus seiles jis ėmė ,,kratytis“, R. K. ir B. B. parodymai, kad leidžiant seiles V. Š. laikė B. B. ir R. K. , leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog V. Š. suprato su juo atliekamus žeminančius jo asmenį veiksmus, jautė didelį skausmą.
R. K. bausmė paskirta nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas išsamiai motyvavo kodėl jai bei kitiems nuteistiesiems skiria bausmę griežtesnę nei vidurkis bausmės numatytos pritaikyto baudžiamojo įstatymo sankcijoje. Byloje nustatytos dvi jos atsakomybę sunkinančios aplinkybės – girtumas bei veikos padarymas bendrininkų grupėje. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas pagrįstai nenustatė. Tai, kad R. K. pati iškvietė greitąją pagalbą, dar nereiškia, kad ji prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padariusi nusikalstamą veiką. Iš jos apklausos protokolų matyti, kad ji pirminiuose parodymuose kaltę visiškai neigė, aiškino, kad nežino kas ir kokiomis aplinkybėmis nužudė V. Š. . Tik vėliau, byloje tyrimo organams surinkus daugiau įrodymų apie tikrąsias bylos aplinkybes, R. K. davė parodymus apie savo bei kitų nuteistųjų veiksmus V. Š. atžvilgiu. Taip pat vertintini ir B. B. byloje duoti parodymai. Nei R. K. , nei B. B. savo kaltės iš esmės nepripažino, teigė, kad V. Š. gyvybė buvo atimta ne jų, bet B. B. veiksmais. Taigi nuteistųjų R. K. ir B. B. parodymai, kuriais neigiamos esminės byloje nustatytos jų kaltę patvirtinančios aplinkybės neduoda pagrindo pripažinti jų atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi.
Visiškai nepagrįstai R. K. ir B. B. apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pats nukentėjusysis išprovokavo prieš save smurto veiksmus, o teismas į tai neatsižvelgė. V. Š. būdamas savo namuose konflikto pradžioje, baimindamasis kaimynų nepasitenkinimo, prašė nuteistųjų pritildyti radiją ir už tai buvo sumuštas B. B. . Vėliau V. Š. taip pat nuteistųjų atžvilgiu neatliko jokių veiksmų, kuriuos būtų galima pripažinti provokuojančiu elgesiu.
Nuteistasis B. B. prašo panaikinti jam ankstesnį teistumą. Tačiau pagal BK 87 str. 6 d. teistumas išnyksta savaime ir asmenys laikomi neteistais, kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutaria:
nuteistųjų R. K. , B. B. ir B. B. apeliacinius skundus atmesti.