- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-23
- Bylos Nr.
- A-756-60-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- J. G., A. J.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Joniškio rajono apylinkės teismui
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. G. ir A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. G. ir A. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Joniškio rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos pagrindinio atlyginimo ir jo priedų dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjos J. G. ir A. J. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamos: 1) priteisti iš atsakovų Joniškio rajono apylinkės teismo ir Lietuvos Respublikos: J. G. – 21 252,00 Lt neišmokėto atlyginimo ir jo priedų, 18 897,28 Lt delspinigių ir 5 proc. procesinių palūkanų už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo; A. J. – 24 892,00 Lt neišmokėto atlyginimo ir jo priedų, 22 133,97 Lt delspinigių ir 5 proc. procesinių palūkanų už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo; 2) įpareigoti atsakovus nuo skundo padavimo teismui dienos tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą A. J. , atsižvelgiant į mokėjimo dieną galiojančią Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą, ir tęsti jo mokėjimą tol, kol teisėjų atlyginimo dydžiai bus sureguliuoti įstatymu; 3) priteisti J. G. vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo jos atleidimo iš teisėjos pareigų dienos (t. y. nuo 2007 m. spalio 19 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjos skunde nurodė, kad J. G. ėjo Joniškio rajono apylinkės teismo teisėjos pareigas nuo 2000 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 19 d. A. J. pradėjo eiti Joniškio rajono apylinkės teismo teisėjos pareigas nuo 2004 m. sausio 9 d. ir šias pareigas eina iki šiol. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 3 d. priimtame įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ buvo numatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, tarnybinius atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vadovaujantis šio įstatymo, taip pat Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ ir teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 nuostatomis, apylinkės teismo teisėjų atlyginimas iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. VIII-1904 (toliau – ir Įstatymas) priėmimo buvo skaičiuojamas pagal formulę TDU=TA(apylinkės teisėjo koeficientas(30)×BMA(105))+PI(TA×KS)+TP(40%×TA), kur TDU – apylinkės teismo teisėjo darbo užmokestis; TA – tarnybinis atlyginimas; BMA – bazinė mėnesinė alga; PI – priedas už ištarnautą laiką; KS – procentinis koeficientas už ištarnautą laiką; TP – tarnybinio atlyginimo priedas. Vėliau, priėmus 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą Nr. VIII-1904 (toliau – ir Įstatymas), apylinkės teismų teisėjų atlyginimas turėjo būti skaičiuojamas pagal formulę TDU=PA(apylinkės teisėjo koeficientas(8,5)×MMA)+PLV(PA×ST)+VP, kur TDU – apylinkės teismo teisėjo darbo užmokestis; PA – pareiginė alga; MMA – Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga; PLV – priedas už ištarnautus metus; ST – po tris proc. už kiekvienus trejus ištarnautus metus; VP – vienkartinė priemoka. Šio Įstatymo 7 straipsnis numatė pereinamąjį laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., kurio metu teisėjams turėjo būti mokamas darbo užmokestis pagal šį įstatymą. 2001 m. balandžio 19 d. įstatymu Nr. IX-266 buvo pripažintas netekusiu galios įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ su vėlesniais jo pakeitimais. Tačiau Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį, nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2001 m. liepos 12 d., minėtos Įstatymo normos negali būti taikomos. Nesant atitinkamo teisinio reguliavimo ir siekiant, kad teisėjams būtų mokami aiškiais skaičiavimo principais pagrįsti atlyginimai, Teismų taryba 2004 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 207 pritarė darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio metodikai (toliau – ir Metodika), pagal kurią turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai ir jų priedai teisėjams. Pagal šią Metodiką, asmeniui, paskirtam į teisėjo pareigas iki Įstatymo įsigaliojimo arba šiame Įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio (kintantys) dydžiai nustatyti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 antrame priede. Teisėjo, paskirto iki Įstatymo priėmimo arba šio Įstatymo nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal dydžius, nustatytus Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 pirmame priede. Nuo 2001 m. liepos 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo būtent taip ir yra skaičiuojamas teisėjų atlyginimas bei jo priedai. Pareiškėjų nuomone, tokiu būdu valstybė, nesant kitokios tvarkos, įtvirtino faktinę padėtį, kai atlyginimai ir jų priedai teisėjams skaičiuojami pagal nebegaliojančiais teisės aktais nustatytą tvarką. Valstybė pritarė, kad atlyginimai pareiškėjoms būtų skaičiuojami pagal tam tikrą sąlyginę formulę VA=PA+P, kur VA yra visas atlyginimas, PA – pagrindinis atlyginimas, P – priedas, sudarytas iš nekintamos dalies ir kintamos dalies. PA turi būti skaičiuojamas pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 pirmą priedą ir pareiškėjų atveju lygus 30 BMA. Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nutarta BMA nuo 2004 m. gegužės 1 d. padidinti ir ją nustatyti 115 Lt dydžio, vietoje buvusios 105 Lt, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – padidinti iki 128 Lt. Todėl atsakovas privalėjo nuo 2004 m. gegužės 1 d. perskaičiuoti pareiškėjų atlyginimą, t. y. pagrindinį atlyginimą (PA) skaičiuoti atsižvelgiant į padidėjusią BMA. Padidėjus pagrindiniam atlyginimui, atsakovas privalėjo mokėti ir atitinkamai padidėjusį priedą, nustatytą teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370. Tokiu būdu atsakovai neišmokėjo J. G. 21 252 Lt (už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. spalio 19 d.), o A. J. – 24 892 Lt. Pareiškėjų nuomone, vadovaujantis Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. A1-29 „Dėl delspinigių dydžio patvirtinimo“ nuostatomis, joms priteistini iš atsakovo 0,06 procentų delspinigiai nuo laiku neišmokėtos teisėjų atlyginimų sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos (t. y. už laikotarpį nuo 2004 m. birželio 7 d. iki 2008 m. liepos 1 d.): J. G. – 18 897,28 Lt, A. J. – 22 133,97 Lt. O vadovaujantis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio nuostatomis, joms priteitinos ir procesinės palūkanos. Pareiškėja J. G. taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 141 straipsnio 3 dalimi, jai priteistinas ir vidutinis darbo užmokestis už visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo jos atleidimo iš teisėjos pareigų dienos (t. y. nuo 2007 m. spalio 19 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjų skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Įstatymo nuostatos, įtvirtinančios teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001-2006 metais), t. y. 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto dalis, 4 dalis, 5 dalis ir 6 dalis. Tačiau Konstitucinis Teismas pripažino, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus MMA dydžio koeficientus), Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d.), Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas) neprieštarauja Konstitucijai. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo Teismų taryba priėmė 2003 m. kovo 7 d. nutarimą Nr. 84 ir 2004 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 207, kuriais vadovaujantis skaičiuojami atlyginimai teisėjams. Metodikoje, kuriai pritarta šiais Teismų tarybos nutarimais, išaiškinta, kad teisėjams atlyginimai skaičiuojami pagal Įstatymą, taikant MMA. Todėl teisėjų atlyginimai priklauso nuo šio dydžio, o ne nuo BMA. Pareiškėjų teiginys, kad nesant įstatyminio reguliavimo teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami taikant Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 koeficientus, yra nepagrįstas. Metodikoje nurodyta, kad dėl Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo, be teisėjo pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (pagal Įstatymą), teisėjams mokėtinas ir skirtumas tarp teisėjo atlyginimo, nustatyto Įstatyme ir iki tol (iki 2001 m. sausio 1 d.) gauto teisėjo atlyginimo. Metodikos 3.1 punktas nustato, kaip apskaičiuojamas buvęs teisėjų atlyginimas. Metodikos 5 punkte išaiškinta, kad, kai pasibaigus Įstatyme nustatytam pereinamajam laikotarpiui (2006 m.) pagal Įstatymą apskaičiuojamas teisėjų atlyginimas būtų mažesnis už iki tol gautą atlyginimą, tai ir tuomet teisėjui be Įstatyme nustatytos pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus taip pat turi būti mokamas skirtumas tarp Įstatyme nustatyto atlyginimo ir iki tol teisėjų gauto (buvusio) atlyginimo. Todėl teismui nebuvo teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjams atlyginimą nuo 2004 m. gegužės 1 d. pagal padidėjusį BMA.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 2) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; 3) tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti, inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to; 4) Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; 6) mažinti atlyginimus teisėjams galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; 7) atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis), ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, taip pat 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis) į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2001 m. liepos 18 d. Todėl nuo šios datos negali būti taikomos aukščiau nurodytos Įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tai reiškia, kad po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo, vadovaujantis aukščiau nurodytu Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, visiems teisėjams turėjo ir turi būti mokamas didesnis, iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) atlyginimas. Po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo neliko jokio žemesnės teisinės galios nei Konstitucija akto, nustatančio teisėjų atlyginimus. Tokio reguliavimo nebuvo iki 2008 m. lapkričio 15 d., kai įsigaliojo 2008 m. lapkričio 6 d. priimtas Teisėjų atlyginimų įstatymas. Todėl, atsižvelgiant į visus aukščiau nurodytus principus, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo, apskaičiuojant teisėjų atlyginimus, taikytini Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 ir teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370. Pareiškėjos pripažino, kad jos gavo (gauna) atlyginimą, kurį apskaičiuojant taikomi šie teisės aktai. Pareiškėjų reikalavimas taikyti apskaičiuojant jų atlyginimą didesnę negu 105 Lt BMA, kuris buvo patvirtintas Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382, yra nepagrįstas. Priešingu atveju reikėtų teigti, jog vėl galima priimti poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius teisėjų atlyginimus, o taip būtų pažeidžiamas konstitucinis principas, kad teisėjų atlyginimai, jų dydžiai gali būti nustatomi tik įstatymu. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjų reikalavimai dėl neišmokėtos pagrindinio atlyginimo ir jo priedų dalies priteisimo bei atsakovų įpareigojimo tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą atmestini. Pareiškėjų reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra išvestinis iš aukščiau nurodytų pagrindinių reikalavimų, todėl, netenkinus pagrindinių reikalavimų, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas. Dėl nurodytų priežasčių atmestinas ir pareiškėjų reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjos J. G. ir A. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti. Pareiškėjos nurodo, kad nuo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo oficialaus paskelbimo iki skundo pareiškimo dienos pareiškėjų atlyginimo dydžio klausimas nebuvo pilnai sureguliuotas teisės normomis. Nesureguliavus teisėjų atlyginimų klausimo įstatymais, nenustačius įstatymais teisėjams teisingo apmokėjimo už darbą yra pažeidžiamos ne tik Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, bet ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Nesant atitinkamo teisinio reguliavimo, siekiant, kad teisėjams būtų mokami aiškiais skaičiavimo principais pagrįsti atlyginimai, Teismų taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr.84 nustatė tvarką, pagal kurią turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai bei jų priedai teisėjams. Pagal šią tvarką asmeniui, paskirtam į teisėjo pareigas iki Įstatymo įsigaliojimo arba šiame Įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu (iki Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo) turėjo būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio kintantys dydžiai nustatyti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 antrame priede. Teisėjo, paskirto iki Įstatymo priėmimo arba šio įstatymo nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, atlyginimas turėjo būti skaičiuojamas pagal dydžius, nustatytus Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 pirmame priede. Nuo 2001 m. liepos 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo būtent taip de facto ir yra skaičiuojamas teisėjų atlyginimas bei jo priedai. Tokiu būdu valstybė, nesant kitokios tvarkos, įtvirtino faktinę padėtį, kai atlyginimai ir jų priedai teisėjams skaičiuojami pagal nebegaliojančiais teisės aktais nustatytą tvarką. Valstybė pritarė, kad atlyginimai teisėjams būtų skaičiuojami pagal tam tikrą sąlyginę formulę VA=PA+P, kur VA yra visas atlyginimas, PA – pagrindinis atlyginimas, P – priedas, sudarytas iš nekintamos dalies ir kintamos dalies. PA turi būti skaičiuojamas pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 pirmą priedą ir pareiškėjų atveju lygus 28 BMA. BMA dydis nustatomas Vyriausybės nutarimais. Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nutarta BMA nuo 2004 m. gegužės 1 d. padidinti ir ją nustatyti 115 Lt dydžio, vietoje buvusios 105 Lt, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – padidinti iki 128 Lt. Todėl atsakovas privalėjo nuo 2004 m. gegužės 1 d. perskaičiuoti pareiškėjų atlyginimą, t. y. pagrindinį atlyginimą (PA) skaičiuoti atsižvelgiant į padidėjusią BMA. Padidėjus pagrindiniam atlyginimui, atsakovas privalėjo mokėti ir atitinkamai padidėjusį priedą, nustatytą teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 ir Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 antrame priede. Pareiškėjų nuomone, nagrinėjamu atveju teismas savo sprendime prieštarauja pats sau: nurodo, kad pareiškėjų, kaip teisėjų, atlyginimų klausimas nėra tinkamai sureguliuotas įstatymu, nurodo, kad taip yra pažeistos pareiškėjų teisės, nurodo, kad pareiškėjų teisės gali ir turi būti ginamos teismo, tačiau nepagrįstai atsisako šias teises ginti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo netenkinti apeliacinio skundo. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į pareiškėjų skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma DK 27 straipsnio 2 dalis ir 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Laikotarpiu, už kurį pareiškėjos prašo priteisti joms neišmokėto atlyginimo dalį, teisinius santykius, susijusius su teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu, inter alia reguliavo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, be kita ko, nustatė, kad teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Konstitucinis Teismas, 2001 m. liepos 12 d. nutarime analizuodamas paminėtą įstatymo nuostatą, pažymėjo, jog joje įstatymu yra įtvirtintas teisėjams mokamų atlyginimų dydis, t. y. įstatyme yra nustatytas valstybės įsipareigojimas mokėti ne mažesnį kaip iki šio įstatymo priėmimo teisėjams mokėto dydžio atlyginimą. Nurodęs, jog šia nuostata nėra įtvirtintas teisėjų iki tol gautų atlyginimų mažinimas, Konstitucinis Teismas ją pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtu nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui buvo pripažintos tik tos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo įtvirtintas teisėjų atlyginimų mažinimas. Tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatos netaikytinos situacijai, kai teisėjų atlyginimai taikant pagal atitinkamus teisės aktus jų dydžių apskaičiavimui reikšmingus parametrus, įskaitant BMA dydžius, nėra didinami. Todėl pareiškėjų nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas.
Pažymėtina ir tai, kad minėtame 2001 m. liepos 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 23 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei įtvirtintas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus. Kadangi minėtame Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1499 (kaip ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“) nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Taigi, įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, iki jo įsigaliojimo priimtais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisėjų atlyginimo apskaičiavimo teisinis reguliavimas daugiau negalėjo (ir negali) būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo, t. y. šiais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos dar iki Konstituciniam Teismui priimant 2001 m. liepos 12 d. nutarimą.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjoms, jų prašyme nurodomu laikotarpiu, iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, neatsižvelgiant į BMA dydžio pakeitimus. Tokią išvadą patvirtina ir aplinkybė, jog, įsigaliojus minėtam įstatymui, iš Lietuvos Respublikos teisės sistemos buvo pašalinti su teisėjų atlyginimu susijusius teisinius santykius reguliuojantys Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai, kuriuose teisėjų atlyginimas buvo siejamas su BMA. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pareiškėjų reikalavimą perskaičiuoti joms priklausantį atlyginimą, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nustatytą 115 Lt BMA dydį ir 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nustatytą 128 Lt BMA dydį, pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai. Dėl tų pačių priežasčių negali būti tenkinamas ir pareiškėjų skundo reikalavimas įpareigoti atsakovus tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą A. J. , atsižvelgiant į mokėjimo dieną galiojančią Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą.
Tačiau, pareiškėjų reikalavimas, kad joms būtų išmokėtas faktiškai sumokėto ir taikant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą 50 proc. priedą apskaičiuoto tarnybinio atlyginimo skirtumas, ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu atmestas nepagrįstai.
Dėl šio reikalavimo teisėjų kolegija pažymi, kad nors Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 nėra pripažintas neteisėtu, Konstitucinis Teismas savo praktikoje ne sykį yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. Teisėjų atlyginimas laikinai įstatymu gali būti mažinamas tik esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei būklei (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas). Pabrėžtina, jog Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė doktrina, kuri apima ir šio teismo aktų motyvuojamosiose dalyse pateiktą Konstitucijos nuostatų aiškinimą, saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje iš esmės pabrėžė, kad teisėjų teisė į įgytą atlyginimą ir jo nemažinimą yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjų teisė yra pažeista, ir ją ginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–587/2009 ir kt.). Lietuvos Apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A–3/2008 konstatavo, kad 1999 m., tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kuri pagerėjo nuo 2003 m. sausio 1 d. Nuo šios dienos valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas, ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos.
Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime taip pat yra pabrėžęs, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjų teisė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą tarnybinio atlyginimo priedą turi būti ginama ir joms turi būti kompensuojamos netektos pajamos dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 sumažinto atlyginimo priedo taikymo po 2003 m. sausio 1 d. Šiuo atžvilgiu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymų leidėjas, 2008 m. spalio 28 d. priimdamas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, įsipareigojo grąžinti pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir per nustatytą laikotarpį jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumą (1 str.). Taigi valstybė pripažino ir tą skolos dalį, kuri susidarė apylinkės teismų teisėjams nuo 2000 m. sausio 1 d. skiriant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nustatytą 10 procentų mažesnį tarnybinio atlyginimo priedą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jos negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą (Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 2A–291/2009). Šią aplinkybę patvirtina ir Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo 5 punkte nustatyta teismų pareiga užtikrinti, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista nesumokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų įskaitoma į sumas, išmokėtinas pagal minėtą aprašą. Taigi, kaip pažymėjo Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-278/2009, suinteresuoti asmenys turėtų kontroliuoti, kad už tą patį laikotarpį tam pačiam asmeniui nebūtų išieškoma neišmokėta atlyginimo dalis pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą ir pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą vykdant konkretų teismo sprendimą bei įgyvendinant minėto įstatymo nuostatas.
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra suformavęs vieningą praktiką dėl Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo nagrinėjamam ginčui (dėl nesumokėtos teisėjų atlyginimo dalies išieškojimo) spręsti (žr. administracines bylas Nr. A822-792-2009; Nr. A143-698-2009; A822-763-2009 ir kt.). Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus.
Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjoms J. G. ir A. J. neišmokėto atlyginimo dalį (b. l. 112-115), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai A. J. priteistina 10 412, 29 Lt neišmokėto atlyginimo už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d., o pareiškėjai J. G. – 19 150,99 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 20 d. iki 2007 m. spalio 19 d. (t. y. už tris paskutinius metus nuo šios teisėjos įgaliojimų pasibaigimo dienos, kaip numatyta Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 2 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai atmetė ir pareiškėjų prašymą priteisti delspinigius bei 5 procentus procesinių palūkanų (Civilinio kodekso 6.37, 6.210 str.).
Pareiškėjų pagrindinis reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno atlyginimo dalį plačiąja prasme, kaip jau buvo minėta, kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais Civilinis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 str.). Jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas. Tokia įstatymo taikymo praktika yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinėje byloje Nr. A756-859/2009 ir kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nei Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymas Nr. VIII-1904), nei Valstybės tarnybos įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. IX-855) nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su delspinigių už pavėluotai išmokamo darbo užmokesčio mokėjimu. Todėl konstatuotina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio taikymo požiūriu delspinigių už išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato DK 207 straipsnio 1 dalis bei Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas. Pastarojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Šioje teisės normoje taip pat nustatytos delspinigių dydžio apskaičiavimo taisyklės. Pagal DK 207 straipsnio 1 dalį, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra pažymėjęs, kad taikant svarstomas teisės normas būtina vadovautis DK 207 straipsnio 1 dalies nuoroda į darbdavio kaltę, t. y. pareigos mokėti delspinigius atsiradimas turi būti siejamas su darbdavio kalte, o ne darbuotojo kaltės nebuvimu, kaip tai nurodyta Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Taigi sprendžiant delspinigių už darbo užmokesčio (jo dalies) mokėjimo pavėlavimą priteisimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, ar dėl tokio pavėlavimo yra kalta darbo užmokestį išmokanti institucija (pavyzdžiui, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-985/2009).
Spręsdama byloje esančią situaciją, teisėjų kolegija pažymi, kad darbo užmokestį pareiškėjoms mokėjo atsakovas Joniškio rajono apylinkės teismas, kuris privalėjo laikytis Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatų dėl asignavimo panaudojimo griežtai pagal paskirtį. Todėl jau vien dėl to yra akivaizdu, kad šio atsakovo kaltės (DK 207 str. 1 d. taikymo prasme) dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nėra. Kolegija taip pat pažymi, kad kaltės sampratos (DK 207 str. 1 d. taikymo prasme) neatitinka ir kito atsakovo (Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės) veiksmai – atitinkamų teisės aktų, nors vėliau ir pripažintų neatitinkančiais Konstitucijos, priėmimas, kadangi šie veiksmai iš esmės buvo politinio apsisprendimo rezultatas ir pagal šį savo lygmenį teismo negali būti vertinami pagal analogiją teisės (DK 207 str. 1 d.) taikymo požiūriu.
Įvertinusi, jog teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, ir atsižvelgdama į Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-432/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, kuriose visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu teismai nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, konstatuoja, jog sprendimo vykdymas šioje byloje taip pat atidėtinas vieneriems metams.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų J. G. ir A. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjų reikalavimas priteisti nesumokėto atlyginimo skirtumą (susidariusį taikant 10 proc. mažesnį tarnybinio atlyginimo priedą pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. 370). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės:
pareiškėjai J. G. 19 150,99 Lt (devyniolika tūkstančių vieną šimtą penkiasdešimt litų 99 centus) nesumokėto atlyginimo skirtumą (neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 20 d. iki 2007 m. spalio 19 d.;
pareiškėjai A. J. 10 412,29 Lt (dešimt tūkstančių keturis šimtus dvylika litų 29 centus) nesumokėto atlyginimo skirtumą (neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.
Kitą pareiškėjų J. G. ir A. J. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“
Atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Nutartis neskundžiama.