Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Sušinskienė, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, dalyvaujant prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo M. M. gynėjo advokato Arvydo Penelio skundą dėl 2010-05-03 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties, kuria M. M. paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė, ją pavedant atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus ekspertams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2010-04-29 Panevėžio miesto apylinkės teismo teisiamajame posėdyje, nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo M. M., siekiant pašalinti kilusias abejones dėl M. M. ligos, buvo gautas prokuroro Gražvydo Kazlausko prašymas paskirti jam teismo psichiatrinę ekspertizę, ją atliekant stacionare.

2010-05-03 Panevėžio miesto apylinkės teismas prokuroro G. Kazlausko prašymą patenkino ir M. M. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paskyrė stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę, ją pavedant atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus ekspertams. Ta pačia nutartimi išspręstas klausimas ir dėl M. M. atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą.

Skundu M. M. gynėjas advokatas Arvydas Penelis prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-05-03 nutartį. Nurodo, kad su teismo nutartimi, kuria M. M. paskirta papildoma ekspertizė nesutinka, kadangi ekspertizė jam jau buvo atlikta, ekspertas apklaustas teisme patvirtino savo išvadą, kad M. M. serga psichikos liga ir nesugeba suprasti savo veiksmų esmės. Teigia, kad M. M. serga labai ilgą laiką, t. y. virš 10 metų, o gydytoja G. P. savo pažymoje nurodė, kad M. M. serga psichine liga ir šiuo metu, todėl tik šiai dienai jam nėra reikalingas stacionarus gydymas. Nurodo, kad netikėti eksperto ir M. M. gydančios gydytojos išvadomis nėra jokio pagrindo. Aplinkybės nepasikeitė, todėl mano, kad skirti M. M. papildomą stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę nėra tikslinga.

Teismo posėdyje prokuroras prašo skundą atmesti.

Gynėjo advokato Arvydo Penelio skundas atmestinas.

Atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą apsprendžiamas baudžiamosios bylos tyrimo ar nagrinėjimo metu prireikus skirti teismo psichiatrinę ekspertizę. Atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą nuostatas reglamentuoja LR BPK 141 str. Minėto straipsnio 3 d. numatyta, kad įtariamasis atiduodamas į ekspertizės įstaigą, taip pat laikymo joje terminai nustatomi ar pratęsiami laikantis tos pačios tvarkos kaip ir skiriant, pratęsiant ar apskundžiant suėmimą, o minėto straipsnio 5 d. numatyta, kad į ekspertizės įstaigą gali būti atiduodamas ir kaltinamasis. Asmens atidavimas į psichinės sveikatos priežiūros įstaigą yra viena griežčiausių procesinės prievartos priemonių, todėl šios procesinės priemonės paskyrimo klausimas sprendžiamas, laikantis žmogaus teisių apsaugos standartų. Pagal BPK 208, 396 straipsnių prasmę baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens psichinė būklė patikrinama paskyrus teismo psichiatrijos ekspertizę tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui kyla abejonių dėl asmens psichinės sveikatos būklės. Praktikoje tai dažniausiai būna žinios apie nusikalstamą veiką padariusio asmens ankstesnius susirgimus psichinėmis ligomis, nustatytas diagnozes, gydimosi laikotarpius bei vietas, faktai, rodantys asmens elgesio nelogiškumą, neadekvatumą, proceso dalyvių prašymai skirti ekspertizę ir pan. Skundžiama nutartimi M. M. buvo atiduotas į sveikatos priežiūros įstaigą stacionarinės teismo psichiatrinės ekspertizės atlikimui tenkinant prokuroro prašymą. Prašymų apskundimo tvarką reglamentuoja LR BPK 318 str. 4 d., tačiau atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą yra viena iš procesinių prievartos priemonių, kurios apskundimo tvarką reglamentuoja jau paminėtas LR BPK 141 str., todėl advokato skundas nagrinėtinas.

Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad teismas, įvertinęs ekspertizės aktą kaip nepakankamai išsamų ar nepagrįstą, turi teisę paskirti naują ekspertizę ir pavesti ją daryti tam pačiam ar kitam ekspertui (BPK 286 straipsnio 7 dalis). Teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva. Bylos nagrinėjimo teisme dalyviai klausimus ekspertui pateikia raštu. Teisiamojo posėdžio pirmininkas šiuos klausimus perskaito balsu, po to teismas išklauso nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonę dėl pateiktų klausimų. Nutartį dėl ekspertizės paskyrimo ir klausimų ekspertui pateikimo teismas priima pasitarimų kambaryje. Apsvarstęs pateiktus klausimus, teismas atmeta tuos, kurie nesusiję su byla arba nepriklauso eksperto kompetencijai, taip pat prireikus suformuluoja naujus klausimus.

Teismas, susipažinęs su A. Penelio skunde nurodytomis aplinkybėmis, taip pat su teismui pateikta baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga bei skundžiama nutartimi konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-05-03 nutartis, kuria M. M. paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė yra pagrįsta. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apylinkės teismas turėjo pagrindą suabejoti galima M. M. nustatytos ligos simtomų simuliaciją, jam siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl kilusioms abejonėms pašalinti pagrįstai jam paskyrė stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę.

Iš teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų A. K., D. L. J. ir J. K., bendravusių su M. M., parodymų matyti, kad jiems nekilo minčių apie M. M. galimą ligą. Priešingai, D. L. J. ir J. K., susipažinę su M. M., apie jį susidarė įspūdį, kaip apie sėkmingą verslininką, turintį daug pažinčių, pinigų, kuriuos jis investuoja į žemės sklypus. O liudytojas A. K., M. M. pažinojęs 25 metus, nurodė, jog M. M. turėjo geras gyvenimo sąlygas, pakankamai pasiturinčiai gyveno. Pasak jį, jis žinojo, jog M. M. gulėjo Rokiškio ligoninėje, dar jį kokius 4 kartus lankė. Jam M. M. minėjo, jog kažką yra prisidirbęs, tačiau bendraujant su juo, jam susidarė įspūdis, kad M. M. tokiu būdu ieškojo kelių, kaip išsisukti. Nors iš 2009 m. lapkričio 4 d. M. M. atliktos ambulatorinės teismo psichiatrinės ekspertizės Nr. 87 TPK-123 išvados (T. 2, b. l. 117-119) ir matyti, kad jis nusikaltimo padarymo metu, taip pat ir ekspertizės atlikimo metu, sirgo psichikos sutrikimu – šizofreniniu sutrikimu, mišriu tipu, dėl ko negalėjo suvokti daromos veikos pavojingumo, suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, tačiau gydytojas – ekspertas V. Diktanas, teisiamajame posėdyje patvirtinęs savo tokią išvadą, parodė, kad ekspertizės išvadą davė daugiau vadovaudamasis įrašais ligos istorijoje. Jis nepaneigė, kad galima M. M. ir tokios ligos simptomų simuliaciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kiek šiuo metu M. M. yra pavojingas visuomenei, ekspertas negalėjo pasakyti. Iš M. M. gydančios gydytojos G. P. 2010-04-14 pažymos matyti, kad M. M. sveikata yra pagerėjusi, be psichozės simptomų, stacionarinis gydymas jam nėra tikslingas (T. 2, b. l. 186). Pažymėtina tai, kad nors skundžiamojoje nutartyje ir nurodyta, kad ekspertizė M. M. skiriama prokuroro prašymu, tačiau prokurorui raštu nepateikus klausimų, juos nutartyje suformulavo pats teismas.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-05-03 nutartis, kuria M. M. paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė, ją pavedant atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus ekspertams, bei tuo pačiu M. M. atiduodant į sveikatos priežiūros įstaigą yra pagrįsta, priimta nepažeidžiant LR BPK 286, 141 str. nuostatų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 130 str., 141 str.3 d.;

Rezoliucinė dalis

nutaria:

M. M. gynėjo advokato Arvydo Penelio skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį.