Telšių apylinkės teismo sprendimas

Telšių rajono apylinkės teismo teisėjas Tomas Pukšmys, sekretoriaujant Inai Visockienei, dalyvaujant ieškovei A. S. ir jos atstovui advokatui Romanui Lupeikai, atsakovui A. S., teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui A. S. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, jog namas esantis adresu (duomenys neskelbtini), už kurio šildymą ieškovė pareiškė ieškinį, po ½ nuosavybės teise priklauso šalims (e. b. l. 3–5). Iš šalių paaiškinimų nustatyta, jog šalys Telšių rajono apylinkės teismas 2015-06-29 nutartimi patvirtino šalių taikos sutartį, kuria šalys nustatė naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką pagal, kurią ieškovei faktiškai paskirta naudotis gyvenamojo namo plotu, sudarančiu 112,81 kv. m., o atsakovui faktiškai paskirta naudotis plotu, sudarančiu 82,03 kv. m.. Bendram ieškovės ir atsakovo naudojimui buvo paskirtos gyvenamojo namo patalpos, kurių bendras plotas sudaro 25,36 kv. m. Dėl realiai naudojamų patalpų plotų byloje ginčo nėra. Iš esmės byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos mokėti už šildymą jam nuosavybės teise tenkančioms patalpoms.

Pažymėtina, jog bendraturčių teises ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant reglamentuota CK 4.76 straipsnyje. Pagal šią teisės normą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi ne tik teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, bet ir atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu) bei privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė trečiajam asmeniui UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ už teiktas dujas pagal rodmenis sumokėjo 761,54 Eur (e. b. l. 8). Kaip teismo posėdžio metu nurodė šalys, jos turi bendrą šildymo sistemą ir bendrą teikiamų dujų apskaitą. Šalys naudojamų nuosavybės teisės dalių nėra atidalijusios iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl išlaidos skirtos patalpų šildymui laikytinos mokesčiais. Taip pat šildymui skirtos lėšos yra susijusios su išlaidomis skirtomis bendro daikto išlaikymui, kurias atsakovas privalo atlyginti proporcingai jam tenkančios nuosavybės teisės daliai, nepriklausomai nuo to, ar jis jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose gyvena, ar ne. Atsakovo pareiga mokėti už priklausančio turto išlaikymą galėtų būti eliminuota tada, kai jis atsijungtų nuo bendros šildymo sistemos su ieškove, įstatymų nustatyta tvarka bei įsirengtų individualią apskaitą arba atsidalintų iš bendrosios dalinės nuosavybės numatydamas individualius šildymo sistemos sprendinius, kuriuos įstatymų nustatyta tvarka patvirtintų kompetentinga institucija. Pareigos mokėti už bendro turto išlaikymą neeliminuoja vien tik radiatorių užsukimas taip grindžiant šilumos negavimo faktą. Taip pat šios pareigos neeliminuoja atsakovo nepritarimas šildymo būdui dujomis. Atsakovas nurodydamas, jog malkinis šildymas yra pigesnis neįrodė, jog ėmėsi priemonių šildyti namą šio kuro rūšimi. Priešingai, kaip nurodė pats atsakovas, patalpose, kurios jam priklauso dalinės nuosavybės teise per šildymo sezoną, jis negyveno, o šildymo problemą sprendė nupjaudamas šilumą tiekiančius vamzdžius dėl to buvo nubaustas. Pastarąją aplinkybę atsakovas patvirtino teismo posėdžio metu. Pažymėtina, kad šildymo būdo parinkimo problemą šalys turi spręsti bendru sutarimu, nes to reikalauja bendrosios nuosavybės teisės pobūdis. Šalims nesutariant bendrosios nuosavybės įgyvendinimo klausimais jų ginčą sprendžia teismas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Taigi įstatymas numato civilizuotus būdus ir priemones ginčų sprendimui, o vien tik faktas, kad vienas iš bendraturčių parinko šildymo būdą bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomam objektui, kitam bendraturčių nesiimant priemonių užtikrinti patalpų šildymą, neatleidžia pastarojo nuo šildymo kaštų išlaikant bendrosios nuosavybės teisės objektą. Nagrinėjamu atveju pagrindžiant atsakovo pareigą mokėti už šilumos energiją būtų galima taikant analogija su teisine prasme analogiška situacija, kai butų savininkams, kuriems bendro naudojimo patalpos taip pat priklauso dalinės nuosavybės teise, yra privaloma mokėti už šilumos energiją bendrosios dalinės nuosavybės teise turimai daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-621-916/2015).

CK 4.76 straipsnyje numatyta, jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Šia teisės norma išreikšta bendrosios dalinės nuosavybės bendrasavininko teisė sumokėjus tretiesiems asmenims už bendro daikto išlaikymą gauti šių išlaidų atlyginimą iš kito bendrasavininko, kuris nevykdo įstatymu įtvirtintos pareigos prisidėti prie bendro daikto išlaikymo. Šis nuostolių atlyginimas tarp bendrasavininkų grindžiamas ne tik daiktinės, bet ir prievolinės teisės normomis. Nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo tiesioginius nuostolius, kurie pasireiškė atsakovo prievolės išlaikyti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto nevykdymu (CK. 6.249 straipsnio 1 dalis ir CK 6.247 straipsnis). Dėl to jos ieškinys dėl išlaidų turėtų bendrosios dalinės nuosavybės objekto išlaikymui priteisimo yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat pažymėtina, kad ieškovė prašė priteisti mažesnę patirtų nuostolių dalį, nes šildymo išlaidas skaičiavo ne atsakovui tenkančiai nuosavybės teisės daliai, o realiai naudojamai bendrosios nuosavybės teisės daliai.

Esant nurodytų aplinkybių visetui ieškovės ieškinys dėl 273,45 Eur skolos priteisimo už šilumos energiją tenkintinas visiškai. Taip pat vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.210 straipsnio 1 dalimi tenkintinas ieškovės reikalavimas priteisti 5 procentų metines palūkanas už priteistą 273,45 Eur sumą nuo civilinės bylos iškėlimo (2016-06-22) iki sprendimo visiško įvykdymo. Tuo tarpu civilinės bylos dalis dėl 56 Eur priteisimo ieškovei atsisakius reikalavimo nutrauktina (CPK 140 straipsnio 1 dalis).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi ieškovės ieškinys tenkintinas visiškai iš atsakovo priteistina ieškovei 15 Eur žyminis mokestis (e. b. l. 9) ir 150 Eur išlaidos susijusios su advokato teisine pagalba (e. b. l. 2; 6–7). Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu prašė priteisti 350 Eur bylinėjimosi išlaidų susijusių su advokato teisine pagalba ir nurodė, kad 150 Eur sudaro pareiškimo dėl teismo įsakymo parengimas, o 200 Eur už ieškinio parengimą, tačiau pastarąsias išlaidas patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl jos nepriteistinos. Tuo tarpu bylinėjimosi išlaidos dėl 900 Eur ir tai patvirtinantys įrodymai, kaip nurodė ieškovės atstovas, yra ne iš šios bylos, todėl teismo nevertintini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268, 270, 271, 279 ir 282 straipsniais, teismas

nusprendė:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo A. S. 273,45 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 273,45 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016-06-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 165 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei A. S..

Priimti ieškovės A. S. reikalavimo atsisakymą dėl 56 Eur priteisimo ir šią civilinės bylos dalį nutraukti.

Šalys per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali apskųsti sprendimą Šiaulių apygardos teismui per Telšių rajono apylinkės teismą.