Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Ieškovai pateiktą ieškinį grindžia įstatymų reglamentuota ir teismo praktikos suformuota vartojimo sutarties specifika, nustatančia papildomą apsaugą vartotojams, t. y. būtinų sąlygų buvimą vertinant sutarties nutraukimo pagrįstumą ir teisėtumą (esminį sutarties pažeidimą iš vartotojo pusės, sutarties nutraukimo sąžiningumą, vartotojo elgesį per papildomai nustatytą terminą skolai padengti, informavimą apie sutarties nutraukimą). Ieškovų teigimu, atsakovas pažeidė šias sąlygas. Visų pirma, sutarties sąlyga, kuria remdamasis atsakovas nutraukė sutartį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pripažinta kaip vartotojo teises pažeidžianti ir negaliojanti. Antra, kreditorius aiškiai neišreiškė valios nutraukti sutartį – savo pranešimų turiniu, atsakovo atstovo paaiškinimais telefoninio pokalbio metu bei elektroninėje bankininkystėje pateikiama informacija leido ieškovams suprasti, jog sutarties nenutraukia, todėl ieškovai sąžiningai dėjo visas pastangas dengti kredito įmokas. Iš elektroninės bankininkystės duomenų ieškovui supratus, jog sutartis nutraukta 2012-04-02, darytina išvada, jog kreditorius neįvykdė pareigos įstatymų nustatyta tvarka iš anksto informuoti vartotoją, kas laikytina neteisėtu sutarties nutraukimu.

Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovai prašo pripažinti nepagrįstu 2006-03-22 tarp A. S. ir AB banko „Swedbank“ sudarytos kredito sutarties Nr. 06-017488-FA bei tarp A. S. ir R. V.-S. su AB banko „Swedbank“ 2009-03-24 sudarytų susitarimo Nr. 06-017488-FA/09-024279-FA-1 ir 2009-07-03 susitarimo Nr. 06-017488-FA/09-024279-FA-2 dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo, nutraukimą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (b. l. 2-8, I t.).

Atsakovas pateiktu atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad sutarties laisvės principas sąlygojo tai, jog abi sutarties šalys prisiėmė riziką dėl savo sutartinių įsipareigojimų vykdymo sutartyje numatytomis sąlygomis, tačiau ieškovai nusprendė jų nebevykdyti. Nors papildomais susitarimais buvo keičiamos kai kurios sutarties sąlygos, tačiau nuo 2011 m. kovo mėnesio skolininkai sistemingai pažeidinėjo kredito sutartį, o bankui teikiant pranešimus skolininkams, raginančius atsiskaityti, kuriuose buvo nurodoma, jog priešingu atveju sutartis laikoma nutraukta 2011-12-19, ir skolininkams toliau nevykdant įsipareigojimų bei suėjus banko nurodytam terminui sutartis laikoma nutraukta. Atsakovas nesutinka su ieškovų teiginiu, jog nebendradarbiavo su skolininkais, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog buvo išnaudotos visos galimybės išspręsti prievolės nevykdymo klausimus – sudaromi papildomi susitarimai, nustatomi terminai įsiskolinimui padengti ir t. t. Be to, ieškovams buvo suteiktas 3 mėnesių terminas sumokėti skolą iki 2012-04-02, kai atsakovas kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo, o minėta data ieškovo elektroninėje bankininkystėje skirta banko vidiniam naudojimui, todėl nelaikytina sutarties nutraukimo data. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovai pripažįsta sutarties pažeidimo buvimą, nepateikė įrodymų, jog įvykdė prievolę ir kad toliau gebės vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, o skolininkų, kaip vartotojų, statuso bruožai nesudaro pagrindo atleisti nuo pareigos vykdyti prisiimtas prievoles laiku ir tinkamai. Įvertinus esmines kredito sutarčių sąlygas (pinigų perdavimas iš kreditoriaus pusės bei kredito grąžinimas ir palūkanų mokėjimas iš skolininko pusės), eilinės kredito dalies negrąžinimas laiku laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, tiesiogiai susijusiu su banko mokumu, veiklos stabilumu bei patikimumu. Banko nustatytos palankesnės kredito sutarties sąlygos negu minimalūs reikalavimais, daro šias sąlygas teisėtas bei pagrįstas, o skolininkų pradelstų mokėti dienų kiekis (137 dienos), sutartyje įtvirtinta banko teisė vienašališkai nutraukti sutartį, konstruktyvių pasiūlymų bankui nebuvimas, skolininkų nemokų sisteminis charakteris, termino mokėti įmokas praleidimas, esantis esminiu sutarties pažeidimu, bei pagrįstas atsakovo manymas, jog skolininkai ateityje neturės finansinių galimybių vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, sudarė teisėtą pagrindą tiek kredito sutarties, tiek įstatymo numatytais pagrindais atsakovui nutraukti sutartį, todėl prašo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą ir neteisėtą (b. l. 82-84, I t.).

