Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Ukmergės rajono policijos komisariato viršininko apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarimo, kuriuo L. G. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 130² str., pritaikius ATPK 30¹ str., paskirta administracinė nuobauda – 1250 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimties eurų) bauda be transporto priemonės konfiskavimo, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G. nubaustas pagal ATPK 130² str. už tai, kad jis 2013 m. lapkričio 29 d., apie 21 val. 30 min., Kareivinių gatvėje, Ukmergėje, vairavo automobilį „Renault Laguna“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (nustatytas 0.68 promilės girtumas) ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, kai jam buvo paskirta administracinė nuobauda už ATPK 129 str. numatytą pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad L. G. naudojosi kitam asmeniui, t. y. I. L., priklausančiu automobiliu prieš jos valią, pažeidėjo atžvilgiu buvo pritaikytas ATPK 30¹ str. ir L. G. paskirta administracinė nuobauda – 1250 Eur bauda be transporto priemonės konfiskavimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad transporto priemonių vairavimas esant neblaiviam (girtam) – vienas pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, keliantis tiesioginį pavoją kitų žmonių sveikatai ir gyvybei, juo labiau, kad L. G. pakartotinai per metus vairuoja automobilį neblaivus, o ATPK 130² str. už šį pažeidimą numato transporto priemonės konfiskavimą, nepriklausomai nuo to, kas yra transporto priemonės teisėtas savininkas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamoje byloje neįrodyta, jog automobilio savininkė I. L. būtų ėmusis atitinkamų priemonių savo turtui apsaugoti nuo neteisėto pasinaudojimo juo. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str. 1 d. yra nurodyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Įvertinus surinktų įrodymų visumą, apeliaciniame skunde daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju, iš byloje esančių duomenų neseka vienareikšmiška išvada, jog automobilis buvo paimtas prieš savininko valią ir juo buvo disponuojama neteisėtai, ko nebuvimas neleidžia, skiriant nuobaudą, svarstyti ATPK 30¹ str. nuostatų taikymo ir, šiuo atveju, spręsti apie susiklosčiusios situacijos išskirtinumą. Minėta savininkė, išvažiuodama dirbti į užsienį ir palikdama savo turtą kitiems asmenims bei suprasdama galimybę šį turtą, t. y. automobilį, prarasti, privalėjo numatyti tokių pasekmių atsiradimą ir užtikrinti, kad tokios pasekmės neatsirastų. Apelianto vertinimu, byloje surinkti duomenys rodo, kad Lietuvoje likęs I. L. priklausantis turtas buvo lengvai pasiekiamas tiek saviems, tiek svetimiems asmenims, todėl faktas, kad automobilis buvo naudojamas be savininko žinios, yra ne kas kita, o pasirinktas būdas išvengti turto netekimo.

Taip pat apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas ATPK 30¹ str. nuostatą, daug kartą konstatavo, kad mažesnės nuobaudos nei sankcijoje numatyta minimali ar švelnesnės nuobaudos nei numatyta sankcijoje skyrimas arba administracinės nuobaudos neskyrimas yra sietini tik su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu. Administracinė nuobauda turi būti griežta, kad pažeidėjui neatsirastų nebaudžiamumo jausmas, kad ji jam sukeltų neigiamas pasekmes. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad tokių išskirtinių aplinkybių nėra. Taip pat apeliaciniame skunde pažymima, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad sunkinančių aplinkybių buvimas užkerta kelią taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas, o iš byloje surinktų duomenų matyti, kad L. G. turi galiojančių administracinių nuobaudų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

Motyvuojamoji dalis

Ukmergės rajono policijos komisariato viršininko apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena vykdoma griežtai laikantis teisėtumo principo, niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip, kaip įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka (ATPK 7 str.). Vieni iš ATPK 248 str. nustatytų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes bei išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus.

ATPK 130² str. numatyto pažeidimo padarymas užtraukia teisės vairuoti transporto priemones neturintiems asmenims baudą nuo vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų su transporto priemonės konfiskavimu arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu. Taigi, transporto priemonės konfiskavimas yra numatytas kaip papildoma privaloma administracinė nuobauda. Tačiau organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 str. 2 d., taip pat į šio kodekso 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos (ATPK 30¹ str. 1 d.).

