- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-03-21
- Bylos Nr.
- 2A-76/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- W. M., Viliui Meškutavičiui
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešajame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo W. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-606-41/05 pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui Viliui Meškutavičiui dėl paskolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas V. M. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo W. M. 186 800 Lt skolos pagal paskolos sutartį; 683 688 Lt delspinigių; 12,68 procentų dydžio metines palūkanas už naudojimąsi paskolos pinigais laikotarpiu nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. iki 2001 m. liepos 1 d. – 43 424,77 Lt; 5 procentų dydžio palūkanas nuo prievolės įvykdymo atsiradimo (2001 m. liepos 1 d.) iki bylos teisme iškėlimo dienos (2004 m. lapkričio 24 d.) – 31781,60 Lt bei priteisti 5 procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 1999 m. rugsėjo 1 d. su atsakovu sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas gavo 186 800 Lt paskolą, kurią įsipareigojo grąžinti iki 2001 m. liepos 1 d. pradedant grąžinti po 10 000 Lt nuo 1999 m. spalio 1 d. Sutartyje šalys sutarė dėl 2 procentų dydžio delspinigių mokėjimo už kiekvieną uždelstą dieną, todėl priteistina iš atsakovo 683 688 Lt delspinigių. Taip pat prašė priteisti palūkanas pagal vidutinę bankų palūkanų normą - 12,68 procento (CK 6.872 str. 1 d.) iš atsakovo už laikotarpį nuo sandorio sudarymo momento iki prievolės įvykdymo, t.y. už laikotarpį nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. iki 2001 m. liepos 1 d. (už 22 mėnesius), kas sudarytų 43 424,77 Lt. Kadangi atsakovas paskolos negrąžina iki šiol, todėl ieškovas prašė priteisti palūkanas (CK 6.37 str. 2 d., CK 6.874 str.) nuo tos dienos kai paskola turėjo būti grąžinta iki bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2004 m. lapkričio 24 d., kas sudarytų 31 781,60 Lt bei prašė 5 procentų dydžio palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas skolos iki šiol negrąžino, todėl skola, delspinigiai ir palūkanos išieškotini teismo tvarka.
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo 186 800 Lt skolos, 186 800 Lt delspinigių, 32 984,27 Lt palūkanų bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 186 800 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2005 m. sausio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Taip pat teismas atsižvelgdamas į patenkintą ieškinio dydį, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendime dėl pagrindinės skolos nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 1999 m. rugsėjo 1 d. sudarė terminuotą paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas perdavė, o atsakovas priėmė 186 800 Lt ir įsipareigojo grąžinti iki 2001 m. liepos 1 d. Paskolos sutarties 2.3 punkte atsakovas įsipareigojo pradėti paskolą grąžinti nuo 1999 m. spalio 1 d. po 10 000 Lt kas mėnesį iki atitinkamo mėnesio 10 dienos. Už laiku negrąžintą sumą šalys sutarė skaičiuoti po 2 procentus delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną. Sutarties sudarymo aplinkybių šalys neginčijo. Teismas atsakovo argumentą, kad šalys tarėsi dėl 0,2 procentų laikė nepagrįsta, nes atsakovas neginčijo paskolos sutarties ar jos dalies ir sutartis pilna apimtimi yra galiojanti. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad dalį paskolos 95 036 Lt jis grąžino teikdamas ieškovui filtrus iš UAB „Maturė“ per atsakovo individualią įmonę ir Vaido Gaigalo IĮ, nes atsakovas nepateikė įrodymų pagrindžiančių tokio atsiskaitymo galimybę. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl paskolos sutarties negalimumo vykdyti dėl iškeltos baudžiamosios bylos, nes, teismo nuomone, baudžiamoji byla neturėjo ir neturi įtakos paskolos pinigų grąžinimui. Teismas atmetė atsakovo argumentą prievolės nevykdymą laikyti esantį dėl nenugalimosios jėgos, nes piniginių lėšų nebuvimas negali būti laikomas nenugalimąja jėga (CK 6.212 str.). Teismas nurodė, kad atsakovas neįrodė, kad dalį paskolos – 95 036 Lt grąžino (CPK 178 str.), todėl priteisė iš atsakovo visą reikalaujamą paskolos sumą 186 800 Lt (CK 6.873 str., 6.213 str. 1 d.). Dėl delspinigių priteisimo teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog šalys yra fiziniai asmenys, kuriuos sieja nekomercinio pobūdžio teisiniai santykiai, kurios privalo laikytis sąžiningumo ir protingumo principų draudžiančių lupikavimą, atsižvelgiant į teismų praktiką, padarė išvadą, jog prašomi priteisti delspinigiai yra per dideli, todėl sumažino juos iki 186 8000 Lt (CK 6.73 str. 2 d., 6.228 str., 6.258 str. 3 d., 1.2 str.). Atsakovo prašymą taikyti senaties terminą teismas atmetė nurodydamas, kad senaties terminas nepraleistas, nes ieškovas prašo delspinigių tik už 6 mėnesius (CK 1.125 str., 1.126 str.). Teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 12,68 procentų dydžio palūkanas - 43 424,77 Lt už laikotarpį nuo 199 m. rugsėjo 1 d. iki 2001 m. liepos 1 d. Teismas motyvavo tuo, jog priteista delspinigių suma yra pakankama kompensacija už laiku negrąžintą paskolos sumą, be to ieškovas dar prašo priteisti įstatymines 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo prievolės atsiradimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas priteisė ieškovo naudai 5 procentų dydžio įstatymines palūkanas, t.y. 32 984,27 Lt, nuo prievolės atsiradimo dienos iki bylos teisme iškėlimo dienos remdamasis CK 6.874 straipsnio 1 dalimi ir CK 6.210 straipsniu. Teismas nurodė, kad paskutinis paskolos grąžinimo terminas 2001 m. liepos 1 d., todėl prašymas dėl palūkanų priteisimo tenkintinas nuo šios dienos iki 2005 m. sausio 11 d., t.y. bylos iškėlimo teisme dienos, o ne iki ieškinio pateikimo teismui dienos. Teismas taip pat patenkino ieškovo reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į patenkintų reikalavimų dydį teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių.
Šalies argumentai
Atsakovas W. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 15 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys iš dalies patenkintas ir priteistos bylinėjimosi išlaidos bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas nepagrįstas dėl šių argumentų:
Teismas pažeidė įrodymų vertinimo, remiantis visapusišku ir objektyviu įrodinėtinų bylos aplinkybių ištyrimu principą, nustatytą CPK 185 straipsnyje. Pastabos dėl 2005 m. liepos 1-7 d. d. teismo posėdžio protokolo patvirtina, kad teismas atsakovui neleido išsiaiškinti esminę reikšmę turinčių klausimų. Specialisto išvada baudžiamojoje byloje Nr. 95-2-111-03 įrodo, kad atsakovo 4100 vnt. UAB „Maturė“ akcijų buvo užvaldytos be perleidimo sutarties, o teismas visai nevertino šios išvados, netyrė ir nelygino su liudytojo A. Ž. prieštaringais parodymais. Teismas neleido pateikti klausimų liudytojams dėl 2003 m. liepos 3 d. kvito suklastojimo. Teismas nepagrįstai šalino ir kitus klausimus įrodinėjant iš dalies atsiskaitymą 95 036 Lt sumai su ieškovu UAB „Maturė“ produkcija. Teismas nevertino, kad liudytojas G. B. klaidingai nurodė dirbęs UAB „Maturė“, nors jis ten nedirbo. Teismas ignoravo faktą, kad į posėdį neatvyko tiesioginis įvykių dalyvis liudytojas E. K., kuris gerai žinojo bylai svarbias aplinkybes, tuo teismas pažeidė CPK 239, 185 straipsnius. Sprendime teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo atstovas teigė esą įmonė sužlugdyta ir tai laikytina nenugalimąja jėga, dėl ko būtina atleisti atsakovą nuo atsakomybės. Atsakovas nurodė, jog E. K. neteisėtai užvaldė atsakovo 4100 vnt. akcijų ir toks užvaldymas sukliudė atsakovui tinkamai įvykdyti prievolę. Šis užvaldymas traktuotinas kaip nenugalimoji jėga, todėl atsakovas atleistinas nuo prievolės vykdymo (CK 6.212, 6.127 str. str.).Pats ieškovas trukdė įvykdyti prievolę, nes apkaltino atsakovą sukčiavimu ir byloje buvo areštuotos atsakovo lėšos už parduotus 2645 vnt. UAB „Maturė“ akcijų. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti priešieškinį. Priešieškinys susijęs su nagrinėjama byla, nes ieškiniu prašoma priteisti paskolą pagal 1999 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutartį, o priešieškiniu prašyta atleisti nuo prievolės pagal šią sutartį vykdymo (CPK 143 str. 2 d. 1, 2, 3 p.). E. K. neteisėti veiksmai prieš atsakovą, melagingi ieškovo kaltinimai, patvirtina atsakovo kaltės dėl prievolės netinkamo vykdymo nebuvimą, todėl teismas neturėjo priteisti delspinigių (CK 6.248 str.). Teismas turėjo taikyti senaties terminą ir nepriteisti delspinigių, nes teismas skaičiavo delspinigius už laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. gruodžio 1 d. Be to, priteisti delspinigiai neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Teismas neatsižvelgė į sutarties 2.5 punkto sąlygą, nustatančią grąžinamos skolos perskaičiavimą pagal JAV dolerio kursą.Teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti baudžiamosios bylos Nr. 95-2-111-03 liudytojo V. M. 2004 m. kovo 18 d. apklausos protokolą, kuriame teigiama, kad E. Kasperavičius prisiėmė prievolę kartu su atsakovu grąžinti paskolą ieškovui. Be to, E. Kasperavičius baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-03/2003 neneigė, jog paskolos suma buvo investuota į UAB „Maturė“ gamybą. Aplinkybės, kad ieškovas atsakovui septynis mėnesius nuo dienos, kai turėjo būti pradėta grąžinti paskola, nekėlė jokių pretenzijų, patvirtina, kad prievolė buvo vykdoma tiekiant filtrus natūra, mažinant perleidžiamų filtrų kainas, neįnešant už parduotus filtrus pinigų į UAB „Maturė“ kasą, t.y. tokiu būdu buvo padengta dalis skolos – 95 036 Lt. Kadangi ieškovas neturėjo teisės reikalauti prievolės įvykdymo, todėl teismas negalėjo priteisti palūkanų.