Pateiktame dublike ieškovai pažymėjo, jog grindžia savo ieškinį atsakovo nesąžiningumu nutraukiant sutartį, o atsakovas, remdamasis sutarties laisvės principu, ignoruoja šalių bendradarbiavimo bei kooperacijos principus. Atsakovas remiasi sutarties sąlygomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pripažintomis vienareikšmiškai negaliojančiomis, todėl tokiomis sąlygomis negali įrodinėti savo veiksmų teisėtumo nutraukiant sutartį. Kredito sutarties pertvarkymai įrodo sąžiningą sutarties vykdymą iš atsakovų pusės, priešingai nei nurodo atsakovas, praleista buvo 102 dienos. Atsakovo pateikiama informacija elektroninėje bankininkystėje bei jo atstovo paaiškinimai buvo pakankamas pagrindas ieškovams tikėti, jog sutartis nebus nutraukta, tačiau sutartis buvo nutraukta minimaliai sumažinus buvusį įsiskolinimą, kas prieštarauja protingumo ir teisingumo kriterijams. Nagrinėjamu atveju negrąžinto kredito suma buvo nežymi, įsiskolinimas nuolat buvo mažinimas, todėl vien papildomo kreditoriaus suteikto termino praleidimas negali tapti sutarties nutraukimo pagrindu, kadangi sutarties pažeidimas nevertintinas kaip esminis. Atsakovas neįrodė dėl ieškovų nemokėjimo patirtų nuostolių, kurių jis išvis nepatyrė, kadangi iš ieškovų atliekamų mokėjimų pirmiausia buvo dengiami į nuostolių atlyginimą įskaitomi delspinigiai, kas dar labiau apsunkino kredito grąžinimą. Ieškovų teigimu, šalių teisiniai santykiai pasižymėjo informacijos iš atsakovo pusės stoka, atsakovo pateiktose paskaičiavimo lentelėse bei ataskaitose padarytos aiškios aritmetinės klaidos, įrašyti nepaaiškinami duomenys, o pastaruoju metu atsakovo atstovai apskritai atsisako bendrauti su ieškovais (b. l. 105-108, I t.).

Atsakovas pateiktame triplike papildomai nurodė, jog šalys sutartimi susitarė tarpusavio bendravimą vykdyti paštu ar faksu, be to, tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika visus prašymus teikti raštu, o ieškovo telefoninis pokalbis su banko atstovu yra tik informacinio pobūdžio. Atsakovas akcentavo, jog apie sutarties nutraukimą skolininkai buvo informuoti tinkamai banko pateiktais minėtais raštais, nurodant, jog sutartis nutraukiama nuo 2011-12-19 ir tuo pačiu suteikiant papildomą terminą skolai padengti bei pasiūlyti kitus dengimo variantus, į kurį skolininkai sureagavo tik 2012-04-16. Bankas jokių pretenzijų iš skolininkų iki teisminio proceso negavo, skolininkai neginčija sutarties pažeidimų, tačiau nelaiko jų esminiais, su kuo atsakovas nesutinka, teigdamas, jog finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, todėl griežtas paskolos sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, be to, pastovus skolininkų sutarties pažeidimas davė bankui pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus vykdoma ir ateityje (b. l. 118-119, I t.).

Ieškovų atstovė teismo posėdyje nurodė, jog nenustatyta jokių esminių sutarties sąlygų pažeidimų, ieškovai stengėsi vykdyti sutartį, mažino įsiskolinimą, taigi bankui nebuvo jokio pagrindo manyti, kad ieškovai nevykdys įsipareigojimų ir toliau, todėl bankas buvo nesąžiningas ir neteisėtai nutraukė sutartį – tam nebuvo jokio teisinio pagrindo. Pagal kasacinio teismo praktiką yra pripažinta, jog sutarties sąlyga, kuri leidžia bankui nutraukti sutartį vien dėl to, kad nesumokėta eilinė įmoka ar kelios įmokos, yra savaime negaliojanti. Vartotojui, kaip silpnesniajai sutarties šaliai, iš banko atstovo paaiškinimų ir elektroninės bankininkystės pateikiamos informacijos buvo aišku, kad sutartis yra tęsiama, todėl ieškovas mokėjo įmokas, o atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad tinkamai pranešė ieškovui apie sutarties nutraukimą. Prašė tenkinti ieškinį, sutarties nutraukimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (b. l. 48-53, II t.).

