- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-07
- Bylos Nr.
- 2A-1485-258/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20399-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Rita Kisielienė, Andrius Verikas
- Ieškovas
- D. L. V.
- Trečiasis asmuo
- R. V.
- Atsakovas
- AB SEB bankui
- Kategorijos
- 2.1.17.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės D. L. V. apeliacinį skundą ir trečiojo asmens R. V. prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. L. V. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kurioje trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje R. V., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje antstolis R. B., notarė R. B..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti atsakovo atliktą vienašalį Kredito sutarties Nr. 0350818071542-57 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nutraukimą, panaikinti 33 899,24 Eur išieškojimą prieš terminą iš įkeisto turto, panaikinti 2014-12-10 išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 14-7276, sprendimui įsiteisėjus įpareigoti atsakovą sudaryti naują kredito grąžinimo grafiką pagal pagrindinės sutarties sąlygas.Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas, vienašališkai nutraukdamas Kredito sutartį, pažeidė CK 6.209 straipsnio 3 dalies nuostatas, Sutartį nutraukė dėl neesminio pažeidimo - pradelsta skola buvo tik 2332,85 Eur, o galutinis grąžinimo terminas (2016-11-25) nebuvo praleistas. Skolos likutis iki 2015-01-19 – 29 264,70 Eur, nuo 2008-05-08 sumokėta 8583,36 Eur įmokų, paskutinė įmoka 2015-01-16, per 11 mėnesių sumokėta 2301,69 Eur. Ieškinyje pažymėta, kad sutartinių įsipareigojimų ieškovė ir jos sutuoktinis - trečiasis asmuo R. V. negalėjo vykdyti dėl susiklosčiusių aplinkybių: trečiasis asmuo, dirbantis pensininkas, laikinai buvo netekęs darbo, todėl už ieškovę, kuri yra neįgali, negalėjo tinkamai vykdyti įsipareigojimų Bankui. Ieškinyje teigiama, kad trečiasis asmuo dirba, dirbs ateityje, todėl sutartiniai įsipareigojimai bus vykdomi. Pasak ieškovės, Bankas nesąžiningai, piktnaudžiaudamas savo kaip stipresnės sandorio šalies padėtimi, pareikalavo nuo 2015-01-21 mokėti 100 Eur didesnes įmokas. Ieškinyje nurodyta, kad Sutarties nutraukimas prieš terminą, reikalaujant grąžinti visą kreditą, palūkanas ir kitus Sutartyje numatytus mokėjimus, yra nesąžiningas vartotojo atžvilgiu, todėl pripažintinas negaliojančiu. Ieškinyje taip pat teigiama, kad ieškovė, trečiasis asmuo yra pajėgūs grąžinti 31 597,55 Eur kredito skolą iki 2033-03-25, mokėdami kas mėnesį po 177 Eur su dabartinėmis 2016 m. palūkanomis – 1,75 proc. Atsiliepime į ieškinį atsakovas AB SEB bankas nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodyta, kad 2008-05-08 Kredito sutartis sudaryta laisva šalių valia, ieškovė neginčija Sutarties sąlygų ir skolos dydžio. Atsiliepime pažymėta, kad nors ieškovė nurodo, jog Sutartis nutraukta dėl neesminio pažeidimo, t. y. 1024,24 Eur dydžio pradelstų mokėjimų, tačiau pradelsti mokėjimai buvo kur kas didesni. Po įmokos, sumokėtos 2013-09-24, iki Sutarties nutraukimo kredito gavėjai neatliko jokių mokėjimų. 