Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja D.Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-362-468/2013

Teisėja A.Baltušytė Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00224-2012-7 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2; 2.4.6

2013 m. gegužės 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Audronės Kartanienės, Artūro Šumsko,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 03 07 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 str. 1 d. 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda ir pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos, paskiriant galutinę bausmę – 8 MGL (1040 Lt) dydžio baudą.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir R. M., tačiau jo apeliacinis skundas teisme negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad suklastojo dokumentą, t. y. laikotarpyje nuo 2012 03 13 d. iki 2012 03 15 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrai su R. M., suklastojo tikrą dokumentą – eismo įvykio deklaraciją, eilutėje „Įvykio data“ tyčia melagingai įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad eismo įvykis įvyko 2012 03 14 d., nors iš tikrųjų eismo įvykis, kurio metu R. M., vairuodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį „FIAT CROMA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadino V. A. priklausantį automobilį „ALFA ROMEO 156“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvyko 2012 03 13 d., minėtą dokumentą kartu su R. M. patvirtino savo parašu, bei šią suklastotą eismo įvykio deklaraciją pateikė AB „Lietuvos draudimas“, esančiam Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 12.

Taip pat V. A. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai pasikėsino įgyti svetimą turtą, t. y. tyčia kartu su R. M. suklastojęs tikrą dokumentą – eismo įvykio deklaraciją ir veikdamas pagal bendrą susitarimą su R. M., šią suklastotą deklaraciją pateikė AB „Lietuvos draudimas“, esančiam Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 12, siekdamas įgyti 1689,35 Lt už jam priklausančio automobilio „ALFA ROMEO 156“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimą, tokiu būdu pasikėsino įgyti svetimą, AB “Lietuvos draudimas“ priklausantį 1689,35 Lt turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo bendrovės ekspertui kilus abejonių dėl įvykio laiko buvo sustabdytas draudiminės išmokos mokėjimas.

Apelianto nuomone, apkaltinamasis nuosprendis V. A. atžvilgiu buvo priimtas be pagrindo, teismui vienpusiškai vertinant byloje nustatytas aplinkybes. Teismo išvados padarytos vadovaujantis vien tik R. M. aiškiai prieštaraujančiais ir nelogiškais parodymais, neįvertinant juose esančių prieštaravimų ir neatitikimo kitiems byloje esantiems duomenims bei nelyginant jų su kita bylos medžiaga.

Kvalifikuojant V. A. veiksmus nėra nusikaltimo objektyviosios pusės sudėties. Visi byloje surinkti duomenys liudija, kad V. A. nevykdė ir neketino vykdyti nei vieno iš alternatyviųjų nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 1 d., sudėties objektyviosios pusės požymių, t. y. įvykio metu, žinodamas, kad yra nekaltas dėl autoįvykio ir įvertinęs jam žinomą privalomosios civilinės atsakomybės draudimo sistemą, jis žinojo, kad už jo nukentėjusį automobilį jam bus atlyginta, dėl to jis neturėjo ir negalėjo turėti jokio tikslo sukčiauti. Įvykio vietoje užpildžius eismo įvykio deklaraciją, R. M. nurodyti draudimo duomenys jam (V. A.) nesukėlė jokių abejonių. Prie V. A. R. M. skambino UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur buvo padiktuoti, kaip vėliau sužinota, negaliojančio civilinės atsakomybės draudimo duomenys. Tai patvirtino ir R. M., kuris posėdžio metu paaiškino, kad pildant deklaraciją, jis paskambino į „(duomenys neskelbtini)“ ir sužinojęs draudimo poliso numerį jį įrašė į deklaraciją. Vertinant ir R. M., ir V. A. parodymus, akivaizdu, kad abi šalys po autoįvykio išsiskyrė neabejodamos, kad veikia teisingai, ir atliko visus būtinus ir teisėtus veiksmus, kad kaltininko dėl autoįvykio (R. M.) žala, padaryta V. A., būtų atlyginta.

Šioje dalyje visai nelogiški ir prieštaraujantys likusiai bylos medžiagai R. M. teismo posėdžio metu duoti parodymai, kad iš karto po įvykio jis norėjo savarankiškai, be draudimo atlyginti žalą. Tuo metu nei vienas neabejojo, kad dėl žalos atlyginimo negali kilti jokių neaiškumų. Juolab nelogiški R. M. paaiškinimai, kad po autoįvykio jis siūlė važiuoti į „(duomenys neskelbtini)“ ir įvertinti žalą: visų pirma, V. A. automobilis po autoįvykio buvo nevažiuojantis; visų antra, žalą įvertina privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įmonės ekspertas, šiuo atveju AB „Lietuvos draudimas“ ekspertas. Taip pat nelogiškas R. M. veiksmas po įvykio, pamačius, kad negalioja civilinės atsakomybės draudimas, vykti į draudimo įmonę ir drausti pačiam automobilį. Šis automobilis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė ir iki to momento visada draudėjas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Todėl šie kaip ir kiti R. M. parodymai pilni nepašalintų prieštaravimų. Skunde atkreiptinas dėmesys į tai, kad kvalifikuojant V. A. veiką, tokie parodymai neturi tiesioginės reikšmės.

