Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės, Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Policijos departamento, dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir žalos atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Gilučių verslas“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

5. Trečiasis asmuo UAB „Gilučių verslas“ atsiliepimo teismo nustatytu terminu nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

13. Apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

14. Apeliantas reikalauja valstybės civilinės atsakomybės, t. y. atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią jam dėl to, kad 2005 m. rugpjūčio 4 d. jo valdytas automobilis iš automobilio stovėjimo aikštelės prie Elektrėnų PK pastato Elektrinės gatvėje, Elektrėnuose, Elektrėnų policijos pareigūno nurodymu buvo išvežtas nežinoma kryptimi. Kitą dieną jam buvo leista atsiimti automobilį iš UAB „Gilučių verslas“, tačiau už mokestį; ieškovas tai įvertino kaip neteisėtus veiksmus – turto prievartavimą. Ieškovas kreipėsi į policiją dėl ikiteisminio tyrimo dėl automobilio pagrobimo, tačiau negavo rašytinio atsakymo. 2005 m. rugpjūčio viduryje ieškovas kreipėsi į prokuratūrą, tačiau atsakymo taip pat negavo. Ieškovas, negalėdamas grąžinti skolinto automobilio savininkui, 2005 m. rugsėjo mėnesį buvo priverstas nusipirkti automobilį už 900 GBP (1263 EUR), pats turėjo nuomotis automobilį. Apeliantas reikalauja priteisti iš valstybės negrąžinto automobilio vertę (1263 EUR), 1263 EUR nuostolių už kito automobilio priverstinę nuomą ir po 1263 EUR neturinės žalos atlyginimo už Elektrėnų PK ir Trakų rajono apylinkės prokuratūros atsisakymą ginti ieškovą nuo galimo nusikaltimo – turto prievartavimo.

15. Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atlyginimas nustatytas CK 6.271 straipsnyje. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

16. Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės: žala atlyginama nepaisant konkrečių valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis).

17. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė būtinų sąlygų atsakovei taikyti civilinę atsakomybę, t. y. pareigūnų neteisėtų veiksmų, padarytos žalos bei žalos ir padarytų veiksmų priežastinio ryšio; teismas taip pat taikė ieškinio senatį (3 m.) reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Apeliantas su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, todėl teisėjų kolegija toliau atskirai pasisako dėl kiekvienos iš minėtų sąlygų.

18. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų.

19. Ieškovas valstybės atsakomybę kildino iš Elektrėnų PK pareigūnų neteisėtų veiksmų, nurodė, kad 2005 m. rugpjūčio 4 d. jo valdytas automobilis iš automobilio stovėjimo aikštelės prie Elektrėnų PK pastato Elektrinės gatvėje, Elektrėnuose, Elektrėnų policijos pareigūno nurodymu buvo išvežtas nežinoma kryptimi. Kitą dieną jam buvo leista atsiimti automobilį iš UAB „Gilučių verslas“, tačiau už mokestį; ieškovas tai įvertino kaip neteisėtus veiksmus – turto prievartavimą.

20. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilis buvo nugabentas į saugojimo aikštelę kitokiomis aplinkybėmis. Policijos pareigūnas sustabdė ieškovą, neturinį teisės vairuoti transporto priemonę, priėmė sprendimą nugabenti automobilį į automobilio saugojimo aikštelę; automobilis buvo sulaikytas iš nuvežtas iš kelio Vilnius–Kaunas–Klaipėda 45 kilometro; automobilį transportavo į saugojimo aikštelę UAB „Gasalio transportas“ vilkikas.

21. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, teigia, kad atsakovės atstovas suklastojo oficialius dokumentus apie tai, kad ieškovas, neturėdamas teisės vairuoti automobilį, neva padarė autoįvykį, kuriuo metu nepateikė pareigūnams automobilio dokumentų, dėl to automobilis buvo nuvežtas iš kelio Vilnius–Kaunas–Klaipėda 45 km. Apelianto vertinimu, suklastojimo faktą įrodo tai, kad bauda, paskirta administracinės teisės pažeidimo protokolu, po 9 metų buvo panaikinta pasibaigus senaties terminui; jo vertinimu, akivaizdu, kad nebūtų buvę įmanoma 10 metų slėpti, kad asmeniui buvo paskirta bauda. Apeliantas taip pat teigia, kad teisė vairuoti iš ieškovo buvo atimta 2003 m. rugpjūčio 20 d., 15 mėnesių laikotarpiui, t. y. 2004 m. lapkričio mėn. jis atgavo teisę vairuoti ir 2005 m. rugpjūčio 4 d. jis turėjo teisę vairuoti.

