- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-13
- Bylos Nr.
- 2A-1526/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00137-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė, Virginija Čekanauskaitė, Rimvydas Norkus
- Ieškovas
- R. Š.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei DnB NORD bankui
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-775-154/2011 pagal ieškovės R. Š. patikslintą ieškinį atsakovams: akcinei bendrovei DnB NORD bankui, bankrutavusiai V. Š. individualiai įmonei, atstovaujamai bankroto administratorius uždarosios akcinės bendrovės „Šiauleksa“ ir V. Š., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro notarė Birutė Šatienė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė R. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams AB DnB NORD bankui (dabar AB DNB bankas), bankrutavusiai V. Š. individualiai įmonei (toliau tekste – V. Š. IĮ), atstovaujamai bankroto administratorius UAB „Šiauleksa“ ir V. Š., kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais: 2004 m. gruodžio 20 d. V. Š. IĮ ir AB DnB NORD banko pasirašytą Kredito linijos sutartį Nr. 2794 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), bei hipotekos lakštą Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotą 2004 m. gruodžio 20 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriuje, kaip sudarytus dėl apgaulės.
Ieškovė nurodė, kad 2004 m. gruodžio 20 d. tarp AB DnB NORD banko ir V. Š. IĮ buvo sudaryta Kredito linijos sutartis Nr. 2794. Šia sutartimi AB DnB Nord bankas V. Š. IĮ suteikė 495 000 Lt paskolą. 2004 m. gruodžio 20 d. tarp AB DnB NORD banko ir ieškovės buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. 1459, kuria ieškovė laidavo visu savo turtu už skolininką V. Š. IĮ pagal 2004 m. gruodžio 20 d. Kredito linijos sutartį Nr. 2794 su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais. Paskolos prievolės pagal Kredito linijos sutarties Nr. 2794 įvykdymo užtikrinimui ieškovė Hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintu 2004 m. gruodžio 20 d. Šiaulių rajono 2-jo notaro biuro notarės Birutės Šatienės ir 2004 m. gruodžio 20 d. įregistruotu Šiaulių miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriuje, įkeitė žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 2 d. nutartimi V. Š. IĮ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Šiauleksa”, o 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi bankroto byloje Nr. B2-379-154/2010 nutarė pripažinti bankrutuojančią V. Š. IĮ bankrutavusia ir likviduoti šią įmonę dėl bankroto. Bankroto administratorius, atsižvelgdamas į kreditorių sprendimus bei vykdydamas teismo nutartį, nusprendė parduoti bankrutavusios V. Š. IĮ turtą.
Šalies argumentai
Ieškovės teigimu, ji 2011 m. kovo 2 d. atsitiktinai sužinojo, kad 2011 m. vasario 21 d. buvo pirmosios varžytinės, kuriose turėjo būti pardavinėjamas ir aukščiau minėtas jai ir sutuoktiniui priklausantis gyvenamasis namas su pastatais, esantis (duomenys neskelbtini), nes V. Š. IĮ turto nebeužteko kreditorių reikalavimams patenkinti. Ieškovės teigimui, minėtos aplinkybės, jai buvo netikėtos. Ieškovė nurodė, kad pasirašydama Kredito linijos sutartį su banku, ji buvo banko atstovų informuota, jog V. Š. įmonei negrąžinus kredito, bankas išieškojimus vykdys tik iš V. Š. įmonės turto, o ieškovei nuosavybės teise priklausančio namo įkeitimas tėra tik formalumas, kol vėliau bus papildomai įkeistas kitas V. Š. įmonės turtas. Banko atstovams bei notarei sąžiningai neišaiškinus galimų sudaromų sandorių pasekmių, būdama garbaus amžiaus ir neturinti teisinio išsilavinimo, ieškovė teigė, buvusi apgauta. Be to, ieškovės teigimu, jos atžvilgiu buvo taikomas ekonominis spaudimas, kadangi V. Š. IĮ buvo būtinos lėšos, o paskolos be nekilnojamojo turto įkeitimo bankas neketino duoti, todėl esant susidarius sunkioms aplinkybėms bei ekonominiam spaudimui, ieškovė sudarė ginčijamas sutartis.
Atsiliepimas
Atsakovas V. Š. nurodė, kad su ieškiniu sutinka.
