Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Dainius Strautininkas Baudž. byla Nr. 1A-672-72/2011

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui, nuteistajam S. J., gynėjai advokatei Rimai Keblienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo S. J. pripažintas kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d. ir nuteistas 45 (keturiasdešimt penkių) parų areštu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. J. nuteistas už tai, kad 2011 m. vasario 1 d., apie 16.30 val., Biržų r., (duomenys neskelbtini)k., L. N. gyvenamojo namo kieme, viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai: tyčia parversdamas L. N. ant žemės bei užsimodamas metaliniu strypu, grasindamas, kad ją užmuš, sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis bei pastarojo gynėja advokatė prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl S. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d.

Pagrindiniai nuteistojo S. J. apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi šališkais bei nepatikimais nukentėjusiosios ir jos šeimos narių parodymais, pažeidė įrodymų vertinimo nuostatas. Skunde apeliantas iš esmės ginčija nustatytas faktines bylos aplinkybes ir teismo išvadas, susijusias su tam tikrų faktinių bylos aplinkybių konstatavimu, pateikdamas sau palankų vertinimą ir taip neigdamas savo kaltę. Tačiau kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Kiekvienu atskiru atveju teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Kalbant apie konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimą visumoje, paminėtina, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota LR BPK 20 str. 5 d. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Nagrinėjamoje byloje teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis įstatymu bei remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (nuteistojo ir liudytojų D. J. bei M. J. parodymus), apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso normos ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

BK 284 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruojamą nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, kuomet tokiais veiksmais sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai turi atitikti bent vieną iš minėtų būdų ir veika turi būti padaryta viešoje vietoje. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų.