Skirtingai nei apylinkės teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, V. A. turtinė teisė į žalos atlyginimą po eismo įvykio niekaip nesikeičia priklausomai nuo to, galiojantis ar ne buvo kaltininko draudimo polisas. V. A. nuo pat įvykio pradžios neabejojo savo turtine teise į žalos atlyginimą. Jis užpildė visus reikiamus pranešimus AB „Lietuvos draudime“, nurodydamas faktišką eismo įvykio datą (kovo 13 d.): apie įvykį pranešdamas internetu (b. l. 20), pranešimą apie įvykį raštu (b. l. 22), prašymą dėl išmokos (b. l. 23). V. A. suprato, kad nepriklausomai nuo kaltininko poliso galiojimo jis, laikantis nustatytos tvarkos, turi registruoti įvykį bei atlikti žalos įvertinimą. Jis suprato, kad net paaiškėjus, jog dėl kokių nors priežasčių eismo įvykio kaltininko draudimo polisas negalioja, tai neturės įtakos jo turtinei teisei į draudimo išmoką. Tai buvo aiškiai nustatyta teismo posėdžio metu V. A. ir liudytojo AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojo T. A. parodymais, tačiau apylinkės teismas šių įrodymų nuosprendyje neįvardino ir jų nevertino. Šias aplinkybes puikiai ir išsamiai paaiškino AB „Lietuvos draudimo“ atstovas T. A., kuris ne tik, kad patvirtino, jog V. A. realiai pranešė buvusią įvykio datą (kovo 13 d.), bet ir tai, kad R. M. draudimo poliso galiojimas neturi įtakos V. A. draudimo išmokai. Pasak liudytojo, V. A. draudimo išmoką gautų bet kokiu atveju. Šis liudytojas nurodė, kad AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į policiją tik todėl, kad R. M. neprisipažino, kad įvykio metu neturėjo galiojančio draudimo. Jei tik būtų pripažinęs, į policiją nebūtų kreiptasi, o V. A. žala būtų atlyginta iš Motorinio biuro. T. A. taip pat patvirtino, kad šiuo metu V. A. nemokama tik todėl, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jam bus išmokėta bet kokiu atveju. Taip pat T. A., žinodamas visas bylos aplinkybes ir būdamas šios srities specialistas, reiškė pagrįstą nustebimą kaltinamuoju be R. M. matydamas V. A.. Vertinant byloje surinktų įrodymų visumą, tik R. M. veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 182 str. 1 d., nes savo veikimu būtent R. M. siekė išvengti Motorinio biuro regresinio reikalavimo atlyginti eismo įvykio metu V. A. automobiliui padarytą žalą. Esant nurodytoms aplinkybėms, akivaizdu, kad V. A. turtinė teisė į draudimo išmoką visiškai nepriklauso nuo šioje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių, todėl V. A. veiksmuose nėra ir negalėjo būti sukčiavimo nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymių.

