- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-16
- Bylos Nr.
- 1A-400-332-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Raimundas Jurgaitis (pirm.), Virginija Žindulienė, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- T. R., R. K.
- Nukentėjusysis
- A. G.
- Advokatai
- Algirdas Zakrasas
Pranešėjas: Raimundas Jurgaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-400-332/2010
Teisėjas: Alfredas Vilbikas Procesinio sprendimo kategorija:
2.4.6., 2.4.7.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2010 m. lapkričio 16 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Raimundo Jurgaičio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. R. ir R. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-09-01 nuosprendžio, kuriuo:
T. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009-08-04 nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausmė.
- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, paskirta subendrinta bausmė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 ir 9 dalimis, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009-09-09 nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė.
Iš T. R. ir R. K. nukentėjusiojo A. G. naudai solidariai priteista 10 Lt žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. R. ir R. K. nuteisti už tai, kad, veikdami kartu bendrais tyčiniais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2009-05-26, nuo 19 iki 19:10 val., (duomenys neskelbtini) geležinkelio stoties teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), iš anksto susitarę ir veikdami kartu, panaudodami fizinį smurtą, t.y. R. K. sugriebus nukentėjusiajam A. G. už peties ir atimant iš rankų mobilaus ryšio telefoną „(duomenys neskelbtini)" bei perduodant T. R. , o R. K. panaudojus fizinį smurtą, siekiant išlaikyti pagrobtą turtą, t.y sugriebus nukentėjusįjį A. G. už peties ir tempiant jį toliau nuo Gubernijos geležinkelio stoties pastato apie 50 metrų tarp 2-ojo ir 3-iojo privažiavimo kelių, T. R. sudavus nukentėjusiajam A. G. 2 kartus į kairę ausį, R. K. sudavus 2 kartus į veido sritį, tuo padarant nukentėjusiajam A. G. kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, t.y. padarant nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė svetimą nukentėjusiajam A. G. priklausantį turtą – 500 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „(duomenys neskelbtini)", 10 Lt vertės telefono SIM kortelę, viso 510 Lt vertės turto. Ši T. R. ir R. K. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.
Be to, R. K. nuteistas už tai, kad 2009-06-04, apie 16 – 18 val., tiksliai nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, nurodydamas liudytojams K. Š. ir A. Š. apklausos metu sakyti, kad jie mobilaus ryšio telefoną „(duomenys neskelbtini)" įsigijo ne iš jo, o iš nepažįstamo asmens, tokiu būdu darė poveikį liudytojams K. Š. ir A. Š. , kad jie ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje dėl mobilaus ryšio telefono „(duomenys neskelbtini)" pagrobimo iš nukentėjusiojo A. G. duotų melagingus parodymus. Ši R. K. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. R. prašo sušvelninti jam skundžiamu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-09-01 nuosprendžiu paskirtą bausmę, taikyti jam amnestiją bei išteisinti R. K. , kuris, anot apelianto, nedalyvavo, darant nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Nurodo kad apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, jog jis (T. R. ) nukentėjusiojo atsiprašė, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo ir kad nusikaltimo padarymo dieną buvo nepilnametis. Pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje metu jis kaltu pilnai prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi. Turi mamą, kuriai reikalinga pagalba namuose, jai trūksta pajamų pragyvenimui. Paleistas iš įkalinimo įstaigos, atlygintų nukentėjusiajam padarytą žalą, toliau tęstų mokslus vakarinėje mokykloje, eitų toliau dirbti į buvusią darbovietę, kurioje dirbo iki Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009-07-08 nuosprendžio.
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-09-01 nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui arba panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo stadijoje baudžiamoji byla buvo tiriama, pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK nuostatas. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas – nevertino ikiteisminio tyrimo pareigūnų padarytų pažeidimų, piktnaudžiaujant užimamomis pareigomis, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė, vadovaudamasis tik kaltinančiais duomenimis, nepašalinęs neaiškumų jo naudai. Tokiu būdu, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 44 str. 5 d. nuostatos.
Žemesnės instancijos teismas
Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuolat skundžiami ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai dėl jų padarytų pažeidimų, tačiau pastarieji nebuvo tinkamai įvertinti. Liudytoja – jo žmona J. K. , nuteistasis T. R. buvo apskundę Šiaulių apskrities VPK (duomenys neskelbtini) tyrėjo Z. S. veiksmus dėl šio daromo spaudimo, kad J. K. ir T. R. jį (R. K. ) apkalbėtų. L. L. S., jo žmonos motina, teismui nurodė, kad tas pats tyrėjas Z. S. yra jai sakęs, kad, jei ne šioje, tai kitoje byloje jis (R. K. ) vis tiek sėdės. Minėtas tyrėjas Z. S. , pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 186 str. nuostatas, pirmą kartą apklausinėjo jo žmoną, kuri tada dar buvo nepilnametė ir jai prigrasino, kad, jei ji nerašys taip, kaip jis diktuoja, jo (R. K. ) nepaleis iš areštinės.
Nukentėjusiojo A. G. parodymai nėra nuoseklūs, nukentėjusysis teisme nedalyvavo, nors jo dalyvavimas yra būtinas.
Liudytoja A. G. teisme neparodė taip, kaip nurodyta nuosprendyje. Liudytoja parodė, kad jos vyras su sūnumi (nukentėjusiuoju) buvo nuvažiavę iki (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos ieškoti sūnaus užpuolikų, atėmusių iš jo mobilaus ryšio telefoną. Sūnui būnant užsienyje, A. G. su sūnumi apie bylą nekalbėjo, kalbėjo tik apie pamestus dokumentus. Jai yra žinomos tik kai kurios pirminės sūnaus apklausos detalės – tada sūnus užpuolikų įvardinti negalėjo, o aplinkybė, kad nukentėjusysis jį (R. K. ) pažino, yra išgalvota, nes jei tai būtų buvę tiesa, jau tada, kai nukentėjusysis pasiskundė tėvams dėl iš jo atimto mobiliojo ryšio telefono, būtų kartu su tėvu atvykę pas jį (R. K. ) į namus.
Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo bandoma išaiškinti T. R. nurodyto plėšimo bendrininko, kurį T. R. įvardino „Sraigiu“.
Teismo posėdyje apeliantai ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų T. R. ir R. K. apeliaciniai skundai atmestini.
Apylinkės teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo R. K. nusikalstamus veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d., byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas.
Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis A. G. bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo apklaustas, kadangi jis bylos nagrinėjimo metu buvo išvykęs į užsienį. Siekiant apklausti nukentėjusįjį teisiamajame posėdyje, bylos nagrinėjimo metu buvo padarytos trys pertraukos, bylos nagrinėjimas buvo atidedamas, siekiant susisiekti su A. G. , nukentėjusysis buvo ieškomas, tačiau, nepavykus nukentėjusiojo surasti ir apklausti teisiamajame posėdyje, apylinkės teismas pagrįstai nusprendė bylą nagrinėti, nukentėjusiajam nedalyvaujant, vadovaudamasis kitais byloje surinktais įrodymais. Surinktų parodymų patikrinimui apylinkės teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d., teisiamojo posėdžio metu perskaitė nukentėjusiojo A. G. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams R. P. ir Z. S. duotus parodymus. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu A. G. nurodė, kad jį apiplėšė nepažįstami vaikinai, vėliau apklausiamas jau nurodė, kad jį apiplėšė būtent R. K. su T. R. . Tokie nukentėjusiojo parodymų pasikeitimai pagrįsti logišku paties nukentėjusiojo paaiškinimu, jog iškart po įvykio jis buvo išsigandęs, bijojo būti R. K. ir T. R. sumuštas, todėl nuslėpė kaltininkų pavardes.
