Kauno apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės UAB“Kamintos investicija“ atstovei advokato padėjėjai Odetai Gecevičienei,

trečiojo asmens UAB“Interbolis“ atstovui A. A.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB“Kamintos investicija“ ieškinį dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu nustatant, kad prievolė tinkamai įvykdyta atsakovei UAB“Intermaks salonas“, trečiasis asmuo UAB“Interbolis“ .

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Reikalavimas grindžiamas tuo, jog ieškovė ir trečiasis asmuo UAB“Interbolis“ sudarė 2007-04-26 Pirkimo – pardavimo sutartį, kuria ieškovė įsigijo įvairius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) Kaune už 3 000 000 Lt (868 860,05 Eur), iš kurių 2 500 000 (724 050,05 Eur) ieškovė sumokėjo iki 2007-05-04 ir liko skolinga 500 000 Lt ( 144 810,01 Eur).

2013-10-23 sutartimi trečiasis asmuo perleido atsakovei 470 000 Lt (136 121,41 Eur) reikalavimo teisę, kylančią iš Pirkimo – pardavimo sutarties. Po Cesijos sutarties pasirašymo ieškovė liko skolinga 470 000 Lt (136 121,01 Eur).

Pagal susitarimą ieškovė mokėjimus atsakovei vykdė dalimis : po 5 792,40 Eure nuo 2013-12-04 iki 2015-03-05, o vėliau po 7 401,40 Eur. Kasmet šalys pasirašydavo tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus, kuriuose fiksuodavo skolos likutį. 2013-12-31 užfiksuotas skolos likutis - 450 000 Lt (130 329,01 Eur). 2014-12-31- užfiksuotas skolos likutis -270 000 Lt (78 197,41 Eur). 2016-01-05 ieškovei atlikus paskutinį mokėjimą buvo gautas 2016-01-12 atsakovės pasirašytas Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, kuriame pirmą kartą atsakovė nurodė jog ieškovė skolinga dar 11 216,23 Eur (11 133,96 Eur skolos ir 82,27 Eur delspinigių). Ieškovė 2016-02-02 išsiuntė pranešimą atsakovei, kad nesutinka pasirašyti šio akto ir nurodė, kad šalių tarpusavio įsiskolinimo likutis yra 0,00 Eur. Atsakovė 2016-06-21 pateikė pretenziją, kuria reikavo, kad ieškovė sumokėtų susidariusias palūkanas – 21 640,29 Eur. Atsakovės teigimu, ieškovė neatsiskaitė pagal Cesijos sutartį, todėl jai buvo paskaičiuotos kompensacinės palūkanos.

Ieškovė tinkamai įvykdė savo prievolę pagal Pirkimo – pardavimo sutartį. Pagal sutarties nuostatas trečiasis asmuo turėjo teisę gauti likusią nesumokėtą 470 000 Lt (130 329,01 Eur) sumą pagal Pirkimo – pardavimo sutartį. Atitinkamai ši teisė tokia pačia apimtimi perėjo ir atsakovei. Pagal teisėje galiojantį principą niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi. Ieškovė yra sumokėjusi visą Pirkimo – pardavimo sutartyje nustatytą kainą už pastatus , todėl jos prievolė tinkamai įvykdyta. Po Cesijos sutarties sudarymo ieškovė laikotarpiu nuo 2013-10- 23 iki 2016-01-05 atliko 20 mokėjimų bendrai 470 000 Lt sumai į atsakovės sąskaitą banke. Tokiu būdu buvo sumokėta visa likusi suma pagal pirkimo – pardavimo sutartį.

Šalių sutarimu ieškovė mokėjimus atsakovei vykdė dalimis – iš pateiktos suvestinės matyti, kad iš pradžių ieškovė mokėjo po 20 000 Lt (5792,40 Eur), o nuo 2015-07-07 – po 7401,4 Eur. Atsakovė sutiko su tokiu prievolės vykdymu, nesiuntė ieškovei raginimų sumokėti visą skolą iš karto, nereiškė pretenzijų dėl atliekamų mokėjimų dydžio ar tvarkos ir kasmet derino skolos likutį.

