Panevėžio apygardos teismo nutartis

2018-01-23 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-13-491/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-01-23
Bylos Nr.
AN2-13-491/2018
Teisminio proceso Nr.
4-16-3-00140-2017-9
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Valdas Meidus
Pažeidėjas
I. Ž.
Administracinio nusižengimo byla
Nr. AN2-13-491/2018
Proceso Nr. 4-16-3-00140-2017-9Procesinio sprendimo kategorija : 21.11.10. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 23 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto I. Ž. (I. Ž.) (toliau – Pažeidėjas) apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu apylinkės teismo nutarimu Pažeidėjui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 1 ir 4 dalis buvo paskirta galutinė administracinė nuobauda – 200 Eur bauda. Jis buvo nubaustas už tai, kad pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte gyvūnų laikytojams numatytą pareigą užtikrinti, kad jo laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, ir Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. V2-738 patvirtintų Gyvūnų laikymo Ignalinos rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių 6.3 punkte numatytą pareigą užtikrinti, kad viešosiose vietose gyvūnai nebūtų paliekami be priežiūros, dėl ko 2017 m. spalio mėnesį jam priklausantys du šunys pabėgo iš jų laikymo vietos, esančios (duomenys neskelbtini), ir būdami palaidi bei be priežiūros, (duomenys neskelbtini), 2017 m. spalio 4 d. papjovė A. M. ožką ir du jos ožiukus įvarė į vandens telkinį, kur jie nuskendo, o 2017 m. spalio 7 d. apkandžiojo dvi V. P. karves.Apeliaciniu skundu Pažeidėjas prašo dar kartą peržiūrėti bylą ir sušvelninti jam paskirtą administracinę nuobaudą. Jis nurodo, kad apylinkės teismo nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes. Pažymi, kad teismas, vertindamas nukentėjusiosios A. M. parodymus, neatkreipė dėmesio į tai, kad jie yra prieštaringi, o būtent : paaiškinime ji nurodė, kad avis buvo papjauta ir du ožiukai nuskendo baloje, tačiau teismo posėdyje ji parodė, kad ožka buvo papjauta, vienas ožiukas nuskendo, o kitas ožiukas buvo nuvarytas gilyn į krūmus; nėra aišku, ar A. M. ožkos buvo pririštos, ar laikomos palaidos, kadangi ji teismo posėdyje parodė, kad 2017 m. spalio 4 d. jos ožkos buvo pririštos, tačiau vėliau parodė, kad apie 11 val. trys ožkos atbėgo į kiemą. Toliau kritikuodamas nukentėjusiosios parodymus, Pažeidėjas skunde nurodo, kad ji parodė, jog matė du šunis, iš kurių vienas buvo vilkšunis, tačiau vilkšunis savo išvaizda skiriasi nuo aviganio ir juos supainioti yra sunku. Akcentuoja, kad nukentėjusioji parodė, jog matė tik bėgiojančius šunis, tačiau ji nepaaiškino, kaip, kada ir kas papjovė jos ožką ar avį, ji net negalėjo atsakyti, kurią dieną tai įvyko. Nurodo, kad šalia (duomenys neskelbtini) kaimo, kuriame nukentėjusioji gyvena, yra didelis sodų masyvas, kur gyvena daug šunų, be to, spaudoje buvo rašyta apie iš Baltarusijos į apylinkes atbėgančius vilkus, o iki sienos su Baltarusija yra apie 6 km. Pažymi, kad nukentėjusioji nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad ji legaliai laiko avis ar ožkas, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymas Nr. 3D-234 „Dėl Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo“.Pažeidėjas skunde nurodo ir tai, kad byloje nebuvo pateikti vaizdo įrašas ar nuotraukos, kuriuose būtų užfiksuoti gyvūnų lavonai ir šunys, nors dauguma žmonių turi mobiliuosius telefonus. To nepadarė ir Institucija, nors jai tokia pareiga numatyta ANK 567 straipsnyje. Pažymi, kad nebuvo nustatyta nei gyvūno lavono ar lavonų buvimo vieta, nei žaizdų kilmė: nuo peilio, nuo kulkos, nuo kito gyvūno dantų, nuo transporto priemonių ir t. t.Atkreipia dėmesį, kad administracinė atsakomybė pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį kyla tik tada, kai šiame straipsnyje numatyta veika sukelia žalą asmens sveikatai ar turtui. Nukentėjusioji A. M. baigiamųjų kalbų