Taip pat V. A. veiksmuose nėra būtinojo BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios. V. A. turėjo suprasti, kad klastojo dokumentą, ir norėti, kad atsirastų jo norimos pasekmės. V. A. nesiekė tyčia klastoti dokumento, nesiekė klastojimu gauti jokios naudos, priešingai, veikė apdairiai ir siekė įsitikinti, ar jo veiksmai sutinkant su R. M. prašymu įrašyti kitą eismo įvykio datą nepadarys žalos AB „Lietuvos draudimas“ ir jis nenusižengs jokiems reikalavimams. Tai patvirtina bylos duomenys, kad V. A. nedelsiant po autoįvykio registravo įvykį per automatinį pranešimą internetinėje svetainėje www.ld.lt, nurodydamas, kad įvykis įvyko 2012 03 13 d. R. M. paskambinus V. A. telefonu 2012 03 14 d. ir pranešus, kad nori eismo įvykio deklaracijoje įrašyti kitą draudimo polisą, nes turi naują draudimą, V. A. skambino į AB „Lietuvos draudimas“ įsitikinti, ar nebus niekam nusižengta (b. l. 23). Pokalbio metu su draudimo atstovu jis nieko neslėpė: pasakė, kad realiai įvykis įvyko 13 dieną, bet klausė, ar yra skirtumas, nurodant 14 (kaip kaltininkas prašė) įvykio dieną. AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojas nedviprasmiškai atsakė, kad „13 dieną automobilis taip pat buvo draustas, gerai, ateikit su ta deklaracija, tuomet sudiktuosit viską“. Kitaip kaip AB „Lietuvos draudimas“ leidimą ateiti su nauja eismo įvykio deklaracija šio pranešimo V. A. negalėjo suprasti, todėl jis sutiko pildyti R. M. pateiktą eismo įvykio deklaraciją. Visus reikiamus pranešimus AB „Lietuvos draudime“ V. A. užpildė, nurodydamas faktišką eismo įvykio datą. Tai akivaizdžiai rodo, kad jo veiksmuose nėra tyčios apie eismo įvykį pateikti netikrus duomenis. V. A. nei karto neskambino R. M., visada R. M. skambino V. A.. V. A. skambino tik AB „Lietuvos draudimas“, norėdamas įsitikinti, ar R. M. prašymu neatliks kokių nors netinkamų veiksmų.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl V. A. kaltės, padarius jam inkriminuojamas veikas. Jo veiksmų juridinis vertinimas pagal BK 300 str. 1 d. ir BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. yra teisingas.

Apelianto skundo argumentai, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi prieštaringais, nelogiškais, neatitinkančiais byloje esančių duomenų R. M. parodymais, yra nepagrįsti. Atvirkščiai, nuteistojo kaltė be jokių abejonių įrodyta byloje surinktais duomenimis – R. M., paties apelianto V. A., liudytojo T. A. parodymais ir kita rašytine bylos medžiaga (eismo įvykio deklaracija, jos apžiūros protokolu, garso įrašo stenograma ir k.t.), kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei leidžia atmesti pastarojo pasirinktą gynybos versiją, kad jis neturėjo tikslo nusikalsti. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentacija skundžiamame nuosprendyje dėl V. A. kaltės yra pakankama, motyvuota, išsami.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012 03 13 d. apie 17 val. Laisvės pr. 65, Vilniuje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinti automobiliai „Fiat Croma“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo R. M., ir „Alfa Romeo 156“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo apeliantas V. A. (t. 1 b. l. 3, 4, 8, 9). Šio eismo įvykio deklaracijoje įvykio data buvo įrašyta neteisinga – 2013 03 14 d. (t. 1 b. l. 5). Byloje objektyviais duomenimis nustatyta, kad tokią datą eismo įvykio deklaracijoje po eismo įvykio, laikotarpyje nuo 2012 03 13 d. iki 2012 03 15 d. įrašė V. A., paprašytas R. M.. Šią aplinkybę patvirtino tiek R. M., tiek apeliantas V. A.. Autoįvykio metu R. M. vairuojamas automobilis draustas nebuvo, o nauja draudimo sutartis, apdraudžiant automobilį „Fiat Croma“ AB „Lietuvos draudimas“, sudaryta iš karto po eismo įvykio, praėjus tik kelioms valandoms – 2012 03 13 d. 19.03 val. (t. 1 b. l. 35 – 36). Tai parodo, kad melagingos informacijos įrašymas į dokumentą turėjo įtakos susiklosčiusiems teisiniams santykiams – neturint teisės gauti atlyginimą iš AB „Lietuvos draudimas“ už eismo įvykio metu apgadintą automobilį, buvo siekiama perkelti žalos atlyginimo prievolę draudimui, t.y. taip padarant žalą draudimo bendrovei.

