- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-27
- Bylos Nr.
- I-981-739/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00022-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Pranckienė, Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
- Advokatai
- Eimantas Šriupša
Panevėžio apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės, Dalytės Zlatkuvienės
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas, patikslinęs skundą, prašo: 1) panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. gruodžio 2d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą (31-33 b. l.).
Pareiškėjas skunde bei jis ir jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu suteikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl vaiko D. J. neteisėto išvežimo(pagrobimo) į Baltarusijos Respubliką, nurodydamas kad vaiką išvežė vaiko motina A. Y.. Kreipdamasis į atsakovą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjas siekė gauti teisinę pagalbą dėl neteisėto vaiko išvežimo į užsienį be pareiškėjo sutikimo. Pareiškėjas tvirtino, kad jis su savo žmona A. Y. gyveno Baltarusijoje, kur abu įsivaikino vaiką D. J., vaiko dokumentuose įrašant pareiškėją vaiko tėvu. Vėliau jų šeima persikėlė gyventi į Lietuvą. Pareiškėjas inicijavo santuokos nutraukimo bylą Zarasų rajono apylinkės teisme, kurioje prašė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su juo, nes vaikas faktiškai gyveno su pareiškėju. Pareiškėjas save laiko D. J. tėvu, nes nuo įvaikinimo jį augino ir vaiku rūpinosi kaip tėvas. 2014-11-13 Zarasų rajono apylinkės teismo nutartimi buvo pakeista anksčiau pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė kita laikinąja apsaugos priemone ir vaiko gyvenamoji vieta, kol bus išnagrinėta byla dėl santuokos nutraukimo, nustatyta su vaiko motina A. Y., gyvenančia Baltarusijoje. Pareiškėjo teigimu po Zarasų rajono apylinkės teismo nutarties priėmimo vaikas buvo išvežtas į Baltarusiją ir nuo to laiko pareiškėjas su vaiku nebesimato ir nebendrauja, vaikas nuo jo yra slepiamas. Santuokos nutraukimo byloje pareiškėjui yra suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Tačiau vaiko neteisėto išvežimo (pagrobimo) į Baltarusiją klausimas santuokos nutraukimo byloje nesprendžiamas ir dėl to jam antrinė teisinė pagalba nesuteikta, todėl pareiškėjas ir kreipėsi į atsakovą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo šiuo klausimu. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad atsakovo sprendime klaidingai teigiama, kad teismo nutarties dėl laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita laikinąja apsaugos priemone apskundimas nesustabdo nutarties vykdymo bei nepagrįstai padarė išvadą, kad teismui paminėta nutartimi nustačius vaiko gyvenamąją vietą su motina, vaiko išvežimas buvo teisėtas. Atstovas akcentuoja, kad atsakovas ginčijamu sprendimu sprendė ne tai, ko faktiškai prašė pareiškėjas ir sprendimą grindė neteisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o taip pat netinkamai taikė teisės normas. Pareiškėjas ir jo atstovas prašo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime atsakovas pateikė sekančius paaiškinimus. Atsakovas skundžiamą Sprendimą priėmė vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 282,588 straipsnių nuostatomis, pagal kurias teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria D. J. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su vaiko motina, teismo nurodymu buvo vykdoma skubiai dar jai neįsiteisėjus, o jos apskundimas vykdymo nesustabdė. Atsakovas akcentavo, kad apeliacine tvarka 2015-01-22 priimta Panevėžio apygardos teismo nutartimi Zarasų rajono apylinkės teismo nutartis dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su motina palikta nepakeista. Todėl atsakovas mano, kad vaikas iš Lietuvos Respublikos buvo išvežtas teisėtai, vadovaujantis 2014-11-13 Zarasų rajono apylinkės teismo nutartimi ir nebuvo pagrindo konstatuoti vaiko pagrobimo. Dėl šių aplinkybių atsakovas teigė, kad pagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Be to, atsiliepime atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, manydamas, jog vaikas yra pagrobtas ar neteisėtai išvežtas, gali pats be atsakovo teikiamos pagalbos kreiptis į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, o tokio kreipimosi dokumentų parengimas pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatas nepriskiriamas procesiniams dokumentams, kurių parengimui teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Atsakovas mano, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir kiti su vaiku susiję klausimai sprendžiami santuokos nutraukimo byloje, kurioje pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą teikia atsakovo paskirta advokatė. Taip pat atsakovas teigia, kad skundžiamo sprendimo panaikinimas pareiškėjui nesukels materialinių teisinių pasekmių, nes Panevėžio apygardos teismas paliko galioti 2014-11-13 Zarasų rajono apylinkės teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina, todėl net ir nustačius skundžiamo sprendimo neteisėtumą, pareiškėjo teisių apimtis nebepasikeis. Atsakovas prašo skundą atmesti arba administracinę bylą nutraukti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2014-11-25 Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikė prašymą, kurio pirmu punktu prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl vaiko D. J. neteisėto išvežimo(pagrobimo) į Baltarusijos Respubliką, nurodydamas, kad vaiką išvežė jo motina A. Y. (dėl antruoju prašymo punktu suformuluoto prašymo reikalavimo nagrinėjamoje byloje ginčas nekeliamas)(31-33b.l., 36-40b.l.). Spręsdamas šį pirmu prašymo punktu suformuluotą reikalavimą atsakovas 2014-12-02 priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“(47-48 b. l.)( toliau- ir Sprendimas). Byloje kilo ginčas dėl šio Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas(toliau – ir Įstatymas)(bylai aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2014-01-01 iki 2015-01-01). Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada daroma vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais - valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010). O besikreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos asmuo privalo pats apibrėžti savo teisme reikštinų reikalavimų pobūdį, turinį ir apimtį, pateikti reikalavimų pagrįstumo įrodymus (LVAT 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2901/2014). Tarnyba pagal savo kompetenciją tikrindama ar nėra Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų neteikti antrinės teisinės pagalbos, tokį vertinimą turėtų atlikti būtent pareiškėjo suformuluoto reikalavimo ribose.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Zarasų rajono apylinkės teisme yra inicijavęs santuokos nutraukimo bylą atsakovei A. Y., kurioje pareiškėjui yra suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba ir jam paskirta advokatė(16-22,65-68 b.l.). Iš pareiškėjo 2014-11-25 prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą turinio nustatyta, kad pareiškėjas pateikdamas prašymą Tarnybai nurodė, kad teisinės pagalbos prašo ne dėl santuokos nutraukimo byloje sprendžiamų klausimų, bet būtent dėl neteisėto vaiko D. J. išvežimo(pagrobimo) į Baltarusijos Respubliką, kuomet vaiką išvežė jo motina(36b.l.).Iš suformuluoto pareiškėjo prašymo ir jo paaiškinimų teismo posėdyje nustatyta, kad pareiškėjas kreipdamasis į Tarnybą buvo įsitikinęs, kad kartu su pareiškėju gyvenęs vaikas į užsienį išvežtas neteisėtai. Dėl vaiko išvežimo pareiškėjas neteko galimybės matytis ir bendrauti su vaiku, nors pareiškėjo teisė matytis ir bendrauti su vaiku būtų buvusi nepažeista, jeigu vaikas nebūtų išvežtas į užsienį, arba pareiškėjui būtų buvusi užtikrinta galimybė su vaiku matytis ir bendrauti. Taigi pareiškėjas savo prašymu siekė gauti teisinę pagalbą ne civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, bet kėlė vaiko neteisėto išvežimo(pagrobimo)klausimą. Tarnyba prašymą susiejo su santuokos nutraukimo byloje priimtos 2014-11-13 Zarasų rajono apylinkės teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kuria buvo pakeistos laikinosios apsaugos priemonės ir anksčiau su pareiškėju nustatyta vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su vaiko motina A. Y., vykdymo teisiniu reglamentavimu. Tarnyba nustačiusi, kad nutarties apskundimas nestabdo jos vykdymo, nusprendė, kad vaiką išvežus į Baltarusijos Respubliką, pareiškėjui nėra pagrindo kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl vaiko sugrąžinimo ir atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Priimdama sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui,Tarnyba rėmėsi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais ir nurodė, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje neperspektyvus.
Pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas ir atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti atsižvelgdama į tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas ir atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimui parengti pagal atitinkamų įstatymų nuostatas. Tai reiškia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą ir pareiškėją atstovauti teisme. Todėl atsakovas, atlikdamas reikalavimų pagrįstumo ir atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimą Įstatymo taikymo prasme, turėjo išanalizuoti tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą, įvertinti asmens, kuris prašo teikti antrinę pagalbą, paaiškinimus, jo pateiktus dokumentus ir kt. Pareiškėjas prašė atsakovą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl vaiko išvežimo(pagrobimo) į Baltarusijos Respubliką. Atsakovo pareiga buvo tiksliai nustatyti pareiškėjo reikalavimo esmę ir įvertinti, yra ar nėra faktinis bei teisinis pagrindas parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą ir pareiškėją atstovauti teisme. Taigi atsakovas privalėjo vadovautis teisės aktais, reglamentuojančiais vaiko išvežimą(pagrobimą) į Baltarusijos Respubliką ir įvertinti, ar atsakovas privalo ir yra kompetentingas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą bei dėl to priimti Sprendimą teikti ar atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą.
Kiekviena valdžios institucija yra saistoma bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.).Atsakovas, būdamas viešojo administravimo subjektu, taip pat yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų, kurių įgyvendinimas glaudžiai susijęs su privalomumu vykdyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias viešojo administravimo subjektams pareigą priimtą administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomas priemones motyvuoti, aiškiai suformuluoti nustatytas ar suteikiamas teises ar pareigas. Administraciniame sprendime motyvų išdėstymas turi būti adekvatus ir aiškus.
