Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas ir atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujančio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai teisės aktų nustatyta tvarka. Administracinės bylos šalys pateikė prašymus bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (b. l. 3, 16).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimo. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatytas) (įstatymo redakcijos, galiojusios ginčui aktualiu laikotarpiu) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, o pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad minimalaus kameros ar gyvenamosios patalpos ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida, o mažas kameros plotas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimuose vertinamas kaip ypač mažas, neįtikėtinai mažas, dėl kurio kameroje esantys asmenys neturi ar beveik neturi vietos laisvai judėti, savaime sudaro pagrindą laikymo sąlygas vertinti kaip žeminančias ir konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-10-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1222/2013, 2013-11-18 sprendimai administracinėse bylose Nr. A-261-1798, Nr. A-261-1802/2013; EŽTT 2005-04-07 sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, kameros ploto normos vienam asmeniui nenustato. Ginčo laikotarpiu teritorinės policijos įstaigos areštinėse sulaikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės). Šių taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei kamerose buvusių asmenų skaičių, atsakovo atstovas pateikė Asmens paskirstymo į kameras išrašuose (b. l. 40, 44, 48, 56), Panevėžio AVPK asmens kortelės išrašuose (b. l. 36-39, 41-43, 45-47, 49-55) bei kituose rašytiniuose dokumentuose (b. l. 14-16, 17-18). Iš šių duomenų nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjas periodiškai buvo laikytas nuo 2015-02-24 iki 2015-09-21 (toliau – ir ginčo laikotarpis) skirtingose kamerose: kameroje Nr. 16, kurios plotas yra 14,38 kv. m, nuo 2015-02-24 16.14 val. iki 2015-02-25 13.19 val. buvo laikomas su dviem asmenimis, 2015-02-25 nuo 13.19 val. iki 15.41 val. – su vienu asmeniu, 2015-02-25 nuo 15.41 val. iki 2015-02-26 13.03 val. – su dviem asmenimis, nuo 2015-02-26 13.03 val. iki 2015-03-03 13.46 val. – su vienu asmeniu, 2015-03-03 nuo 13.46 val. iki 16.12 val. buvo laikomas vienas; nuo 2015-08-21 14.55 val. iki 2015-08-24 14.35 – su vienu asmeniu, 2015-08-24 nuo 14.35 val. iki 2015-08-25 16.21 val. – su dviem asmenimis, nuo 2015-08-25 16.21 val. iki 2015-08-27 13.15 val. – su vienu asmeniu; kameroje Nr. 15, kurios plotas 19,59 kv. m, 2015-03-03 nuo 16.12 val. iki 2015-03-04 13.31 val. buvo laikomas su vienu asmeniu; kameroje Nr. 6, kurios plotas 7,37 kv. m, nuo 2015-04-17 20.11 val. iki 2015-04-18 17.49 val. buvo laikomas vienas; kameroje Nr. 7, kurios plotas 15,19 kv. m, nuo 2015-04-18 17.49 val. iki 2015-04-19 00.27 val. buvo laikomas su dar vienu asmeniu, 2015-04-19 nuo 00.27 val. iki 11.20 val. – su dviem asmenimis; kameroje Nr. 20, kurios plotas 14,80 kv. m, 2015-07-21 14.10 val. iki 2015-07-22 14.20 val. buvo su vienu asmeniu, 2015-07-22 nuo 14.20 val. iki 22.01 val. – su dviem asmenimis, nuo 2015-07-22 22.01 val. iki 2015-07-24 13.13 val. – su vienu asmeniu, 2015-07-24 nuo 13.13 val. iki 13.29 val. buvo laikomas vienas, nuo 2015-07-24 13.29 val. iki 2015-07-27 10.33 val. – su dviem asmenimis, 2015-07-27 nuo 10.33 val. iki 13.03 val. – su vienu asmeniu, nuo 2015-07-27 13.03 val. iki 2015-07-28 apytiksliai 14 val. – buvo laikomas vienas, o apytiksliai 2015-07-28 nuo 14 val. iki 2015-07-29 12.30 val. buvo laikomas su dviem asmenimis. Remiantis šiais duomenimis, darytina išvada, kad nuo 2015-02-24 iki 2015-09-21, viso 24 paras, pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 16, 15, 6, 7 ir 20, iš jų – 8 paras nežymiai pažeidžiant Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (kamerose Nr. 16 ir 20, kuomet jose pareiškėjas buvo laikomas su dar dviem asmenimis), o 16 parų – šio reikalavimo nepažeidžiant. Taigi darytina išvada, jog Panevėžio AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkte nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Sanitarinių mazgų įrengimą areštinėse reglamentuoja Higienos normos HN 37:2009 20 punktas. Šiame punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas gali būti pripažįstamas veiksniu, nulemiančiu Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1802/2013, EŽTT 2008-11-18 sprendimas Savenkovas prieš Lietuvą). EŽTT yra nurodęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012-05-10 sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją; 2009-03-12 sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr. pvz. 2015-07-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 16, 15, 7, 20 ginčo laikotarpiu tam tikru metu buvo laikomas kartu su vienu arba dviem asmenimis, išskyrus kameroje Nr. 6, kurioje buvo laikomas vienas, todėl teismas vertino, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, ar galėjo būti ir kiek galėjo būti matomas pareiškėjas kitų kameroje esančių asmenų, jam naudojantis sanitariniu mazgu.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimais – jie atitverti reikiamo aukščio pertvara nuo gyvenamosios paskirties ploto (b. l. 15, 17-18). Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo teiktais duomenimis, kadangi šią aplinkybę iš dalies patvirtina Panevėžio VSC 2015-04-13 operatyviosios kontrolės metu užfiksuoti duomenys. 2015-04-20 patikrinimo akte Nr. H5-143 nurodyta, kad kameroje Nr. 15 yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara (b. l. 27-28). Iš atsakovo atstovo teiktų duomenų taip pat nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio VSC ne kartą atliko Panevėžio AVPK areštinės kamerų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą (b. l. 24-25, 29), tačiau atsižvelgiant į patikrinimo aktų rezultatus, darytina išvada, jog byloje nėra duomenų, kad ši institucija būtų nustačiusi Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimų pažeidimų. Pažymėtina, jog Higienos normos HN 37:2009 20 punktas neįtvirtina reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis, todėl teismo vertinimu, toks sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus.

