- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-12-20
- Bylos Nr.
- 2A-2077-603/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01956-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Andrutė Kalinauskienė, Loreta Lipnickienė (pran.)
- Ieškovas
- BUAB ,,Modernizacijos finansavimo fondas“, atstovaujamos UAB ,,Bankroto administravimo paslaugos“
- Atsakovas
- G. M.
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Andžej Maciejevski, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB ,,Modernizacijos finansavimo fondas“, atstovaujamos UAB ,,Bankroto administravimo paslaugos“, ieškinį atsakovui G. M. dėl neperduoto kasos likučio priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas BUAB „Modernizacijos finansavimo fondas“ (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo G. M. (toliau – atsakovas) priteisti 54 437,30 Lt, 5 procentų palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011-08-12 nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla, bei paskirtas administratorius - UAB ,,Bankroto administravimo paslaugos“ (toliau – bankroto administratorius). Susipažinus su ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentais, nustatyta, kad ieškovo kasoje užfiksuotas 54 437,30 Lt kasos likutis, tačiau ši suma administratoriaus įgaliotam asmeniui nebuvo perduota. Ieškovo įmonėje nebuvo paskirtas kasininkas ir apskaitą tvarkė UAB ,,Macrofinance“, sutartis su šia įmone buvo nutraukta 2011-09-15. Atsakovo įsakymu kasininkas paskirtas nebuvo, todėl visa atsakomybė už kasos knygą tenka įmonės vadovui.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2011-09-15 dokumentacijos perdavimo - priėmimo aktu atsakovas perdavė ieškovo bankroto administratoriui įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus (PVM sąskaitas - faktūras) už 2011 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėn., kurių pagrindu iš ieškovo įmonės kasos atliko atsikaitymus - mokėjimus tretiesiems asmenims. Ieškovas sąmoningai nutylėdamas apie aukščiau nurodytą dokumentų priėmimo - perdavimo aktą, teismui nurodė, jog ieškovo įmonės buhalterinės apskaitos ir kitus dokumentus perdavė tik vėlesniu 2011-09-21 priėmimo - perdavimo aktu, o tai patvirtina ieškovo nesąžiningumą. Kadangi nurodyti buhalterinės apskaitos dokumentai yra pas ieškovo administratorių, todėl negali tiksliai nurodyti mokėjimų datų, sumų ir asmenų, kuriems buvo sumokėti pinigai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 54 437,30 Lt skolos, 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo 2012-08-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei valstybės naudai – 1633 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 11,52 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovo vienintelio akcininko 2009-02-20 sprendimu nuo 2009-02-21 bendrovės direktoriumi paskirtas atsakovas. Vilniaus apygardos teismo 2011-08-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5680-823/2011 ieškovui iškelta bankroto byla. Ieškovas ir UAB ,,Macrofinance“ 2011-09-19 pasirašė susitarimą dėl apskaitos sutarties Nr. B09/04-02 nutraukimo, kuriame šalių vadovai patvirtino, kad buhalterinės apskaitos paslaugos ieškovui buvo teikiamos iki 2010-12-31. 2011-09-21 dokumentų priėmimo-perdavimo aktu Nr. 1 ieškovui, atstovaujamam atsakovo, buvo perduoti ieškovo įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, o atsakovas 2011-09-21 dokumentų priėmimo - perdavimo aktu Nr. 1 dokumentus perdavė administratoriaus įgaliotam asmeniui A. S.. Ieškovo kasos knygos (272) išrašas liudija, kad 2011-02-14 grynųjų pinigų likutis kasoje 54 437,30 Lt. Atsakovas pateikė 2011-09-15 dokumentacijos perdavimo - priėmimo aktą, iš kurio matyti, kad atsakovas perdavė ieškovo administratoriaus įgaliotam asmeniui A. S. ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentus. Teismo vertinimu, 2011-02-03 tarp ieškovo ir UAB ,,Šepsta“ pasirašytas skolų suderinimo aktas Nr. 2011-02, kuriame pažymima, kad 300 000,00 litų yra panaudoti atsakovo šeimyniniams poreikiams ir įsipareigojimams tenkinti patvirtina atsakovo neatsakingą elgesį, bei asmeninių ir akcinės bendrovės lėšų nediferencijavimą. Teismas konstatavo, kad atsakovas turi grąžinti ieškovui ieškinyje nurodyto dydžio be teisinio pagrindo įgytas lėšas.