2014-09-01 raštu Bankas kredito gavėjus įspėjo, kad iki 2014-10-02 nepadengus 3505,96 Eur pradelstų mokėjimų, Bankas Sutartį laikys nutraukta nuo 2014-10-02. Pradelstų mokėjimų suma Sutarties nutraukimo dieną buvo dar didesnė: pradelsta grąžintino kredito suma – 1843,92 Eur, pradelsta sumokėti palūkanų suma – 1391,45 Eur, delspinigiai – 616,81 Eur, iš viso pradelsta suma – 3852,18 Eur. Nutraukęs Sutartį, atsakovas sustabdė sutartinių palūkanų ir netesybų skaičiavimą. Po Sutarties nutraukimo kredito gavėjai, kurie nuo 2013-09-24 iki 2014-10-22 visiškai nevykdė prievolių, atliko mokėjimus, kuriais sumažino skolą, tačiau pradelstų įsipareigojimų nepadengė. Nuo 2015-10-14 jokie mokėjimai neatliekami. Atsakovas kredito gavėjams 2014-06-17 siuntė įspėjimą dėl pradelstų mokėjimų. Per įspėjime nurodytą terminą pradelsti mokėjimai nebuvo padengti, todėl atsakovas 2014-09-01 išsiuntė dar vieną įspėjimą, nustatydamas protingą – 30 dienų – terminą pradelstiems mokėjimams padengti. Be to, šiame įspėjime atsakovas nurodė sutartinių įsipareigojimų pažeidimų nepašalinimo per nustatytą terminą pasekmes – Sutartis bus laikoma nutraukta. Tokia teisė kreditoriui suteikta ir Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies 4 punkte, CK 6.217 straipsnio 1 dalyje.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad pagal ginčo šalių sudarytos kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punkto nuostatas atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, įspėjęs kredito gavėją prieš 15 kalendorinių dienų. Sutarties bendrosios dalies 12 punkte nustatyta, kad visi pranešimai ir kitas šalių susirašinėjimas įteikiami šaliai pasirašytinai arba siunčiami paštu arba faksu, jeigu sutartyje nenurodyta kitaip. Laikoma, kad paskutiniu atsakovui žinomu kredito gavėjo adresu išsiųstus dokumentus kredito gavėjas gavo trečią darbo dieną, einančią po tos, kurią kredito gavėjui siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, 2014-09-01 Įspėjimą dėl Kredito sutarties nutraukimo atsakovas kredito gavėjams išsiuntė registruotąja pašto siunta jų gyvenamosios vietos adresu, ir šis įspėjimas 2014-09-04 buvo įteiktas asmeniškai trečiajam asmeniui R. V., kuris, būdamas šeimos narys, priėmė ir ieškovei skirtą pašto siuntą (b. l. 71-72). Toks įteikimas, vadovaujantis CPK 123 straipsnio 3, 5 dalių nuostatomis, laikytinas tinkamu, todėl ieškovės argumentus, kad ji nebuvo įspėta apie vienašalį kredito sutarties nutraukimą, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas sprendė, kad prieš siunčiant įspėjimą apie kredito sutarties nutraukimą nuo 2014-09-01, kredito gavėjai 2014-06-17 jau buvo įspėti, kad atsakovas svarstys sutarties nutraukimo klausimą, jeigu per nustatytą papildomą terminą nebus padengti pradelsti mokėjimai. Šis įspėjimas ieškovei, trečiajam asmeniui buvo įteiktas tinkamai (b. l. 69, 70).Teismas konstatavo, kad nuo 2013-09-24 iki Kredito sutarties nutraukimo 2014-10-02 kredito gavėjai apskritai nemokėjo įmokų atsakovui, banko sąskaitoje mokėjimų dieną nebuvo sukaupiama suma, reikalinga kreditui grąžinti ir palūkanoms sumokėti pagal grafiką (b. l. 74-75, 77). Ieškovė, trečiasis asmuo, kaip kredito gavėjai, visiškai nevykdė Kredito sutarties bendrosios dalies 4.1, 4.4 punktuose įtvirtintų įsipareigojimų, kurie pagal sutarties 5.2.1 punkto nuostatas laikytini esminiais. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad sutartinės prievolės nebuvo vykdomos daugiau kaip metus. Gavę banko 2014-06-17 įspėjimą dėl galimo Kredito sutarties nutraukimo, kuriame nurodyta 2558,83 Eur dydžio pradelsta suma, taip pat 2014-09-01 įspėjimą dėl Kredito sutarties nutraukimo, kuriame nurodyta 3505,96 Eur dydžio pradelsta suma (b. l. 69-70; 71-72), kredito gavėjai susikaupusios skolos per suteiktus papildomus terminus nesumokėjo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad, gavę nurodytus įspėjimus, jie būtų kreipęsi į Banką dėl ilgesnių terminų skolai sumokėti nustatymo ar skolos mokėjimo išdėstymo.Teismas nustatė, kad kredito gavėjai su mokumo sunkumais buvo susidūrę jau 2011 m., dėl to 2012-01-13 Susitarimu Nr. 1 Kredito sutartis buvo pakeista, suteikiant papildomai 3250 Eur sumą, skirtą pradelstoms įmokoms ir palūkanoms sumokėti, be to, šiuo Susitarimu, 8 mėnesiams buvo atidėtas kredito sumos grąžinimas (b. l. 61-64). Kitais dviem Susitarimais (2012-04-11 ir 2013-05-03) Kredito sutartis buvo keista, siekiant atsižvelgti į kredito gavėjų interesus (b. l. 65-66, 67-68). Taigi sutarties galiojimo metu kredito gavėjams neišgalint tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų, bankas bendradarbiavo su jais, suteikė pakankamai laiko finansinėms problemoms spręsti. 2013 m. kredito gavėjams ėmus nevykdyti sutartinių įsipareigojimų, bankas nesiekė kuo greičiau pasinaudoti sutartyje įtvirtinta teise vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą: nuo 2013-09-24 negaudamas nė dalies įmokų, apie galimas sutartinių įsipareigojimų nevykdymo pasekmes kredito gavėjus įspėjo 2014-06-17, nustatydamas vieno mėnesio terminą pradelstoms sumoms sumokėti.Išanalizavęs šalių pateiktus rašytinius įrodymus teismas padarė išvadą, kad ieškovė, trečiasis asmuo Kredito sutarties pažeidimų nepašalino per daugiau nei metų laikotarpį po sutarties nutraukimo, nes po Sutarties nutraukimo sumokėjo iš viso 2301,69 Eur sumą, kai tuo tarpu pradelstų įsipareigojimų suma Sutarties nutraukimo dieną (2014-10-02) buvo 3852,18 Eur.Teismas taip pat nurodė, kad patenkinus ieškinį ir atkūrus sutarties galiojimą, ieškovė, trečiasis asmuo, turėtų ne tik sumokėti likusią skolą, apskaičiuotą iki sutarties nutraukimo 2014-10-02, bet ir įmokas, kurios turėjo būti sumokėtos pagal sutartį laikotarpiu nuo sutarties nutraukimo 2014-10-02 iki teismo sprendimo atkurti sutarties galiojimą, t. y. už daugiau kaip dvejus metus. Trečiasis asmuo R. V. nuo 2016-01-01 gauna 160,89 Eur dydžio senatvės pensiją, taip pat darbo užmokestį UAB „AVA statyba“ (b. l. 137-139, 147-148, 156). Trečiasis asmuo teismo proceso metu nurodė, kad gauna apie 445 Eur dydžio darbo užmokestį ir dar apie 200 Eur pagal atlikto darbo rezultatus, tačiau teismui pateiktuose Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenyse nurodoma gerokai mažesnė darbo užmokesčio suma. Ieškovė gauna apie 180 Eur dydžio netekto darbingumo pensiją. Teismo posėdyje, paklausti, ar galėtų sumokėti susikaupusią skolą ir kartu mokėti einamąsias įmokas, ieškovė, trečiasis asmuo nurodė, kad suma, kurią jie išgalėtų mokėti kas mėnesį – 177 Eur, taip pat sumokėtų sukauptą skolai grąžinti 600 Eur sumą. Lyginant apie 6152 Eur dydžio pradelstą sumą su trečiojo asmens nurodyta 600 Eur suma, sukaupta skolai grąžinti, ši suma yra pernelyg maža. Atnaujinus Sutarties galiojimą, kredito gavėjams sumokėjus 600 Eur skolos ir mokant kas mėnesį po 177 Eur, pradelsti mokėjimai būtų padengti ne greičiau nei per 30 mėnesių, tuo tarpu kasmėnesinės įmokos nebūtų mokamos, vėl kauptųsi skola.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai
Apeliantė (ieškovė) D. L. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia argumentais: Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neapgynė apeliantės kaip vartotojos teisių bei viešo intereso. Atsakovas kredito sutartimi 2008-05-08 įsipareigojo suteikti būsto kreditą 31 937,75 Eur ir skaičiavo palūkanas nuo šios sumos iki 2012-04-11. Atsakovui atiteko permokėtos apeliantės palūkanos už neišmokėtą kredito dalį sumoje 1869,87 Eur pagal metines palūkanas 5,5610 proc. (palūkanos keistos 2013-05-08 susitarimu į 3,65 proc.). Per metus nuskaičiuota apie 103,96 Eur, per 4 metus 415,84 Eur ir per 3 metus pastaruosius metus po 68,25 Eur. Kadangi apeliantė permokėjo 620,59 Eur suma, ši sumokėta suma laikytina kaip grąžinta būsto kredito skola. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai pripažino atsakovo argumentus, kad bankas negalėjo tikėtis jog nenutraukus vartojimo kredito sutarties kredito gavėjai turės realių galimybių padengti pradelstą mokėjimą. Pažymi, kad apeliantė yra moki ir pasirengusi mokėti įmokas pagal grafiką. Atsakovo kredito sutarties sąlygos susiklostė dėl nesąžiningų atsakovo darbuotojų veiksmų, siekiant įkeisto turto išieškojimo priverstine tvarka. Apeliantės manymu, ieškinys turi būti tenkintas, sutarties sąlygos keistinos į sąžiningas ir apeliantei priimtinas sąlygas, suteikiant teisę apeliantei tęsti skolos dėl būsto renovacijos grąžinimą mėnesinėmis įmokomis. Trečiasis asmuo R. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį teismas priėmė kaip prisidėjimą prie apeliacinio skundo. Atsiliepimu trečiasis asmuo prašo ieškinį tenkinti, bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsiliepime nurodo analogiškus argumentus kaip ir ieškovė. Atsakovas AB SEB bankas apeliacinį skundą prašo atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia tokius argumentus: Atsakovas kategoriškai nesutinka su apeliantės kaltinimais ir palaiko skundžiamo sprendimo argumentus dėl to, jog Kreditavimo sutartis iš atsakovo pusės buvo nutraukta laikantis joje numatytos procedūros ir esant tam nustatytiems pagrindams. Apie galimą kredito sutarties nutraukimą apeliantė ir trečiasis asmuo buvo įspėti net du kartus, kiekvieną kartą duodant po 30 (trisdešimt) — dvigubai ilgesnį — terminą likviduoti įsiskolinimus. Abu pranešimai įteikti asmeniškai, tačiau sutartinių įsipareigojimų vykdymo esminiai pažeidimai nebuvo pašalinti. Kaip teisingai konstatavo ir kasacinio teismo praktikos taisykles pritaikė teismas, įmokų pagal kreditavimo sutartį nesumokėjimas yra esminis, o ne formalus pažeidimas, įgalinantis kreditorių vienašališkai nutraukti sutartį ir kreiptis dėl skolos išieškojimo. Todėl Kredito sutarties nutraukimas buvo sutartyje numatyta, teisiškai ir ekonomiškai pagrįsta apeliantės veiksmų (neveikimo) pasekmė. Pasisakydamas dėl apeliantės teiginių, kad atsakovas dėl savo nesąžiningų darbuotojų klaidų išpūtė momentinį skolos dydį iki 3505,85 Eur bei dėl įmokų sustabdymo nurodė, kad tokie apeliantės teiginiai laikytini asmenine proceso šalies nuomone, kadangi yra neįrodyti, todėl vertintini kritiškai. Atmestini apeliacinio skundo fragmentiniai teiginiai apie atsakovo nebendradarbiavimą ir nesąžiningumą vykdant sutartį su apeliante. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą visiškai pagrįstai nustatė nesant tokio elgesio įrodymų. Priešingai, apeliantei susidūrus su mokumo problemomis ir pradėjus netinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, atsakovas net 3 (tris) kartus sutiko pakeisti (padaryti palankesnes apeliantei ir trečiajam asmeniui) Kredito sutarties sąlygas, atidėdamas suteikto ir išmokėto kredito dalių grąžinimo pradžios ir pabaigos datas. Taip pat kreditorius net du kartus įspėjo kredito gavėjus apie netinkamai vykdomus įsipareigojimus ir davė ilgesnius nei nustatytieji sutartyje terminus pažeidimams ištaisyti. Apeliaciniu skundu yra nepagrįstai prašoma teismo pažeisti sutarties laisvės principą (CK 6.156 str.) ir įpareigoti banką atnaujinti kredito sutartį su apeliante. Toks reikalavimas negali būti tenkinamas, kadangi sutarties šalis, esant kitos šalies padarytam esminiam sutarties pažeidimui, ne