Teismo posėdyje atsakovo atstovas su ieškiniu nesutiko procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais. Nurodė, jog iki sutarties nutraukimo įsipareigojimai nebuvo vykdomi, dėl to ginčo nėra ir tai buvo esminis, šalių sulygtas sutarties pažeidimas – įsipareigojimų nevykdymas 30 dienų, o įmokos buvo pradelstos mokėti daugiau nei tris mėnesius, kas rodė sisteminį įsipareigojimų nevykdymo pobūdį. Ieškovui pateiktame pranešime buvo aiškiai nurodyta, jog nevykdant įsipareigojimų sutartis bus nutraukta ir ji buvo nutraukta nepažeidžiant sutartyje numatytų sąlygų. Paaiškino, kad esant aiškiam šalių susitarimui, ieškovas į banką turėjo kreiptis raštu, atsakovas siūlė ieškovui sudaryti 4 metų skolos grąžinimo sutartį ir tada atnaujinti kredito sutartį, o į banko sąskaitą ieškovo įnešamų pinigų vertinti negali, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai paaiškino, jog elektroninėje bankininkystėje nurodyta 2012-04-02 data yra kreipimosi į teismą data. Pradelstos skolos dydis, kuomet bankas priėmė sprendimą, jog sutartį reikia nutraukti – 2 311,00 eurų 59 ct, o kitos sutarties – 311,84 Lt, laiko, jog 2011-11-14 pranešimu suteikė ieškovui mėnesį laiko susimokėti, tačiau to nepadarius, sutartis buvo nutraukta 2011-12-19. Remiantis dabartiniais ieškovų atlyginimais, jie neturi pakankamai pajamų vykdyti įsipareigojimus, todėl sutartis negali būti atnaujinama (b. l. 48-53, II t.).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2006 m. kovo 22 d. tarp atsakovo ir ieškovo A. S. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 06-017448-FA (b. l. 20-39, I t.), pagal kurią kredito suma 319 000,00 Lt, kreditas turėjo būti grąžintas iki 2041 m. kovo 22 d. kredito grąžinimo grafike nurodytomis dalimis ir terminais. Sutartis pakeista ir papildyta 2006 m. kovo 22 d. susitarimais Nr. 06-017448-FA/09-024279-FA-1 ir Nr. 06-017448-FA/09-024279-FA-2, kuriais buvo atidėtas palūkanų mokėjimas, atitinkamai padidinta kredito suma, konvertuota į 90 761,68 EUR valiutą, į prievolę įstojo naujas solidarus kredito gavėjas – R. V.-S. Galutinis kredito grąžinimo terminas numatytas 2041 m. vasario 28 d. (b. l. 40-48, I t.). Kredito sutartimi ieškovų prievolė atsakovui buvo užtikrinta žemės sklypo su priklausiniu (gyvenamuoju namu), esančių (duomenys neskelbtini), hipoteka (b. l. 49-59, I t.).

Ieškovams nevykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas 2011-10-06 pranešimu informavo ieškovus apie susidariusią skolą ir nustatė terminą iki 2011-11-10 šios skolos sumokėjimui, nurodė, jog bankas nutrauks sutartį uždelsus mokėti daugiau nei 90 dienų, nustatys papildomą 30 dienų terminą uždelstų sumų sumokėjimui, o apie sutarties nutraukimą informuos prieš 30 dienų (b. l. 9-10, 85, I t.). 2011-11-14 pranešimu bankas nurodė, jog kredito gavėjų skola 2011-11-14 dienai yra 2 311,59 EUR ir 311,84 Lt, informavo, jog nuo 2011-12-19 bankas vienašališkai nutraukia sutartį ir prašo per 10 dienų nuo sutarties nutraukimo sumokėti visą skolą, įspėjo apie įsipareigojimų nevykdymo pasekmes (b. l. 11-12, 85, I t.). Iš ieškovo elektroninės bankininkystės išrašo matyti, jog nurodyta paskolos pabaigos data 2012-04-02 (b. l. 13, I t.). 2012-04-14 ir 2012-04-16 pranešimais ieškovai kreipėsi į atsakovą dėl informacijos suteikimo (b. l. 66, 124, 167, I t.), į kurį atsakydamas bankas nurodė, jog bankas 2011-12-19 nutraukė sutartį ir 2012-04-02 kreipėsi į Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo (b. l. 125, I t.)

Atsakovas 2012-04-02 pareiškimu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo prieš terminą (b. l. 61-62, I t.), o minėto teismo 2012-04-11 nutartimi atsakovo prašymas buvo patenkintas (b. l. 63-65, I t.).

Ieškovai prašė pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu 2006-03-22 tarp A. S. ir AB banko „Swedbank“ sudarytos kredito sutarties Nr. 06-017488-FA bei tarp A. S. ir R. V.-S. su AB banko „Swedbank“ 2009-03-24 sudarytų susitarimo Nr. 06-017488-FA/09-024279-FA-1 ir 2009-07-03 susitarimo Nr. 06-017488-FA/09-024279-FA-2 dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo, nutraukimą. Atsakovas su ieškinio reikalavimais nesutiko.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai (fiziniai asmenys) sudarė kreditavimo sutartį su atsakovu AB Swedbank banku (kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę), pagal kurią ieškovams buvo suteiktas kreditas gyvenamajam namui pirkti ir gyvenamojo namo statybos užbaigimui (Kreditavimo sutarties Specialioji dalis), taigi tarp šalių susiklostė sutartiniai kreditavimo teisiniai santykiai, t.y. kreditavimo sutartimi bankas (kreditorius) įsipareigojo suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.154 straipsnio 1 dalis, CK 6.881 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad kredito grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir gyvenamojo namo) hipoteka, tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kreditavimo ir hipotekos vartojimo teisiniais santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).

Atsakovas AB Swedbank bankas savo sutartinį įsipareigojimą suteikti šalių sutartą kreditą nustatytais terminais įvykdė, tačiau ieškovai savo sutartinius įsipareigojimus mokėti kreditą ir palūkanas nustatytu terminu vykdyti vėlavo. Remiantis 2011-11-14 pradelstų kreditų ataskaita ir ieškovo bei atsakovo atstovo paaiškinimais ieškovai buvo pradelsę sumokėti 601,10 EUR ir 1 595,04 Lt 102 dienas (b. l. 86, 109, I t., b. l. 48-53, II t.).

Kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone, tačiau sutartis gali būti laikoma nutraukta tik tuomet, jei tai padaryta teisėtai. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Kreditorius nutraukė sutartį remiantis sutarties 11.2.1. punktu. Tokia kreditoriaus suformuota pozicija reiškia, jog sprendžiant dėl sutarties nutraukimo turi būti vadovaujamasi sutartinėmis sąlygomis. Jos ex officio patikrinamos sąžiningumo aspektu, jeigu sutartis yra vartojimo (CK 6.188 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2012).

Kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1. punkte nustatyta, kad bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai iki sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai kartu ar bet kuris iš jų atskirai padaro bent vieną iš esminių sutarties pažeidimų ar paaiškėja bent viena iš sutartyje numatytų aplinkybių. Atsakovas nutraukė sutartį remdamasis 11.2.1.1. punktu, kuris numato banko teisę nutraukti sutartį kredito gavėjui ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžinus Sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumokant paskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų (b. l. 30, I t.). Be to, 2011-10-06 ir 2011-11-14 pranešimais bankas nustatė papildomą 30 dienų terminą uždelstų sumų sumokėjimui (b. l. 9-12, I t.). Atsižvelgiant į tai, jog kreditavimo sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas yra beveik trisdešimt penki metai, kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį (t. y. apytiksliai 30 dienų), teismas konstatuoja, kad Kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1.1. punkte įtvirtinta sutarties nutraukimą reglamentuojanti sąlyga ta apimtimi, kuria ji suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka paskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl pripažįsta nurodytą sutarties sąlygą negaliojančia ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis).

Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis). Nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą (CK 6.209 straipsnio 3 dalis). Tačiau šios įstatyminės nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad šios įstatymo nuostatos taikomos ir kreditavimo sutartims, todėl tais atvejais, kai sutarties sąlygos, nustatančios kreditoriaus teisės nutraukti sutartį dėl termino praleidimo įgyvendinimo pagrindus ir tvarką, pripažįstamos nesąžiningomis, teismas privalo atsižvelgti į nurodytą teisinį reguliavimą. Nagrinėjamu atveju ieškovų įsiskolinimo suma (2 311,59 EUR ir 311,84 Lt) palyginus su viso kredito dydžiu (90 761,68 EUR) vertintina kaip nedidelė. Be to, atsižvelgtina į tai, kad per papildomai nustatytą terminą ieškovas padengė dalį įsiskolinimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovai visiškai neįvykdė prievolės.