- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-01
- Bylos Nr.
- 2S-1243-390/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-17990-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algimantas Kukalis
- Pareiškėjas
- R. J., S. J.
- Suinteresuotas asmuo
- G. M., A. J., Swedbank, P. K., N. J., D. M. Š.
- Advokatai
- Regina Laurinavičienė
- Kategorijos
- 26.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, sekretoriaujant Danutei Nekraševičienei, dalyvaujant pareiškėjams R. J. ir S. J., suinteresuotiems asmenims G. M. ir jo atstovei advokatei Reginai Laurinavičienei, Swedbank, AB atstovui R. L., N. J., teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. J. ir S. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-103-435/2015 pagal pareiškėjų R. J. ir S. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims G. M., A. J., Swedbank, AB, P. K., N. J., D. M. Š. dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai R. J. ir S. J. kreipėsi į teismą prašydami iškelti jiems bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti M. S., patvirtinti 292,52 Eur lėšų sumą reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjos R. J. ir patvirtinti 301,20 Eur lėšų sumą reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjo S. J. būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos (1 t. b. l. 3–15). Pareiškėjai nurodė, kad jų nemokumą sukėlė verslo nesėkmė, t. y. 2012 m. paskelbtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas, kurios po 50 proc. akcijų valdė kiekvienas iš pareiškėjų. 2012-01-31 Kauno apygardos teismo nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla, 2012-11-08 nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Įmonės veiklai finansuoti bei plėtoti buvo naudojamos ne tik tiesiogiai įmonei kredito institucijų suteiktos paskolos, bet ir įmonės savininkų, t. y. pareiškėjų, kaip fizinių asmenų, paimtos paskolos, tačiau 2012 m. įmonei paskelbus bankrotą ir negalint sugrąžinti suteiktų paskolų, prievolė grąžinti skolas teko pareiškėjams. Įmonės bankroto procedūroje trečios eilės kreditorių reikalavimų tenkinimui lėšų nepakanka, todėl pareiškėjams susigrąžinti į įmonę investuotas lėšas nėra galimybės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. kovo 2 d. nutartimi atsisakė iškelti S. J. ir R. J. fizinių asmenų bankroto bylą, priteisė iš pareiškėjų po 17,14 Eur išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas nustatė, kad pareiškėjų skola kreditoriams sudaro 192 300,65 Eur neįskaičiuojant delspinigių, palūkanų ir vykdymo išlaidų (t. 1, b. l. 63). Pareiškėjams priklauso kilnojamojo ir nekilnojamojo turto už 113 361,61 Eur. Pareiškėjų sąskaitose 2014 m. birželio mėnesį iš viso buvo 37,30 Eur (t. 1, 152–155). R. J. mėnesinės darbinės pajamos sudaro apie 289 Eur, o S. J. – apie 309 Eur (t. 1, b. l. 86–93). Kauno apygardos teismas BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje yra patvirtinęs kreditorių finansinius reikalavimus bendrai 2 602 998,79 Lt (753 880,55 Eur) sumai. Beveik visas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas yra įkeistas AB Swedbank. S. J. ir R. J. skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai yra suėję, aiškiai viršija Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme nustatytas 25 LR Vyriausybės patvirtintas MMA, ir pareiškėjai negali šių įsipareigojimų įvykdyti. Teismas, ištyręs ir įvertinęs pareiškėjų nurodytas jų nemokumo aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju skolininkai, būdami nemokūs savo gaunamas pajamas skyrė išimtinai savo ir savo artimųjų giminaičių poreikių tenkinimui, nesiekė nors iš dalies atsiskaityti su savo kreditoriais – fiziniais asmenimis, neatliko ir neatlieka jokių veiksmų savo mokumui atkurti, o siekia skolų nurašymo, todėl jiems negali būti taikomas Fizinių asmenų bankroto įstatymas. Teismas nustatė, kad 2013-09-23 R. J. pardavė jai nuosavybės teise priklausantį 1,9500 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Šilutės r., už 1 600 Lt, kai sklypo vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro duomenis 2013-09-17 buvo 2 550 Lt (t. 2, b. l. 38–40, 50–51). 