- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-26
- Bylos Nr.
- I-694-331/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04508-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- R. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) ir prašo priteisti iš atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30.
Paaiškino, kad nuo 2009-08-01 iki šiol eina VMI Personalo skyriaus vyriausiosios specialistės (karjeros valstybės tarnautojos, A lygio, 12 kategorija) pareigas, pareiškėjai suteikta trečia kvalifikacinė klasė .
Lietuvos Respublikos Seimui 2009-07-17 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus nuo 2009-08-01 sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai bei priedai už kvalifikacinę klasę. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) 2013-07-01 nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjai nepagrįstai laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI prašė dėl pareiškėjos pateiktų reikalavimų spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime (b. l. 13–15) paaiškino, kad VMI veiksmai buvo teisėti, kadangi mokėdama pareiškėjai darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, vadovavosi tuo metu galiojusiais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Pareiškėjos reikalavimui dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Tinkamu atsakovu turi būti Lietuvos valstybė.
Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str., b. l. 50-52).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VMI viršininkas 2002-06-27 įsakymu Nr. 264 K nuo 2002-07-01 pratęsė pareiškėjai valstybės tarnybą Personalo skyriaus vyriausiosios specialistės (A lygis, 12 kategorija) pareigose (b. l. 17), o 2002-07-10 įsakymu Nr. 278 K suteikė pareiškėjai trečią kvalifikacinę klasę (b. l. 18). VMI 2013-11-28 pažyma Nr. 8-21-03-46-165 bei 2013-11-28 pažyma Nr. 8-21-0545-165 patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 pareiškėjai neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 7 404,28 Lt (b. l. 8–10, 11–12).
Pareiškėja, kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-09-30. Atsižvelgiant į VMI prašymą pareiškėjos reikalavimui išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, DK 27 straipsnio 2 dalį, CK 1.127 straipsnio 1 dalį, laikytina, kad pareiškėja skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-08-01 iki 2010-09-29.
Nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – VMI, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjos R. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.