tik yra laisva pasirinkti, ar toliau sutartinius santykius tęsti, ar juos nutraukti - sutarties šalių autonomijos principas lemia, kad kreditorius laisvas apsispręsti, ar nori pakeisti sutartį ar likti sutartiniuose santykiuose su kita šalimi. Analogiškai sutarties šalis negali būti įpareigota pakartotinai sudaryti jau nutrauktus dėl kitos šalies pažeidimo sutartinius santykius sau nenaudingomis sąlygomis. Akivaizdu, kad nuo kredito sutarties nutraukimo dienos, t. y. 2014-10-02 iki šios dienos jau praėjo beveik 2,5 metų. Per tą laiką nevykdytas kredito ir palūkanų mokėjimo grafikas, priverstine tvarka skola taip pat neišieškota bei po Kredito sutarties dengimo buvo gautos sumos skolai dengti, net artimai nepadengiančios per tą 2,5 metų laikotarpį susidarančios sumos, jei Kredito sutartis ir kredito dalių grąžinimo grafikai galiotų - į tai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas. Pagal apeliacinio skundo argumentavimą galima daryti išvadą, jog apeliantė prašo teismo ne tik atnaujinti Kredito sutarties galiojimą, bet ir pakeisti sutarties sąlygas, nustatant kredito įmokų mokėjimo grafiką (įmokų dydžius ir banko maržą) palankiomis apeliantei sumomis.
Apeliantė nesikreipė į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo tapus sunkiau vykdyti sutartį apeliantei dėl jos finansinius sunkumus sukėlusių aplinkybių, kaip to reikalautų CK 6.223 str. 3 d., atitinkamai dėl procedūrinių kliūčių savo reikalavimą teisme pakeisti sutarties sąlygas reiškia nekorektiškai.
Ginčijamame sprendime teismas išsamiai išnagrinėjo Kredito sutarties sąlygų, įtvirtinančių vienašalio sutarties nutraukimo teisę ir tvarką, atitiktį vartojimo sutartinių santykių teisės normoms ir nustatė, jog atsakovas apeliantės teisių ir/ar vartojimo teisinių santykių teisės normų nepažeidė ir apeliantės atžvilgiu elgėsi sąžiningai. Apeliaciniame skunde nenurodyta tokios išvados neteisingumą pagrindžiančių aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesinius dokumentuose, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė pateikė naujus įrodymus – trečiojo asmens sąskaitų išrašus ir 2017-01-14 banko sąskaitos ir jos valdymo sutartį. Pagal CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliantė nenurodė jokių priežasčių, kodėl pastarieji įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į sąskaitų išrašų datas, nėra pagrindo spręsti, jog apeliantė neturėjo galimybių pateikti šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismui. Tuo tarpu, kokias aplinkybes pagrindžia banko sąskaitos ir jos valdymo sutartis apeliantė nepaaiškina. Dėl šių priežasčių teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, pastaruosius įrodymus atsisako priimti.Bylos duomenimis, apeliantė kreipėsi į teismą, nesutikdama su kreditavimo sutarties nutraukimu ir prašydama panaikinti kredito sutarties prieš terminą nutraukimą, panaikinti 33 899,24 Eur išieškojimą prieš terminą iš įkeisto turto, panaikinti 2014-12-10 išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 14-7276, sprendimui įsiteisėjus įpareigoti atsakovą sudaryti naują kredito grąžinimo grafiką pagal pagrindinės sutarties sąlygas. Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškinį atmetė, pripažinęs pagrįstu kreditavimo sutarties nutraukimą. Apeliantė ir trečiasis asmuo su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo panaikinti šį sprendimą ir tenkinti visus ieškinio reikalavimus.Nutraukiant sutartį vienašališkai, svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Bendrieji sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami CK 6.217 straipsnio 1 dalyje. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališko jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus sutarties nutraukimą kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2016).Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad pagal ginčo šalių sudarytos Kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punkto nuostatas atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti Sutartį, įspėjęs kredito gavėją prieš 15 kalendorinių dienų, jeigu kredito laikotarpiu Kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Esminiais sutarties pažeidimais laikomi Kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas numatytas 4.1-4.10 punkte (5.2.1.). Šiuose punktuose įtvirtinta Kredito gavėjo pareiga laiku ir sutartyje įtvirtintais terminais mokėti įmokas, o už uždelstas dienas mokėti palūkanas. Sutarties Bendrosios dalies 12 punkte nustatyta, kad visi pranešimai ir kitas šalių susirašinėjimas įteikiami šaliai pasirašytinai arba siunčiami paštu arba faksu, jeigu Sutartyje nenurodyta kitaip. Laikoma, kad paskutiniu Bankui žinomu kredito gavėjo adresu išsiųstus dokumentus kredito gavėjas gavo trečią darbo dieną, einančią po tos, kurią Bankas kredito gavėjui siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei. Atsakovas dar 2014-06-17 išsiuntė įspėjimą, nurodydamas, kad atsakovas svarstys sutarties nutraukimo klausimą, jeigu per nustatytą papildomą terminą nebus padengti pradelsti mokėjimai (b. l. 69, 70). 2014-09-01 kredito gavėjams išsiuntė įspėjimą dėl Kredito sutarties nutraukimo registruotąja pašto siunta jų gyvenamosios vietos adresu, nurodydamas 30 dienų terminą pradelstiems mokėjimams padengti, šis įspėjimas buvo įteiktas 2014-09-04 asmeniškai trečiajam asmeniui R. V.. Įspėjime atsakovas nurodė, kad tuo atveju, jeigu pradelstų įmokų suma nebus sumokėta iki 2014-10-02, sutartis bus laikoma nutraukta 2014-10-02 ir skolos išieškojimas bus vykdomas įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo atveju sutartyje įtvirtintas 15 dienų terminas nebuvo pažeistas. Priešingai, kaip pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, šalys informuoti apie kredito sutarties nutraukimą tuo atveju jei nebus pašalinti sutarties pažeidimai, anksčiau, nei Sutartyje sulygtas 15 kalendorinių dienų terminas. Tačiau apeliantė įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį neįvykdė.Atsakovo 2014 m. rugsėjo 1 d. pranešimo apie kreditavimo sutarties nutraukimą momentu apeliantės skola buvo 3 505,96 Eur. Nuo 2013-09-24 iki Kredito sutarties nutraukimo (2014-10-02) kredito gavėjai nebuvo įmokėję jokių įmokų. Vienašališko kredito sutarties dieną (2010-10-02) pradelsta suma buvo 3 852,18 Eur, o visa skolos suma pagal kredito sutartį siekė 33 850,88 Eur (apie 11 proc. visos kredito sumos be palūkanų). Nors apeliantė teigė, kad ji visuomet siekė tęsti sutarties vykdymą ir dėl atsakovo nenoro bendradarbiauti sutartis buvo nepagrįstai nutraukta, tačiau šiuos apeliantės argumentus paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei pateikti rašytiniai įrodymai. Kredito gavėjams apeliantei ir trečiajam asmeniui susidūrus su mokumo problemomis atsakovas sutiko 3 kartus pakeisti sutarties sąlygas (2012-01-13, 2012-04-11, 2013-05-08) koreguojant kredito grąžinimo grafiką. Tačiau nepaisant šių sutarties pakeitimų apeliantei naudingesnėmis sąlygomis, įsipareigojimai nebuvo tinkamai vykdomi ir toliau. Netgi po sutarties nutraukimo, kai atsakovas kreipėsi į notarą dėl vykdomojo rašto išdavimo, gavęs apeliantės pretenziją bei atsakydamas į šią pretenziją 2015-01-21 rašte nurodė, kad kredito sutarties atnaujinimo arba taikos sutarties sudarymo galimybę svarstytų tik su sąlyga, jeigu apeliantė ir trečiasis asmuo 6 mėnesius iš eilės tą pačią mėnesio dieną mokės ne mažesnes nei 270 Eur įmokas. Tačiau apeliantei šios sąlygos nebuvo priimtinos. Visos šios aplinkybės tik patvirtina, kad atsakovas bendradarbiavo ir siekė išsaugoti sutartį. Kreditavimo sutartis buvo nutraukta dėl sutarties esminių sąlygų pažeidimo - kreditavimo sutarties nuolatinio ir ilgalaikio mokėjimo terminų praleidimo, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu.Nuolatinis prievoles pažeidžiantis kredito gavėjos elgesys sudarė pagrindą atsakovui nesitikėti, jog sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Be kita ko, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu buvo nustatyta, kad atnaujinus sutarties galiojimą, apeliantei ir trečiajam asmeniui tektų sumokėti kredito įmokų ir palūkanų skolą nuo sutarties nutraukimo iki jos galiojimo atnaujinimo, o tai sudarytų 6152 Eur dydžio skolą ir dar reikėtų mokėti einamąsias kasmėnesines įmokas. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ši suma yra neabejotinai dar padidėjusi. Apeliantė patvirtino, kad yra sukaupusi 600 Eur sumą, o apeliantės ir trečiojo asmens gaunamos pajamos nėra didelės. Abiejų gaunamos pajamos sudaro 995 Eur. Apeliantė ir trečiasis asmuo nurodė, kad pajėgūs mokėti tik 177 Eur per mėnesį. Šių aplinkybių pagrindu, darytina išvada, kad net ir atnaujinus kredito sutartį, susikaupusi skola nebūtų padengta, kreditavimo sutartis būtų toliau pažeidinėjama. Apeliantė taip pat nurodo, kad sutarties sąlygos turėjo būti pakeistos į apeliantei priimtinas sąlygas dėl finansinių sunkumų negalint vykdyti sutarties bei pateikia jos manymu, priimtiną palūkanų maržą. Toks apeliantės pareiškimas pagrįstai pirmosios instancijos teismo nebuvo tenkintas, nes teismas negali įpareigoti banko sudaryti sutartį apeliaciniame skunde nurodomomis sąlygomis (pirmos įmokos ne mažesnės nei 270 Eur, likusios ne mažesnės nei 177 Eur, banko marža 1,20-1,75 proc., kintama Euribor – 0,424 (3 mėn.) su teise grąžinti kreditą prieš terminą), o banko neteisėtai paskaičiuotas palūkanas užskaityti į kredito grąžinimą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad apeliantė buvo inicijavusi sutarties pakeitimą jos norimu būdu ir yra įgyvendinusi CK 6.223 str. 3 d. sąlygas. Tenkinus tokio pobūdžio ieškinio reikalavimus, būtų pažeistas ne tik laisvės principas šalims susitarti dėl sutarties joms priimtinų sąlygų (CK 6.156 str. 1 d.), bet ir pažeista ikiteisminė ginčų nagrinėjimo procedūra kaip tai numato įstatymo nuostatos. Netenkinus pagrindinio ieškinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo dėl vykdomojo rašto, vykdymo procedūros panaikinimo, sutarties atnaujinimo.Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neapgynė jos kaip vartotojos teisių. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad apeliantė netinkamai vykdė sutartį, nemokėdama kredito sutartyje numatytų įmokų, ir toks įmokų nemokėjimas buvo ne vienkartinis, taip pat atnaujinus sutartį galimybės apeliantei grąžinti kreditą būtų ribotos, bankas bendradarbiavo su ieškove ir laikėsi kredito sutartyje įtvirtintų terminų vienašališkai nutraukdamas sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; kt.). Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atsakovas pareiškė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau duomenų apie patirtas išlaidas nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.