Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Gudyno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Rimanto Giedraičio,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. B. patikslintą prašymą atsakovui Kauno miesto vyriausiajam policijos komisariatui, tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie LR VRM, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėja paaiškino, jog treniruotė prasidėjo nuo apšilimo, kuri truko 10-15 min.Traumą patyrė per pirmą kūliavirstį. Pratimą darė vykdydama nurodymą.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė nurodė, jog išvada pagrįsta, nes matyti, kad savigynos pratybos atliktos pagal instruktoriaus S. D. paaiškinimą, o pareiškėja netaisyklingai darė pratimą ir patyrė traumą.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkinamas.

Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato atsisakymo išmokėti 12 mėnesių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už patirtą lengvą sveikatos sutrikdymą tarnybos metu (b.l. 10). Kompensacijos nemokėjimas grindžiamas tuo, kad V. B. tarnyboje susižalojo pati dėl savo didelio neatsargumo.

Byloje nustatyta, kad Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2004 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 2-0-306 „Dėl fizinio ir kovinio pasirengimo pratybų“ pagal patvirtintą grafiką nuo 2004 m. lapkričio 2 d. Lietuvos policijos mokymo centro Kauno biure buvo organizuojamos savigynos veiksmų ir šaudymo pratybos (b.l. 53-54). Penktu šio įsakymo punktu buvo nurodyta įskaityti 2005 m. gegužės mėn. fizinio pasirengimo normatyvų įskaitą (šaudyba, savigynos veiksmai) pareigūnams, kurie pagal Mokymo centro Kauno biuro sudarytą mokymo programą atsiskaitys už visus pratimus.

Vykdydama šį įsakymą, V. B. 2004 m. lapkričio 18 d. dalyvaudama savigynos pratybose patyrė traumą – jai buvo nustatytas kairio raktikaulio petinio galo panirimas (b.l. 8). Kauno m. vyriausiojo policijos komisariato viršininko A. Kaminsko 2005 m. kovo 30 d. patvirtintu „Nelaimingo atsitikimo tarnyboje aktu“ Nr. PS-NA-1 konstatuota, kad trauma įvyko ne dėl pareiškėjos neatsargumo (b.l. 9). Atlikus tarnybinį patikrinimą, 2005 m. balandžio 21 d. buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 4-32-22, kuria buvo pasiūlyta V. B. dėl tarnybos metu patirtos traumos išmokėti kompensaciją (b.l. 17-19). Vykdant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. lapkričio 24 d. nurodymą Nr. N-21 „Dėl tarnybinio patikrinimo išvadų suderinimo“ pateikus šią išvadą Policijos departamentui prie LR VRM suderinimui tai padaryti atsisakyta ir 2005 m. gegužės 6 d. Kauno m.VPK tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 4-32-22 buvo pripažinta, kad Kauno m. VPK VP VT tarnybos Prevencijos skyriaus specialistė V. B. susižalojo dėl tarnybos, tačiau esant jos pačios dideliam neatsargumui ir dėl to kompensacija jai nepriklauso (b.l. 26-28).

Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnis reglamentuoja kompensacijas pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikdymo atvejais. Šio straipsnio 3 d. nustato kompensacijų dydžius pareigūnui, kuris buvo sužalotas arba susirgo sunkia liga eidamas tarnybos pareigas arba dėl tarnybos. Sąvoką „sužalotas“ apima ir nelaimingus atsitikimus.