metu paaiškino, kad neturi jokių pretenzijų administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, taip pat nepareiškė jokių pretenzijų dėl žalos savo sveikatai. Skunde dėsto, jog iš pradžių nukentėjusioji A. M. niekur nesikreipė, manydama, kad neįrodys, jog jos gyvulius užpuolė jo šunys. Dėl žalos atlyginimo ji nusprendė kreiptis tik po to, kai sužinojo, kad spalio 7 d. jis sumokėjo kitiems žmonėms už jo šunų papjautą ožką. Jo manymu, teismas neįvertino, kad A. M., sužinojusi tokias aplinkybes, galėjo nuspręsti, ar pasipelnyti, ar pabandyti atgauti materialines lėšas už nežinia kada, kaip ir dėl kokių priežasčių mirusią ar papjautą ožką ar avį ir du ožiukus, iš kurių vieno likimas taip ir nėra aiškus.Nurodo, kad teismas neįvertino ir to, kad ožka, už kurią jis atlygino B. J. žalą, mirė ne nuo žaizdų, o nuo savo šeimininkų rankų, pastariesiems nusprendus perpjauti jai gerklę, kad ši nebesikankintų. Dėl liudytojos V. P. parodymų, Pažeidėjas pažymi, kad ji parodė, jog spalio 4 d. matė keliu nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) bėgančius du šunis, tačiau kokių nors įvykių, susijusių su šunimis, tą dieną ji nematė, nėra aišku ir kokie šunys bėgiojo. Pastebi, kad kelias (duomenys neskelbtini) veda į didelį sodų masyvą, kuris yra šalia (duomenys neskelbtini) kaimo ir kur gyvena daug šunų, o jo šunys gyvena kitame sodų masyve.Atsiliepimu į apeliacinį skundą Utenos apskrities VPK Ignalinos rajono PK Veiklos skyriaus viršininkas Donatas Šemeklis sutinka su Pažeidėjui paskirta administracine nuobauda ir mano, kad ji buvo paskirta įvertinus visas bylos aplinkybes. Apeliacinis skundas netenkinamas.Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Pažeidėjas administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas pagal ANK 346 straipsnio 1 ir 4 dalis, t. y. už tai, kad jam priklausantys du šunys 2017 m. spalio 4 d. papjovė A. M. ožką ir du jos ožiukus įvarė į vandens telkinį, kur jie nuskendo, bei tų pačių metų spalio 7 d. apkandžiojo dvi V. P. karves. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nors Pažeidėjas juo prašo tik sušvelninti jam paskirtą administracinę nuobaudą, tačiau jis taip pat teigia, kad 2017 m. spalio 4 d. jo šunys niekur nebuvo išbėgę, o bylą nagrinėjęs teismas priešingas išvadas padarė netinkamai įvertinęs bylos įrodymus. Todėl ši administracinio nusižengimo byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų juos vertinant. Dėl to proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo atmetimas savaime ANK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas yra motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.ANK 569 straipsnyje pateikta įrodymų administracinio nusižengimo byloje sąvoka. Pagal šią teisės normą, administracinio nusižengimo objektyvieji požymiai gali būti nustatinėjami visomis įstatyme numatytomis priemonėmis. Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad Pažeidėjo nusižengimą pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį įrodo nukentėjusiosios A. M., liudytojų V. P., V. D., B. J. parodymai bei jų apklausos protokolai, policijos pareigūno tarnybinis pranešimas bei kiti rašytiniuose bylos dokumentuose užfiksuoti duomenys. Iš šių duomenų matyti, kad nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaraujantys, juos papildo liudytojų parodymai bei kiti bylos įrodymai, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiais įrodymais ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad būtent Pažeidėjui priklausantys šunys papjovė A. M. ožką ir du jos ožiukus įvarė į vandens telkinį, kur jie paskendo. Priešingai nei Pažeidėjas teigia skunde, nukentėjusiosios A. M. parodymai viso proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių sutapo. Antai, apklausos protokole ji nurodė, kad 2017 m. spalio 4 d. savo ožkas laikė ganykloje, trys iš jų buvo pririštos. Apie 11 val. pamačiusi, kad trys ožkos atbėgo prie namų, nuėjo į ganyklą ir pamatė, kad viena iš pririštų ožkų