- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-05
- Bylos Nr.
- AS-371-822/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01069-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) pripažinti, kad Lygių galimybių kontrolierė A. S., atsisakydama patenkinti, ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Lygių galimybių integravimo skyriaus vedėjas T. V. R., atsisakydamas suderinti, pareiškėjo 2019 m. sausio 25 d. prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo, 2019 m. vasario 4 d. prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo, 2019 m. vasario 15 d. (įteiktas 2019 m. vasario 19 d.) prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo 2019 m. vasario 21–22 d., pažeidė Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 2 ir 6 punktus, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 8, 10 ir 13 punktus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus, veikė šališkai ir diskriminavo pareiškėją dėl pažiūrų – buvimo Lietuvos socialdemokratų partijos nariu, dėl ko buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjo teisės dalyvauti politinėje veikloje; 2) pripažinti, kad Tarnybos Lygių galimybių integravimo skyriaus vedėjas T. V. R., neteisėtai rinkdamas informaciją apie pareiškėjo politinę veiklą ir asmeninį gyvenimą bei pateikdamas ją 2019 m. vasario 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. BR-32 „Dėl Lygių galimybių integravimo skyriaus patarėjo M. K. darbo 2019 m. vasario 22 d.“, taip pat teikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją 2019 m. vasario 18 d. rašte Nr. BR-24 „Dėl Lygių galimybių integravimo skyriaus patarėjo M. K. 2019 m. vasario 14 d. tarnybinio pranešimo Nr. BR-23“, nenusišalindamas nuo dalyvavimo sprendžiant klausimą dėl atostogų pareiškėjui suteikimo 2019 m. vasario 21–22 d. ir nenusišalindamas nuo pagal Lygių galimybių kontrolierės 2019 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. V-14 „Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymo“ komisijos veiklos, persekiojo pareiškėją dėl skundo dėl diskriminacijos teikimo ir taip pažeidė Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 8 punktą, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8, 10 ir 13 punktus, 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą; 3) pripažinti, kad Lygių galimybių kontrolierė A. S., 2019 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. V-14 „Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymo“ sudarydama komisiją dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo ir paskirdama šios komisijos nariu T. V. R., be pagrindo 2019 m. kovo 5 d. paklausimu Nr. (1.4)S-122/2 „Dėl 2019 m. vasario 22 d. M. K. išduoto nedarbingumo pažymėjimo“ kreipdamasi į Antakalnio polikliniką dėl pareiškėjui 2019 m. vasario 22 d. išduoto nedarbingumo pažymėjimo Nr. EF4467352 pagrįstumo, persekiojo pareiškėją dėl skundo dėl diskriminacijos teikimo ir taip pažeidė Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 8 punktą, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 8, 10 ir 13 punktus, 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą; 4) priteisti dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų patirtą 169,05 Eur materialinę žalą, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu; 5) priteisti dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų patirtą moralinės žalos atlyginimą 1 000 Eur, remiantis CK 6.271 straipsniu.
II.
Vilniaus apygardos administracinio teismas 2019 m. kovo 26 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą pašalinti skundo trūkumus, t. y. išreikšti pageidavimą dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka bei pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą turtinę žalą. Pareiškėjas ištaisęs teismo nutartyje nurodytus trūkumus 2019 m. balandžio 1 d. pateikė pareiškimą teismui.
Pirmosios instancijos teismas, spęsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą bei įvertinęs pareiškėjo skundo 1–3 reikalavimus, nustatė, jog pareiškėjas iš esmės siekia tam tikrų juridinę reikšmę turinčių faktų konstatavimo. Teismas pažymėjo, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl minėtų skundo 1–3 reikalavimų kaip nenagrinėtiną teismų. Likusią skundo dalį dėl reikalavimų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą teismas priėmė nagrinėti.
III.
Pareiškėjas M. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutarties rezoliucinės dalies 1 punktą ir priimti nagrinėti visus pareiškėjo reikalavimus.
Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, jog skundo 1–3 reikalavimais siekia ne vien tik konstatuoti juridinę reikšmę turinčias aplinkybes ir faktus, bet apginti savo teisę ir teisėtą interesą nebūti diskriminuojamam dėl politinių pažiūrų ir dalyvavimo politinėje veikloje, taip pat apginti savo teisę ir teisėtą interesą nepatirti priekabiavimo ir persekiojimo dėl to, kad teikė skundą dėl diskriminavimo. Teismo priimti reikalavimai atlyginti žalą ir nepriimti reikalavimai pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus yra susiję tarpusavyje, todėl negalima vertinti žalos atlyginimo klausimo nenustačius, ar buvo pažeisti įstatymai ir atlikti veiksmai, kuriais žala buvo sukelta. Žalą sukėlė Lygių galimybių kontrolieriaus ir Tarnybos veiksmai, kuriais pareiškėjas buvo diskriminuojamas ir persekiojamas dėl pažiūrų ir skundo dėl diskriminacijos teikimo, atostogų suteikimo klausimas buvo sprendžiamas kitaip nei dėl kitų darbuotojų. Pareiškėjas turi įrodyti pareiškimo faktinį pagrindą, kad būtų galima pripažinti žalos padarymą, o tai įmanoma tik pripažinus atsakovo veiksmus neteisėtais. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 3 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies normas (nenurodė, į kokią instituciją pareiškėjas turėtų kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, nesujungė tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusių reikalavimų ir atsisakė priimti dalį jų), netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė nagrinėti dalį skundo.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta teisingai ir objektyviai išnagrinėjus su pareiškėjo skundu susijusias aplinkybes ir pagrįstai konstatavus, kad pareiškėjo skundo 1–3 reikalavimai nenagrinėtini pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Tarnyba pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti dalį pareiškėjo skundo reikalavimų, teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą, realizavimas administracinių ginčų srityje nustatytas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra nepatenkintas ir atskiruoju skundu skundžia pirmosios instancijos teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį tiek, kiek ja atsisakyta priimti pareiškėjo skundo 1–3 reikalavimus, kuriais jis prašė pripažinti Lygių galimybių kontrolierės A. S., taip pat Tarnybos Lygių galimybių integravimo skyriaus vedėjo T. V. R. veiksmus (atsisakant derinti pareiškėjo prašymus dėl mokamų ir nemokamų atostogų derinimo bei skyrimo, renkant informaciją apie pareiškėjo politinę veiklą ir asmeninį gyvenimą bei pateikiant ją tarnybiniame pranešime, pateikiant tikrovės neatitinkančią informaciją, nenusišalinant nuo dalyvavimo sprendžiant klausimą dėl atostogų pareiškėjui suteikimo, kreipiantis į sveikatos priežiūros įstaigą dėl pareiškėjui išduoto nedarbingumo pažymėjimo, tarnybinio tyrimo komisijos nariu paskiriant T. V. R.) šališkais ir diskriminuojančiais pareiškėją dėl politinių pažiūrų, taip pat pažeidžiančiais Lygių galimybių įstatymo, Valstybės tarnybos įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo nuostatas.
Kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-261/2007 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog tam tikrų faktų pripažinimas pats savaime nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl jis gali būti tik motyvas, argumentas teismui priimant sprendimą tenkinti pareiškėjo skundą. Toks prašymas teisme kaip savarankiškas reikalavimas pagal ABTĮ nuostatas negali būti nagrinėjamas, kadangi neatitinka ABTĮ reikalavimų, pagal kuriuos skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų tam tikras teisines pasekmes kitai bylos šaliai, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus ir pan. (žr., pvz., 2011 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-359/2011, 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-480/2012 ir kt.).
Įvertinus pareiškėjo skundo teismui turinį matyti, jog pareiškėjas siekia turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o šios žalos atsiradimą sieja su galbūt neteisėtais Tarnybos (Lygių galimybių kontrolierės ir Tarnybos Lygių galimybių integravimo skyriaus vedėjo) veiksmais, kuriais pareiškėjas dėl savo politinių pažiūrų tariamai buvo diskriminuojamas lyginant su kitais Tarnybos darbuotojais. Pareiškėjo įsitikinimu, jis buvo vertinamas šališkai, todėl jam nepagrįstai nebuvo suteiktos prašomos atostogos, o vėliau pareiškėjui susirgus, jo atžvilgiu nepagrįstai buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas ir renkama informacija apie pareiškėjo privatų gyvenimą, taip pat teikiama tikrovės neatitinkanti informacija.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad reikalavimas atlyginti žalą, kai sprendžiamas skundo priėmimo klausimas, nėra išvestinis iš kitų skundo reikalavimų. Prašymas priteisti (ne)turtinę žalą administraciniame teisme yra nagrinėjamas kaip savarankiškas reikalavimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-156/2011, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012, 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-141/2014, 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1434-662/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepagrįstais laikytini pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, esą jo reikalavimai priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą yra išvestiniai iš jo skundo reikalavimų, kuriais prašoma pripažinti Tarnybos veiksmus neteisėtais. Pažymėtina, jog bylose dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį, t. y. sprendžiant, ar egzistuoja CK įtvirtintos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, administracinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo įvertinti, ar buvo padaryti neteisėti veiksmai, ar atsirado žala ir ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Taigi pareiškėjo skundo 1–3 reikalavimai, pripažinti tam tikrus Tarnybos veiksmus šališkais ir diskriminuojančiais pareiškėją dėl politinių pažiūrų, taip pat pažeidžiančiais Lygių galimybių įstatymo, Valstybės tarnybos įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, t. y. iš esmės šiuos veiksmus pripažinti neteisėtais, yra jo reikalavimo atlyginti dėl tokių veiksmų tariamai patirtą žalą faktinis pagrindas ir gali būti tik motyvas teismui priimant sprendimą dėl pareiškėjo prašomo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o ne kaip atskiri ir savarankiški skundo teismui reikalavimai, nes jų tenkinimas ar netenkinimas niekaip neišspręstų tarp šalių kilusio ginčo.
Šiuo atveju nepagrįstais laikytini ir pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti dalį pareiškėjo skundo reikalavimų, pažeidė ABTĮ 33 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. nenurodė pareiškėjui, į kokią instituciją jam reikia kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo. Kaip jau anksčiau konstatuota šioje nutartyje, byla yra nagrinėtina teismo – būtent pirmąja instancija administracinę bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, vertins pareiškėjo skundo 1–3 reikalavimuose nurodytus Tarnybos (jos pareigūnų) veiksmus, iš kurių pareiškėjas kildina prašomą atlyginti žalą, bei pasisakys dėl šių veiksmų teisėtumo, tačiau teismas pareiškėjo nurodytus Tarnybos galbūt neteisėtus veiksmus vertins ne kaip atskirus (savarankiškus) pareiškėjo skundo reikalavimus, o kaip skundą pagrindžiančius motyvus.
Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo 2019 m. kovo 18 d. teismui pateikto skundo 1–3 reikalavimus. Naikinti šią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį nėra teisinio ir faktinio pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.