Be to, iš valstybę atstovaujančio Panevėžio AVPK atsiliepimo bei Panevėžio AVPK areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko G. M. teiktų paaiškinimų (b. l. 15, 17-18) nustatyta, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26) remontą, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Taigi, asmenys atlikdami gamtinius reikalus areštinės kameroje, gali audeklu užsidengti tualetą.

Nagrinėjamu atveju, vertinant pareiškėjo nurodomus jo teisių pažeidimus, atsižvelgiama ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, kad dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Šie reikalavimai susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu (2015-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-442/2015).

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad Panevėžio AVPK areštinėje sudaryta galimybė kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotus uždengti audeklu yra pakankama priemonė, užtikrinanti asmenų privatumą, naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Panevėžio AVPK kamerose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančiomis Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkto reikalavimus bei Konvencijos 3 straipsnį.

Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerų sanitariniuose mazguos nebuvo įrengtų veidrodžių, Lietuvos valstybei atstovaujanti policijos įstaiga neneigė ir tvirtino, kad sanitarinio mazgo dalyje veidrodžiai buvo sumontuoti, tačiau dėl netinkamo kameroje laikomų asmenų elgesio buvo sudaužyti ir šiuo metu jau yra atnaujinti (b. l. 18). Šiai aplinkybei pagrįsti pateikė Panevėžio VSC 2015-10-14 patikrinimo aktą Nr. H5-526. Minėtame akte ne ginčo laikotarpiu atliktos operatyviosios kontrolės metu (2015-10-07) užfiksuotais duomenimis, tikrintose kamerose Nr. 3, 8 ir 15 buvo įrengti veidrodžiai (b. l. 34-35).