22. Apeliantas nurodė, kad teiginiai apie tai, kad jis padarė 2005 m. rugpjūčio 4 d. autoįvykį, kurio metu nepateikė pareigūnams automobilio dokumentų, yra melas, nes jis pats iškvietė policijos pareigūnus į kelią Vilnius–Kaunas, kur vyko konfliktas su privažiavusiu ir chuliganiškai besielgiančiu kito automobilio vairuotoju.

23. Pažymėtina, kad ieškovas su ieškiniu dėl žalos atlyginimo kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 7 d. 2005 m. rugpjūčio 4 d. autoįvykio administracinės bylos medžiaga neišliko, tačiau byloje surinktų rašytinių įrodymų ir atsakovių paaiškinimų visetas patvirtina, kad ieškovas buvo padaręs administracinės teisės pažeidimą. Elektrėnų PK pateikė į bylą ieškovo pareiškimo tyrimo medžiagos Nr. 28-At-061-05, kurioje priimtas sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kopiją. Medžiagos duomenimis, atlikus patikrinimą pagal A. G. pareiškimą buvo nustatyta, kad 2005 m. rugpjūčio 8 d. 17.00 val. kelyje Vilnius–Kaunas 45 kilometre Elektrėnų VP VT ir EPP patrulis E. T. sustabdė automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (Didžiosios Britanijos registracija), kuris pasišalino iš eismo įvykio; automobilį vairavo A. G., kuris su savimi neturėjo nei vairuotojo pažymėjimo, nei transporto priemonės registracijos liudijimo. A. G. buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas pagal LR ATPK 128 straipsnį (transporto priemonės vairavimas neturint teisės vairuoti) ir 130 straipsnį (nepaklusimas reikalavimui sustabdyti transporto priemonę arba pasitraukimas iš eismo įvykio vietos), į įvykio vietą buvo iškviestas UAB „Gasalio transportas“ vilkikas, surašytas transporto priemonės paėmimo protokolas, kurio viena kopija įteikta A. G.; automobilis buvo nuvežtas į saugojimo aikštelę (t.1, b. l. 91-98 ). Administracinės teisės pažeidimo faktą patvirtina ir išrašas iš administracinių teisės pažeidimų registro, kurio duomenimis ieškovas A. G. 2005 m. rugpjūčio 4 d. Elektrėnų sav. Vilnius–Kaunas–Klaipėda kelyje (dešinė pusė) vairuodamas automobilį, neturėjo vairuotojo pažymėjimo, nepaliko tarpo iš šono, susidūrė su automobiliu. 2005 m. rugpjūčio 25 d. jam buvo skirta 4500 Lt bauda; nuobaudos vykdymas buvo nutrauktas 2014 m. sausio 1 d. suėjus senaties terminui (t.1, b. l. 99-110). Teisėjų kolegija pažymi, kad ir pats apeliantas bylos nagrinėjimo metu bei apeliaciniame skunde nurodė, kad jis 2005 m. rugpjūčio 4 d. Kaunas–Vilnius–Klaipėda kelyje konfliktavo su kitu privažiavusiu vairuotoju, dėl kurio elgesio jis pats iškvietė policijos pareigūnus. Vertinant byloje surinktų rašytinių įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas 2005 m. rugpjūčio 4 d. padarė administracinės teisės pažeidimą kelio Vilnius–Kaunas–Klaipėda 45 km, už ką jam buvo taikyta administracinė nuobauda pagal ATPK 130 straipsnį.

24. Apeliantas neprisipažįsta padaręs administracinės teisės pažeidimą, vertina situaciją kaip konfliktą su privažiavusiu ir chuliganiškai besielgiančiu vairuotoju, tačiau jo nesutikimas nepaneigia administracinės teisės pažeidimo medžiagoje nustatytų aplinkybių ir administracinės teisės pažeidimo pagal ATKP 130 straipsnį padarymo fakto.

25. Ieškovo paaiškinimai ir ieškovo prašymu apklaustų liudytojų T. T., T. T. ir J. T. parodymai apie kitokias automobilio paėmimo aplinkybes pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia. Ieškovo teiginiai, kad administracinės teisės pažeidimo byla ir administracinės teisės pažeidimų registro duomenys buvo suklastoti, atmestini kaip neįrodyti. Apeliacinio skundo teiginys, kad teisė vairuoti iš ieškovo buvo atimta 2003 m. rugpjūčio 20 d., 15 mėnesių laikotarpiui, t. y. 2004 m. lapkričio mėn. jis atgavo teisę vairuoti ir 2005 m. rugpjūčio 4 d. jis turėjo teisę vairuoti, atmestinas kaip neįrodytas. Administracinės teisės pažeidimų registro duomenimis, ieškovui buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones 2004 m. rugsėjo 10 d. 15 mėnesių, t. y. 2005 m. rugpjūčio 4 d. jis neturėjo teisės vairuoti transporto priemonę; registro duomenimis, ieškovas buvo baudžiamas įvairiomis baudomis už vairavimą, kai teisė vairuoti yra atimta 2004 m. gruodžio 14 d., 2005 m. balandžio 1 d., 2005 m. gegužės 24 d., 2005 m. liepos 30 d., 2005 m. rugpjūčio 9 d., 2005 m. rugpjūčio 17 d. ir pan. (1 t., b.l.99-110).

26. Vertinant transporto priemonės nuvežimo teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad administracinės teisės pažeidimo padarymo metu galiojusi ATPK 269 straipsnio 7 dalis nustatė, kad padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso 124¹ straipsnyje (sustojimas ar stovėjimas vietose, kuriose Kelių eismo taisyklės draudžia sustoti ar stovėti, taip pat sustojimas ar stovėjimas nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų), 124² straipsnyje (pavojingas ir chuliganiškas vairavimas), 126 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų), 127 straipsnio pirmojoje ir trečiojoje dalyse (Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą), 128 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti), 129 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neblaivių ar apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmenų, neturinčių teisės vairuoti), 130 straipsnio pirmojoje dalyje (transporto priemonės vairuotojui nepaklusus reikalavimui sustabdyti transporto priemonę arba pasitraukus iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos), 130² straipsnyje (pakartotinis transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų), jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

27. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. nutarimas Nr. 1426 „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 3 straipsnis nustato, kad transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama esant pagrindams, nustatytiems Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 7 dalyje ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo priima policijos pareigūnai.

28. Pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad ieškovas buvo padaręs administracinės teisės pažeidimą, už ką buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas ir jis buvo nubaustas administracine bauda už pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnyje, darytina išvada, kad sprendimas dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo buvo priimtas teisėtai, nepažeidžiant ATPK 296 straipsnio 7 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 1426 „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatų. Pažymėtina, kad ieškovas apie automobilio priverstinio nuvežimo aplinkybes buvo informuotas; jam paminėtos ieškovo pareiškimo tyrimo medžiagos Nr. 28-At-061-05 pagrindu buvo surašytas transporto priemonės nuvežimo protokolas, viena protokolo kopija buvo įteikta A. G.. 2005 m. rugpjūčio 5 d. A. G. nuvykus į automobilių saugojimo aikštelę, jam buvo išrašyta sąskaitą už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą.

29. Ieškovas, nesutikdamas su jam paskirta administracine nuobauda bei su pareigūnų sprendimu dėl priverstinio automobilio nuvežimo, galėjo kreiptis į teismą dėl šių sprendimų panaikinimo. Ieškovas į teismą nesikreipė, todėl turi prisiimti atitinkamus padarinius.

30. Kiti ieškovo nurodyti neteisėti veiksmai – Elektrėnų PK ir Trakų rajono prokuratūros atsisakymas ginti pilietį nuo kriminalinio nusikaltimo (turto prievartavimo). Ieškovas nurodė, kad kreipėsi į policiją dėl ikiteisminio tyrimo dėl automobilio pagrobimo, tačiau negavo rašytinio atsakymo. 2005 m. rugpjūčio viduryje ieškovas kreipėsi į prokuratūrą, tačiau atsakymo taip pat negavo. Ieškovas tai vertina kaip atsisakymą ginti jį nuo nusikaltimo – turto prievartavimo.

31. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad ieškovas 2005 m. rugpjūčio 31 d. buvo pateikęs policijai pareiškimą dėl galimai nusiklastomos veikos. Pateiktos į bylą ieškovo pareiškimo tyrimo medžiagos Nr. 28-At-061-05, kurioje priimtas procesinis sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, duomenimis, ieškovo pareiškimas buvo patikrintas; nenustačius nusikaltimo sudėties buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą; nutarimo kopija buvo išsiųsta į Jungtin Karalystę ieškovo nurodytu adresu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo pareiškimas buvo patikrintas, automobilio nuvežimo aplinkybės buvo išnagrinėtos, ieškovas apie tyrimo rezultatus buvo informuotas. Taip pat sutiktina, kad aplinkybė, jog ieškovas negavo policijos pranešimo ir nutarimo kopijos, nereiškia, kad policija atliko neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu, nes pranešimas apie tyrimo rezultatus buvo siunčiamas ieškovui jo paties nurodytu adresu.

32. Ieškovas taip pat nurodė, kad nesulaukęs pranešimo iš policijos, jis 2005 m. rugpjūčio mėnesio viduryje kreipėsi į prokuratūrą, atsakymo taip pat negavo. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo kreipimosi į Trakų rajono apylinkės prokuratūrą dėl galimai padarytos nusikalstamos veiklos. Generalinės prokuratūros viešojo intereso gynimo skyrius patikrino 2005 metų pareiškimų ir pranešimų apie nusikaltimus registracijos žurnalus ir nustatė, kad jokių duomenų apie A. G. kreipimąsi į prokuratūrą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos registracijos žurnale nėra.

33. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų neteisėtų veiksmų padarymo faktai byloje neįrodyti.

35. Teisėjų kolegija sutinka, kad apeliantas neįrodė ir kitos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – žalos. Ieškovas nurodė, kad negalėdamas grąžinti skolinto automobilio savininkui dėl jo neteisėto sulaikymo, 2005 m. rugsėjo mėnesį buvo priverstas nusipirkti automobilį už 900 GBP (1263 EUR), pats turėjo nuomotis automobilį. Apeliantas reikalauja priteisti iš valstybės negrąžinto automobilio vertę (1263 EUR), 1263 EUR nuostolių už kito automobilio priverstinę nuomą ir po 1263 EUR neturinės žalos atlyginimo už Elektrėnų PK ir Trakų rajono apylinkės prokuratūros atsisakymą ginti ieškovą nuo galimo nusikaltimo – turto prievartavimo. Tačiau byloje nėra įrodymų apie ieškovo patirtus nuostolius; nėra duomenų apie automobilio įsigijimą, automobilio pirkimas neįrodytas jokiais duomenimis. Ieškovo reikalaujamas „ priverstinės nuomos“ mokestis taip pat neįrodytas ir nepagrįstas.

37. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (išskyrus tam tikras išimtis, kai neturtinė žala atlyginama visais atvejais).

38. Apeliantas prašo priteisti neturtinę žalą, tačiau nenurodė jokių faktinių aplinkybių, pagrindžiančių, kad jis patyrė neturtinę žalą. Byloje nėra jokių duomenų apie ieškovo patirtą neturinę žalą – apie jo neigiamus išgyvenimus, sveikatos sutrikimus, patirtus nepatogumus ir pan., atsiradusius dėl automobilio priverstinio nuvežimo.