Byloje nekyla ginčo dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo aplinkybių, tačiau apeliantas mano, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti ATPK 30¹ str. ir neskirti administracinės nuobaudos – transporto priemonės konfiskavimo.

ATPK 26 str. nustatyta, kad konfiskuoti gali būti tik daiktas ir pajamos, kurie yra pažeidėjo nuosavybė, o tam tikrų administracinių teisės pažeidimų, taip pat ir pažeidimo, numatyto ATPK 130² straipsnyje, padarymo atvejais – ir daiktas bei pajamos, kurie buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas ir kurie buvo gauti administracinio teisės pažeidimo padarymu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad, nubaudus asmenį pagal ATPK 130² str., daiktas, kuris buvo pažeidimo padarymo įrankis, konfiskuojamas nepriklausomai nuo to, kieno nuosavybė jis yra. Tačiau pagal administracinių teismų praktiką transporto priemonės konfiskavimas už ATPK 130² str. pažeidimą gali būti netaikomas ir yra galimas ATPK 30¹ str. nuostatų taikymas, kai nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. N575-3213/2010, N575-2114/2011). Tokios pat nuostatos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-1/2011).

Taigi, netaikydamas byloje trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės konfiskavimo, pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištyrė byloje surinktų įrodymų visumą ir nustatė teisiškai reikšmingą faktą, kad automobilis „Renault Laguna“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriuo L. G. padarė ATPK 130² str. numatytą pažeidimą, buvo paimtas ir naudotas be savininkės I. L. valios ir sutikimo.

Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad I. L., išvažiuodama dirbti į užsienį ir palikdama savo turtą kitiems asmenims bei suprasdama galimybę šį turtą prarasti, privalėjo numatyti tokių pasekmių atsiradimą ir užtikrinti, kad tokios pasekmės neatsirastų, bet to nepadarė. Iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančių duomenų matyti, kad I. L. turtą, t. y. gyvenamąjį namą, saugo apsaugos firma UAB „AASE“, be to, išvažiuodama į užsienį, ji dar pasamdė privatų asmenį rūpintis jos turtu. Automobilis „Renault Laguna“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriuo buvo padarytas pažeidimas, stovėjo privataus, I. L. priklausančio namo kieme. Raktai nuo šio automobilio buvo užrakinti šiame name. Tai reiškia, kad minėtas asmuo ėmėsi pakankamų priemonių savo turto saugumui užtikrinti. Kaip teigia automobilio savininkė, ji nepažinojo asmens, pažeidimo metu vairavusio jos automobilį, jam niekada nebuvo davusi leidimo naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu turtu. Kad automobiliu buvo pasinaudota be jos sutikimo, patvirtina ir tas faktas, jog pasigedusi minėto automobilio, I. L. kreipėsi į Ukmergės rajono policijos komisariatą (medžiaga dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 88-At-00011-14, 3 l.). Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo atveju, automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu ir tai vertintina kaip išskirtinė situacija ATPK 30¹ str. nuostatų taikymo kontekste.

Pažymėtina, kad raktus nuo I. L. nuosavybės teise priklausančio namo turėjo tik dukra R. L., kuri tuo metu gyvenamo minėtame name. Ji turėjo ir raktus nuo I. L. priklausančio automobilio „Renault Laguna“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriuo naudojosi. Šis asmuo ir davė leidimą pašaliniams asmenims naudotis ne jam, o kitam asmeniui, priklausančiu turtu. Tai nereiškia, kad I. L. turtas buvo pasiekiamas svetimiems asmenis dėl jos nerūpestingų veiksmų. Ji nebuvo davusi leidimo juo naudotis niekam kitam, o tik savo dukrai R. L., su kuria gyveno ir kuria pasitikėjo.