Akivaizdu, kad skolos mokėjimo terminas nebuvo praleistas, nes skolos likučio sumokėjimo terminas nebuvo nustatytas nei Pirkimo – pardavimo sutartyje, nei Cesijos sutartyje. Ieškovė mokėjo įmokas dalimis, nes šalys taip sutarė. Atsakovė niekada nelaikė, kad ieškovė delsia grąžinti skolą ir jokiais būdais anksčiau neišreiškė valios ar ketinimo skaičiuoti ieškovei palūkanas. Tai patvirtina šalių pasirašyti tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai, kuriuose nurodomos sumos sutapo su ieškovės mokamais mokėjimais t.y. be palūkanų. Be to, ir Cesijos sutartyje buvo užfiksuotas skolos likutis be palūkanų.

Kai prievolė baigiasi tinkamai ją įvykdžius, baigiasi ir visos iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos. Kadangi ieškovės prievolė pagal Pirkimo – pardavimo ir Cesijos sutartis yra tinkamai įvykdyta, atsakovė neturi jokio teisinio pagrindo skaičiuoti palūkanas.

2014-12-31 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas patvirtina, kad šalių valia palūkanos nebuvo skaičiuojamos. Aktas patvirtina abiejų šalių poziciją dėl ieškovės įsipareigojimų atsakovei dydžio ir jų vykdymo tvarkos. Akivaizdu, kad atsakovė visus gautus mokėjimus įskaitė kaip skolos dalį iki buvo padengtas visas skolos likutis.

Ieškovė Pirkimo - padavimo sutartyje nustatyta tvarka sumokėjo visą pastato kainą, todėl jai privalėjo būti išduotas pakvitavimas apie tinkamą prievolės įvykdymą. Neišduodama ieškovei pakvitavimo atsakovė piktnaudžiauja savo teisėmis ir pažeidžia CK 6.65 str. 1 d. ir Pirkimo – pardavimo sutarties 2.6 p. numatytą pareigą išduoti pakvitavimą apie tinkamą prievolės įvykdymą, todėl ieškovė prašo teismo pripažinti, kad prievolė pagal Pirkimo – pardavimo sutartį tinkamai įvykdyta.

Atsakovės reikalavimas dėl ieškovės įsiskolinimo yra visiškai nepagrįstas. Pareikšta pretenzija praėjus pusei metų po to, kai ieškovė įvykdė prievolę yra akivaizdus atsakovės piktnaudžiavimas ieškovės atžvilgiu.

Posėdžio metu ieškovės atstovė paaiškino, kad Pirkimo –pardavimo sutarties 2.2.2.2 p. buvo sutarta, jog 500 000 Lt suma bus sumokėta, kai pardavėjas įvykdys sutarties 4.8. ir 4.9.p. Sutarties 4.8.p. atsakovė įsipareigojo iki 2007-09-30 UAB“Interbolis“ buveinę kitu adresu. Sąlyga iki šiol nėra įvykdyta. 500 000 Lt buvo mokama dalimis pagal Cesijos sutartį. 30 000 Lt sumokėta 2013-09-30. Įvyko buhalterinė arba rašymo klaida, nes 213-10-23 skola buvo 470 000 Lt. Tai svarbu, nes atsakovės 2016-06-16 pretenzijoje palūkanos skaičiuojamos nuo 500 000 Lt sumos. 2013-12-31 Tarpusavio skolų suderinimo aktas rodo, kad palūkanos nebuvo skaičiuojamos. Palūkanos nebuvo numatytos sutartyje. Lyg ir buvo pinigų mokėjimo grafikas, bet pateikti negali. Buvo mokama dalimis ir atsakovė neprieštaravo . Prieštaravimus pareiškė tik kai ieškovė 2016-01-05 sumokėjo visą įmoką. Jokių susitarimų dėl palūkanų nebuvo. Mokėjimo nurodymuose nurodyta, kad mokama skolos dalis.

Jokio susitarimo su ieškove dėl dalinių mokėjimų nebuvo ir nėra. Priešingai, ieškovės ne kartą buvo reikalauta atsiskaityti nedelsiant, o nesant galimybės tai padaryti, pateikti prievolių vykdymo grafiką. Ieškovė tik deklaruoja esant susitarimą, tačiau jokios sutarties dėl dalinių mokėjimų nepateikė.

