- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-12
- Bylos Nr.
- A-575-1613-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Kristupas Ašmys
- Kategorijos
- 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2006 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. (22.13)-256-408 iš dalies patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Trakų skyriaus 2006-09-14 patikrinimo aktą Nr. 22-06-32-22 ir nurodė A. J. sumokėti į biudžetą papildomai apskaičiuotus 7284 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 1092,60 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių ir skyrė 728 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudą. Mokesčių inspekcija konstatavo, kad pareiškėjas pirkdamas ir parduodamas žemės sklypus vykdė individualią veiklą. Patikrinimo metu mokesčių inspekcija nustatė, kad pareiškėjas kartu su bendrasavininkais nuo 2000-01-01 iki 2004-12-31 įsigijo 26 žemės sklypus ir 4 pastatus, 2004 m. sudarė 34 preliminarias sutartis dėl žemės sklypų įsigijimo. Patikrinime metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, kartu su bendrasavininkais 2004 m. pardavė 7 žemės sklypus (pareiškėjui tekusi pardavimo kaina 193090 Lt, o pirkimo kaina 55380 Lt) ir nuo šių gautų pajamų pareiškėjas nėra sumokėjęs gyventojų pajamų mokesčio.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007‑01‑31 sprendimu Nr. 68-20 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006-11-29 sprendimą Nr. (22.13)-256-408.
Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-04-20 sprendimu Nr. S-66(7-40/2007) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007-01-31 sprendimą Nr. 68‑20.
II.
Pareiškėjas A. J. kreipėsi į administracinį teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2007-04-20 sprendimą Nr. S-66-(7-40/2007), Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007-01-31 sprendimą Nr. 68-20, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006‑11‑29 sprendimą Nr. (22.13)-256-408 dėl patikrinimo akto nurodymų sumokėti 7284 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 1092,60 gyventojų pajamų mokesčio delspinigių patvirtinimo ir 728 litų gyventojų pajamų mokesčio baudos skyrimo. Paaiškino, kad nesutinka su mokesčių administratoriaus išvada, jog jis, prekiaudamas žemės sklypais, vykdė individualią veiklą. Paaiškino, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 d., vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo - ekonominės naudos siekimo - buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą įstatyme nurodytoms veiklos rūšims. Veiklos savarankiškumas reiškia, kad gyventojas, vykdydamas šią veiklą, yra nepriklausomas, t.y. pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats pasirenka veiklos kryptį, patiria veiklos išlaidas, gauna pajamas. Mokesčių administratoriaus išvada, kad jis veikė savarankiškai, nes tik savo savarankiškais veiksmais siekė tiek pirkti, tiek parduoti žemės sklypus, yra nepagrįsta, nes mokesčių administratorius atsižvelgė tik į žemės sklypų pirkėjų ir pardavėjų paaiškinimus, kurie nagrinėjamu atveju nereikšmingi, nes šie asmenys, nebūdami bendrasavininkiais, negalėjo paaiškinti, kodėl pareiškėjas pardavė sklypus. Pareiškėjas pažymi, kad jo nesavarankiškos veiklos pobūdį patvirtina sklypų bendrasavininkiai, dėl kurių sprendimų jis buvo priverstas parduoti žemės ūkio sklypus. Bendrasavininkis D. J. nurodė, kad sklypas buvo pirktas tuo tikslu, jog pareiškėjas juose galėtų vykdyti žemės ūkio veiklą, o parduoti žemę nusprendė pas D. J. , tačiau šių paaiškinimų atsakovas tinkamai neįvertino. Paaiškino, kad jis negalėjo veikti kaip savarankiškas asmuo sklypų prekyboje, nes jam priklausė tik apie 10 procentų žemės ploto. Atsakovas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad esant nedeklaruotoms pajamoms, žemės ūkio veikla nebuvo vykdoma, nes aplinkybė, jog pajamos nedeklaruotos pati savaime nereiškia, jog jos neatsispindi kitose institucijose, pavyzdžiui, Nacionalinėje mokėjimų agentūroje. Mokesčių administratorius nepagrįstai pripažino pareiškėjo 2004 m. pardavus žemės sklypus gautas pajamas iš individualios veiklos gautomis pajamomis, nes mokesčių administratorius neišsiaiškino, nuo kada pareiškėjas pradėjo vykdyti individualią veiklą. Pareiškėjas pažymėjo, kad daugumą žemės sklypų jis įsigijo 2002-2003 metais, todėl 2002 metais įsigyti sklypai buvo išlaikyti daugiau nei dvejus metus ir jų pirkimas negalėjo būti siejamas su į ateitį nukreiptu verslu. Mokesčių administratorius neįvertino turimo ūkio, deklaruotų ganyklų, neapklausė kitų bendrasavininkių.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjo skundo netenkinti. Paaiškino, kad pareiškėjas 2004 m. pajamas gavo ne iš ūkininkavimo veiklos, o iš žemės sklypų dalių pardavimo, todėl pareiškėjo 2004 m. gautos pajamos už parduotą turtą pagrįstai priskirtos individualios veiklos pajamoms, nuo kurių pagristai papildomai apskaičiuota 7284 Lt mokėtina į biudžetą GPM suma. Mokesčių administratorius pareiškėjo veikloje nustatė visus individualiai veiklai konstatuoti būtinus požymius. Nustatyta, kad pareiškėjas kartu su bendrasavininkiais nuo 2000-01-01 iki 2004-12-31 įsigijo 26 žemės sklypus (2002 m. - 4 sutartys, 2003 m. - 5 sutartys ir 2004 m. - 17 sutarčių), pagal šias sutartis pareiškėjui atiteko 16,8621 ha žemės ūkio paskirties žemės už 153602 Lt. 2001 metais pareiškėjas pardavė 2 žemės sklypus, įsigytus iki 2000-01-01 ir 2002 metais – 2 sklypus, 2004 metais kartu su bendrasavininkiais pareiškėjas pardavė 7 žemės sklypus už 1745738 Lt, kai šių žemės sklypų bendra įsigijimo vertė - 445680 Lt, o pareiškėjui tekusi parduotų žemės sklypų dalis sudarė 9,527 ha, jų pardavimo kaina -193090 Lt. Tačiau 2004 metų metinėje pajamų deklaracijoje pareiškėjas deklaravo šią 193090 Lt pajamų sumą kaip ne individualios veiklos turto pardavimo pajamas. Be to nustatyta, kad 2004 metais pareiškėjas kartu su bendrasavininkiais sudarė dar 34 preliminarias sutartis dėl žemės sklypų įsigijimo ir visose šiose sutartyse nurodyta, jog prieš pasirašant sutartis pardavėjams buvo sumokėtas avansas, tačiau nustatyta, kad faktiškai pagal visas šias preliminarias sutartis su žemės sklypų pardavėjais buvo galutinai atsiskaityta. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2003-11-27 mokesčių mokėtojų registre įsiregistravo kaip ūkininkas, tačiau mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas, kaip ūkininkas, 2004 m. deklaravo 70,52 ha daugiamečių ganyklų, pievų, 2005-2006 metais taip pat deklaravo tik daugiametes ganyklas, 2004, 2005, 2006 metais nepateikė prašymo išduoti leidimą įsigyti akcizais neapmokestinamų dyzelinių degalų, skirtų naudoti žemės ūkio reikmėms, nedeklaravo pajamų, gautų už realizuotą žemės ūkio produkciją ir į tai, kad pareiškėjo ūkyje samdomų darbuotojų nebuvo, padarė išvadą, kad daugiametes ganyklas ir pievas pareiškėjas deklaravo tik tam, kad gautų ES išmokas, o ne vykdytų žemės ūkio veiklą. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis žemę įsigijo žemės ūkio reikmėms, tačiau dalį šios žemės buvo priverstas parduoti, nes taip nusprendė jo bendrasavininkiai, nes, jeigu jis būtų turėjęs tikslą ūkininkauti, galėjo atsidalinti savo dalį nuo bendro ploto ir jos neparduoti. Kadangi pareiškėjas to nedarė, mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad jis kartu su bendrasavininkiais siekė ekonominės naudos ir žemės sklypus įsigijo ne žemės ūkio tikslams. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas veikė savarankiškai, perkant sklypus bendrasavininkių ieškojo pats, žemės sklypų pardavėjai nežinojo, kad jų sklypas bus įsigytas dalimis, visi atsiskaitymai buvo vykdomi per pareiškėją, daugeliui bendrasavininkių žemės sklypų dalių pirkimas kartu su pareiškėju buvo vienkartinis atvejis, o pareiškėjui - nuolatinė tęstinė veikla. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo veikla yra tęstinė, turinti pasikartojamumo ir versliškumo požymių.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundo netenkinti.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 25 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo A. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, kad metinėje pajamų deklaracijoje FR0462 už 2004 metus pareiškėjas pajamų sumą, gautą už 2004 metais kartu su bendraturčiais parduotą turtą (7 žemės sklypus) - 193090 Lt, deklaravo kaip ne individualios veiklos turto pardavimo pajamas, deklaravo 54153 Lt šio turto įsigijimo kainą ir kitas su jo pardavimu susijusias išlaidas, ir apskaičiavo 138937 Lt apmokestinamąsias pajamas, kurias sumažinęs 3480 Lt neapmokestinamuoju pajamų dydžiu, apskaičiavo 20319 Lt GPM ir šį mokestį sumokėjo į biudžetą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesutinka su tuo, kad jo 2004 metais iš nekilnojamojo turto (žemės sklypų) pardavimo gautas pajamas mokesčių administratorius priskyrė pajamoms, gautoms iš individualios veiklos. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002-07-02 įstatymas Nr. IX‑1007) 2 str. 7 d. 1 p. individuali veikla yra savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą <...>. Teismas nurodė, kad sutinka su mokesčio administratoriaus išvada, kad pareiškėjo 2004 metais iš nekilnojamojo turto pardavimo gautos pajamos priskirtinos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos. Rašytiniais įrodymais nustatyta ir pareiškėjas to neginčija, kad jis kartu su bendrasavininkiais 2000-01-01 – 2004-12-31 laikotarpiu įsigijo 26 žemės sklypus ir 4 pastatus (2002 m. - 4 pirkimo-pardavimo sutartys, 2003 m. - 5 pirkimo-pardavimo sutartys ir 2004 m. - 17 pirkimo-pardavimo sutarčių). Pagal šias sutartis pareiškėjui atiteko 16,8621 ha žemės ūkio paskirties žemės už 153602 Lt, 2001 metais pareiškėjas pardavė 2 žemės sklypus, įsigytus iki 2000-01-01 ir 2002 metais - 2 sklypus. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad 2004 m. pareiškėjas kartu su bendraturčiais sudarė 34 preliminarias nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias įsipareigojo įsigyti 34 žemės sklypus, kurių bendras plotas 80,85 ha (už 573975 Lt), iš jų pareiškėjo ketinamų įsigyti žemės sklypų plotas - 36,15 ha. Teismas nurodė, kad atmeta pareiškėjo argumentus, kad jo veikloje nėra vieno iš individualios veiklos požymių – tokios veiklos savarankiškumo. Teismas pažymėjo, kad tiek perkant, tiek parduodant žemės sklypus, pareiškėjas dalyvavo visuose sandoriuose kaip bendraturtis, tačiau mokesčių administratoriui apklausus žemės sklypų pirkėjus ir pardavėjus, dauguma jų patvirtino, kad derybos dėl žemės sklypų pardavimo vyko tik su pareiškėju, kad visi atsiskaitymai už perkamus žemės sklypus taip pat buvo vykdomi per pareiškėją. Be to daugeliui pareiškėjo bendrasavininkių žemės sklypų dalių pirkimas kartu su pareiškėju buvo vienkartinis atvejis, o pareiškėjui - nuolatinė tęstinė veikla. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis žemę įsigijo žemės ūkio reikmėms, tačiau dalį šios žemės buvo priverstas parduoti taip nusprendus žemės bendrasavininkiams. Teismas pažymėjo, kad 2004‑2006 metais pareiškėjas, kaip ūkininkas, nepateikė Vilniaus AVMI prašymų išduoti leidimą įsigyti akcizais neapmokestinamų dyzelinių degalų, naudojamų žemės ūkio reikmėms, taip pat nedeklaravo žemės ūkio produkcijos pardavimo pajamų ir neturėjo samdomų asmenų. Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2005 metais gautas pajamas iš nekilnojamojo turto (žemės sklypų ar jų dalių) pardavimo deklaravo kaip individualios veiklos pajamas, tačiau nepateikė paaiškinimų, kuo jo 2005 metų veiklos pobūdis skyrėsi nuo 2004 metais vykdytos veiklos. Teismas nurodė, kad atmeta ir pareiškėjo argumentus, kad jo 2004 metais sudarytuose sandoriuose nėra versliškumo požymio, nes, įsigijęs turtą, jį išlaikydavo savo nuosavybėje ilgą laiko tarpą, t.y. daugiau nei dvejus metus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2004 metais tik 2 sklypus iš 7 pardavė išlaikęs nuosavybėje daugiau nei 2 metus, o kiti sklypai buvo išlaikyti trumpiau. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas iš nekilnojamojo turto sandorių siekė ekonominės naudos, 2004 metais pagrindinis pareiškėjo pragyvenimo šaltinis buvo pajamos iš sklypų pardavimo, kitų pajamų šaltinių pareiškėjas 2004 m. nedeklaravo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo veikoje yra nustatyti visi individualiai veiklai konstatuoti būtini požymiai - pareiškėjas 2004 m. vykdė individualią nekilnojamojo turto (žemės sklypų) pirkimo ir pardavimo veiklą, ši veikla buvo vykdoma tęstinį laikotarpį, pareiškėjas ją vykdė savarankiškai ir ją vykdant buvo siekiama ekonominės naudos. Kadangi pareiškėjas 2004 m vykdė individualią veiklą, jo 2004 metais iš nekilnojamojo turto pardavimo gautos pajamos - 193090 Lt yra priskirtinos individualios veiklos pajamoms, todėl mokesčių administratorius nuo jų pagrįstai apskaičiavo 28442 Lt GPM ir, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas pagal 2004 m. pajamų deklaraciją jau buvo sumokėjęs į biudžetą dalį jam priskaičiuoto GPM, papildomai apskaičiavo pareiškėjui 7284 Lt GPM. Teismo vertinimu, pareiškėjui taip pat pagrįstai apskaičiuoti delspinigiai ir bauda.
IV.
Pareiškėjas A. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą. Apelianto nuomone, teismas netinkamai vertino faktus ir neteisingai konstatavo, kad jis vykdė individualią veiklą. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1) Apeliantas paaiškina, kad šiuo atveju žemės sklypų pardavimas negali būti laikomas individualia veikla, nes tokia veikla neturėjo savarankiškumo požymių (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 dalis). Pažymi, kad žemės sklypus jis pirko ir pardavė kartu su bendraturčiais, neveikė savarankiškai, be to nuosavybėn įgijo tik apie 10 procentų sklypų. Teismas neapklausė sklypų bendraturčių, ir vertindamas, kodėl sklypai buvo pirkti, nepagrįstai rėmėsi pardavėjų paaiškinimais. Bendraturtis D. J. yra davęs paaiškinimus, kad žemės sklypai buvo pirkti, kad pareiškėjas galėtų vykdyti žemės ūkio veiklą.
2) Apelianto teigimu, žemės sklypus jis pirko turėdamas tikslą stambinti ūkį ir verstis žemės ūkio veikla. Parduodamas žemės sklypus nesivertė komercine veikla, tokia veikla neturėjo versliškumo požymių. Žemės sklypai buvo parduoti bendraturčių sprendimu. Apeliantas nurodo, kad nesutinka su teismo argumentais, jog parduodant žemės sklypus savo dalį jis turėjo atsidalinti nuo bendraturčių. Tam būtų prireikę neproporcingai didelių išlaidų.
3) Apeliantas pažymi, kad pajamos už žemės sklypų pardavimą nebuvo vienintelės jo gautos pajamos. Paaiškina, kad jis 2004 m. gavo pajamų iš žemės ūkio veiklos, t.y. išmokas iš ES už deklaruotų pievų ir ganyklų priežiūrą.
4) Apelianto teigimu, teismas neteisingai nustatė, kad žemės sklypų pardavimas buvo tęstinė veikla. Teismas nenustatė, nuo kada jis pradėjo verstis individualia veikla. Pareiškėjo teigimu, 2002 m. įsigytus sklypus jis pardavė praėjus daugiau kaip 2 metams, o tai įrodo, kad šių sklypų pirkimo jis nesiejo su verslu, nukreiptu į ateitį po dviejų metų.
5) Apeliantas taip pat nesutinka su teismo argumentu, kad jo vėliau (2005 m.) įregistruota individuali veikla reiškia, kad tokia veikla jis vertėsi ir mokestinio patikrinimo laikotarpiu.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti. Atsakovo nuomone, pareiškėjo vykdyta veikla, t.y. žemės sklypų pirkimas ir pardavimas, atitinka visus individualios veiklos požymius, numatytus Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 d.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamo ginčo esmę sudaro tai, ar pagrįstai mokesčių administratorius pareiškėjo pajamas, gautas 2004 m. pardavus atitinkamą nekilnojamąjį turtą (dalis septyniuose žemės sklypuose), priskyrė individualios veiklos pajamoms ir jas apmokestino gyventojų pajamų mokesčiu kaip pajamas iš individualios veiklos.
Individualios veiklos sąvoka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalyje. Individuali veikla – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turinti verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos požymius, 2006 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 (Administracinių teismų praktika Nr. 9, p. 44-56) yra konstatavusi, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą įstatyme išvardytoms veiklos rūšims.
Apeliantas neigia, kad jo veikloje (7 žemės sklypų dalių pardavime 2004 m.) buvo aukščiau paminėti individualios veiklos požymiai, todėl, jo nuomone, jo pajamos neturėjo būti apmokestintos taikant individualios veiklos apmokestinimo taisykles.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes (pavyzdžiui, žmogaus veiksmų tikslus, motyvus ar pan.) paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos. Tad teisėjų kolegija, pagal paminėtas taisykles įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad byloje nustatytos objektyvios aplinkybės sudaro pagrindą daryti vienareikšmę išvadą, jog nagrinėjama apelianto veikla atitiko paminėtus individualios veiklos požymius. Dėl šių aplinkybių jau pasisakė tiek Mokestinių ginčų komisija, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo iš naujo išsamiai kartoti šių institucijų argumentus bei nurodytas aplinkybes.
Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo teiginys, jog apelianto veikla negali būti laikoma savarankiška yra aiškiai nepagrįstas. Byloje nėra duomenų, kad dėl teisinių ar faktinių ryšių, kitų aplinkybių (pvz., fizinės ar psichologinės prievartos naudojimo) jis turėjo parduoti nagrinėjamų žemės sklypų dalis kartu su kitais bendraturčiais. Apeliantas nenurodė, kokie įstatymai jį įpareigojo parduoti žemės sklypų dalis kartu su kitais bendraturčiais. Nei Civilinis kodeksas, nei Žemės įstatymas nedraudė parduoti tik turimą dalį bendrojoje nuosavybėje, jos neatidalijant. Taigi apeliantas pats galėjo nuspręsti dėl savo turimos dalies pardavimo. Be to, dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje paprastai ne tik galima atsidalinti, bet ir sudaryti susitarimą dėl konkrečios nekilnojamojo daikto dalies naudojimo tvarkos (CK 4.81 str.).
Apelianto argumentas dėl to, kad jo veikloje nėra versliškumo (komerciškumo) taip pat aiškiai nepagrįstas. Atsižvelgiant į nustatytą sandorių, susijusių su nekilnojamuoju turtu, kuriuose dalyvavo apeliantas, skaičių, jų sudarymo intensyvumą ir pasikartojamumą (vien tik per 2004 metus buvo sudaryti 7 turto pardavimo sandoriai, taip pat įsigyta nemažai tos pačios rūšies turto, sudarytos preliminariosios sutartys dėl jo), gautų pajamų dydį, jo įprastinį dalyvavimą sandoriuose kaip jų iniciatoriaus, akivaizdu, kad A. J. veikla nebuvo atsitiktinė, ji buvo tęstinė. Šia veikla neabejotinai buvo siekiama ekonominės naudos ir ji turėjo versliškumo požymių. Ta aplinkybė, kad tam tikras 2004 metais parduotas turtas buvo įgytas prieš 1-2 metus iki jo pardavimo, nagrinėjamu atveju šių išvadų nepaneigia. Ekonominės naudos nebūtinai turi būti siekiama per trumpą laikotarpį. Asmens apsisprendimą tam tikrą laiką neparduoti anksčiau įsigyto turto gali lemti ekonominė situacija rinkoje (pavyzdžiui, sparčiai augančios turto kainos) ar kitos aplinkybės.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pakankamo pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įtikinamų ir objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog nagrinėjamas turtas buvo įsigytas būtent ūkininkavimo tikslu. Bylos duomenys rodo, kad pajamų iš tiesioginės (realios) ūkininkavimo veiklos 2004 m. jis negavo. Įrodymų, kad apeliantas buvo sudaręs (numatęs) konkretų ūkininkavimo planą ar ėmęsis kitų reikšmingų ūkininkavimo veiksmų šiuose sklypuose, nepateikta. Be to, byloje nėra įrodymų, kad jis, pasinaudodamas bendraturčio pirmumo teise įsigyti parduodamą dalį bendrojoje nuosavybėje (CK 4.79 str.), būtų mėginęs įgyti nuosavybės teises į visą parduodamą sklypą, kas būtų sudarę palankesnes sąlygas ūkininkauti. Tačiau vietoje to jis supirkinėjo kitų žemės sklypų dalis. Dar daugiau, 2004 m. parduotos sklypų dalys buvo išsidėsčiusios net penkių skirtingų savivaldybių teritorijose (Vilniaus miesto, Vilniaus rajono, Elektrėnų, Varėnos ir Trakų), kas iš esmės daro stambaus ūkininkavimo tikslą, apie kurį kalba apeliantas, mažai įmanomu ir įtikinamu. Juolab kad 2005 m. jis pranešė apie individualios veiklos, tame tarpe ir susijusios su nekilnojamuoju turtu, vykdymą bei pajamas iš žemės sklypų pardavimo 2005 m. deklaravo kaip individualios veiklos pajamas.
Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad individualią sklypų pardavimo veiklą galima pradėti vykdyti ir su tokiu turtu, kurį įsigyjant asmuo dar neturėjo konkretaus tikslo jo naudoti būtent šios rūšies individualioje veikloje, t. y. prekyboje žemės sklypais ar jų dalimis. Atsižvelgdamas į besikeičiančią ekonominę situaciją ar kitas aplinkybes, sprendimą dėl tokios individualios veiklos su šiuo turtu vykdymo asmuo gali priimti ir vėliau, praėjus net ir keleriems metams po turto įsigijimo. Taigi individualios veiklos tęstinumui ir versliškumui konstatuoti gali pakakti ir kelių analogiškų sandorių sudarymo per tam tikrą laikotarpį, nepriklausomai nuo to kada ir, ar būtent tai konkrečiai veiklai, kuria asmuo, sudarydamas šiuos sandorius, pradėjo verstis, atitinkamas turtas buvo įgytas. Todėl, net jei ir būtų nustatyta, kad apeliantas žemės sklypus supirkinėjo turėdamas tikslą tapti stambiu ūkininku, tai neturėtų lemiamos reikšmės. Ūkininkavimas kaip taisyklė taip pat yra ekonominė veikla, kuria siekiama gauti ekonominės naudos (pajamų), kuri turi individualios veiklos požymių. Taigi ir turto įsigijimas ūkininkavimui paprastai reiškia, kad jo įsigijimo pagrindinis tikslas yra pajamų ar kitos ekonominės naudos gavimas, kas atitinka individualios veiklos požymius, rodo, kad turtas buvo įgytas verslo, ūkinės-komercinės veiklos vykdymui, o ne asmeniniams poreikiams tenkinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio l dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.