39. Teisėjų kolegija sprendžia, kad neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju negalimas, nes jokie įstatymai nenustato, kad dėl ilgą laiką trunkančio baudžiamojo proceso jame dalyvaujantiems asmenims gali būti atlyginama neturtinė žala. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų reglamentuota CK 6.272 straipsnyje, kurio 3 dalyje nustatyta, kad be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala. Tačiau ši norma nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, nes joje nustatyta atsakomybė už žalą, padarytą asmeniui, kuriam inicijuotas baudžiamasis procesas, ir tik tam tikrais atvejais (dėl neteisėto nuteisimo, suėmimo ir kt.) (CK 6.272 straipsnio 1 dalis); bei už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą (CK 6.272 straipsnio 2 dalis).

40. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam tikri nepatogumai, sunkumai yra natūralus gyvenimo ir dalyvavimo civilinėje apyvartoje reiškinys ir ne kiekvienas teisės pažeidimas kartu reiškia ir neturtinės žalos padarymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2013). Nagrinėjamoje byloje yra pateiktas medicininis dokumentas, patvirtinantis tam tikrus apelianto sveikatos sutrikimus (? t., b. l. 38). Tačiau teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad apelianto sveikata pablogėjo būtent dėl užsitęsusio baudžiamosios bylos nagrinėjimo, o ne dėl kokių nors kitų priežasčių. Sutiktina, kad dalyvavimas daugybėje teismo posėdžių, procesinių dokumentų ruošimas nukentėjusiajam asmeniui gali sukelti tam tikrų nepatogumų, streso, bet vien šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina, kad apeliantui buvo padaryta neturtinė žala (CPK 185 str.).

42. Teismas kaip savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą konstatavo ieškinio senaties termino praleidimą. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, teismas skaičiavo nuo 2005 m. rugpjūčio 4 d. – automobilio priverstinio nuvežimo dienos.

43. Apeliantas su teismo išvada nesutinka remdamasis CK 1.134 straipsnio nuostata apie tai, kad ieškinio reikalavimams iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams ieškinio senatis netaikytina. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ieškovo ir atsakovės teisinį santykį kaip reikalavimą dėl žalos, padarytos valstybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 str.); ieškovo reikalavimas nėra reikalavimas, atsiradęs iš asmeninių neturtinių santykių; aplinkybė, kad ieškovas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nekeičia šalių teisinių santykių esmės. Teisėjų kolegija sutinka, kad šalių teisiniams santykiams dėl žalos atlyginimo taikytinas sutrumpintas trijų metų ieškinio senaties terminas ( CK 1.125 str. 8 d.). Ieškinys atsakovei pareikštas 2015 m. rugpjūčio 3 d., praleidus sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Kadangi apeliantas šio termino atnaujinti neprašė ir nenurodė jo praleidimo priežasčių, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad tai yra savarankiškas pagrindas atmesti šiuos reikalavimus.

44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvados, kad ieškovas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovės neteisėtų veiksmų, taip pat dalį reikalavimų pareiškė praleidęs ieškinio senaties terminą ir neprašė jo atnaujinti. Tai yra pagrindai atmesti ieškinį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

46. Apeliantas nesumokėjo žyminio mokesčio už ieškinio padavimą, prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo dėl sunkios turinės padėties. 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos buvo suteikta antrinė teisinė pagalba 100 proc., t. y. ieškovas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio už ieškinio padavimą.

47. Ieškovas kreipėsi su apeliaciniu skundu dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo; skundą surašė ir pasirašė pats; apeliantas taip pat prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą. Teismas 2019 m. kovo 4 d. nutartimi priėmė apeliacinį skundą, dėl ieškovo prašymo dėl atkleidimo nuo žyminio mokesčio nepasisakė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, priimdamas apeliacinį skundą, iš esmės šį prašymą patenkino. Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį, asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, bet tik iš dalies. Kadangi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, neįpareigojo ieškovo sumokėti dalies žyminio mokesčio, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje bylos stadijoje būtų neteisinga priteisti iš apelianto dalį mokėtino žyminio už pareikštus reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 3–4 dalys, CKP 3 straipsnio 7 dalis).

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.