gulėjo perkasta gerkle. Po to pamatė, kad du jos ožiukus du šunys įvijo į balą, kur jie paskendo. Po to apžiūrėjo likusias ožkas, viena iš jų buvo apkandžiota. Vienas iš šunų buvo vilkšunis, o kitas – juodos spalvos ir mažesnis (5 b. l.). Teismo posėdyje ji parodė analogiškas aplinkybes, kad į kiemą atbėgus trims jos ožkoms, ji nuėjo į ganyklą ir pamatė, kad viena jos ožka gulėjo perkasta gerkle, kitai ožkai buvo sužeista koja, o ožiukus vaikė du šunys – vilkšunis ir mažesnis juodos spalvos šuo. Šunys ožiukus įvarė į gilią balą, kur vienas iš jų iš karto paskendo, o kitą ožiuką šunys dar nuvarė į krūmus, kur jis tik suklykė ir nutilo. Iš tiesų, iš nukentėjusiosios parodymų seka, jog ji nematė, kas perkando jos ožkai gerklę, tačiau iš jos parodymų taip pat matyti, kad tik pamačiusi, jog į kiemą atbėgo kelios jos ožkos, ji iš karto nuėjo į netoliese buvusią ganyklą patikrinti likusių savo ožkų, kur pamatė gulinčią ožką perkasta gerkle, ožką su sužeista koja ir jos ožiukus vaikančius du šunis. Taigi, daugiau niekas kitas, tik tie patys šunys ir galėjo perkasti A. M. ožkos gerklę, o kitą ožką sužaloti, kadangi kitų gyvūnų ar žvėrių aplinkui ganykloje nebuvo. Apeliaciniame skunde Pažeidėjas teigia, kad nėra aišku, kas atsitiko antrajam nukentėjusiosios ožiukui. Tačiau taip nėra. Kaip minėta, nukentėjusioji A. M. parodė, kad šunims besivejant jos ožiukus, jie įbėgo į balą, kur vienas iš jų iš karto užspringo ir paskendo, nes buvo labai mažas. Šunys kitą ožiuką nuvijo į krūmus, kur jis tik suklykė ir nutilo. Čia nukentėjusioji paaiškino, kad iš vandens pavyko ištraukti tik pirmąjį ožiuką, o prie kito ožiuko lavono negali prieiti dėl pelkėtos vietos. Taigi, šios aplinkybės rodo, jog dėl Pažeidėjo šunų nukentėjusioji neteko abiejų savo ožiukų. Dėl kokios tiksliai priežasties tai įvyko (ar ožiukas paskendo, ar sužalotas nugaišo žmogui sunkiai pasiekiamoje vietoje, ar dėl kitokių priežasčių) Pažeidėjo veikos pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį kvalifikavimui neturi esminės reikšmės. Neabejotina, kad nukentėjusioji savo gyvulių neteko ir dėl to patyrė turtinį nuostolį, o tai veikos kvalifikavimui yra svarbiausia. Abejonių apygardos teismui nekelia ir tai, kad paprastai suaugęs žmogus, juolab kaimo gyventojas, geba atskirti šunį nuo vilko, tuo labiau, kad nagrinėjamo įvykio metu buvo šviesus paros laikas – apie 11 val. Tad apeliacinės instancijos teismas atmeta skunde keliamą versiją, kad nukentėjusiosios gyvulius galėjo užpulti miško žvėrys. Tai, kad nukentėjusioji A. M. nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad ji legaliai laiko avis ar ožkas, nepaneigia, kad jai šie gyvūnai buvo jos. Skunde Pažeidėjo nurodomi kiti nukentėjusiosios parodymų prieštaravimai nėra esminiai, jų galima sugalvoti labai daug, tačiau nukentėjusiosios parodymų jie nepaneigia ir jų esmės nekeičia. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog vaizdo įrašo ar nuotraukų buvimas šioje situacijoje palengvintų asmens kaltės ar nekaltumo įrodymą, bet kita vertus, ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma padeda nustatyti apelianto kaltę ir paneigia jo keliamas gynybines versijas. Todėl nepaisant to, kad nukentėjusioji buvo vienintelė, tiesiogiai mačiusi nagrinėjamą įvykį, byloje yra ir kitų – netiesioginių įrodymų tiesai nustatyti. Pažeidėjas teisus skunde teigdamas, kad nukentėjusioji A. M. ne iš karto kreipėsi į policiją pradėti tyrimą dėl jos ožkų ir ožiukų užpuolimo. Bylos duomenimis, A. M. gyvuliai ganykloje buvo užpulti šunų 2017 m. spalio 4 d., o pareiškimas dėl šio įvykio tyrimo pradėjimo policijoje buvo gautas 2017 m. spalio 9 d. (4 b. l.), t. y. praėjus tik 5 dienoms. Tačiau, pareiškimo pateikimo laikas paties įvykio fakto ir Pažeidėjo atsakomybės nepašalina. Nukentėjusioji A. M. parodė, kad kitą dieną po įvykio jos vyras per pažįstamus iš sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ sužinojo, jog šioje bendrijoje gyvena asmuo, laikantis vilkšunį ir