Apeliaciniame skunde remiamasi Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimo nuostatomis ir pažymima, kad šiame nutarime konstatuota, jog nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, ginama įstatymo, tačiau ji nėra absoliuti. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. 2AT-1/2011 yra konstatavęs, kad kai pažeidėjas naudojasi kitam asmeniui priklausančiu turtu, tokiam atvejui taikytinos jau kitos Konstitucinio Teismo to paties nutarimo nuostatos: „Kitaip savininko teisės yra ginamos, kai teisės pažeidėjas panaudojo daiktą (automobilį ir kt.), kuris buvo neteisėtai jo valdomas ar naudojamas. Šiuo atveju įstatymas gina savininko teises ir prieš sąžiningą šio turto įgijėją. CK 143 straipsnyje nustatyta, kad savininkas turi teisę išreikalauti turtą ir iš sąžiningo įgijėjo, jeigu šis turtas savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas ar iš kurio nors jų pagrobtas arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios. Tai yra visuotinai pripažinta nuosavybės teisės gynimo taisyklė.“ Ši taisyklė taikytina ir nagrinėjamu atveju.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad paskirta administracinė nuobauda turi būti griežta, kad pažeidėjas būtų tinkamai nubaustas. Tačiau, šiuo atveju, konfiskavus transporto priemonę, būtų pažeisti nesusijusio su teisės pažeidimo padarymu asmens interesai. Iš bylos medžiagos matyti, kad L. G. nėra sumokėjęs administracinių baudų, jam paskirtų 2013 m. vasario 18 d., 2013 m. lapkričio 20 d. ir 2013 m. gruodžio 9 d. (b. l. 9; medžiaga dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 88-At-00011-14, 15-18 l.), nuteistas už nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 2 d., padarymą keturiems mėnesiams laisvės atėmimo ir šiuo metu atlieka bausmę (Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-627/2015, šiuo metu byla yra nagrinėjama apeliacine tvarka), anksčiau teistas, nedirbantis, todėl konfiskuoto turto vertės išsiieškojimas transporto priemonės savininkui būtų labai apsunkintas.

Svarbu pažymėti, kad administracinė atsakomybė pagal ATPK 130² str. kyla tik tuo atveju, jei pažeidėjui jau buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 124² str. 3 ar 4 d., 126 str., 127 str. 3 d., 129 str. numatytus pažeidimus. Tai reiškia, kad į L. G. paskirtą nuobaudą už 2013 m. vasario 2 d. padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 129 str., buvo atsižvelgta, traukiant jį administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130² str., todėl tai negali būti laikoma jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Taip pat ir 2013 m. lapkričio 27 d. L. G. padarytas ATPK 128 str. 1 d. numatytas administracinis teisės pažeidimas negali būti laikomas jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes nagrinėjamo pažeidimo padarymo metu (2013 m. lapkričio 29 d.) už šį pažeidimą L. G. dar nebuvo paskirta administracinė nuobauda (nuobauda paskirta 2013 m. gruodžio 9 d.), kaip tai numato ATPK 32 str. 1 d. 5 p. Tačiau 2013 m. spalio 19 d. L. G. buvo padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 134 str. 1 d. Už šį pažeidimą 2013 m. lapkričio 20 d. L. G. buvo skirta administracinė nuobauda. Šis pažeidimas, kaip ir pažeidimas, numatytas ATPK 130² str., yra nurodyti ATPK dešimtame skirsnyje „Administraciniai teisės pažeidimai transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje“, todėl laikytini tokios pačios rūšies teisės pažeidimais, kas turėjo būti pripažinta L. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (ATPK 32 str. 1 d. 5 p.).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad L. G. prisipažino padaręs administracinį teisės pažeidimą ir gailisi, kas pirmosios instancijos teismo buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Dėl padaryto pažeidimo kiti asmenys nenukentėjo, turtas apgadintas nebuvo, todėl žalos tretiesiems asmenims pažeidimo padarymo metu nekilo.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytos situacijos išskirtinumą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarimas yra paliekamas nepakeistas, o Ukmergės rajono policijos komisariato viršininko apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ukmergės rajono policijos komisariato viršininko apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.