Nagrinėjamo administracinio ginčo kontekste, visų pirma, akcentuotina, jog areštinės patalpose įrengiamiems veidrodžiams keliami kitokie reikalavimai nei įprastai esantiems prekyboje. Veiklos taisyklių III skyriuje pateiktas išsamus sąrašas daiktų, kuriuos draudžiama turėti areštinėje laikomiems asmenims, tarp jų – ir peilius, skutimosi priemones (išskyrus elektrines ir mechanines priemones, vienkartinius skutimosi peiliukus ir skutimosi aparatus su kasetėmis) ir kitus aštriabriaunius bei smailius daiktus (12.11 punktas); maisto produktus stiklinėje ar metalinėje taroje (12.19 punktas); kitus daiktus ar priemones, kurios gali būti panaudotos policijos pareigūnų užpuolimui ar bandymui pabėgti (12.20 punktas). Pagal šiose nuostatose įtvirtintą draudimą, areštinės kamerose laikomi asmenys neturi teisės su savimi turėti iš stiklo ar paprasto aštraus metalo pagamintų daiktų. Teismo vertinimu, dėl išvardintų priežasčių įprastai esantį prekyboje veidrodį, pagamintą iš stiklo ar iš paprasto aštraus metalo, laikyti areštinėje taip pat uždrausta – jis yra lengvai dūžtantis ir gali būti panaudotas kaip priemonė susižaloti ar sužaloti kitus arba kaip įrankis bandymui pabėgti, dėl ko yra pavojingas tiek paties suimtojo, tiek kitų kameroje laikomų asmenų ar šios policijos įstaigos pareigūnų gyvybei. Areštinės kameros sanitariniame mazge gali būti įrengtas tik specialus, pagal tam tikrą technologiją pagamintas veidrodis (ant specialaus paviršiaus padengiant specialius dažus) ir tik atliekant areštinės kapitalinį remontą. Analogiškos pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-02-20 administracinėje byloje Nr. A492-1177/2012.

Remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-07-01 įsakymo Nr. 5-V-473 „Dėl policijos areštinių veiklos optimizavimo 2009-2015 metų programos patvirtinimo“ 1 priedo, kuriame pateikiamas policijos areštinių ir numatomų priemonių įvertinimas, duomenimis, 2010-2011 metais buvo planuojama atlikti Panevėžio AVPK areštinės pirmosios dalies (korpuso) patalpų remontą. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Panevėžio AVPK areštinė nebuvo rekonstruojama ar kapitališkai remontuojama, 2005 ir 2013 metais buvo atlikti Panevėžio AVPK areštinės pirmojo ir antrojo korpusų patalpų paprastojo remonto darbai (b. l. 15, 18). Atsižvelgus į išdėstytą, teismas sprendžia, jog Higienos normos HN 37:2009 20 punkto, numatančio veidrodžio įrengimą areštinės sanitariniame mazge, reikalavimai, nagrinėjamu atveju netaikytini, nes pagal HN 37:2009 2 punkto nuostatas veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Panevėžio AVPK areštinei turi būti keliami reikalavimai dėl veidrodžių įrengimo kamerose, galioję iki HN 37:2009 įsigaliojimo. Ši higienos norma pakeitė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002-05-17 įsakymu Nr. 215 patvirtintą Lietuvos Higienos normą HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ (toliau – Higienos norma HN 37:2002), kurios 28 bei 29 punktuose nustatyta, kad kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas (unitazas, praustuvė); kamerose sanitarinis mazgas turi būti atskirtas 1,2 m aukščio pertvara; sanitarinio mazgo pertvara, sienos ir grindys dengiamos glazūruotomis plytelėmis; kamerose turi būti metalinės lovos (vieno ar dviejų aukštų) su metaliniu dugnu, kuriame būtų išgręžtos skylės aeracijai, individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, sieninės pakabos drabužiams, stalas, suolas arba taburetės. Iš šių Higienos normos HN 37:2002 nuostatų darytina išvada, jog reikalavimų dėl veidrodžių įrengimo kamerose nėra. Tokiu būdu teismas konstatuoja, kad teisės aktų reikalavimai dėl kamerų įrengimo Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 16, 15, 6, 7 ir 20 nebuvo pažeisti.