mažesnį juodą šunį. Ji nusprendė į policiją dėl įvykio nesikreipti, manydama, jog negalės to įrodyti. Tačiau iš bylos matyti, kad nukentėjusioji šią savo poziciją pakeitė po to, kai sužinojo, jog jos atvejis nebuvo vienintelis ir aplinkiniai gyventojai taip pat nukentėjo nuo tų pačių šunų, o apie šunų šeimininką ji sužinojo iš B. J. O būtent, liudytoja V. P. parodė, jog 2017 m. spalio 4 d. M. sodyboje iš tikrųjų buvo sujudimas dėl jų ožkų. Liudytoja matė, kad prie minėtos sodybos buvo atbėgusios ožkos, kitas ožkas atvedė, o vieną atvežė ir iškrovė iš traktoriaus. Po maždaug valandos laiko matė pro kaimą bėgančius du šunis – vokiečių aviganį ir mažesnį juodos spalvos šunį. 2017 m. spalio 7 d. ganykloje buvo užpultos jos karvės – jos buvo sužalotos, žaizdos kraujavo. Karves užpuolė taip pat du šunys – aviganis ir mažesnis juodos spalvos šuo. Tai buvo tie patys šunys, kuriuos matė bėgančius keliu spalio 4 d. Po pusvalandžio girdėjo šunis lojant ir J. sodyboje. Vėliau iš A. M. sužinojo, kad šunys papjovė jų bei J. ožkas. Šunų šeimininko duomenis nurodė A. M.. Tokias pat aplinkybes liudytoja nurodė ir jos apklausos protokole (6 b. l.). Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas V. D., kuris parodė, kad 2017 m. spalio 7 d. V. P. karves puolė du šunys, vienas iš jų buvo vilkšunis, o kitas mažesnis. Liudytoja B. J. patvirtino, kad 2017 m. spalio 7 d. apie 17 val. ganykloje šunys sudraskė jos ožką. Vienas iš šunų buvo vokiečių aviganis, kitas – mažesnis juodos spalvos šuo. Ši liudytoja taip pat parodė, kad iš to, jog šie šunys buvo prižiūrėti, ji sprendė, jog šunys turi šeimininką, kurį nusprendė surasti. Jos kaimynai tokių šunų neturėjo, todėl ji nuvažiavo į sodų bendriją ir ten pasiteiravo apie šunis. Sužinojo, kad sodų bendrijoje yra asmuo, laikantis jos apibūdintus šunis. Nuvyko pas jį ir iš jo sužinojo, kad šunys buvo pabėgę. Šunų šeimininkui papasakojo apie įvykį ir jis atlygino jai padarytą žalą. Taigi, tiek nukentėjusioji A. M., tiek liudytojais apklausti jos kaimynai V. P., V. D., B. J. nurodė, jog spalio 4 ir 7 dienomis gyventojų laikomus gyvulius puolė du šunys – vokiečių aviganių veislės ir už jį mažesnis juodos spalvos šuo. Šių šunų šeimininkas buvo nustatytas apklausus aplinkinius gyventojus. Akivaizdu, kad kaimynai vieni kitų šunis pažįsta, buvo nurodytas tik vienas asmuo, kuris tokius šunis laiko, todėl apsirikti dėl šunų priklausymo Pažeidėjui tiesiog nebuvo įmanoma. Apylinkės teismas visiškai teisingai nurodė, jog nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais, priežasčių, dėl kurių šie asmenys siektų melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, Pažeidėjas skunde taip pat nenurodo tokių objektyvių aplinkybių. Todėl atmestinas Pažeidėjo teiginys dėl nepakankamo jo šunų identifikavimo, dėl prieš tai aptartų aplinkybių visumos tai byloje nekelia abejonių. Taigi, šių įrodymų visuma patvirtina, kad Pažeidėjo šunys palaidi bei be priežiūros buvo ne tik 2017 m. spalio 7 d., bet ir 4 d., todėl jo versija, kad spalio 4 d. jo šunys negalėjo užpulti A. M. gyvulių, laikoma tik gynybine. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismui, kad Pažeidėjas nesilaikė jam, kaip gyvūnų laikytojui, administracinio nusižengimo protokole nurodytų pareigų, todėl administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas visiškai pagrįstai. Skunde Pažeidėjo dėstomos aplinkybės dėl J. ožkos papjovimo šios bylos reikšmingų aplinkybių nustatymui neturi jokios reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismas jų plačiau neanalizuoja. Apeliaciniame skunde Pažeidėjas teigia, kad nukentėjusioji A. M. jam jokių pretenzijų nereiškė. Tačiau tai nepaneigia, kad Pažeidėjo veikoje yra visi būtini administracinio nusižengimo pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį požymiai. Šioje teisės normoje numatyto nusižengimo sudėtis yra materiali – tai reiškia, kad administracinė atsakomybė už šį nusižengimą kyla tik tada, kai byloje yra