Nors, kaip nurodo apeliantas skunde, jis nuo draudimo kompanijos realios eismo įvykio datos neslėpė, telefonu bendravo su draudimo atstovais ir išsiaiškino, kad deklaracijos performinimas neturi jokios reikšmės, tačiau šios aplinkybės lemiamos įtakos veiksmų pripažinimui nusikalstamais neturi. Savo supratimą, kad įrašydami netikrą eismo įvykio datą deklaracijoje ir tokią deklaraciją pateikdami AB „Lietuvos draudimas“ jie apgaule siekė žalos atlyginimo ne iš eismo įvykio kaltininko, o iš draudimo kompanijos, nors joje automobilis eismo įvykio metu ir nebuvo draustas, patvirtino tiek R. M., tiek ir V. A., duodami parodymus apylinkės teisme. Kaip matyti iš pastarojo parodymų (t. 1 b. l. 180 – 184), jis pats įrašė neteisingą eismo įvykio datą deklaracijoje, suprato, kad ji svarbi, nes tada žalą turėjo atlyginti draudimas, o ne žmogus. Šie parodymai atitinka ir kitą bylos medžiagą (R. M. parodymus ir byloje esančius rašytinius dokumentus), todėl teismui nėra pagrindo jais nesiremti. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė dėl apelianto bendravimo su draudimo atstovais ir, kaip teigia apeliantas, išsiaiškinimo, ar pakeičiant datą nebus atlikti nusikalstami veiksmai, jo kaltės nepaneigia. Nors, V. A. teigimu, jis nuo AB „Lietuvos draudimo“ neslėpė realios įvykio datos, tačiau 2012 03 15 d. pokalbio su AB „Lietuvos draudimas“ atstovu metu, po dokumento suklastojimo, pranešdamas apie įvykį, V. A. jau nurodė melagingą eismo įvykio datą (t. 1 b. l. 22 – 26), kas tik patvirtina, kad jis sąmoningai įrašė melagingus duomenis dokumente, suprato savo atliekamų veiksmų esmę bei jų žalingas pasekmes. Be to, apelianto skundo argumentas, kad jam kitą dieną po eismo įvykio draudimo atstovas pranešė, jog 13 d. automobilio „Fiat Croma“ draudimas galiojo, šiuo atveju taip pat yra nereikšmingas ir negali nulemti asmens išteisinimo. Atkreipiamas dėmesys, kad nelogiška keisti eismo įvykio datą, jei draudimo polisas eismo įvykio dieną galioja, todėl apygardos teismas kritiškai vertina šį skundo argumentą. Atvirkščiai, byloje esančių duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad V. A. žinojo, jog R. M. vairuojamas automobilis autoįvykio metu nebuvo draustas, todėl neteisingos datos įrašymas į eismo įvykio deklaraciją padėtų autoįvykio kaltininkui išvengti žalos atlyginimo.

Apeliantas pabrėžia, kad jo teisė į žalos atlyginimą nesikeičia, nepriklausomai nuo to, ar galiojo draudimo polisas automobiliui „Fiat Croma“ eismo įvykio metu, ar ne, tačiau tai, apygardos teismo nuomone, nesudaro pagrindo pripažinti apeliantą nekaltu ir jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti. Kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, V. A. turi teisę gauti atlyginimą už dėl R. M. kaltės apgadintą automobilį, tačiau ne iš AB „Lietuvos draudimas“, o tai, kaip jau minėta anksčiau, buvo žinoma apeliantui. Tokiu būdu suklastodamas dokumentą ir jį panaudodamas savo veiksmais jis siekė apgaule savo naudai įgyti svetimą, AB „Lietuvos draudimas“ turtą, taip pat padėti R. M. išvengti turtinės prievolės. Taigi argumentas, kad apeliantas nebuvo kaltas dėl įvykusio autoįvykio, nelaikytinas reikšmingu ir galinčiu pakeisti apelianto teisinę padėtį bei nepaneigia jo tikslo sukčiauti.

Įvertinus bylos medžiagoje esančius duomenis, taip pat apeliacinio skundo argumentus, pasakytina, kad apeliantas neginčija nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių, tačiau nemano, kad jos turi būti pripažintos nusikalstamomis. Kolegijos nuomone, toks manymas yra nepagrįstas. Visgi skunde pateiktų aplinkybių nepakanka norint išteisinti apeliantą. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo nuosprendžio išvada, paremta byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, kad V. A. veiksmai atitinka BK 300 str. 1 d. ir BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. numatytų nusikaltimų sudėčių požymius, t. y. kad V. A., veikdamas bendrai su R. M., suklastojo tikrą dokumentą – eismo įvykio deklaraciją, eilutėje „Įvykio data“ tyčia melagingai įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad eismo įvykis įvyko 2012 03 14 d., nors iš tikrųjų eismo įvykis įvyko 2012 03 13 d., minėtą dokumentą kartu su R. M. patvirtino savo parašu, bei šią suklastotą eismo įvykio deklaraciją pateikė AB „Lietuvos draudimas“, tokiu būdu siekė įgyti 1689,35 Lt už jam priklausančio automobilio apgadinimą, t. y. pasikėsino įgyti svetimą, AB “Lietuvos draudimas“ priklausantį 1689,35 Lt turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo bendrovės ekspertui kilus abejonių dėl įvykio laiko buvo sustabdytas draudiminės išmokos mokėjimas. Apeliantą išteisinti ir skundžiamą nuosprendį panaikinti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.