Žemesnės instancijos teismas
Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja tyrėja R. P. parodė, kad apklausos ikiteisminio tyrimo metu A. G. nurodė, jog 2009-05-26 R. K. jam atsiuntė SMS žinutę, pasiūlė susitikti. Susitikus, R. K. su T. R. geriant alų, tarp pastarųjų ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas, R. K. atėmė iš nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną, mušė. Taip pat teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytoju tyrėjas Z. S. parodė, kad nukentėjusysis apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog du nepažįstami vaikinai jį užpuolė, siūlė išgerti alaus, tačiau, jam atsisakius, atėmė mobilaus ryšio telefoną ir pradėjo jį mušti.
Nukentėjusiojo parodymus tvirtina ir nuteistojo T. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti išsamūs parodymai, kuriais jis parodė, kad kartu su R. K. , panaudodami nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, pagrobė iš A. G. mobilaus ryšio telefoną. Nors papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu, priešingai nei pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis T. R. davė kitokius parodymus, nurodydamas, kad plėšimą A. G. atžvilgiu įvykdė ne su R. K. , o su kitu bendrininku – „Sraigiumi“, tačiau jis nenurodė nei minėto bendrininko vardo, pavardės, todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi pirminiais nuteistojo T. R. parodymais, tuo labiau, kad pastaruosius patvirtina tiek paties nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, tiek aukščiau minėtų liudytojų parodymai. Nukentėjusiojo A. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus taip pat patvirtina teisiamojo posėdžio metu liudytojos A. M. duoti parodymai, kuriais ji parodė, kad po įvykio į (duomenys neskelbtini) geležinkelio stoties pastatą atbėgęs A. G. buvo išsigandęs, sakėsi, kad jį vijosi užpuolikai, kurie atėmė iš jo mobiliojo ryšio telefoną.
Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose užfiksuota, jog A. G. atpažino R. K. , kaip kartu su T. R. įvykdžiusį plėšimą jo atžvilgiu. Savo parodymų A. G. laikėsi ir akistatų su R. K. ir T. R. metu, kur R. K. ir T. R. turėjo galimybę užduoti nukentėjusiajam klausimus bei šalinti parodymuose esančius prieštaravimus. Be to, tai, kad R. K. dalyvavo, vykdant plėšimą, patvirtina ir liudytojų K. Š. bei A. Š. parodymai, iš kurių matyti, kad jie atpažino R. K. , kaip asmenį, pardavusį jiems iš A. G. pagrobtą mobilaus ryšio telefoną „LG KU 580“ ir prašiusį jų duoti melagingus parodymus, t.y. nesakyti, kad minėtą mobilaus ryšio telefoną įsigijo iš jo.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nurodant, kad jį apiplėšė R. K. su T. R. , yra teisingi, patikimi, abejoti nukentėjusiojo parodymais, vertinant juos kitų įrodymų kontekste, nėra pagrindo.
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. ginčija nuosprendyje aptartus liudytojos A. G. teisme duotus parodymus, nurodydamas, kad liudytoja parodė kitaip, nei skundžiamame nuosprendyje išdėstė apylinkės teismas, t.y. apeliantas tvirtina, kad liudytoja A. G. parodė, jog jos vyras su sūnumi – nukentėjusiuoju A. G. po įvykio ieškojo nepažįstamų asmenų užpuolikų – antraip, jei A. G. būtų jį, R. K. , pažinęs, būtų nuvykę su tėvu tiesiai pas jį. Apeliantas taip pat tvirtina, kad liudytoja A. G. parodė, jog sūnus A. G. , būdamas užsienyje, jai nenurodė užpuolikų pavardžių, jų nežinojo. Atsakant į šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad liudytojos A. G. teisme duoti parodymai yra užfiksuoti teisiamojo posėdžio protokole, jokių pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų liudytojos A. G. parodymų nepateikta, protokole užfiksuotų liudytojos A. G. parodymų esmė perkelta į nuosprendį, atitinka protokole užfiksuotuosius. Iš jų matyti, kad sūnus jai sakė, jog pažintų užpuolikus iš matymo, dėl ko iš karto po įvykio sūnus kartu su tėvu ir policijos pareigūnais išvyko ieškoti galimų įtariamųjų. Esant išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad pagrindo abejoti skundžiamame nuosprendyje išdėstytų liudytojos A. G. parodymų teisingumu, nėra, o aplinkybė, kad sūnus A. G. sakė užpuolikų nepažinojęs, nors, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad jį užpuolė ir apiplėšė T. R. su R. K. , nesudaro pagrindo abejoti visų kitų byloje surinktų įrodymų patikimumu dėl R. K. kaltės, įvykdant plėšimą, tuo labiau, kad, kaip nustatyta bylos duomenimis, nukentėjusysis nurodė, jog vengė sakyti jį užpuolusių asmenų vardus ir pavardes, kadangi iš pradžių jų bijojo.
Apeliaciniame skunde nuteistasis R. K. nurodo pirmosios instancijos teismą buvus šališką, neįvertinus Šiaulių apskrities VPK (duomenys neskelbtini) tyrėjo Z. S. pažeidimų, t.y to, kad šis pareigūnas, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, darė spaudimą liudytojoms J. K. (N.), L. S. bei nuteistajam T. R. , kad šie duotų parodymus prieš jį (R. K. ). Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, rodančių teismo šališkumą, taip pat nėra ir duomenų, pagrindžiančių nuteistojo R. K. apeliacinio skundo teiginius dėl Šiaulių apskrities VPK (duomenys neskelbtini) tyrėjo Z. S. neva, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, darytų pažeidimų – liudytojų bei nuteistojo T. R. ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų protokoluose nėra užfiksuota jokių apklaustųjų asmenų pastabų dėl surašytų protokolų, protokoluose užfiksuotų parodymų teisingumas patvirtintas pačių apklaustųjų prierašais, teisiamojo posėdžio metu apklaustas Z. S. parodė, kad visi tyrėjų veiksmai ikiteisminio tyrimo metu buvo teisėti, jis pats jokio spaudimo apklausiamiems asmenims nedarė, todėl, esant išdėstytoms aplinkybėms, minėti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno Z. S. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, laikytini deklaratyviais teiginiais ir atmestini, kaip nepagrįsti.
Įvertinus aukščiau nurodytus ir kitus apylinkės teismo ištirtus įrodymus, kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl R. K. kaltės, įvykdžius A. G. turto plėšimą kartu su T. R. , yra teisingos, pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes.
Paskirdamas nuteistajam T. R. bausmę už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str. Skiriant bausmę, atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį ir stadiją – padarytas apysunkis (Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., 11 str. 4 d.) nusikaltimas, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus – nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, nuteistajam suvokiant visas daromos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, numatant pavojingus padarinius ir jų siekiant, įstatymo ginamą vertybę, kilusias pasekmes, nuteistojo asmenybę – T. R. nusikaltimą padarė, būdamas recidyvistas, nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje. Atsižvelgęs į visas išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam artimą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytam minimaliam laisvės atėmimo bausmės dydžiui bausmę.
Apeliaciniame skunde nuteistasis T. R. nurodo, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis nukentėjusiojo atsiprašė, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad viena iš aplinkybių, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę, yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-94/2010, 2K-38/2009, 2K-259/2009).
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistasis T. R. keitė savo parodymus, ginčijo esmines bylos aplinkybes, nuslėpdamas bendrininkavimo darant nusikalstamą veiką kartu su R. K. faktą, duomenų, kad būtų nukentėjusiojo A. G. atsiprašęs dėl padaryto nusikaltimo, byloje nėra, taigi T. R. parodymų negalima vertinti kaip nuoširdaus prisipažinimo, o jo elgesio – kaip gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino T. R. Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kitos apelianto nurodytos aplinkybės, kad turi mamą, kuriai reikalinga pagalba namuose ir kuriai trūksta pajamų pragyvenimui, taip pat, kad paleistas iš įkalinimo įstaigos atlygintų nukentėjusiajam padarytą žalą, toliau tęstų mokslus, eitų toliau dirbti į buvusią darbovietę, vertinant kartu su visuma aukščiau išdėstytų aplinkybių nesudaro pagrindo švelninti T. R. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą pagrįstą bausmę.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Nuteistųjų T. R. ir R. K. apeliacinius skundus atmesti.