Skundžiamame Sprendime atsakovas klaidingai nurodė, kad 2014-11-13 Zarasų rajono apylinkės teismo nutarties apskundimas nestabdo jos vykdymo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 152 straipsnio 4 dalies nuostatas, atskirojo skundo padavimas dėl nutarties pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, sustabdo nutarties vykdymą. Pareiškėjas atskirąjį skundą dėl paminėtos Zarasų rajono apylinkės teismo nutarties padavė 2014-11-14(12-14b.l.), todėl pareiškėjo kreipimosi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo metu apskųstos nutarties vykdymas teisine prasme buvo sustabdytas. Esant tokiai situacijai atsakovas neturėjo pagrindo teigti, kad vaikas į Baltarusijos Respubliką buvo išvežtas pagal skubiai vykdomą nutartį. Kita vertus, atsakovas Sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą grindė Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais, tinkamai neįvertinęs situacijos, nes sprendė dėl kreipimosi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Tuo tarpu, kaip jau paminėta, atsakovo pareiga buvo spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą apimtyje. Pareiškėjas kėlė klausimą dėl neteisėto vaiko išvežimo į užsienį, ką, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo, jis laikė vaiko pagrobimu. Todėl atsakovas, spręsdamas dėl antrinės teisinės pagalbos pagal tokį pareiškėjo prašymą teikimo, turėjo nustatyti keliamo ginčo teisinį pagrindą, svarstyti, ar ginčas nepatenka į 1980 metų Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, prie kurios yra prisijungusios ir Lietuvos Respublika, ir Baltarusijos Respublika (žr. internetinę prieigą http://www.hcch.net), bei kitų tarptautinių teisės aktų reguliuojamų santykių sritį. Tuo atveju, jeigu pareiškėjo nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių pakanka, spręsti, ar tokiu atveju yra teisinis pagrindas suteikti antrinę teisinę pagalbą ar tokio pagrindo nėra. Tarnyba turėjo atsižvelgti į Konvencijos nuostatas, jog vaiko išvežimo(grobimo) atveju asmeniui numatyta teisė kreiptis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą arba į užsienio valstybės, Konvencijos dalyvės, kurioje yra vaikas, centrinę įstaigą dėl pagalbos užtikrinti vaiko grąžinimą ir pan. Todėl teismas daro išvadą, kad atsakovas ginčijamame Sprendime netinkamai nurodė ir motyvavo atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą. Nors atsiliepime į skundą atsakovas paminėjo, kad pareiškėjas savarankiškai savo teises galėjo įgyvendinti kreipdamasis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, bei kad tokių dokumentų rengimas nepatenka į procesinių dokumentų sąvoką, vartojamą Įstatyme (55-56 b. l.), tačiau priimto Sprendimo tokiu pagrindu nepagrindė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ginčijamo administracinio akto priėmimo motyvų nurodymas atsiliepimuose ir teisminio bylos nagrinėjimo metu negali būti vertinamas ir negali turėti įtakos vertinant tinkamai nemotyvuotą aktą (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-990/2007). Dėl šių priežasčių atsakovo atsiliepime nurodytų motyvų nėra pagrindo pripažinti pagrindžiančiais Sprendimą.
Atsakovas prašo administracinę bylą nutraukti arba skundą atmesti, kadangi 2014-11-13 Zarasų rajono apylinkės teismo nutartis jau yra įsiteisėjusi, o Panevėžio apygardos administraciniame teisme apeliacine tvarka yra nagrinėjama civilinė byla pagal pareiškėjo ieškinį dėl santuokos nutraukimo, kurioje bus išspręsti vaiko gyvenamosios vietos ir kiti klausimai. Tačiau teismas sprendžia ginčą dėl atsakovo priimto konkretaus Sprendimo, todėl pripažinęs, kad jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka jį panaikina. Teismas sprendžia, kad atsakovo argumentai, kad byla turi būti nutraukta, nes pareiškėjui nesukels materialinių teisinių pasekmių, nėra pagrįsti. Pažymėtina, kad pagal paminėtą Hagos konvenciją vaiko grąžinimas nėra kliūtis teismui išspręsti ginčą dėl vaiko bei kad šiuo metu santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka yra sustabdytas dėl teisinės pagalbos kreipimosi į Baltarusijos Respubliką, todėl ginčas dėl vaiko nėra išspręstas. Tačiau teismas sprendžia, kad negali būti tenkinamas pareiškėjo skundas toje dalyje, kuria yra prašoma įpareigoti atsakovą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, todėl atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą jame suformuluoto reikalavimo ribose, ištirti ir įvertinti konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą ir priimti dėl to aktualų, atitinkantį nagrinėjimo metu aktualią situaciją sprendimą. Esant šioms aplinkybėms pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies (ABTĮ 88 str.4 p.).
Kadangi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nagrinėjamoje byloje turėtų būti priteisiamos į valstybės biudžetą iš atsakovo, kuris yra išlaikomas iš valstybės biudžeto lėšų, todėl teismas sprendžia, kad toks priteisimas objektyviai neatitiktų teisingumo ir protingumo principų ir šių išlaidų nepriteisia(Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, 44 straipsnio 6 dalis, Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 7 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014-12-02 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ ir Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą įpareigoti iš naujo išnagrinėti 2014-11-25 A. J. prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo 1 punktu(pirmoje dalyje) suformuluotą prašymą.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.