Šioje byloje nekyla ginčo, jog pareiškėja susižalojo dėl tarnybos. Ginčo esmė kyla iš V. B. atliktų veiksmų, t.y. jos patirta trauma įvyko dėl pačios pareiškėjos didelio neatsargumo, ar trauma buvo patirta tinkamai atliekant veiksmus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja savigynos pratybose dalyvavo vykdydama vado įsakymą. S. D. , vadovavęs kovinio parengimo pratyboms, teismo posėdžio metu parodė, jog jis stebėjo V. B. vertimąsi, kuri kūliavirstį atliko neteisingai, iš žemos padėties, tačiau patvirtinti, jog ji taip elgėsi tyčia negali. Tačiau liudytojas S. D. savo 2004 m. lapkričio 19 d. tarnybiniame pranešime, kuris buvo parašytas iš karto po pareiškėjos patirtos traumos, įvykį aiškino kiek kitaip: „specialistė V. B. dėl savo fizinių savybių kūliavirstį per kairį petį galimai atliko netaisyklingai, dėl ko patyrė traumą“ (b.l. 45). Iš tokių liudytojo parodymų, kuris buvo ne tik tiesioginis įvykio liudytojas, tačiau ir už pratybas (mokymą) atsakingas asmuo, teismas negali daryti vienareikšmės išvados, jog V. B. veiksmai, atliekant fizinį pratimą, buvo susiję su dideliu neatsargumu. Darytina išvada, kad pareiškėjos dalyvavimas savigynos pratybose, stebint kvalifikuotam instruktoriui, yra susijęs su pagrįstais lūkesčiais, jog jos veiksmai bus kontroliuojami ir ji bus įspėta dėl netinkamai atliekamų judesių, todėl atsakomybė dėl patirtos traumos, netinkamai atliekant kuliavirstį, negali būti nukreipta vien tik į pareiškėją.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos policijos mokymo centro Kauno biuro komisaras 2003 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. V-9 patvirtino Saugaus elgesio imtynių ir karate sporto salėse, pratybų metu taisykles (b.l. 69-70). Byloje nėra jokių įrodymų, kad V. B. , dalyvaudama savigynos pratybose, būtų savo elgesiu pažeidusi šių taisyklių reikalavimus. Tas pats S. D. teisme nurodė, kad pareiškėja klausė jo nurodymų ir jokių pratybų proceso pažeidimų bei trikdymo ji nepadarė. Teismo nuomone, nėra pagrindo reikalauti asmens, kuris nėra tinkamai fiziškai pasiruošęs, reikiamai atlikti fizinius pratimus, tuo labiau, kai tai nereguliariai. Dideliu neatsargumu būtų galima laikyti pareiškėjos veiksmus, jeigu ji būtų piktybiškai ignoravusi imtynių pratybų saugaus elgesio taisyklės, tyčia neklausiusi instruktoriaus nurodymų ir fizinius pratimus dariusi savo nuožiūra. Kaip nurodyta aukščiau, tokių duomenų nėra, todėl pareiškėjos veiksmai, vykdant viršininko įsakymą dėl dalyvavimo fizinio ir kovinio pasirengimo pratybose, dėl kurių patyrė traumą, negali būti įvardijami kaip atlikti dėl didelio neatsargumo. Dėl to darytina išvada, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti pareiškėjai kompensaciją Statuto 40 str. 7 d. pagrindu.

V. B. patirtos traumos metu galiojęs Statuto 40 str. 3 d. 6 p. (2004-11-04 redakcija) nustatė, kad pareigūnams lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokama 12 mėnesių darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Šiuo metu galiojančio Statuto 40 str. 3 d. 7p. (redakcija 2008-12-30) nustato, jog lengvo sveikatos sutrikdymo atveju pareigūnui išmokama nuo 1 iki 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensacija. Tačiau toliau, aiškinant minėtą nuostatą, nustatyta, jog pareigūnui, kuris susižalojo iki šio įstatymo įsigaliojimo, taikomos Statuto 40 str. 3 d. nuostatos, galiojusios iki šio įstatymo (2008-12-30 redakcijos) įsigaliojimo. VRM Centrinės medicinos ekspertizės komisija V. B. 2005 m. balandžio 7 d. nustatė lengvą sveikatos sutrikdymo laipsnį (b. l. 8), todėl, vadovaujantis Statuto 40 str. 3 d. 6 p. (2004-11-04 redakcija), pareiškėjai priklauso 12 mėnesių darbo užmokesčio dydžio kompensacija, kuri priteistina.

Kauno miesto VPK 2005 m. gegužės 18 d. raštas Nr. 20-S-1825, kuriuo atsisakyta V. B. išmokėti kompensaciją, yra suprantamas kaip sprendimas, tiesiogiai sukeliantis teisines pasekmes pareikėjai. Kadangi nenustatyta, jog V. B. patirta trauma būtų susijusi su jos pačios elgesiu, kurį galima būtų pripažinti didžiai neatsargiu, todėl atsakovo atsisakymas išmokėti kompensaciją dėl lengvo kūno sužalojimo yra nepagrįstas ir yra naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1d. 2 p. ir 4 p., teismas,

nusprendė:

Skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno miesto VPK 2005 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 20-S-1825 nemokėti pareiškėjai teisėtai priklausančios 12 mėnesių darbo užmokesčio dydžio kompensacijos už patirtą lengvą sveikatos sutrikdymą tarnybos metu.

Įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai V. B. 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą