Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Arūno Paštuolio ir Romualdo Lincevičiaus, rengiant nagrinėti bylą privataus kaltinimo tvarka

Aprašomoji dalis

nustatė:

teisme gautas E. L. pareiškimas, kuriame privataus kaltinimo bylų proceso tvarka prašoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn L. L. ir pripažinti ją kalta padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Šiame pareiškime nurodyta, kad su sutuoktine L. L., kuri šiuo metu eina Vilniaus apygardos teismo teisėjos pareigas, kartu nebegyvena ir bendro šeimos ūkio neveda nuo 2010 metų spalio mėnesio. Šiuo metu Kaišiadorių rajono apylinkės teisme yra nagrinėjamas ieškinys dėl jų santuokos nutraukimo. Jų nepilnametė duktė K. (8 m.) iki kol teismas nuspręs su kuo ji gyvens po skyrybų, pasiliko gyventi su mama jų bute. 2011-10-15 su dukra telefonu suderino išvyką į Kauno Zoologijos sodą, telefonu girdėjo, kaip L. L. jų kelionei pritarė. Kitą dieną telefonu paskambinusi verkdama dukra pasakė, kad ją mama muša. Išsigandęs dėl dukters, jis nuvyko pas jas į namus. Duris atidarė L. L., jis paprašė jos leisti susitikti su dukra ir įsitikinti, ar ji nesužalota ir sveika. L. L., netikėtai pamačiusi jį stovintį prie buto durų, galimai supratusi jog bus atskleistas jos netinkamas elgesys ir smurtavimas vaiko atžvilgiu, nieko nesakiusi trenkė durimis jam per kairės rankos plaštaką, kuri tuo metu buvo tarpduryje. Supratusi, kad durų nepavyks uždaryti, užsipuolė jį, stūmė į laiptinę ir trenkė jam į skruostą dešinėje pusėje. L. L. elgesys neįleidžiant jo į butą, kuris jam priklauso dalinės nuosavybės teise, yra nepateisinamas ir nusikalstamas, jokių apribojimų matytis su dukra ar lankytis jam dalinės nuosavybės teise priklausančiame bute nebuvo ir nėra nustatyta. Dėl šio įvykio jis iškvietė policiją, o vėliau pats nuvyko į Vilniaus miesto 3-ąjį policijos komisariatą ir parašė pareiškimą dėl L. L. panaudoto smurto jo ir jo dukros atžvilgiu. Dėl veido sumušimų kreipėsi į Valstybinę teismo medicinos tarnybą, kad būtų konstatuoti jam padaryti sužalojimai.

Įvertinus tai, kad baudžiamojon atsakomybėn prašoma patraukti L. L., kuri yra Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės 2012-04-24 nutartimi privataus kaltinimo byla, kurioje E. L. kaltina L. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, perduota nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Procesas dėl nusikalstamų veikų, išvardytų BPK 407 straipsnyje, pradedamas tik tuo atveju, jeigu yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Ikiteisminis tyrimas tokiu atveju neatliekamas, o procesas vyksta pagal BPK XXX skyriuje nustatytas privataus kaltinimo bylų proceso taisykles. Privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis. Teisme jis įgyja privataus kaltintojo statusą (BPK 408 str. 1 d.). Jeigu nukentėjusysis dėl nepilnametystės, fizinių ar psichinių trūkumų negali pasinaudoti visomis nukentėjusiojo teisėmis, paduoti pareiškimą ir palaikyti kaltinimą teisme gali jo teisėtas atstovas (BPK 408 str. 2 d.).

BPK 412 str. numato nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo turinį. Skunde ar pareiškime turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Skundas turi būti pasirašytas nukentėjusiojo, o 408 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju pareiškimas – nukentėjusiojo teisėto atstovo. Taip pat BPK 412 str. 3 d. nurodyta, kad šio straipsnio reikalavimų neatitinkantis skundas ar pareiškimas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

Visų pirma, kolegija atkreipia dėmesį, kad nors šiuo atveju į teismą privataus kaltinimo tvarka ir kreipėsi pats nukentėjusysis (tokią išvadą galima daryti iš E. L. pareiškimo turinio), jis padavė ne skundą, kaip numato BPK 408 str. 1 d., o pareiškimą. Aišku, vien šis netikslus pateikto teismui dokumento pavadinimas dar nebūtų kliūtis nagrinėti gautą pareiškimą. Jį galima būtų laikyti neesminiu, formaliu nukrypimu nuo keliamų reikalavimų, kuris netrukdo šio pareiškimo nagrinėti. Tačiau E. L. pateiktame pareiškime yra ir esminių trūkumų, dėl ko šis procesinis dokumentas negali būti nagrinėjamas teisme.

Nukentėjusiojo skundas yra svarbus procesinis dokumentas, kadangi juo išreiškiama asmens valia, pradedamas privataus kaltinimo bylos procesas, jo perskaitymu prasideda įrodymų tyrimas, juo nustatomos nagrinėjimo teisme ribos, kadangi byla nutartimi perduodama į teisiamąjį posėdį pagal kaltinimą, pareikštą skunde. Tai reiškia, kad privataus kaltinimo tvarka paduodamas skundas atlieka ir kaltinamojo akto funkciją, todėl jam keltini tam tikri reikalavimai. Būtent todėl skundo (pareiškimo) turinį aiškiai reglamentuoja įstatymas (BPK 412 str.). Nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo turi žinoti, kuo jis yra kaltinamas, kuo grindžiamas kaltinimas ir, atitinkamai, turėti galimybę gintis nuo pareikšto kaltinimo. Visa tai suponuoja pareiškiančio kaltinimą asmens pareigą kaltinimą suformuoti tinkamai, o skunde nurodyti kaltinimą patvirtinančius konkrečius ir aiškius duomenis.

Tuo tarpu E. L. pareiškimas nėra pateiktas (suformuluotas) tinkamai, jis neatitinka BPK 412 str. reikalavimų. Iš pareiškimo turinio, kuris ir apskritai yra perkrautas nereikalinga informacija, negalima suprasti (aiškiai nustatyti) nagrinėjimo teisme ribų. Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, pagal kurią prašoma pripažinti kalta L. L., atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Mušimas ar kitoks smurtavimas reiškia vienkartinį ar daugkartinį fizinį ar mechaninį poveikį į žmogaus kūną, fizinės jėgos panaudojimą prieš nukentėjusįjį. Minėtas nusikaltimas apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, tik sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai sužalojantį, tiek trumpam susargdinantį. Taip pat praktikoje netgi nukentėjusiojo pastūmimas (atsiradus BK 140 str. numatytiems padariniams) gali būti pripažintas viena iš fizinio smurto pavartojimo formų.

E. L. savo pareiškime kaip galimą smurtavimą, bent bendrais bruožais atitinkantį anksčiau aptartą, pamini trenkimą jam durimis per kairės rankos plaštaką, jo stūmimą į laiptinę ir trenkimą į dešinės pusės skruostą. Tačiau iš pareiškimo turinio taip ir lieka neaišku už visus šiuos veiksmus, ar tik kurį nors iš jų jis prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn L. L.. Jeigu dėl visų trijų, tai dėl dviejų iš jų – stūmimo į laiptinę ir trenkimo durimis per kairės rankos plaštaką nėra nurodyti nusikalstamos veikos padariniai, tai yra kas jam tokiais veiksmais buvo padaryta – ar buvo sukeltas fizinis skausmas, ar padarytas nežymus sužalojimas (o gal trumpas susargdinimas). Taip pat gautame pareiškime nėra nurodyti ir jokie patvirtinantys šias išdėstytas aplinkybes duomenys (kad būtų galima teigti, kartu atsižvelgiant, kad E. L. ir L. L. santykiai akivaizdžiai priešiški, jog nurodyti veiksmai nėra akivaizdžiai neteisingi). Tokiu būdu E. L., surašydamas BPK 412 str. iš esmės neatitinkantį dokumentą (pareiškimą), nesilaikė BPK reikalavimų. Priėmus nagrinėti tokį neatitinkantį reikalavimų pareiškimą būtų suvaržyta nusikaltimo padarymu kaltinamo asmens teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, kuo šis kaltinimas grindžiamas, jis neturėtų galimybės efektyviai gintis nuo pareikšto kaltinimo.

Tokio turinio pareiškimas gali būti laikomas pakankamu pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau šis pareiškimas dėl anksčiau paminėtų aplinkybių negali būti laikomas pakankamu pradėti privataus kaltinimo procesą, nes reikalavimai teismui privataus kaltinimo tvarka raštu paduodamam skundui (pareiškimui) yra didesni negu reikalavimai kreipimuisi, pagal kurį pradedamas ikiteisminis tyrimas. Tai, beje, yra aiškiai pažymėjęs ir Lietuvos Konstitucinis teismas 2006- m. sausio 16 d. nutarime.

Dėl šių priežasčių E. L. pareiškimas nepriimamas ir turi būti grąžintas jį padavusiam asmeniui. Pažymėtina, kad E. L., atsižvelgęs į nutartyje nurodytus skundo teismui turinio reikalavimus bei ištaisęs nurodytus trūkumus, gali pakartotinai kreiptis į teismą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka.

Lietuvos apeliaciniam teismui persiunčiant nagrinėti Kauno apygardos teisme šį E. L. pareiškimą privataus kaltinimo tvarka, atskirame voke prie šios medžiagos (tačiau apie tai nutartyje nepasisakant) buvo įdėtas ir L. L. skundas prieš E. L., kuriame jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2012-06-15 Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, kuria panaikinta 2012-05-09 Kauno apygardos teismo nutartis perduoti E. L. ir L. L. skundus Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo, nurodyta, kad priešpriešiniai kaltinimai vienoje byloje gali būti nagrinėjami tik po to, kai teismas, įvykdęs taikinamosios procedūros reikalavimus, pripažįsta jog šalys nesusitaikė. Todėl L. L. skundas, kuris, kaip jau minėta, 2012-04-24 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi Kauno apygardos teismui nebuvo perduotas, persiųstinas tam teismui, kuriam ir buvo adresuotas, tai yra Vilniaus m. 3-iam apylinkės teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis BPK 412 str., 439, 440 str.

nutaria:

E. L. pareiškimo nepriimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

L. L. skundą prieš E. L. perduoti nagrinėti pagal priklausomumą Vilniaus m. 3-iam apylinkės teismui.

Nutartis per 7 d. nuo jos gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.