2014-03-05 R. J. ir S. J. pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį 0,0588 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno r., G. M. už 3 000 Lt (t. 2, b. l. 35–37, 45). Šį žemės sklypą pardavė už mažesnę nei VĮ Registrų centre nurodyta vidutinę rinkos kainą, kuri yra 8 160 Lt. Teismo posėdžio metu pareiškėjai negalėjo paaiškinti, kodėl žemės sklypas buvo parduotas už tokią mažą kainą bei kodėl žemės sklypų nepasiūlė pirkti nei vienam iš savo kreditorių. Pareiškėjai teismo posėdžio metu nurodė, kad gautus pinigus už parduotus žemės sklypus panaudojo asmeniniams poreikiams ir mokesčiams už komunalinius patarnavimus. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nebuvo sąžiningi kreditorių atžvilgiu, kadangi pardavė žemės sklypus už dvigubai mažesnes kainas, nei buvo nustatyta VĮ Registrų centro vidutinė rinkos vertė, nepasiūlė žemės sklypų pirmiausia pirkti savo kreditoriams, gautus pinigus panaudojo ne skoliniams įsipareigojimams sumažinti ar įsigyti likvidaus turto, o savų pačių reikmėms ir poreikiams tenkinti. Pareiškėjų nesąžiningumą teismo nuomone įrodė ir tai, kad teismui posėdžio metu užklausus apie S. J. priklausančius šautuvus, jis nurodė, kad turėjo daugiau ginklų, tačiau juos yra pardavęs 2012 metais už mažą kainą. Teismui išsireikalavus duomenis iš Policijos departamento prie LR VRM Viešosios policijos valdybos, buvo nustatyta, kad S. J. 2012-10-16 pardavė graižtvinį šautuvą KRICO, 2014-01-16 pardavė graižtvinį šautuvą WEATHERBY ir lygiavamzdį šautuvą TOZ (t. 2, b. l. 167). Teismo posėdžio metu pagarsinus šiuos duomenis, pareiškėjas prisiminė, kad ginklus pardavė į komisą ir už kiekvieną gavo po 100 Lt, t. y. iš viso 300 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad tuo metu turėjo psichologinių problemų ir norėjo nusižudyti, todėl sutuoktinei paprašius, juos pardavė. Pinigai jam nieko nereiškė, todėl ginklus pardavė pigiai (pareiškėjo parodymai duoti 2015-02-25 teismo posėdžio metu). Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kokią sumą pareiškėjas gavo pardavęs šiuos ginklus. Pareiškėjo argumentą, kad šaunamuosius ginklus pardavė taip pigiai tik dėl to, kad norėjo nusižudyti, teismas laikė nepagrįstu ir paneigtinu byloje esančiais įrodymais, t. y. pareiškėjas nepardavė visų ginklų, viena ginklą – pistoletą FEG pasiliko. Pareiškėjas iki šiol priklauso medžiotojų būreliui, už kurį moka nario mokestį - po 300 Lt į metus. Posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad už 2015 m. nario mokestį sumokėjo jo draugas R. V., tačiau tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Teismas sprendė, kad pareiškėjas yra nesąžiningas kreditorių atžvilgiu, kadangi būdamas nemokus mažina savo turtą, tuo pačiu didindamas savo nemokumą, o ne imasi priemonių savo mokumui pagerinti. Teismo nuomone, pareiškėjų nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad pareiškėjai į bylą pateikė namų apyvokos daiktų fotonuotraukas su įvertinimu, iš kurių matyti, kad virtuvės baldų komplektą ir elektrinę viryklę pareiškėjai įvertino 200 Lt (t. 1, b. l. 150–151). Iš