Nuteistojo S. J. skundo argumentai, kuriais jis siekia būti išteisintas pagal LR BK 284 str. 1 d., kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltė neabejotinai įrodyta byloje surinktais duomenimis, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais – nukentėjusiosios L. N., liudytojų D. Š., S. N., E. N., E. P., R. B. parodymais ir kita rašytine bylos medžiaga. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu tvirtino, kad įvykio dieną apie 16 - 16.30 val. pas ją į namus atvažiavęs nuteistasis S. J. ieškojo jos vyro R. N. ir D. S.. Jai pasakius, kad D. gyvena (duomenys neskelbtini) kaime ir kad jis sumaišė adresą bei paprašius S. J. išvažiuoti, kilo konfliktas. Ji su S. J. išėjo iš nuosavo namo priestato į kiemą ir ten ginčijosi. S. J. su savimi atsineštu metaliniu strypu pradėjo grasinti, kad susidoros, dėl ko ji labai išsigando ir jam pasakė, jog iškvies policiją. Tuomet S. J., jai pasakęs, kad užmuš, griebė už kaklo, pargriovė ant žemės ir užsimojo metaliniu strypu. Visą tai pro langą pamačiusi jos mažoji ketverių metų dukra pasakė vyresniajai dukrai S., kuri išbėgusi į lauką rėkė ir prašė „neskriausti mamos“. Kartu su nuteistuoju atvažiavusiam D. Š. pasakius „S., baik“, S. J. nuo jos atsitraukė, sėdo į automobilį ir išvažiavo. Maždaug savaitę po šio įvykio R. B. atnešė metalinį strypą, panašų į tą, kurį įvykio metu su savimi turėjo S. J.. Nukentėjusiosios parodymai buvo išsamūs ir nuoseklūs viso proceso metu, todėl netikėti jais kolegija neturi jokio pagrindo, juolab kad juos visiškai patvirtina dalį įvykio aplinkybių mačiusių liudytojų S. N., D. Š., E. P. parodymai bei R. N., kuris su nukentėjusiąja bendravo iš karto po įvykio, parodymai ir kiti bylos įrodymai. Liudytoja S. N. teisme parodė, kad būdama namuose išgirdo šaukiant jaunesnę sesutę, jog mamą suėmė už gerklės. Išbėgusi į kiemą šaukė, kad neskriaustų mamos. Mama gulėjo pusnyje prie virtuvės lango, o tėčio pažįstamas S. J. buvo užsimojęs metaliniu strypu, kurį vėliau matė namie, jį tėtis buvo iš kažkur parnešęs. Kartu su nuteistuoju atvažiavęs liudytojas D. Š. teisme parodė, kad S. J. išlipus iš automobilio ir nuėjus pas R. N., pas kurį tikėjosi rasti ir D. S., jis kartu su kitais atvažiavusiais asmenimis jo laukti liko automobilyje. S. J. išlipdamas su savimi pasiėmė metalinį strypą. Matė, kaip namo kieme S. J. kalbėdamas su L. N. pradėjo mojuoti tuo metaliniu strypu. Nenorėdamas, kad S. J. ką nors sužeistų, paėmė iš jo tą strypą ir abu sugrįžo į automobilį. Kartu su nuteistuoju atvažiavęs ir taip pat automobilyje pasilikęs liudytojas E. P. teisme parodė, kad matė S. J. pakeltas rankas bei kad jis rankas buvo uždėjęs ant L. N. pečių. Liudytojas R. N. teisme parodė, kad jam būnant darbe, paskambino žmona L. N. ir pasakė, kad S. J. grasino ją užmušiąs. Liepė žmonai išvažiuoti iš namų, o kai pats į namus sugrįžo, paskambino žmonai, kad ši sugrįžtų į namus. Žmona jam sakė, kad S. J. ieškojo D. S., o kai jam pasakė, kad iškvies policiją, S. J., kuris su savimi turėjo metalinį strypą, ją puolė, griebė už gerklės ir grasino užmušti. Jam kitą dieną važiuojant į darbą, jo darbininkas R. B. pasakė, kad pastarojo motina jam sakė, jog pas jį buvo atvažiavęs S. J. ir prie jų namų durų paliko strypą. Liudytojas R. B. teisme parodė, kad 2011-02-01 grįžęs į namus rado kieme paliktą metalinį, apie 1 metro ilgio, strypą. Jam motina pasakė, kad tą dieną jo ieškojo S. J.. Iš R. N. sužinojęs, kad tą pačią dieną S. J. buvo ir pas jį namuose bei metaliniu strypu gąsdino jo žmoną, pamanė, kad jo kieme metalinį strypą galėjo palikti S. J.. Tą metalinį strypą už 5 Lt pardavė R. N.. Iš 2011-03-04 daiktų pateikimo protokolo matyti, kad liudytojas R. N. savo iniciatyva pateikė metalinį, 1 metro ilgio strypą, kuriuo, jo nuomone, S. J. grasino jo žmonai L. N..

Apeliantas skunde teigia, kad veika negali būti kvalifikuojama kaip viešosios tvarkos pažeidimas, nes tarp jo ir L. N. įvyko tik asmeninio pobūdžio konfliktas, t. y. S. J. apeliaciniame skunde neneigia, kad pokalbio su nukentėjusiąja metu jis pavartojo keletą aštresnių žodžių, be to, N. nuosavo namo kiemas tėra tik privati valda, o ne vieša vieta. Kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka. Nukentėjusiosios, liudytojų ir paties nuteistojo parodymais nustatyta, kad 2011-02-01, apie 16.30 val., S. J. į Biržų r., (duomenys neskelbtini) k., esančius N. namus atvažiavo ieškoti R. N., su kuriuo jis konfliktavo dėl iš jo pas R. N. pereinančių dirbti darbuotojų, ir D. S., o ne nukentėjusiosios L. N.. S. J. eidamas pas R. N. į namus su savimi nešėsi metalinį strypą. Tokie nuteistojo S. J. veiksmai rodo, kad jis pas R. N. atvyko iš anksto pasiruošęs jėga aiškintis santykius. Tačiau S. J. neradus jo ieškomų asmenų, jis savo jėgos pranašumą pademonstravo prieš jam jokios grėsmės nekėlusią nukentėjusiąją L. N., t. y. suėmė jai už kaklo ir parvertė ant žemės bei užsimojęs su savimi atsineštu metaliniu strypu grasino, kad ją užmuš. Tokie nuteistojo veiksmai yra nesuderinami su visuotinai priimtomis moralės normomis ir rodo ne nuteistojo asmenines paskatas, o siekimą pažeisti viešąją tvarką. Tokiais savo veiksmais apeliantas demonstratyviai pažemino ne tik nukentėjusiąją, bet ir parodė nepagarbą konflikte tiesiogiai nedalyvavusiems, tačiau jį mačiusiems asmenims. Apelianto veiksmais buvo sutrukdytas poilsis ir ramybė ne tik nukentėjusiajai, bet ir namuose buvusiems jos vaikams, kurie, savo namo kieme matydami apelianto mušamą jiems artimą nukentėjusiąją, šiuo atveju – motiną, neabejotinai patyrė didelį išgąstį, ką patvirtina S. N. parodymai, kad ji būdama namuose išgirdo šaukiant jaunesnę sesutę, jog mamą suėmė už gerklės, po ko pati išbėgusi į kiemą šaukė, kad S. J. neskriaustų mamos, dėl šio įvykio labai išsigando. Apelianto nukentėjusiosios gyvenamojo namo kieme, matant kitiems asmenims – liudytojoms D. Š. ir E. P. bei nukentėjusiosios mažamečiams vaikams, dienos metu sukelto konflikto pobūdis ir eiga patvirtina, jog S. J. aiškiai suvokė pažeidžiantis viešąją tvarką bei rimtį ir taip elgtis norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia.