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas prašė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Atsakovas teismui nurodė, jog visus ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentus perdavė bankroto administratoriui, todėl neturi objektyvių galimybių pateikti teismui įrodymus, pagrindžiančius apelianto atsikirtimus apie tai, kad nuo 2011-01-01 ieškovas vykdė ūkinę veiklą, todėl buvo atliekami mokėjimai pagal sąskaitas – faktūras arba sutartis, kurie įmonės, teikiančios ieškovui buhalterinės apskaitos paslaugas, nebuvo tinkamai apskaityti. Ieškovo nurodyto likučio įmonės kasoje negalėjo būti. Atsakovas prašė teismą įpareigoti ieškovą pateikti PVM sąskaitas – faktūras, kurias atsakovas perdavė bankroto administratoriui, kad būtų galima paklausti šias sąskaitas – faktūras pateikusių ūkio subjektų, ar pagal jas buvo atlikti mokėjimai ieškovo vardu. Bankroto administratorius neigė, jog pagal 2011-09-15 priėmimo – perdavimo aktą atsakovas perdavė PVM sąskaitas – faktūras už laikotarpį nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2011 m. rugsėjo mėn. Dėl to atsakovo atstovas prašė teismą suteikti galimybę atsakovui surasti ir pateikti dokumentus, patvirtinančius ieškovo mokėjimus laikotarpiu nuo 2011-01-01 iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Teismas nustatė terminą tokiems dokumentams rasti, tačiau atsakovas jų nerado. Likus keletui dienų iki teismo posėdžio datos atsakovo atstovui pavyko gauti nepatvirtintų sąskaitų – faktūrų ir mokėjimus patvirtinančių dokumentų kopijų, tačiau teismas atsisakė tenkinti atsakovo atstovo prašymą suteikti papildomą terminą patvirtintų kopijų gavimui. Tokiu būdu teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, nes atsakovas neteko galimybės pateikti įrodymus paneigiančius ieškovo pareiškime nurodytus argumentus. Ieškovo pateiktas kasos knygos išrašas už laikotarpį nuo 2011-02-01 iki 2011-02-28 yra nepatvirtintas įmonės vadovo ar vyriausiojo buhalterio parašais. Ieškovo buhalterinę apskaitą tvarkė ne atsakovas, o šiuo tikslu pasamdyta įmonė, su kuria apskaitos sutartis Nr. B09/04-02 nebuvo nutraukta, todėl 2011-09-19 ieškovo ir UAB „Macrofinance“ pasirašytame susitarime konstatuotas faktas, kad apskaitos paslaugos ieškovui teiktos iki 2010-12-31 nereiškia, kad ši įmonė neprivalėjo tinkamai vykdyti savo pareigų. Teismas nenustatė, ar ieškovo nurodytame kasos knygos išraše užfiksuotas pinigų likutis yra tik apskaitoje esantis buhalterinis trūkumas ir netyrė, koks ieškovo kasos knygoje nurodytas likutis užfiksuotas bankroto bylos iškėlimo dieną.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas 2011-09-19 susitarimą dėl apskaitos tvarkymo su UAB „Macrofinance“ nutraukė, pastaroji įmonė priėmimo – perdavimo aktu Nr. 1 perdavė atsakovui dokumentus. Šiuos veiksmus atsakovas atliko jau įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2011-08-12 nutarčiai iškelti ieškovui bankroto bylą. Atsakovas 2011-09-15 priėmimo – perdavimo aktu minėtus buhalterinės apskaitos dokumentus perdavė bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui A. S.. Atsakovas nedetalizavo, kokius konkrečiai dokumentus jis perduoda. Šioje byloje ieškovas remiasi 2011-09-15 ir 2011-09-21 priėmimo – perdavimo aktais ieškovui atsakovo perduotais dokumentais. Tarp iš atsakovo gautų dokumentų buvo ieškovo kasos knyga, kurioje užfiksuotas grynųjų pinigų likutis. Šių pinigų atsakovas bankroto administratoriui neperdavė. Įvertinus atsakovo ieškovui perduotus buhalterinės apskaitos dokumentus matyti, kad atsakovas ieškovo lėšomis dengė savo asmenines paskolas. Ieškovo direktoriaus įsakymu įmonėje kasininkas paskirtas nebuvo, todėl atsakomybė už kasos knygą tenka įmonės vadovui.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas nuo 2009-02-21 buvo paskirtas ieškovo direktoriumi. Vilniaus apygardos teismas 2011-08-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5680-823/2011 ieškovui iškėlė bankroto bylą, ieškovo administratoriumi paskyrė UAB ,,Bankroto administravimo paslaugos“, ši nutartis yra įsiteisėjusi. Bankroto administratorius nurodė, kad ieškovo kasoje užfiksuotas 54 437,30 Lt kasos likutis, tačiau ši suma adminsitratoriaus įgaliotam asmeniui nebuvo perduota.