pateiktos Nekilnojamo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno r., vertinimo ataskaitos (t. 1, b. l. 108–142), gyvenamojo namo vidaus fragmento (t. 1, b. l. 131) teismas nustatė, kad virtuvės baldų komplektas yra kitas, žymiai prabangesnis nei nurodo pareiškėjai. Tai teismas vertino, kaip pareiškėjų sąmoningą teismo klaidinimą ir mėginimą nuslėpti didesnės vertės jiems priklausantį turtą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai gaunamas pajamas skiria savo ir savo artimųjų giminaičių poreikių tenkinimui, o ne siekdami atsiskaityti su kreditoriais, ką patvirtina pareiškėjų mokesčiai TEO, LT už interneto paslaugas, skaitmeninės televizijos paslaugas bei už namų telefono paslaugas, viso 96,96 Lt bei mokesčiai už mobiliųjų telefonų paslaugas - R. J. moka 43,80 Lt per mėnesį, o S. J. už du mobiliuosius telefonus moka 71,87 Lt. S. J. 2014 m. rudenį iš TELE2 pasiėmė LG telefoną išsimokėtai ir už jį kas mėnesį moka po 63 Lt. R. J. 2014-07-29, jau būdama nemoki, sudarė su draudimo bendrove Compensa Life Vienna Insurance Group SE Lietuvos filialu draudimo sutartį, pagal kurią apsidraudė save ir savo anūką D. S. (t. 2, b. l. 168). Teismas ištyrė pareiškėjų pateiktus bankinių sąskaitų išrašus (t. 2, b. l. 57–73) per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos jiems iškėlimo priėmimo, t. y. iki 2011-09-26, ir nustatė, kad R. J. gauna ne tik pajamas iš darbo, bet ir papildomų pajamų, t. y. iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos nuo 2012-02-06 iki 2014-07-01 R. J. gavo 12 137,79 Lt. Pareiškėja patvirtino, kad iki šiol gauna šias išmokas, ir šios pajamos nėra panaudojamos skoliniams įsipareigojimams padengti. Be to, pareiškėjai jau būdami nemokūs, rėmė savo pilnametes dukras, t. y. L. S. 2013-12-27 pervedė 550 Lt, 2014-04-14 pervedė 600 Lt (t. 2, b. l. 67–68). E. J. ne tik finansiškai rėmė, bet ir mokėjo už jos mokslus, t. y. R. J. 2012 m. iš viso pervedė 800 Lt (t. 2, b. l. 58–59), 2013 m. – 250 Lt (t. 2, b. l. 67), o S. J. – 2011-10-27 ir 2011-10-29 už mokslą iš viso pervedė 6 162 Lt, 2012 m. iš viso pervedė 700 Lt (t. 2, b. l. 71–72). Teismas išanalizavęs S. J. Swedbank, AB sąskaitos išrašus nustatė, kad nuo 2012-03-22 iki 2013-02-22 R. J. pervedė sutuoktiniui viso 8 950 Lt, kuriuos pareiškėjas tą pačią dieną išgrynindavo (t. 2, b. l. 70–73). Pareiškėjų tėvai iki 2013-05-22 iš viso pervedė į sąskaitas pareiškėjams 23 000 Lt (t. 2, b. l. 67–71). Pareiškėją taip pat finansiškai rėmė jos sesuo J. R., kuri nuo 2013-11-04 iki 2014-01-20 pervedė R. J. viso 3 100 Lt (t. 2, b. l. 67–71). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai, disponuodami tokiomis didelėmis piniginėmis perlaidomis, nesiekė bent iš dalies padengti skolinius įsipareigojimus, bet juos panaudojo savo ir savo artimųjų giminaičių poreikių tenkinimui. Teismas sprendė, kad pareiškėjai neišnaudojo visų galimybių parduoti arba išnuomoti turimą būstą, pasirinkdami mažesnį būstą, už kurį būtų reikėję mokėti mažesnius mokesčius ir bent iš dalies dengti kreditą bankui ir kitus įsiskolinimus. Pareiškėjai nesvarstė galimybės namo ar ūkinio pastato, kuris pritaikytas gyventi, išnuomoti, bet leido neatlygintinai jame gyventi savo dukros šeimai. Teismo nuomone, pareiškėjai nededa maksimalių pastangų susirasti geriau apmokamus darbus, nors R. J. turi buhalterės specialybę, kuri yra paklausi darbo rinkoje, o dirba dukros įmonėje už 289 Eur. Pareiškėjų nesiėmimas jokių veiksmų, kad susirastų kuo geriau apmokamus darbus ir taip sumažinti savo turimas skolas, rodo jų nesąžiningumą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai.
Atskiruoju skundu pareiškėjai R. J. ir S. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2FB-103-435/2015 ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui (t. 3, b. l. 34–38). Pareiškėjai nurodė, kad teismas pažeidė pareiškėjų teises ir teisėtus interesus, kadangi netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pirmenybę skyrė pateiktiems rašytiniams įrodymams, kreditorių parodymams, o ne pareiškėjų parodymams. Teismas vertino ne esmines nesąžiningumo konstatavimui nustatytinas aplinkybes, o didelės įtakos neturinčias, be to jas vertino atskirai, o ne kompleksiškai, kas lėmė neteisingai, nevisapusiškai įvertintą bylos medžiagą (CPK 183, 185 str.). Pareiškėjai nesutinka su teismo vertinimu, jog pareiškėjai pardavė žemės sklypus už dvigubai mažesnes kainas nei buvo nustatyta VĮ Registrų centro vidutinė rinkos vertė. Teismas turėjo atsižvelgti į pareiškėjos R. J. paaiškinimą dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Šilutės r., jog šio žemės sklypo pardavimo kainai didelės įtakos turėjo lokalizacija, sklypas yra kiekvienais metais pavasarinio potvynio apsemiamoje ir užliejamoje teritorijoje, nustatytas žemės ūkio naudmenų našumo balas 21.1 (žemės sklypas netinkamas augalininkystei). Atitinkamai dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno r., teismas nevertino aplinkybių, jog šiame žemės sklype nėra nei geriamo vandens tiekimo, nei nuotekų šalinimo sistemos, nėra tiekiama elektra, o statinys, kuris pasak kreditoriaus žymiai padidina sklypo vertę, yra sodo rakandams skirta laikyti pastogė be pamatų (kuri negali būti registruojama kaip statinys), sklypas iš dviejų pusių apribotas kelių, taigi nėra priskiriamas prie pirkėjams patrauklių. Teismas atsižvelgė tik į kreditoriaus parodymus, tačiau nevertino pareiškėjų paaiškinimų. Be to, žemės sklypas buvo parduotas esant objektyvioms aplinkybėms, pareiškėjams pritrūkus piniginių lėšų būsto paskolos įmokoms bankui bei būsto komunalinėms išlaidoms apmokėti, tačiau į šią aplinkybę nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjai, parduodami žemės sklypus ir gaudami pinigines lėšas ir jomis apmokėdami einamuosius mokesčius ir besirūpindami buitimi, siekė nedidinti skolinių įsipareigojimų, t. y. neįtraukti į kreditorių sąrašą einamųjų mokesčių administratorių. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo S. J. parodymus dėl parduotų šautuvų ir sumokėto 300 Lt nario mokesčio už narystę medžiotojų būrelyje 2015 metams, bei padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas yra nesąžiningas kreditorių atžvilgiu, didina savo nemokumą, o ne imasi priemonių savo mokumui pagerinti. Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad parduodamas ginklus turėjo psichologinių problemų. Pareiškėjams atrodo normalu ir žmogiška, jog pareiškėjas, lig tol turėjęs pakankamai dideles pajamas, dėl staiga blogėjančios finansinės padėties galėjo ir buvo susidūręs su psichologinėmis problemomis, tačiau tai neįrodo, jog ginklai buvo sąmoningai, siekiant sumažinti savo turimą turtą, parduoti maža kaina. Be to teismas nevertino to, kad už pareiškėjo 2015 metų nario mokestį medžiotojų būrelyje sumokėjo ne pats pareiškėjas, o jo draugas. Teismas nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus apie reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti išvadą dėl pareiškėjų sąžiningumo (nesąžiningumo), todėl teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos detaliai išanalizuoti pareiškėjų turto (ginklų) pardavimo priežastis, bei išsiaiškinti tikrąją situaciją ir visas faktines aplinkybes dėl pareiškėjo S. J. medžiotojų būrelio nario mokesčio sumokėjimo. Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjų nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad pareiškėjai į bylą pateikė namų apyvokos daiktų fotonuotraukas su įvertinimu, iš kurių matyti, kad virtuvės baldų komplektą ir elektrinę viryklę pareiškėjai įvertino 200 Lt, nors gyvenamajame name esantis baldų komplektas yra kitas, kainuojantis kur kas brangiau. Apeliantai pažymi, kad į gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno r., vertę (t. 1, b. l. 108–142), kurią nustatė nepriklausomas turto vertintojas, įskaičiuotas virtuvės baldų komplektas kartu su virtuvės įranga (įmontuota elektrinė kaitlentė, orkaitė, gartraukis, indaplovė, šaldytuvas), pagamintas ir pritaikytas pagal konkrečios virtuvės išmatavimus, todėl išmontavus prarastų savo vertę. Bendroje pareiškėjams priklausančio turto lentelėje yra pateikti namų apyvokos daiktai ir jų vertės, kurie įprastai gali būti parduoti atskirti nuo gyvenamojo namo, nemažinant jo vertės. Šį paaiškinimą pareiškėjai pateikė teismo posėdžio metu, kuris užfiksuotas 2015-01-15 teismo posėdžio garso įraše (1 h 55 min. 27 sek. - 1 h. 57 min.), tačiau į tai teismas neatsižvelgė. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjai per daug skiria telekomunikacijų mokesčiams ir taip sąmoningai mažina jų turimą turtą. Pareiškėjai teismo posėdžio metu nurodė, jog sutartis su TEO, LT dėl interneto, skaitmeninės televizijos bei laidinio telefono paslaugų tiekimo nutraukta, tačiau teismas nepareikalavo pateikti pagrindžiančių dokumentų, todėl nepagrįstai padarė išvadą apie pareiškėjų nesąžiningumą. Pareiškėjos nuomone, teismas netinkamai įvertino pareiškėjos paaiškinimus apie mokamas draudimo įmokas, nesuteikė pareiškėjai galimybės pateikti papildomus įrodymus bei neigiamai vertino paaiškinimą apie įmokas už D. S. draudimą, nepaisant to, jog yra galiojanti sąžiningumo prezumpcija. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjai gaunamas pajamas skiria savo ir savo artimųjų giminaičių poreikių tenkinimui, o ne siekdami atsiskaityti su kreditoriais. Pareiškėjų sandoriai (piniginės perlaidos) yra nežymūs lyginant su įsipareigojimais, o iš pareiškėjų tėvų gauta piniginė parama negali būti laikoma pareiškėjų pajamų šaltiniu. Priešingai, įrodo, kad pareiškėjai yra tikrai nemokūs, jiems reikalinga parama, o bankroto proceso nepradėjimas tik didina galimų kreditorių (mokesčių administratorių) atsiradimo galimybę.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą kreditorės N. J. (Š.) ir D. M. Š. (t. 3, b. l. 49–50) prašo palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjams bankroto bylą. Kreditorės nurodo, kad pareiškėjai galėjo teismui pateikti žemės sklypų rinkos vertės, taip paneigdami savo nesąžiningumą, tačiau to nepadarė. Teismo posėdžio metu pareiškėjai negalėjo paaiškinti, kodėl žemės sklypai buvo parduoti už tokią mažą kainą, kodėl jų nepasiūlė pirkti nė vienam iš savo kreditorių bei nepašalino abejonių, jog pareiškėjai yra glaudžiai susiję su G. ir K. M., nors turėjo galimybę kviestis juos liudytojais. Pareiškėjų nesąžiningumą įrodo faktinės aplinkybės, jog kreipdamiesi į teismą pareiškėjai nenurodė kiek ir kokių ginklų S. J. turėjo, be to nepateikė teismui duomenų, kad S. J. turėjo psichologinių problemų. Ginklai buvo parduoti už itin žemą kainą. Pareiškėjai turėjo būti aktyvūs ir teikti teismui papildomus įrodymus apie reikšmingas bylai aplinkybes, kad išsklaidytų abejones dėl jų nesąžiningumo. S. J. nesugebėjo paaiškinti, kodėl, turėdamas psichologinių problemų ir norėdamas nusižudyti, vis tiek priklausė medžiotojų būreliui bei nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog nario mokestį medžiotojų būreliui už 2015 m. metus sumokėjo jo draugas R. V. bei nenurodė, kas nuo 2011 m. iki 2014 m. mokėjo minėtą nario mokestį. Kreditorius nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kad į gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno r., vertę, kurią nustatė nepriklausomas turto vertintojas, įskaičiuotas virtuvės baldų komplektas kartu su visa virtuvės įranga, nes jų pateiktoje nekilnojamo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 14-72 aiškiai matyti, kad kilnojamas turtas, tame tarpe ir minėtas baldų komplektas su virtuvės įranga, vertinti nebuvo, kaip nebuvo įvertintas ir kitas kilnojamasis turtas, esantis minėtame gyvenamame name. Pareiškėjai namų apyvokos daiktus pateikė atskirai užfiksavę fotolentelėse patys, o ne turto vertintojas. Minėti daiktai neatitinka turto vertinimo atskaitoje užfiksuotų namų apyvokos daiktų, kas patvirtina pareiškėjų nesąžiningumą. Kreditorės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjai nesąžiningi, kadangi neįrodė ir nesugebėjo paaiškinti kodėl, būdami nemokūs, moka dideles išlaidas už mobiliuosius telefonus, sudarė gyvybės draudimo sutartis, nepanaudojo papildomai gautų pajamų skolinių įsipareigojimų mažinimui, kur buvo panaudota tėvų teikta parama. Pareiškėjai neišnaudojo visų galimybių parduoti ar išnuomoti nekilnojamąjį turtą, bei nedėjo maksimalių pastangų susirasti geriau apmokamą darbą.