Viešoji vieta teismų praktikoje aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Viešąja vieta laikoma ir privati teritorija, jeigu dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinė nutartis Nr. 2K-820/2005). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad N. gyvenamojo namo kiemas yra viešoji vieta, nes ši vieta atitinka teismų praktikoje nustatytus viešosios vietos kriterijus. N. gyvenamojo namo kieme bet kada galėjo apsilankyti pašaliniai žmonės, ką patvirtina paties nuteistojo ir kitų, kartu su juo buvusių asmenų laisvas patekimas į kiemą. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad apelianto veiksmus pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo kaip viešosios tvarkos pažeidimą, t. y. nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., nes jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu bei grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių nuteistojo S. J. prašymas jį išteisinti dėl šio nusikaltimo padarymo atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliantas nesutinka ir su jam paskirtos bausmės rūšimi, teigdamas, kad ji per griežta ir prašo ją švelninti, paskiriant viešuosius darbus.

LR BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos penkios alternatyvios bausmių rūšys. Tai yra pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais, arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Nuteistajam S. J. paskirta antra pagal sunkumą bausmės rūšis – areštas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, apeliantui paskirdamas arešto bausmę, nepakankamai išsamiai įvertino LR BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmių skyrimo aplinkybes. Be to, apeliacinės instancijos teismui apeliantas pateikė daugiau duomenų, kurie apibūdina nuteistojo šeiminę ir materialinę padėtį. Naujai įvertinus visas bylos aplinkybes ir bausmės skyrimo nuostatas, galima daryti išvadą, jog apylinkės teismo paskirtoji bausmė nėra tinkama BK 41 straipsnyje numatytiems tikslams įgyvendinti.

Naujai skirdama bausmę, spręsdama bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo klausimus, kolegija remiasi baudžiamojo kodekso specialiosios dalies sankcija ir atsižvelgia į bendrosios dalies normų reikalavimus. Visais atvejais nuosprendžiu skiriama bausmė turi būti individualizuota, tai reiškia, kad bausmė asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, turi būti skiriama individualiai, t.y. bausmė parenkama atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Šis bausmės individualizavimo principas yra įtvirtintas LR BK 54 straipsnyje, kuriame formuluojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. J. bausmę, parinkdamas jos rūšį ir nustatydamas jos dydį, vadovavosi LR BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijos ir 54 straipsnio 2 dalies reikalavimais. Tačiau individualizuodamas bausmę, nepakankamai išsamiai vertino visas aplinkybes, tarp jų apelianto socialinius ir šeiminius ryšius, kitas aplinkybes.