Pareiškėjas kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą įvardijo ir tai, jog ne visada atvykstantiems į areštinę yra išduodama švari patalynė, o paduodamas čiužinys, pagalvė ir užklotas būna nusėti įvairiomis dėmėmis. Pareiškėjas buvo priverstas gulėti, miegoti ant tokių baisių čiužinių, pagalvių ir antklodžių be jokios patalynės.

Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Ši nuostata detalizuojama Higienos normos HN 37:2009 56 punkte bei Areštinių veiklos taisyklių 82 punkte. Pagal juose įtvirtintus reikalavimus, policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog minkštasis inventorius įstaigoje išduodamas ir tvarkomas vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 56-58 punktų reikalavimais, visi asmenys laikomi areštinėje yra aprūpinami minkštuoju inventoriumi, jiems yra išduodami švarūs lovos skalbiniai. Šiems argumentams pagrįsti pateikė Panevėžio VSC ginčo laikotarpiu atliktų patikrinimų aktus. 2015-03-19 patikrinimo akte Nr. H5-87 nurodyta, kad minkštu inventoriumi (čiužiniais, antklode, pagalve), švaria patalyne, rankšluosčiais aprūpinami visi sulaikytieji asmenys (b. l. 24-25), iš esmės analogiškos aplinkybės nustatytos ir 2015-06-10 operatyviosios kontrolės metu (2015-06-16 patikrinimo akto Nr. H5-270) (b. l. 27-28). Pastebėtina, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįvykdė pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjas iš esmės nedetalizavo, kokia konkrečiai patalynė jam nebuvo išduota ir kuriuo metu, pareiškėjas nenurodė ir kitų galimai neteisėtus veiksmus detalizuojančių aplinkybių, todėl esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, atsižvelgiant į ilgą vertinamą laikotarpį, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

Atsakovo atstovas taip pat nurodė, jog čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojami ir nėra buvę tokių atvejų, kad asmenims būtų išduodamas nedezinfekuotas minkštasis inventorius. Šias aplinkybes patvirtina Panevėžio VSC ginčo laikotarpiu atliktų patikrinimų metu užfiksuoti duomenys: 2015-03-19 patikrinimo akte Nr. H5-87 nurodyta, kad minkštas inventorius dezinfekuojamas, valomas, skalbiamas skalbykloje, valomas valykloje pagal sudarytą sutartį periodiškai ir pagal poreikį. Nekokybiškas, nusidėvėjęs minkštas inventorius yra keičiamas kokybišku – yra skirtos lėšos minkštajam inventoriui įsigyti. Tikrinimo metu buvo pateiktas Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015-02-03 raštas Nr. 5-PR2-318 „Tarnybinis pranešimas dėl asignavimų, skirtų areštinių minkštajam inventoriui įsigyti paskirstymo“ (b. l. 24-25). 2015-06-16 patikrinimo akto Nr. H5-270 duomenimis, kontrolės metu abiejų korpusų minkštojo inventoriaus sandėliuose stelažuose buvo sudėti švarūs minkštojo inventoriaus komplektai po dezinfekcijos. Areštinės sandėliuose rasti čiužiniai, pagalvės, antklodės švarios, nesuplėšytos, tinkamos skalbimui ir/ar dezinfekcijai areštinėje esančioje dezinfekcijos kameroje. Minkštasis inventorius dezinfekuojamas – pateiktas Kameroje dezinfekuotų daiktų registravimo žurnalas, kuriame pažymėtos kiekvieną dieną, išskyrus savaitgaliais, atliekamos minkštojo inventoriaus dezinfekcijos. Minkštasis inventorius yra valomas, skalbiamas UAB „Kagris“ skalbykloje pagal sudarytą sutartį periodiškai ir pagal poreikį (b. l. 27-28). Iš esmės analogiškos aplinkybės užfiksuotos ir 2015-09-28 patikrinimo akte Nr. H5-475. Šiame akte taip pat nurodyta, jog rugsėjo 1-23 dienomis areštinėje dezinfekuoti 145 minkštojo inventoriaus komplektai. Lovos skalbiniai, rankšluosčiai skalbiami UAB „Kagris“ skalbykloje pagal 2014-06-25 sudarytą skalbimo paslaugų sutartį Nr. 480/50-ST2-106 periodiškai (tris kartus per savaitę – pirmadienį, trečiadienį, penktadienį) ir pagal poreikį. Tikrinimo metu buvo pateikti 6 ir 8 mėn. atliktų skalbimo paslaugų kvitai. Siekiant įvertinti, koks minkštasis inventorius buvo išduotas į areštinės kameras atvykusiems asmenims, buvo patikrintos kameros Nr. 3, 8, 10, 12, 13, 14, 15 ir nustatyta, kad sulaikytiesiems išduotas naujas minkštasis inventorius, išskyrus kameros Nr. 8 vienam sulaikytajam ir kameros Nr. 13 dviem sulaikytiems asmenimis išduotas senas areštinės minkštasis inventorius, kuris yra geros būklės (b. l. 32-33). Teismo vertinimu, tokia minkštojo inventoriaus priežiūra bei laikomų asmenų aprūpinimas ja atitinka Higienos normos 37:2009 58 punkto bei Areštinių veiklos taisyklių 82 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kamerose buvo pažeista, vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į neilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013, 2013-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013, 2014-02-11 nutartis administracinėje byloje A822-68/2014). Pažymėtina, jog ši administracinių teismų praktikos kryptis, be kita ko, remiasi EŽTT 2010-04-01 sprendime Gultyayeva prieš Rusiją suformuluotomis nuostatomis, anot kurių, tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas suėmimo vietų sąlygas vertinat, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Be to, vertindamas šio nustatyto pažeidimo pobūdį ir jo daromo poveikio intensyvumą, teismas vadovaujasi EŽTT suformuota praktika, t. y. kad EŽTT atsisakė nustatyti, kiek kameros ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją), o sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, EŽTT nurodė, jog turi būti vertinama, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013-04-02 sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisminėje praktikoje ir teisės teorijoje neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Teismas sprendžia, kad pareiškėjas dėl Panevėžio AVPK areštinėje minimalaus ploto neužtikrinimo galėjo jausti tam tikrus nepatogumus, tačiau įvertinus tokių nepatogumų trukmę ir mastą (minimalaus ploto norma buvo neužtikrinta iš viso 8 paras: kameroje Nr. 16 buvo pažeista trimis pavieniais atvejais kiekvieną kartą po nepilną parą, kameroje Nr. 20 – 2 paras paeiliui, taip pat dviem pavieniais atvejais kiekvieną kartą po nepilną parą ir vieną parą tik 8 valandas; ploto normos pažeidimai buvę nežymūs), akivaizdu, kad jie buvę vienkartiniai bei trumpalaikiai. Teismas nenustatė, jog nustatytas suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, būdamas Panevėžio AVPK areštinėje, dėl nurodomų pažeidimų nustatyta tvarka būtų kreipęsis skundais į šios įstaigos administraciją (b. l. 16, 17) ar kitas kompetentingas institucijas. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, taip pat įvertinęs kumuliatyvų pareiškėjo laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinės kamerose poveikį, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo M. B. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.