Ieškiniu bankroto administratorius prašė priteisti iš atsakovo 54 437,30 Lt dydžio kasos likutį, kuris pagal įrašus kasos knygoje turėjo būti ieškovo kasoje, ir kurį atsakovas, kaip buvęs įmonės vadovas ir kasininkas, turėjo perduoti bankroto administratoriui, tačiau neperdavė. Ieškinį ieškovas grindė CK 6.237 straipsnio nuostata motyvuodamas tuo, kad atsakovas yra be jokio teisėto pagrindo įgijęs ieškovo lėšas 54 437,30 Lt sumai ir privalo šią sumą ieškovui grąžinti. Pareikštu pagrindu pirmosios instancijos teismas ir išnagrinėjo bylą (CPK 265 straipsnis).
Aplinkybės, kad 2011-02-14 datai įmonės kasoje turėjo būti 54 437,30 Lt piniginių lėšų suma, šalys neginčija. Byloje ginčas kilo dėl to, ar yra įrodyta, kad pinigų sumą, įrašytą ieškovo kasos knygoje ir turėjusią būti įmonės kasoje 2011-02-14 dieną, atsakovas įgijo be teisinio pagrindo, neperduodamas šios sumos ieškovui, kuriam ji priklausė (CK 6.237 straipsnis), t.y. atsakovas neteisėtai praturtėjo ieškovo sąskaita, įgydamas 54 437,30 Lt ieškovo lėšų, nesant tam teisinio pagrindo, ir privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas - tai savarankiška prievolės rūšis. Šiuos santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos II dalies normos, kuriose nustatytos turto išreikalavimo taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6. 242 straipsnio 1 dalis). Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-593/2008).
Taigi, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t.y. pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu, o tai reiškia, kad šalių nesieja jokie kiti prievoliniai santykiai. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptarto civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Ypač svarbu, jog tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pavyzdžiui, priteisiant nuostolius, taikant sutarčių, deliktų nustatytus gynybos būdus), nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės nebūtų apgintos visiškai. Tai reiškia, jog be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas nuo 2009-02-20 iki Vilniaus apygardos teismo 2011-08-12 nutarties iškelti ieškovui bankroto bylą įsiteisėjimo ėjo ieškovo direktoriaus pareigas. Kaip žinoma, įmonių vadovų veikla, jų teisės ir pareigos reglamentuojamos Lietuvos Respublikos darbo kodekso, CK, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių ir kitų įstatymų bei jų lydimųjų teisės aktų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų. Teisės aktuose be pareigų, kurias valdymo organai atlieka vykdydami konkrečias funkcijas, yra įtvirtintos fiduciarinės pareigos, t. y. veiklos principai, kurių valdymo organai turi laikytis, organizuodami kasdienę bendrovės veiklą, priimdami ir įgyvendindami įmonės veiklos sprendimus. CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu. Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems gali kilti civilinė atsakomybė (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymu, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinės atskaitomybės dokumentus, sudarytus nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Jeigu tam tikra pinigų suma apskaitoma bendrovės kasos dokumentuose įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, o pinigai nebuvo perduoti bankroto administratoriui, tokiais veiksmais pažeidžiama įstatyme įtvirtinta įmonės valdymo organo pareiga, dėl kurios nevykdymo valdymo organui gali būti taikoma deliktinė civilinė atsakomybė.