Nuosprendyje nurodyta ir pirmosios instancijos teismas vertino tai, kad nėra nustatyta S. J. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Skiriant bausmę, atsižvelgta į tai, kad S. J. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, į apelianto asmenybę – metų laikotarpiu administracine tvarka nebaustas, dirbantis – vykdo individualią veiklą, (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakterizuojamas teigiamai. Teismas vertino ir tas aplinkybes, kad S. J. po nusikaltimo padarymo laikėsi jam paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, byloje nėra duomenų, kad jis būtų padaręs kokią nors naują nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nusikalstamą veiką padariusiojo asmenybę, teismai išskiria asmenybės požymius, kurie lemia asmens pavojingumą, ir požymius, kurie tam įtakos neturi. Kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, apibūdinantys jį iki nusikalstamos veikos padarymo (ankstesnės nusikalstamos veikos ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, narkotinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą, vertybinė orientacija, požiūris į šeimą, darbą, mokslą ir pan.), nusikalstamos veikos padarymo metu (ar apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, ar blaivus ir pan.) ir po nusikalstamos veikos padarymo (atvykimas ir prisipažinimas, gailėjimasis, padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimas ir pan.).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas S. J. asmenybę, neįvertino tos aplinkybės, kad apeliantas neteistas (paskutinį kartą teistas 1995-10-23, 1997-04-16 lygtinai paleistas iš įkalinimo įstaigos neatlikęs 1 m. 7 mėn. 6 d. laisvės atėmimo bausmės, teistumas išnykęs, todėl jokių teisinių pasekmių apeliantui nesukelia). Kaip nurodyta (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakteristikoje, S. J. yra geranoriškas, pagal savo galimybes stengiasi visiems padėti, aktyviai dalyvauja seniūnijos sportinėje veikloje bei savanoriškai prisideda prie (duomenys neskelbtini) miestelio grąžinimo, iš 2011-02-22 medicininio pažymėjimo matyti, kad apeliantas Biržų psichikos sveikatos centre neregistruotas.

Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. J. bausmę, neįvertino dėl nusikaltimo kilusių padarinių - savo nusikalstamais veiksmais S. J. didelių pasekmių nukentėjusiajai nesukėlė, L. N. sužalota nebuvo, civilinio ieškinio nereiškė. Taip pat būtina įvertinti naujai pateiktus duomenis apie apelianto šeiminę padėtį, socialinius ryšius, apie jo ir sutuoktinės darbinę veiklą. Nuteistasis S. J. yra sukūręs šeimą, augina 13 m. sūnų ir vienerių metų dukrą, žmona – I. J. šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose. Kaip savo apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis S. J., jis šiuo metu yra vienintelis dirbantis ir šeimą išlaikantis asmuo (verčiasi individualia veikla). Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas manyti, kad S. J. atliekant apylinkės teismo skirtą bausmę – areštą (45 paros), jis atitinkamai bus izoliuotas nuo šeimos, nukentės jo šeimos ir ypač mažamečių vaikų interesai, darbinė veikla. Kolegija konstatuoja, jog tiek nuteistojo S. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas, tiek jo asmenybė duoda pagrindą pakeisti arešto bausmę švelnesne bausme – bauda. Nustatydamas bausmės dydį teismas atsižvelgia į tai, kad S. J. turi išlaikytinių - du vaikus, jo žmona yra vaiko priežiūros atostogose ir gauna tik motinystės pašalpą (725 Lt), byloje nėra duomenų apie dideles šeimos pajamas ar kitokį turtą, nenustatyta apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, todėl S. J. skirtina bauda, dydžiu mažesnė už tos rūšies bausmės vidurkį (LR BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Esant šioms aplinkybėms, Biržų rajono apylinkės teismo 2011-06-03 nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (LR BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo S. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. nuosprendį pakeisti:

S. J. nuosprendžiu skirtą bausmę - 45 parų areštą, kuris paskirtas atlikti areštinėje, pakeisti į 30 MGL dydžio (3900 litų) baudą.

Įpareigoti S. J. savanoriškai sumokėti baudą į Panevėžio apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nustatytu laiku S. J. savanoriškai nesumokėjus ar nepervedus baudos į Panevėžio apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, ją išieškoti priverstinai.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.