Atsiliepime į atskirąjį skundą kreditorius G. M. (t. 3, b. l. 51–57) prašo pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti, palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį. Kreditoriaus nuomone, teismas vadovavosi Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir pagrįstai konstatavo pareiškėjų nesąžiningumą remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota taikymo praktika. Teismas, spręsdamas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumą vertintino dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai ir konstatavo, kad pareiškėjai nebuvo sąžiningi. Pareiškėjai nebuvo pateikę teismui visos informacijos apie jų turimą turtą. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad pareiškėjai, prieš kreipiantis į teismą, pardavė ginklus, pardavė nekilnojamojo turto objektus (sklypus) už ženkliai mažesnę negu rinkos kainą. Pardavus aptartą turtą pareiškėjai nėra dalinai ar pilnai atsiskaitę nei su vienu kreditoriumi. Bylos nagrinėjimas vyko pakankamai ilgą laiko tarpą. Buvo paskirti du teismo posėdžiai. Teismas kelis kartus buvo išaiškinęs pareiškėjams jų teises, tame tarpe teisę teikti teismui papildomus įrodymus apie turto vertę, kt. Papildomos informacijos pareiškėjai nepateikė. Teismas buvo aktyvus, nes dalį informacijos išreikalavo iš valstybės institucijų pats: iš UAB „SEB gyvybės draudimas“ administravimo ir aptarnavimo departamento draudimo sutarčių administravimo skyriaus, Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos viešosios policijos valdybos, Compensa Life Vienna Insurance Group SE Lietuvos filialo, UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras, Swedbank Life Insurance SE Lietuvos filialo. Iš 2015-01-28 Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos viešosios policijos valdybos rašto dėl duomenų pateikimo Nr. 5-S-772 teismas nustatė, kad laikotarpyje nuo 2012-10-16 iki 2014-01-16 pareiškėjas turėjo ir pardavė šautuvus bei įsigijo pistoletą. Teismas teisingai kritiškai vertino pareiškėjo paaiškinimus teismui, kad ginklus jis pardavė dėl psichologinės būklės, polinkio į savižudybę, nes sunku būtų logiškai paaiškinti, kodėl pareiškėjas, turėdamas tokį polinkį, pardavęs medžioklinius ginklus, įsigyja ginklą savigynai. Iš Draudimo įmonių gautų atsakymų teismas pagrįstai pasisakė apie pareiškėjų nesąžiningumą, kai būnant nemokumo būsenoje yra sudaromos savo vardu bei šeimos narių vardu naujos draudimo sutartys bei apie tai, kad pareiškėjams nutraukus senas gyvybės draudimo sutartis, gavus ženklias pinigų sumas, pareiškėjai nėra atsiskaitę nei su vienu kreditoriumi. Bylos nagrinėjimo metu nustatytos faktinės aplinkybės tiek iš šalių pasisakymų, tiek iš rašytinių įrodymų vienareikšmiškai patvirtina, kad pareiškėjų elgesys su savo finansais leidžia daryti išvadą, kad jie sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamiesi, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti.
Nagrinėjant atskirąjį skundą teismo posėdyje, pareiškėjai S. J. ir R. J. prašė atskirąjį skundą tenkinti, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2FB-103-435/2015 ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, suinteresuoti asmenys G. M., jo atstovė advokatė Regina Laurinavičienė, N. J. prašė atskirojo skundo netenkinti, Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą, Swedbank, AB atstovas R. L. prašė klausimą spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.).
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjams - fiziniams asmenims bankroto bylą, konstatavęs pareiškėjų nesąžiningumą.
Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Pirmosios instancijos teismas taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą ir atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjams. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs pareiškėjų nurodytas jų nemokumo aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai, būdami nemokūs, savo gaunamas pajamas skyrė išimtinai savo ir savo artimųjų giminaičių poreikių tenkinimui, nesiekė nors iš dalies atsiskaityti su savo kreditoriais – fiziniais asmenimis, neatliko ir neatlieka jokių veiksmų savo mokumui atkurti, o siekia skolų nurašymo. Tokį pareiškėjų elgesį pirmosios instancijos teismas vertino kaip nesąžiningus veiksmus, kurie pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą sudaro pagrindą atsisakyti iškelti fizinių asmenų bankroto bylą. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad teismas pažeidė pareiškėjų teises ir teisėtus interesus, kadangi netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pirmenybę skyrė pateiktiems rašytiniams įrodymams, kreditorių parodymams, o ne pareiškėjų parodymams. Teismas vertino ne esmines nesąžiningumo konstatavimui nustatytinas aplinkybes, o didelės įtakos neturinčias, be to jas vertino atskirai, o ne kompleksiškai, kas lėmė neteisingai, nevisapusiškai įvertintą bylos medžiagą (CPK 183, 185 str.).
Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą nesąžiningais veiksmais pripažįstami: 1) CK 6.67 straipsnyje nurodyti sandoriai, jeigu jie pažeidžia kreditorių teises ir šių sandorių pareiškėjas neprivalėjo sudaryti; 2) kitokie veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie nustatytini remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. J. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-336/2013; kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų, tiek dėl jo neveikimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. lapkričio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014, išaiškino, kad asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant FABĮ, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti).
Nagrinėjamuoju atveju nustatyta, kad pareiškėjai, būdami nemokūs, savo gaunamas pajamas skyrė išimtinai savo ir savo artimųjų giminaičių poreikių tenkinimui, nesiekė iš dalies atsiskaityti su kreditoriais – fiziniais asmenimis, neatliko ir neatlieka jokių veiksmų savo mokumui atkurti. Teismas nustatė, kad 2013-09-23 R. J. pardavė jai nuosavybės teise priklausantį 1,9500 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Šilutės r., už 1 600 Lt, kai sklypo vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro duomenis 2013-09-17 buvo 2 550 Lt (t. 2, b. l. 38–40, 50–51). 2014-03-05 R. J. ir S. J. pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį 0,0588 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno r., G. M. už 3 000 Lt (t. 2, b. l. 35–37, 45). Šį žemės sklypą pardavė už mažesnę nei VĮ Registrų centre nurodyta vidutinę rinkos kainą, kuri yra 8 160 Lt. Nors apeliantai teigia, kad teismas neatsižvelgė į jų paaiškinimus dėl žemės sklypų vertės – žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Šilutės r. yra kiekvienais metais užliejamas vandens ir netinkamas augalininkystei, o žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kauno r. neturi komunikacijų, o jame esanti pastogė be pamatų negali būti registruojama kaip statinys, teismo vertinimu, apeliantų paaiškinimai nepaneigti rašytiniais įrodymais - VĮ Registrų centro nurodyta žemės sklypų rinkos verte. Be to, apeliantai pripažino, jog pinigines lėšas už parduotus žemės sklypus panaudojo mokesčiams ir savo reikmėms, o ne atsiskaitymams su kreditoriais fiziniais asmenimis. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo neaktyvus ir nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo S. J. ginklų pardavimu ir medžiotojų būrelio nario mokesčio sumokėjimu. Teismui pareikalavus informacijos apie pareiškėjo S. J. vardu turėtus ir turimus registruotus šaunamuosius ginklus nuo 2011-09-01 (t. 2, b. l. 154), 2015-01-28 Policijos departamentas prie LR vidaus reikalų ministerijos viešosios policijos valdybos pateikė duomenis, jog nuo 2012-10-16 iki 2014-01-16 pareiškėjas turėjo ir pardavė šautuvus bei įsigijo pistoletą (t. 2, b. l. 167). Pareiškėjas nepaneigė savo paaiškinimų jokiais įrodymais, kad šaunamuosius ginklus pardavė taip pigiai tik dėl to, kad norėjo nusižudyti, kadangi vieną ginklą – pistoletą FEG pareiškėjas pasiliko. Įrodyti aplinkybę, jog pareiškėjas turėjo problemų dėl psichologinės būklės, turėjo pats pareiškėjas S. J.. O priklausydamas medžiotojų būreliui, bei nurodydamas, kad nario mokestį medžiotojų būreliui už 2015 m. metus sumokėjo jo draugas R. V., pareiškėjas turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius jo nurodytas aplinkybes, tačiau nepateikė. Byloje esantys duomenys taip pat nepatvirtina apeliantų argumentų, kad į gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno r., vertę (t. 1, b. l. 108–142), kurią nustatė nepriklausomas turto vertintojas, įskaičiuotas virtuvės baldų komplektas kartu su virtuvės įranga (įmontuota elektrinė kaitlentė, orkaitė, gartraukis, indaplovė, šaldytuvas), pagamintas ir pritaikytas pagal konkrečios virtuvės išmatavimus, todėl išmontavus prarastų savo vertę. Kaip matyti iš byloje pateiktos Laudomus Nekilnojamojo turto Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) vertinimo ataskaitos Nr. 14-72, kilnojamasis turtas, tame tarpe ir baldų komplektas su virtuvės įranga, vertinti nebuvo, nebuvo įvertintas ir kitas kilnojamasis turtas, esantis gyvenamame name. Pareiškėjai į bylą pateikė namų apyvokos daiktų fotonuotraukas su įvertinimu, iš kurių matyti, kad virtuvės baldų komplektą ir elektrinę viryklę pareiškėjai įvertino 200 Lt (t. 1, b. l. 150–151). Iš Nekilnojamo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno r., vertinimo ataskaitos (t. 1, b. l. 108–142), gyvenamojo namo vidaus fragmento (t. 1, b. l. 131) akivaizdu, kad virtuvės baldų komplektas yra kitas, žymiai prabangesnis nei pareiškėjų pateiktoje fotonuotraukoje. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nurodytos aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjų nesąžiningumą. Atmestini kaip nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjai per daug skiria telekomunikacijų mokesčiams ir taip sąmoningai mažina jų turimą turtą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad pareiškėjų mokesčiai TEO, LT už interneto paslaugas, skaitmeninės televizijos paslaugas bei už namų telefono paslaugas sudaro 96,96 Lt bei mokesčiai už mobiliųjų telefonų paslaugas - R. J. moka 43,80 Lt per mėnesį, o S. J. už du mobiliuosius telefonus moka 71,87 Lt. S. J. 2014 m. rudenį iš TELE2 pasiėmė LG telefoną išsimokėtai ir už jį kas mėnesį moka po 63 Lt mokesčius. Apeliantai teigia, kad sutartis su TEO, LT dėl interneto, skaitmeninės televizijos bei laidinio telefono paslaugų teikimo nutraukta, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė, motyvuodami, jog pirmosios instancijos teismas nepareikalavo pateikti pagrindžiančių dokumentų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog būtent iš byloje esančių duomenų teismas nustatė pareiškėjų mokamus mokesčius už TEO, LT už interneto paslaugas, skaitmeninės televizijos paslaugas bei už namų telefono paslaugas, todėl pareiškėjams nutraukus sutartis, kaip jie teigė, dėl minėtų paslaugų, šią faktinę aplinkybę turėjo įrodyti pareiškėjai, tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui jokių įrodymų nepateikė. Apeliantai taip pat nepaneigė ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pareiškėjos R. J. nesąžiningumo, o būtent, kad pareiškėja R. J. 2014-07-29, jau būdama nemoki, sudarė su draudimo bendrove Compensa Life Vienna Insurance Group SE Lietuvos filialu draudimo sutartį, pagal kurią apsidraudė save ir savo anūką D. S. ir tokiu būdu gaunamas pajamas skirdama savo ir savo artimųjų poreikių tenkinimui (t. 2, b. l. 168). Visos aukščiau nurodytos aplinkybės tik patvirtina, kad pareiškėjai nedėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais, priešingai – sąmoningai savo padėtį blogino (jos negerino) per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė pareiškėjų pateiktus bankinių sąskaitų išrašus per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos jiems iškėlimo priėmimo ir nustatė, kad pareiškėjai gavo ne tik pajamas iš darbo, bet ir papildomų pajamų, t. y. pareiškėja R. J. gavo pajamų iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, taip pat pareiškėjams pinigines lėšas pervesdavo tėvai, todėl pareiškėjai, disponuodami didelėmis piniginėmis perlaidomis, nesiekė bent iš dalies padengi skolinius įsipareigojimus, bet juos panaudojo savo ir savo artimųjų giminaičių (rėmė pilnametes dukras) poreikių tenkinimui.
Apeliantai (pareiškėjai) jokių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pareiškėjų nesąžiningumo, apeliacinės instancijos teismui nepateikė ir pripažino, jog gyvenamąjį namą siekė išsaugoti, nenuomojo, gautas lėšas skyrė namo išlaikymui.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė aplinkybes, turinčias reikšmės pareiškėjų nesąžiningumui konstatuoti bei padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjams, kaip fiziniams asmenims, bankroto byla nekeltina FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog bankroto bylos iškėlimas pareiškėjams prieštarautų Fizinių asmenų bankroto įstatymo tikslui - atkurti asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.
Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsisakydamas iškelti pareiškėjams bankroto bylą, nepažeidė materialinių ir procesinių teisės normų ir iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.