- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-07
- Bylos Nr.
- I-266-428/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- V. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4, 41-42).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpyje nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2014 m. spalio 28 d. buvo kalinamas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1, kuri buvo antisanitarinių sąlygų, sienos ir lubos padengtos pelėsiu, grybeliu. Buvo laikomas minėtoje kameroje su septyniais asmenimis, dėl ko trūkdavo ploto. Dėl sunkios sveikatos būklės kreipėsi į gydytojus dėl sustiprinto maitinimo, tačiau jokios pagalbos nebuvo suteikta. Esant minėtiems pažeidimams patyrė mirtinai pavojingus sveikatos sutrikimus ir tai patvirtina kraujo tyrimas. Be to, gydytojas netenkino prašymo skirti sustiprintą maitinimą. Prašo teismo gydytojo tokius veiksmus vertinti kaip tyčinius ir kenksmingus jo sveikatai. Pareiškėjas nurodo, jog plotas kameroje turėjo būti 28,80 kv. m. Taip pat nurodo, jog tualetas turėtų būti neįskaičiuojamas į bendrą plotą. Į atsakovą dėl perkėlimo į kitas kameras nesikreipė, kadangi kitos kameros buvo mažesnės. Atsisakydavo būti perkeliamas į tam tikrus būrius todėl, kad jose laikomasi kastos kultūros, o pareiškėjas nenorėjo priklausyti jokiai kastai. Visuomet žodžiu kreipdavosi į Alytaus pataisos namų administraciją, kad būtų paskirtas į būrį, kuriame nevyrautų kastų kultūra.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10-13, 57-60). Atsiliepime į skundą nurodė, jog nuteistasis įvairiais laikotarpiais buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 1, kuri yra 28,77 kv. m., joje įrengta 8 miegamosios vietos, todėl esant visoms užimtoms vietoms, asmeniui tekdavo po 3,59625 kv. m., todėl mano, jog pažeidimo dėl ploto nėra, nes trūkstamas plotas yra 0,00375 kv. m. Teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Atsakovas nurodo, jog jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtoje kameroje, jis turėjo teisę skųsti pareigūnų veiksmus, tačiau šia teise pareiškėjas nėra pasinaudojęs. 2014 m. gruodžio 12 d. Alytaus visuomenės sveikatos centras pateikė patikrinimo aktą, kurios išvadoje Nr. PA-369 pažymėjo, jog pažeidimų Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nenustatyta. Pareiškėjas dėl netinkamų gyvenamų sąlygų į Alytaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė. Atsakovas kamerose užtikrina tinkamą oro temperatūrą, oro drėgmę. Alytaus pataisos namuose šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą atitinkančią higienos normas. Patalpos ventiliuojamos atidarant langus. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu 2014 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į gydytojus dėl padidinto maitinimo skyrimo, tačiau gydytojas įvertinęs pareiškėjo sveikatos būklę papildomai maitinimo neskyrė. 2015 m. balandžio 12 d. nuteistasis kreipėsi į pataisos namų gydytoją dėl papildomo maitinimo skyrimo pakartotinai, gydytojui įvertinus pareiškėjo sveikatą, svorio kritimą buvo paskirtas padidintas maisto davinys. Pareiškėjui susirgus visada buvo skiriamas adekvatus gydymas.
Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamos iš netinkamai teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų, paliekamas nenagrinėtu, dėl kitos dalies reikalavimų- skundas tenkinamas iš dalies.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau- Alytaus PN) dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę baudos izoliatoriuje Alytaus PN, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Bylos duomenys patvirtina, kad laisvės atėmimo bausmę baudos izoliatoriuje Nr. 1 Alytaus PN jis atliko laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2014 m. spalio 28 d. (pagal atsakovo duomenis iki 2014 m. spalio 21 d.) (b. l. 14-15). Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad baudos izoliatoriuje trūko teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui privalomo ploto, kalėjo antisanitarinėmis, higienos reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis bei buvo suteiktas netinkamas gydymas.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau– Taisyklės) 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. vienam žmogui.
Byloje esantys duomenys (b. l. 14-15) patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2014 m. birželio 10 d., nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2014 m. liepos 9 d., nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2014 m. liepos 25 d., nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 11 d. iki 2014 m. rugpjūčio 22 d., nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d., nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. spalio 7 d., nuo 2014 m. spalio 8 d. iki 2014 m. spalio 21 d. gyveno baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1, kurios gyvenamasis plotas yra 28,77 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje kameroje teko 3,59625 kv. m.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, iš patalpų ploto turi būti išskaitomas tualeto užimamas plotas, tačiau Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatyta kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plota.
Atsakovo atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą ir jame kalėjusių asmenų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.
Motyvuojamoji dalis
Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu iš viso 124 paras (įvairiais laikotarpiais nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2014 m. spalio 21 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1), pareiškėjas buvo laikomas kameroje pažeidžiant Taisyklių 11¹.2. punkte nustatytą minimalaus 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto normą, kadangi nurodytu laikotarpiu jam teko 3,59625 kv. m. kameros ploto (trūkumas ploto- 0,00375 kv. m.).
Pareiškėjas nurodo, jog baudos izoliatoriaus kameros sienos bei lubos buvo padengtos pelėsiais ir grybeliu.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau- Higienos norma HN 76:2010) 56 punktu nustatyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Minėtos higienos normos 58 punktas įpareigoja nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara ir tvarka.
Nurodytoms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi į Alytaus PN administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas formavosi pelėsis. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų pelėsio dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų pelėsio atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).
Į bylą pateiktas Alytaus PN medicinos dokumentų išrašas/siuntimas (b.l. 30) patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2012 m. liepos 31 d. sekamas ir atliekami tyrimai dėl imuniteto. Tirtas ligoninėje 2014 m. spalio mėn.- imunitetas pakankamas. 2014 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi dėl papildomo maitinimo, tačiau esant pakankamam svoriui, papildomas maitinimas neskirtas. Taip pat nurodyta, jog vartoja narkotikus, nustatytos kitos lėtinės ligos. Ginčo laikotarpiu skundėsi nemiga, galvos skausmais, silpnumu. Minėti sveikatos sutrikimai niekuo nesiskiria nuo laisvėje esančių asmenų patiriamų sveikatos sutrikimų, todėl negalimas konstatavimas, kad nurodyti sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN. Duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į Alytaus PN psichinės sveikatos specialistus byloje nėra, todėl darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, jų pablogėjimą kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl netinkamų kalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš atsakovo veiksmų, nesuteikiant jam tinkamų gydymo paslaugų, t.y. gydytojui nepaskyrus sustiprinto maitinimo, dėl ko jam ženkliai krito svoris, nusilpo imuninė sistema.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis).
Šiuo atveju pareikštas reikalavimas atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, padarytą iš esmės nesuteikiant pareiškėjui tinkamos asmens sveikatos priežiūros pagalbos. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Civilinio kodekso Šeštosios knygos XXXV skyrius) ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu. Ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., LVAT 2014-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Specialiosios teisėjų kolegijos byloms rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teismingumo, laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006-10-09 nutartį byloje T-77/2006, 2009-09-23 nutartį byloje Nr. T-69/2009, 2013-11-26 nutartį byloje T-110/2013).
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, jog turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka (1 dalis); pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (2 dalis); Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (3 dalis). Vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ABTĮ) 105 straipsnio 1 punktą teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir dar galima šia tvarka pasinaudoti. Todėl teismas pareiškėjo skundą apimtimi dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų palieka nenagrinėtą.
Teismų praktikoje yra nuosekliai pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, į tai, kad nuteistajam trūko tik 0,00375 kv. m. ir tai truko 124 paras, nesant byloje įrodymų, kad dėl to būtų atsiradusios neigiamos pasekmės, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už teismo nustatytą jo teisių pažeidimą. Pripažintina, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 105 straipsnio 1 punktu,
nusprendė:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjo skundą dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų sukeltos neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Pripažinti, kad pareiškėjo V. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.
Pareiškėjo V. L. reikalavimą dėl 50 000 eurų neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.