Nagrinėjamoje byloje bankroto administratorius nurodė, jog atsakovas be jokio pagrindo išėmė iš ieškovo kasos ir bankroto administratoriui neperdavė įmonės kasoje bankroto bylos iškėlimo dieną buvusių grynųjų pinigų. Tačiau atsakovo, kaip valdymo organo ir administracijos vadovo, teisės ir pareigos atsirado įstatymų pagrindu, o greta kitų, kaip įmonės vadovo, teisių, atsakovas turėjo teisę atsiskaitytinai disponuoti įmonės lėšomis (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnis) (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 1, 4, 6, 8 dalys, 37 straipsnio 5, 8, 9, 10 dalys, CK 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 2.87 straipsnis). Už įstatymuose įtvirtintų pareigų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, atsakomybė kyla taip pat įstatymų pagrindu (ABĮ 37 straipsnio 10 dalis, CK 2.82, 2.87 straipsniai). Dėl nurodyto spręstina, kad ieškovas galėjo ir turėjo savo teises ginti reikšdamas ieškinį atsakovui dėl nuostolių atlyginimo, kuriuos sudarytų grynųjų įmonės kasoje buvusios ir neperduotos bankroto administratoriui 54 437,30 Lt dydžio lėšos.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas kaip priemonė, padedanti išvengti kitų civilinės teisės normų nustatytų gynybos būdų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006). Jeigu ieškovas gali apginti savo pažeistas teises ir prisiteisti nuostolius, remdamasis sutartinės arba deliktinės teisės nuostatomis, CK 6.242 straipsnio nuostatos negali būti taikomos. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškovo pažeistos teisės pirmiausia turėtų būti ginamos remiantis civilinės deliktinės atsakomybės normomis, ieškinys dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo ir palūkanų priteisimo atmestinas.
Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 265 straipsnio nuostata reikalauja, kad priimdamas sprendimą teismas įvertintų įrodymus ir konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos, ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas byloje, ir ar ieškinys yra tenkinamas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos duomenų padaryti išvadas. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas taip pat turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kuria remdamasis, tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Jeigu bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų proceso įstatyme įtvirtintų taisyklių nesilaikė.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad įvertinus byloje esančių įrodymų visumą darytina išvada, kad ieškovo reikalavimas yra pagrįstas, tačiau apliacinės instancijos teismo vertinimu, tokiai išvadai byloje trūksta duomenų. Tam, kad būtų galima įvertinti, ar įmonės lėšos buvo panaudotos ne/teisėtai bei, ar įmonės vadovas ne/tinkamai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, būtina įvertinti ne pavienius teismui pateiktus dokumentus, o jų visumą. Iš ieškovo pateikto kasos knygos išrašo (b.l. 25) matyti, kad ieškovo kasoje 2011-02-14 dienai buvo 54 437,30 Lt suma. Tačiau iš byloje esančių įrodymų negalima daryti vienareikšmės išvados, kad atsakovas atsiskaitytinai iš įmonės paėmė 54 437,30 Lt, tačiau nepagrindė to jokiais dokumentais. Į bylą nebuvo pateikta nei kasos knyga, nei kasos pajamų, išlaidų orderių, liudijančių apie kasos likučio susidarymą bei jo kitimą. Byloje esanti medžiaga nesudaro sąlygų įvertinti, ar ieškovo įmonėje atliktos finansinės operacijos buvo tinkamai užfiksuojamos ir pagrįstos atitinkamais dokumentais, taip pat konstatuoti, kad ieškovo reikalaujamos priteisti piniginės lėšos atsakovo nebuvo naudojamos įmonės veikloje atsiskaitymams. Byloje surinktų įrodymų visumos pagrindu (CPK 185 straipsnis) laikytina, jog labiau tikėtina, kad ieškovas pareiškė nepagrįstą reikalavimą dėl be pagrindo įgytos sumos priteisimo, ieškinio neįrodė, dėl to ieškovo atžvilgiu taikytos atitinkamos teisinės pasekmės – ieškinys atmestas.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą sprendimą panaikina dėl materialinės ir procesinės teisės normų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažeidimo (CPK 330 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis) ir priima naują sprendimą, kuriuo nepagrįstą ir neįrodytą ieškinį atmeta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį atmesti.