Atsakovė po 2013-10-23 sutarties pasirašymo tapo ieškovės kreditore, tokiu būdu niekas nieko daugiau ir nereikalauja nei priklauso. Eilėje CK straipsnių yra įtvirtinta imperatyvi įstatyminė norma atsiskaitymams pagal sutartis - jei sutartyje nenumatyta ko kita sutarties šalis privalo atsiskaityti iš karto (LAT nutartis Nr. 3K-3-400/2011).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Nustatyta, kad 2007-04-26 ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Interbolis“ sudarė Pirkimo- pardavimo sutartį, kuria ieškovė įsigijo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) Kaune už 3 000 000 Lt. Iš šios sumos ieškovė sumokėjo 2 500 000 Lt (724 050,05 Eur) iki 2007-05-04 ir liko skolinga 500 000 Lt (144 810,01 Eur). Šalys aiškina, jog 2013-10-23 ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo sudarė sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo UAB“ Interbolis“ perleido atsakovei UAB „Intermaks salonas“ reikalavimo teisę į 500 000 Lt įsiskolinimą, kylančią iš 2007-04-26 Pirkimo – pardavimo sutarties. Atkreiptinas dėmesys, jog taip aiškina šalys, nes pačioje 2013-10-23 sutartyje nėra užfiksuota kokiu pagrindu yra atsiradę tarpusavio įsiskolinimai. 2013-10-23 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte tarp ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Interbolis“ buvo užfiksuota, kad ieškovė yra neskolinga UAB“Interbolis“. 2013-12-31 ieškovės ir atsakovės pasirašytame Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte skolos likutis užfiksuotas 450 000 Lt (130 329,01 Eur), o 2014-12-31 akte skolos likutis 270 000 Lt. 2016-01-01- 2016-01-12 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte atsakovė nurodė, jog ieškovė skolinga 11 216,23 Eur. Ieškovė šio akto nepasirašė ir 2016-02-02 grąžino jį atsakovei. 2016-06-10 ieškovė pateikė reikalavimą atsakovei pateikti pakvitavimą apie atsiskaitymą, o 2016-06-21 atsakovė pateikė pretenziją ieškovei sumokėti atsakovei 21 640,29 Eur kompensacines palūkanas pagal įstatymą. Iš ieškovės pateiktos Atliktų mokėjimų suvestinės matyti, kad 3 000 000 Lt arba 868 860.06 Eur už nupirktą nekilnojamąjį turtą pradėta mokėti 2007-08-22 ir paskutinis pavedimas, kuriuo buvo užbaigta mokėti visa sutarta kaina , atliktas 2016-01-05.

Dėl prievolės įvykdymo termino pažeidimo.

Šioje byloje tarp šalių kilo ginčas ar ieškovė privalo mokėti atsakovei palūkanas, atliekančias kompensuojamąją funkciją ( CK 6.37 , 6.210, 6.261 str.). Kompensuojamoji palūkanų funkcija pasireiškia, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, jog skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti t.y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Atsakovė teigia, kad po 2013-10-23 pasirašytos trišalės sutarties, kuria atsakovei buvo perleistas ieškovės 500 000 Lt įsiskolinimas, iš ieškovės gautas įmokas ji paskirstydavo CK 6.54 straipsnyje nustatyta tvarka : užskaitydavo palūkanas ir tik likusią sumą skirdavo prievolei įvykdyti, todėl 2016-01-05 ieškovei atlikus paskutinį mokėjimą ieškovė tebėra atsakovei skolinga.

Pagal CK 6.261 straipsnio nuostatas už naudojimąsi kreditoriaus pinigais skolininkas privalo mokėti palūkanas nuo tada, kai yra praleistas prievolės įvykdymo terminas. Nagrinėjamu atveju yra būtina nustatyti ar ieškovė yra praleidusi ir konkrečiai nuo kada yra praleidusi prievolės įvykdymo terminą. Nors tiek 2007-04-26 Pirkimo – pardavimo sutartyje , tiek 2007- 05- 03 susitarime dėl 2007-04-26 sutarties pakeitimo ir papildymo atsiskaitymo terminai buvo numatyti, tačiau akivaizdu, kad jų nebuvo laikomasi, nes , kaip rodo Atliktų mokėjimų suvestinė, nuo 2007-08-22 nebuvo atlikta jokių mokėjimų net iki 2013-09-30, o paskutinė įmoka atlikta tik 2016-01-05.

Objektyvios tiesos nustatymą šioje byloje sunkina tai, jog nežiūrint į tai, kad abi ginčo šalys yra verslininkai, kuriems paprastai taikomi didesni protingumo, racionalumo, atidumo, rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai, 2013-10-23 sutartyje Dėl tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo šalys net neįvardijo kokiu pagrindu UAB“Kamintos investicija“yra skolinga UAB „Interbolis“ 500 000 Lt, o UAB „Interbolis 500 000 Lt - UAB „Intermaks salonas“. Ieškovė savo ieškinyje nurodė, o bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovė taip pat aiškino, kad įsiskolinimo reikalavimas, kuris buvo perleistas atsakovei, kilo būtent iš 2007-04-26 Pirkimo – pardavimo sutarties. Atsakovė ir trečiasis asmuo šią aplinkybę taip pat pripažino, todėl teismas, spręsdamas šalių ginčą, vadovaujasi šalių pripažįstama aplinkybe, jog 2013-10-23 trečiasis asmuo UAB „Interbolis“ perleido ieškovės įsiskolinimą atsakovei, atsiradusį 2007-04-26 Pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu.

2013-10-23 sutartyje Dėl tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo atsiskaitymo terminai nebuvo numatyti. Atsakovė laikosi pozicijos, kad „ jei sutartyje nenumatyta ko kita sutarties šalis privalo atsiskaityti iš karto“ , todėl už nupirktą mokėdama dalimis ieškovė pažeidė prievolės įvykdymo terminą ir privalo sumokėti kompensacines palūkanas.

Tačiau įstatymų leidėjas tokią teisinę situaciją yra sureguliavęs labai aiškiai: CK 6.53 str.1 d. nustato, jog jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti. Tačiau pagal šios teisės normos 2 dalies nuostatas prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus atvejus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Tokiais atvejais prievolės įvykdymo terminas turi būti protingas ir sudaryti sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę.

Toks įstatyminis reglamentavimas paneigia atsakovės poziciją, kad ieškovė privalėjo tuoj pat sumokėti atsakovei likusį įsiskolinimą, nes tokia vienareikšmiška pareiga jai būtų atsiradusi tik po 7 dienų nuo tos dienos, kurią atsakovė būtų pateikusi reikalavimą ieškovei. Byloje nėra jokių duomenų, kad tiek pradinis kreditorius, dabar byloje trečiuoju asmeniu įtrauktas UAB „Interbolis“, tiek reikalavimo teisę perėmusi atsakovė UAB“Intermaks salonas“ būtų teikę reikalavimus ieškovei iš karto sumokėti likusią nesumokėtą pinigų sumą už nupirktą nekilnojamąjį turtą. Priešingai, 2013-10-25 UAB“Interbolis“, nors ir perdavusi reikalavimo teisę atsakovei UAB“Intermaks salonas“ , 2013-10-25 prašyme , adresuotame ieškovei bei AB SEB bankui, prašė pateikti įsiskolinimo mokėjimo grafiką. Tai reiškia, kad buvo išreikšta valia, jog atsiskaitymas už nupirktą nekilnojamąjį turtą bus vykdomas ne iš karto, o dalimis. 2013-11-08 rašte, kurį pasirašė ir UAB“Interbolis“, ir UAB“Intermaks salonas“, taip pat nėra jokio reikalavimo sumokėti skolą, o tik nurodymas kur turi būti pervedami pinigai. Atsakovės ir trečiojo asmens atstovas , A. A. posėdžio metu patvirtino, kad raštiško reikalavimo iš tiesų nebuvo, o atsakovės atstovas advokatas pripažino, kad 2013 -10-23 susitarimas rodo, jog dėl atsiskaitymo tarp šalių vyko žodiniai susitarimai.

Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog šalys buvo sutarę dėl dalinio atsiskaitymo dydžio, tvarkos ir terminų. Tą patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės: gana ilgą laiko tarpą - nuo 2007-08-04 iki 2013-09-30 - ieškovė iš viso jokių pinigų nepervedė, tačiau dėl to nebuvo kreiptasi į teismą ir ieškovei jokių pretenzijų ar reikalavimų nebuvo pateikta. Laikotarpiu nuo 2013-09-30 iki 2016-01-05 įsiskolinimas buvo mokamas dalimis. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė būtų prieštaravusi tokiai atsiskaitymo tvarka: kaip jau minėta, ji nepateikė reikalavimo tuoj pat atsiskaityti , nereiškė pretenzijų dėl mokėjimų dydžio, tvarkos ir terminų, nesikreipė į teismą ir kasmet derino skolos likutį. 2013-12-31 šalys Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte užfiksavo skolos likutį- 450 000 L, o 2014-12-31- 270 000 Lt, kas, kaip rodo į bylą ieškovės pateikta Atliktų mokėjimų suvestinė, visiškai atitiko faktinius duomenis apie pervestas pinigų sumas ir skolos likutį. Inventorizacijos taisyklės numato, kad įmonės kasmet turėtų suderinti tarpusavio skolų sumas ir įforminti tai suderinimo aktu. Pagal kasacinio teismo suformuotą teisminę praktiką tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas yra įrodymas, patvirtinantis , kad šalys susitarusios dėl tokiame akte nustatytos skolos ir reikalavimo dydžio. Aktai dėl tarpusavio skolų yra išvestiniai dokumentai, nes surašomi pirminių duomenų pagrindu. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad atsakovė , pasirašydama šiuos dokumentus, patvirtino ieškovės turimų įsipareigojimų apimtį ir akivaizdu, jog į šių įsipareigojimų sudėtį nei delspinigiai, nei palūkanos nebuvo įtrauktos.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovės ir UAB „Interbolis“ santykius reguliavusioje 2007-04-26 Pirkimo-pardavimo sutartyje 500 000 Lt apmokėjimo terminas buvo siejamas su sutarties 4.8. ir 4.9.punktuose UAB „Inerbolis“ numatytų įsipareigojimų įvykdymu. Ieškovės atstovė posėdžio metu teigė, kad šie sutartiniai įsipareigojimai iki šiol nėra įvykdyti, o atsakovė šių argumentų jokiais įrodymais nepaneigė ( CPK 178 str.).

2007-04- 26 Pirkimo – pardavimo sutarties 2.4 punkto formuluotė suponuoja išvadą, kad šalys buvo aptarę ir tą atvejį, kad neįvykdžius prievolės sutartyje nustatytu terminu gali būti nustatomas kitas prievolės įvykdymo terminas, kurį sutarties šalys pačios apibrėžė kaip „papildomą protingą terminą“. Tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių analizė leidžia daryti išvadą, kad šalys šia sutarties nuostata pasinaudojo ir konkliudentiniais veiksmais, įvertindamos pasaulinės ekonominės krizės padarinius verslui, savo finansinę padėtį, išreiškė tarpusavyje suderintą valią dėl atsiskaitymo už nupirktą nekilnojamąjį turtą tvarkos ir protingų terminų , šios tvarkos ir terminų laikėsi, todėl kaip visiškai nepagrįstais ir neįrodytais vertintini atsakovės argumentai, kad ieškovė pažeidė mokėjimo terminus ir sąlygas.

Dėl palūkanų skaičiavimo pagrįstumo ir įmokų paskirstymo.

Kadangi ieškovė nepažeidė prievolės įvykdymo terminų, atsakovė neturėjo jokio pagrindo jai skaičiuoti kompensacines palūkanas ir gautas įmokas skirstyti pirmiausia įskaitydama palūkanas, o likusią sumą skirdama pagrindinės prievolės įvykdymui. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų buvusi informuota, jog atsakovė palūkanas skaičiuoja, o iš gautų įmokų dalį įskaito kaip palūkanas. Atmestinas atsakovės argumentas, kad 2013-09-30 ieškovės įmokėta 30 000 Lt suma aiškiai parodo, kad tai 6 procentų metinės palūkanos nuo 500 000 Lt sumos. Šiame mokėjimo pavedime mokėjimo paskirtimi įvardinta : “Pagal UAB“Interbolis“ 2013-09-20 prašymą“. Tačiau 2013-02-20 UAB“Interbolis“ prašyme yra tik nurodymas: “ Pagal 2007 04 26 pirkimo pardavimo sutartį prašome pervesti 30 000 Lt sumą į UAB „Intermaks salonas“ į.k. 134116112, sąskaitą (duomenys neskelbtini) AB Citadele banke“. Šio rašto turinio analizė nesuponuoja išvados, kad jame kalbama apie paskaičiuotas palūkanas. Tai, kad šis mokėjimas buvo padarytas iš ieškovės atsiskaitomosios sąskaitos, o kiti mokėjimai – iš tikslinio deponavimo (spec. paskolinės sąskaitos) teismas nevertina kaip įrodymą, kad buvo mokamos palūkanos , apie kurių skaičiavimą ieškovė žinojo (CPK 185 str.).

Ieškovės kitų atliktų mokėjimo pavedimų paskirtyje buvo nurodoma, kad tai: „UAB“Interbolis“ skolos dalis...“ ir nėra jokio patvirtinimo, kad dalį įmokos sudaro palūkanos. Byloje nėra jokių duomenų net apie atsakovės ketinimus skaičiuoti palūkanas, nes nei vienoje šalių sudarytoje sutarčių nebuvo susitarta dėl palūkanų mokėjimo, atsakovė niekada jų nereikalavo, tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktuose jos niekada neatsispindėjo. Gavusi įmokas, kuriose nebuvo nurodoma, kad mokamos ir palūkanos, atsakovė nepasinaudojo ir CK 6.54 straipsnio 5 dalyje numatyta teise atsisakyti tokias įmokas priimti.

Atsakovės veiksmai santykiuose su ieškove vertintini kaip pažeidžiantys teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, kurių privalu laikytis civiliniuose teisiniuose santykiuose (CK 1.5 str. 1 d.). Nesilaikydama susitarimų, patvirtintų konkliudentiniais veiksmais, atsakovė pažeidė sąžiningo verslo praktikos reikalavimus bei teisėtų lūkesčių principą. Įstatymų leidėjas imperatyviai nurodo, jog įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas , asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų (CK 1.137 str. 2 d.). Visuotinai pripažinti civilinės teisės principai - teisingumo, protingumo ir sąžiningumo - reikalauja šalių kooperavimosi, viena kitos informavimo, atsižvelgimo į teisėtus ir pagrįstus kitos šalies interesus. Tačiau, kaip rodo bylos duomenys, atsakovė tik po paskutinės ieškovės įmokos, kuria buvo baigtas sutartos kainos ( 3 000 000 Lt arba 868 860,06 Eur) mokėjimas, pateikia Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriame skolos likutis yra 11 216,23 Eur. Į šią sumą atsakovė įtraukė jau ir 82,27 Eur delspinigių (bet ne palūkanas). Iš tiesų 2007-04-26 sutartyje turto pardavėja UAB“Interbolis“ pasirinko prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą – netesybas, nes sutarties 2.4.p. numatė 0,02 procentų dydžio netesybas, tačiau byloje nėra duomenų, kad per visą tarp šalių buvusių teisinių santykių laikotarpį atsakovė būtų skaičiavusi delspinigius ir reikalavusi juos sumokėti.

Nežiūrint į 2016-01 - 2016-01-12 pačios atsakovės sudarytą Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ir jame nurodytą sumą (11 216,23 Eur) , 2016-06-21 pretenzijoje atsakovė pareikalavo sumokėti jau kitos rūšies įmoką ir daug didesnę sumą - 21 640,29 Eur palūkanų. Tokia nenuosekli ir prieštaringa atsakovės pozicija leidžia manyti, kad palūkanos buvo neteisėtai suskaičiuotos atbuline data, nes jau vien įvertinus atsakovės teiginius, kad ji pirmiausia įskaitė palūkanas, o tik paskui skolą, tokio dydžio palūkanų iš viso negalėjo būti. .

Byloje pateikti įrodymai ir nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovė yra įvykdžiusi savo sutartines prievoles ir visiškai atsiskaičiusi pagal 2007-04-26 Pirkimo-pardavimo sutartį, o atsakovės reikalavimas ieškovei sumokėti dar 21 640, 29 Eur yra nepagrįstas , todėl ieškinys pripažinti šį reikalavimą nepagrįstu nustatant, kad ieškovė visiškai įvykdė prievolę, kylančią iš 2007-04-26 Pirkimo - pardavimo sutarties tenkintinas kaip pagrįstas ir įrodytas ( CPK 178, 185 str., CK 6.123 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškinį tenkinus iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos bei pašto išlaidos valstybės naudai ( CPK 93 str. 1 d., 96 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 260, 236-270 str. teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti atsakovės UAB“Intermaks salonas“ įm.k.134116112 reikalavimą ieškovei UAB“Kamintos investicija“ įm.k.30035716 dėl 21 640,29 Eur nepagrįstu ir nustatyti, kad ieškovė UAB “Kamintos investicija“ įm.k. 300035716 visiškai įvykdė prievolę, kylančią iš 2007-04-26 Pirkimo – pardavimo sutarties , notarinio registro Nr.RK-2488.

Priteisti iš atsakovės UAB“Intermaks salonas“ įm.k. 134116112 ieškovei UAB“Kamintos investicija“ įm.k. 300035716 31 Eur (trisdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio, 2909,38 Eur (du tūkstančius devynis šimtus devynis eurus 38 ct) atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovės UAB“Intermaks salonas“ įm.k. 134116112 3,07 Eur ( tris eurus 7 ct) pašto išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 d. nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.