nustatoma ne tik veika, bet ir jos padariniai bei priežastinis ryšys tarp jų. Šiuo atveju abejonių, kad dėl Pažeidėjo aukščiau aptartų veiksmų (neveikimo) – jo laikomų šunų nepriežiūros, A. M. patyrė turtinę žalą, nekyla, kadangi buvo papjauta jos ožka, o du ožiukai įvaryti į vandens telkinį, kur paskendo. Apklausos protokole nukentėjusioji nurodė, kad dėl to patyrė 230 Eur turtinį nuostolį. Todėl nukentėjusiosios pozicija šiuo metu nereikšti jokių pretenzijų Pažeidėjui, jo veikos kvalifikavimui jokios reikšmės neturi. Nagrinėjamu atveju svarbu yra nustatyti patį žalos padarymo faktą ir tai, kad žalą padarė būtent Pažeidėjo šunys, kas nagrinėjamoje byloje yra nustatyta neabejotinai. Be to, nukentėjusioji neprarado galimybės žalos atlyginimo klausimą kelti civilinio proceso tvarka. Apeliaciniu skundu Pažeidėjas prašo sušvelninti jam paskirtą administracinę nuobaudą, tačiau jokių argumentų dėl to nepateikia. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo skundo reikalavimu nesutinka, tam pagrindo nėra. Pagal ANK 32 straipsnio 1 dalį, administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių rūšies parinkimo, jų dydžio ir trukmės nustatymo bendrosios nuostatos įtvirtintos ANK 34 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta, kad administracinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Baudos dydis nustatomas pagal straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį. Esant teigiamai nusižengimą padariusį asmenį charakterizuojančių, kitų jo padėtį lengvinančių aplinkybių, dydis nuo vidurkio mažinamas ir didinamas, jei asmuo yra charakterizuojamas neigiamai, nustatyta kitų aplinkybių, kurios jo padėtį sunkina.Už ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą baudžiama bauda nuo 150 iki 300 Eur. Pagal to paties straipsnio 20 ir 21 punktus, už šio nusižengimo padarymą gali būti skiriamas gyvūnų konfiskavimas arba taikoma administracinio poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, sveikatos priežiūros, resocializacijos, bendravimo su vaikais tobulinimo, smurtinio elgesio keitimo ar kitose programose (kursuose). Skundžiamu apylinkės teismo nutarimu Pažeidėjui pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį (kaip už sunkesnį iš jo padarytų administracinių nusižengimų) buvo paskirta administracinė nuobauda – 200 Eur bauda. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad teismas, skirdamas Pažeidėjui nuobaudą, ne itin išsamiai argumentavo šį savo sprendimą. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas su administracinės nuobaudos paskyrimu sutinka bei sprendžia, kad apylinkės teismas ją individualizavo tinkamai. Teismas atsižvelgė į tai, kad nėra Pažeidėjo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių. Iš bylos matyti ir tai, kad Pažeidėjas praeityje 7 kartus buvo baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, 1 kartą – už smulkią vagystę, paskirtas nuobaudas įvykdė (15-22 b. l.). Šios aplinkybės leidžia teigi, kad jis nėra linkęs laikytis teisės aktų reikalavimų. Šioje byloje jis savo kaltę pripažino tik iš dalies. Jo veiksmai sukėlė neigiamas, pakankamai sunkias pasekmes – jo neprižiūrimi šunys papjovė vieną ožką, dėl neprižiūrimų šunų nuskendo ir du ožiukai. Dėl šių priežasčių negalima teigti, kad jam paskirta sankcijoje numatytos nuobaudos vidurkio nesiekianti bauda yra per griežta ar aiškiai neteisinga. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ji atitinka tiek Pažeidėjo asmenybę, tiek jo padarytos veikos pavojingumą. Todėl pripažintina, kad Pažeidėjui paskirta administracinė nuobauda atitinka administracinių nuobaudų skyrimą reglamentuojančias ANK normas.Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei paskyrė teisingą administracinę nuobaudą, todėl priėmė iš esmės pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Palikti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto I. Ž. (I. Ž.) apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.

Teisėjas Valdas Meidus