Atsiliepimas
Ieškovas V. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundas nepagrįstas dėl šių motyvų:
Atsakovas skunde nenurodo naujų motyvų, kurie nebūtų buvę pateikti atsiliepime į ieškinį. Atsakovas neįrodė, kad grąžino dalį paskolos, todėl teismas pagrįstai laikė, jog atsakovas paskolos dalies negrąžino.Teismas pagrįstai atsisakė išreikalauti baudžiamąją bylą, nes baudžiamoji byla neturėjo ir neturi įtakos paskolos grąžinimui. Be to apelianto nurodomos aplinkybės kaip nenugalimoji jėga negali būti tokiomis laikomos, nes finansinių išteklių neturėjimas nelaikomas nenugalimąja jėga (CK 6.212 str.).Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad praleistas delspinigių senaties terminas, nes ieškovas reikalavo delspinigių tik už paskutinius 6 mėnesius nuo ieškinio pateikimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad jis yra atleistinas nuo civilinės teisinės atsakomybės, nes prievolė neįvykdyta dėl nenugalimos jėgos (force majeure) (CK 6.127 str., 6.212 str.). Apeliantas nurodo, kad E. K. neteisėtai užvaldė 4100 vnt. UAB „Maturė“ akcijų, neva šis nusikaltimas sutrukdė jam įvykdyti savo prievolę ir tai laikytina nenugalimąja jėga. Pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalį nenugalima jėga nelaikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Įstatymas nustato, kad tokios aplinkybės kaip atsakovo teiginys, kad jis savo prievolės neįvykdė todėl neturėjo finansinių išteklių, nes jo verslo partneris E. K. neva neteisėtai užvaldė UAB „Maturė“ akcijas, nelaikomos nenugalimąja jėga. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios aplinkybės nelaikė nenugalimąja jėga atleidžiančia apeliantą nuo atsakomybės.
Apelianto argumentai dėl to, kad teismas nepagrįstai šalino įrodymus ir nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bylą, nepagrįsti. Iš apelianto skundo matyti, kad apeliantas savo prievolės prieš ieškovą nevykdymą motyvavo trečiųjų asmenų veiksmais prieš apeliantą. Tačiau, kaip minėta, šios aplinkybės nešalina apelianto atsakomybės dėl prievolės nevykdymo prieš ieškovą, todėl teismas turėjo teisę nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.).
Apeliantas nurodo, kad negalėjo įvykdyti prievolės dėl pačio ieškovo kaltės, t.y. kad ieškovas melagingai apkaltino atsakovą ir pastarasis negalėjo gauti lėšų už parduotas UAB „Mature“ akcijas, todėl neva jis CK 6.64 straipsnio 2 dalies pagrindu atleistinas nuo atsakomybės. Pagal CK 6.64 straipsnio 2 dalį kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai arba iš dalies, su sąlyga arba besąlygiškai atleisti jį prievolės įvykdymo. Apeliantas nesikreipė į teismą su reikalavimu atleisti jį nuo prievolės vykdymo nei savarankišku ieškiniu, nei priešieškiniu, t.y. toks reikalavimas šioje byloje nėra nagrinėtas, todėl nėra apeliacijos objektas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas teisėtais būdais buvo kreipęsis į įgaliotas valstybės institucijas dėl to, kad skolininkas pažeidė prievolę. Toks kreipimasis negali būti laikomas kreditoriaus prievolės pažeidimu. Jei kreipimusi atsakovui buvo padaryta žala, jis gali įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į įgaliotas valstybės institucijas, tačiau tos žalos atlyginimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Iš priešieškinio matyti, kad apeliantas reikalavo iš ieškovo priteisti neturtinę žalą, padarytą dėl ieškovo neva melagingų parodymų, duotų baudžiamojoje byloje. Reikalavimas kyla iš baudžiamosios bylos, jis niekaip nėra susijęs su paskolos santykiais nagrinėjamais šioje byloje, todėl Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gegužės 16 d. nutartimi pagrįstai atsisakė priimti atsakovo priešieškinį CPK 143 straipsnio 2 dalies pagrindu.
Kaip minėta, apelianto nurodomos aplinkybės – neva E. K. neteisėti veiksmai prieš atsakovą, neva melagingi ieškovo kaltinimai, nėra pagrindas laikyti, kad atsakovas nekaltas dėl prievolės netinkamo vykdymo, todėl teismas, nustatęs, kad apeliantas tinkamai neįvykdė prievolės, turėjo teisę priteisti delspinigius ir palūkanas. Apelianto argumentai dėl senaties termino nepagrįsti. Iš ieškinio matyti, kad ieškovas reikalavimo delspinigių už paskutinius 6 mėnesius (183 dienas), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties terminas delspinigiams nepraleistas (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.).
Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas neatsižvelgė į paskolos sutarties 2.5 punktą numatantį grąžinamos paskolos sumą sumažinti pagal JAV dolerio kursą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis Lietuvos teismų praktiką, yra nurodęs, kad „pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalį paskolos gavėjas privalėjo grąžinti paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Kadangi paskolos dalykas buvo pinigų suma litais, tai paskolos gavėjas ir privalo grąžinti nominalią sumą litais, neatsižvelgiant į piniginio vieneto vertės pasikeitimus“ (CK 6.873 straipsnio 6 dalis) (LAT CBS 2005 m. birželio 8 d. nutartis Civilinėje byloje Nr.: 3k-3-320/2005; M. R. vs UAB "Senukų prekybos centras"; procesinio sprendimo kategorijos: 63.1; 42.8). Iš paskolos sutarties 1.1 punkto (I T., b.l. 12) matyti, kad paskolos dalykas yra 186 800 Lt suma litais, todėl atsakovas privalėjo grąžinti ieškovui tokią pačią sumą litais (CK 6.873 str. 1 d., 6 d.).
Iš baudžiamosios bylos Nr. 95-2-111-03 liudytojo V. M. 2004 m. kovo 18 d. apklausos protokolo (II T., b.l.123-125) matyti, kad derybų dėl paskolos metu ieškovui paaiškinta, jog paskola bus panaudojama UAB „Maturė“ veikloje ir E. K. prisiims pareigą grąžinti paskolą. Tačiau tame pačiame protokole nurodoma, kad paskola suteikta ne UAB „Maturė“, o apeliantui kaip fiziniam asmeniui. Paskolos sutartis, kaip galutinis derybų rezultatas, patvirtina, kad ieškovas paskolą suteikė apeliantui, paskola nėra tikslinė ir joje nėra E. K. įsipareigojimų dėl paskolos grąžinimo. Pagal CK 6.39 straipsnio 1 dalį skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose. Įstatymas draudžia vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos vykdymo sąlygas (CK 6.59 str.). Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo skolininkui pateikti pakvitavimą, jei atsisako pateikti pakvitavimą, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės įvykdymą iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą (CK 6.65 str. 1 ir 3 d.d.). Iš paskolos sutarties matyti, kad prievolę atsiskaityti su ieškovu prisiėmė apeliantas vienasmeniškai. Byloje nėra jokio susitarimo nei dėl prievolės šalių pakeitimo, nei jos įvykdymo būdo pakeitimo, t.y. apeliantas neįrodė, kad jo prievolė atsiskaityti su ieškovu perėjo UAB „Maturė“, E. K. ar kad ieškovas sutiko su kitokiu prievolės įvykdymo būdu (CPK 178 str.). Dėl šių aplinkybių apelianto argumentai - kad baudžiamosios bylos Nr. 95-2-111-03 liudytojo V. M. 2004 m. kovo 18 d. apklausos protokole esantys parodymai įrodo E. K. prievolę padengti paskolą nepaneigia jo pareigos įvykdyti prievolę – grąžinti paskolą vienasmeniškai. Apeliantas taip pat nepateikė tinkamų įrodymų, galinčių patvirtinti dalinį paskolos (95 036 Lt) grąžinimą tiekiant filtrus natūra mažesne kaina (CPK 178 str.).
Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu apeliantas pripažino, jog turi atgauti pinigus iš A.V. (o dalį – 10 000 Lt jau ir gavo) bei E. K. ir turi grąžinti skolą ieškovui (II T., b.l. 128), t.y. apeliantas iš esmės pripažino, kad teismas teisingai išsprendė bylą.
Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą ir naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto valstybei priteistinos 9 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 str. 1 d.; II T., b.l. 111).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo W. M. 9 Lt (devynis litus) valstybei išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.