Šalies argumentai
Atsakovo bankrutavusios V. Š. IĮ bankroto administratorius UAB „Šiauleksa“, nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo ji atmesti. Administratorius pažymėjo, kad jis 2010 m. lapkričio 30 d. informavo ieškovę ir V. Š. apie kreditorių susirinkime priimtą nutarimą pardavinėti viešose varžytinėse bankui įkeistą jų nekilnojamą turtą, esantį Vinkšnėnų kaime Šiaulių rajone. 2010 m. gruodžio 7 d. bankroto administratorius gavo ieškovės raštą, kad ji nesutinka su turto pardavimo kaina, ir kad kreipėsi į nepriklausomus turto vertintojus dėl turto rinkos vertės nustatymo. Iš to atsakovas darė išvadą, kad apie įkeisto turto pardavimą ieškovė sužinojo ne 2011 m. kovo 2 d., o kur kas anksčiau. Atsakovo teigimu, ieškovei ir V. Š. nuo 2004 metų, t.y. kredito sutarties ir turto įkeitimo sutarties pasirašymo, buvo užtektinai laiko išsiaiškinti, ar nekilnojamas turtas įkeistas teisėtai.
Atsiliepimas
Atsakovas AB DnB NORD bankas prašė ieškinį atmesti. Banko nuomone, ieškovė neturi teisės reikalauti pripažinti negaliojančia 2004 m. gruodžio 20 d. Kredito linijos sutartį Nr. 2794 kaip sudarytą dėl apgaulės, kadangi ieškovė nėra ginčijamos sutarties šalis, jos nepasirašė ir atitinkamai negalėjo būti apgauta ją sudarant. Vėlesnius kredito linijos sutarties pakeitimus ir papildymus ieškovė pasirašė tik kaip laiduotoja, o ne kaip sutarties šalis. Be to, nėra pagrindo teigti, jog sandorio šalis - V. Š. IĮ buvo suklaidinta dėl kitos sandorio šalies – banko, neva, panaudotos apgaulės ar kitų nesąžiningų veiksmų. Išieškojimo iš individualios įmonės turto ir/ar iš įkeisto turto procedūras reglamentuoja teisės aktai, kurie yra taikomi nepriklausomai nuo to, ar asmuo, kurio atžvilgiu (ar kurio turto atžvilgiu) šie teisės aktai taikomi, yra su jais susipažinęs.
Trečiasis asmuo Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro notarė Birutė Šatienė prašė ieškovės prašymo pripažinti 2004 m. gruodžio 20 d. notaro patvirtintą Hipotekos lakštą Nr. 05120040004179 negaliojančiu netenkinti. Nurodė, kad ieškovė neturi pagrindo teigti, kad jai nebuvo išaiškintos galimos sudaromų sandorių pasekmės, kadangi notarė, prieš šalims pasirašant Hipotekos lakštą, paaiškino turto įkeitimo pasekmes, be to, pačiame ginčijamame Hipotekos lakšte yra aiškiai nurodytos kredito negrąžinimo pasekmės, tačiau ieškovė notarei patvirtino, kad jai yra viskas žinoma ir suprantama.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas, spęsdamas, ar ieškovė turi teisę reikšti ieškinį dėl Kredito sutarties pripažinimo negaliojančia, ieškovei nesant šios sutarties šalimi nurodė, kad ši teisė jai suteikta pagal CK 6.227 straipsnio 3 dalį.
Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog 2004 m. gruodžio 20 d. V. Š. IĮ pasirašant Kredito linijos sutartį Nr. 2794 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) su atsakovu AB DnB NORD banku, ar pačiai ieškovei 2004 m. gruodžio 20 d. notarų biure pasirašant Hipotekos lakštą Nr. (duomenys neskelbtini), šias sutartis ji pasirašė dėl kitos sutarties šalies apgaulės, ekonominio spaudimo ar dėl ieškovei susidėjusių sunkių aplinkybių. Teismas nurodė, kad 2004 m. gruodžio 20 d. Kredito linijos sutartį Nr. 2794 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) su atsakovu AB DnB NORD banku sudarė ir pasirašė V. Š. IĮ, todėl ieškovei betarpiškai nedalyvaujant šio sandorio sudarymo metu, atsakovas AB DnB NORD bankas negalėjo jos apgauti ar daryti ekonominio spaudimo. Be to, teismas pažymėjo, kad pripažinti negaliojančiu sandorį, sudarytą dėl ekonominio spaudimo galima tik tada, jei nukentėjusioji šalis buvo ekonomiškai priklausoma nuo kitos sandorio šalies. Tuo tarpu šioje byloje nei pati ieškovė, nei V. Š. IĮ, sudarydama ginčijamus sandorius, akivaizdžiai nebuvo ekonomiškai priklausoma nuo banko, nes turėjo galimybę pasirinkti kitą kredito įstaigą ir kitas kreditavimo sąlygas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė R. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011 m. gruodžio 19 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą nustatė, kad ieškovės prašymas pripažinti sutartį ir hipotekos lakštą negaliojančiais grindžiamas dėl kitos sutarties šalies apgaulės, ekonominio spaudimo ar dėl ieškovei susidėjusių sunkių aplinkybių, tačiau sprendime pasisakė tik dėl reikalavimo juos pripažinti negaliojančiomis ekonominio spaudimo ir susidėjusių sunkių aplinkybių kontekste, tačiau visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl prašymo pripažinti sutartį ir hipotekos lakštą negaliojančiais kaip sudarytus dėl kitos sutarties šalies apgaulės.
2. Pirmos instancijos teismas nesiaiškino ieškovės ketinimų, sudarant ginčo sandorius, nevertino, ar ieškovės sudaryti sandoriai neturi valios trūkumų, t.y. ar nebuvo sudaryti dėl suklydimo, nors privalėjo vertinti, ar ieškovės pasirašytas hipotekos lakštas, laidavimo sutartis, atsižvelgiant į ieškovės amžių ir išsimokslinimą, vienareikšmiškai suponavo pagrindą išvadai, kad ji suvokė šių sandorių esmę ir išreiškė savo valią.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės R. Š. apeliacinį skundą atsakovas AB DNB bankas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, įvertinti apeliantės elgesį ir nustačius, kad apeliantė piktnaudžiauja procesu, imtis Civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) 95 straipsnyje nustatytų poveikio priemonių, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Bankas nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar sandoris buvo sudarytas dėl kitos šalies (banko) apgaulės. Atsakovo teigimu byloje nesant jokių įrodymų apie, neva, buvusią banko darbuotojų apgaulę, teismas priėmė visiškai pagrįstą ir teisingą sprendimą. Be to, nors ginčijama Kredito linijos sutartis, turi įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms, tačiau būtent šiuo sandorių negaliojimo pagrindu, t.y. kaip sudarytu dėl kitos sandorio šalies apgaulės, apeliantė negali remtis, kadangi sandorio sudarymo metu ji nedalyvavo.
2. Į apeliantės teiginį, kad teismas nepagrįstai nevertino ieškovės prašomų pripažinti negaliojančių sandorių, kaip sudarytų dėl ieškovės suklydimo, atsakovas nurodė, kad bylos nagrinėjimas pirmos instancijos teisme vyko ilgą laiką, posėdžiai buvo ne kartą atidedami, todėl apeliantė turėjo visas galimybes tiksliai ir aiškiai suformuluoti savo ieškinio reikalavimus, juolab, kad apeliantė bylą vedė per atstovus - profesionalius teisininkus. 2011 m. lapkričio 30 d. vykusio bylos nagrinėjimo metu, apeliantės atstovas nurodė, kad bankas neišaiškino visų sudaromo sandorio aplinkybių, todėl apeliantė jų nesuvokė, apeliantės atžvilgiu buvo taikomas ekonominis spaudimas, ir sandorį apeliantė sudarė dėl susidariusių sunkių aplinkybių. Būtent pagal paskutiniąją apeliantės atstovo poziciją pirmosios instancijos teismas ir išnagrinėjo bylą.
3. AB DNB banko nuomone, pateikdama visiškai nepagrįstą ieškinį, o vėliau ir apeliacinį skundą apeliantė siekia užvilkinti ar sustabdyti turto pardavimą už skolas kreditoriams, toks apeliantės elgesys nėra suderinamas su sąžiningo teisinių santykių dalyvio elgesio modeliu ir, banko nuomone, turi akivaizdžių piktnaudžiavimo teise požymių.
Atsakovai: V. Š. ir bankrutavusi V. Š. IĮ, atstovaujama administratoriaus UAB „Šiauleksa“, bei trečiasis asmuo Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro notarė Birutė Šatienė, atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmos instancijos teismas spręsdamas prašymą pripažinti Kredito linijos sutartį ir hipotekos lakštą negaliojančiais dėl kitos sutarties šalies apgaulės, ekonominio spaudimo ar dėl ieškovei susidėjusių sunkių aplinkybių, sprendime neanalizavo ir nepasisakė dėl prašymo pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais kaip sudarytus dėl kitos sutarties šalies apgaulės.
Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliantės teiginiu. Iš Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 19 d. priimto sprendimo matyti, kad teismas ne tik nustatė, kad prašymas pripažinti sutartį ir hipotekos lakštą negaliojančiais grindžiamas kitos sutarties šalies apgaule, ekonominiu spaudimu ir ieškovei susidėjusiomis sunkiomis palinkybėmis, bet ir pasisakė dėl kiekvieno apeliantės patikslintame ieškinyje nurodyto argumento, leidžiančio spręsti sandorio sudarymo teisėtumo klausimą.
Patikslintu ieškiniu apeliantė banko darbuotojų apgaulę grindė tuo, kad jie sudarant sandorius neišaiškino sudaromų sandorių prasmės ir galimų pasekmių. Pirmosios instancijos teismas įvertino apeliantės ieškinyje nurodytas aplinkybes, apklausė banko darbuotojus, dalyvavusius sudarant ginčijamus sandorius, bei remdamasis hipotekos lakštą patvirtinusios notarės aiškinimais, laikė kad apeliantė neįrodė, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti veikiant priešingos šalies apgaulei. Teismas konstatavo, kad apeliantė nei ieškiniu, nei patikslintu ieškiniu nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė priešingos sandorio šalies apgaulė. CPK 226 straipsnyje nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai <???> bei suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Tam, kad apeliantė pasinaudotų įstatymo jai suteikta teise įrodyti ieškinio pagrįstumą ir pati betarpiškai galėtų nurodyti kaip, kokiais veiksmais ar kitais būdais sudarant ginčijamus sandorius apeliantė buvo apgauta, teismas apeliantės dalyvavimą bylą nagrinėjant teismo posėdžiuose buvo pripažinęs būtinu, tačiau į bylos nagrinėjimą apeliantė nė karto neatvyko (t. I, b.l. 156, 186, 213). Teismas apeliantės ir jos atstovų prašymu buvo atidėjęs teismo posėdžius, nustatęs papildomą terminą patikslinti ieškinio reikalavimus ir nurodyti, kokiais konkrečiais priešingos sandorių šalių veiksmais apeliantė mano esanti apgauta (t. I, b.l. 156, 186, 213). Tačiau apeliantės atstovai (advokatai) teismo posėdžių metu negalėjo tiksliai nurodyti priešingų ginčijamų sandorių šalių veiksmų, kuriais apeliantė teigia buvusi apgauta, todėl prašė bylą nagrinėti pagal patikslintame ieškinyje suformuluotus reikalavimus ir jame išdėstytais motyvais (t. I, b.l. 186, 213). Kitais pagrindais, nei nurodyti patikslintame ieškinyje, apeliantė priešingos šalies apgaulės neįrodinėjo. Civilinių bylų procese dispozityviose bylose, o nagrinėjama byla būtent tokia ir yra, be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes, to nepadarius, ieškinys atmetamas kaip nepagrįstas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį vadinamosiose dispozityviose bylose, t. y. bylose, kuriose nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (CPK 12, 13 str.), teismas turėtų pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus tais atvejais, kai įrodymų apskritai nėra arba jų akivaizdžiai neužtenka. Kitais atvejais tai yra teismo teisė, o ne pareiga, ir teismas šią teisę įgyvendina atsižvelgdamas į įrodinėjimo proceso eigą, tirdamas ir vertindamas pateiktus bei surinktus įrodymus ir spręsdamas dėl jų pakankamumo. Pažymėtina, kad teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK nuostatas tenka šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „JG Property development” v. V.K., bylos 3K-3-99/2009). Bylos medžiaga patvirtina, apeliantei buvo sudarytos sąlygos įrodyti savo teiginių pagrįstumą, tačiau nepateikus argumentų ir įrodymų, pirmosios instancijos teismas vadovavosi patikslintame ieškinyje išdėstytais argumentais ir įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus, priėmė sprendimą ieškinį atmesti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų apeliantės nurodytų argumentų, vertino patikslintame ieškinyje nurodytus motyvus, tačiau apeliantei nei patikslintame ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodžius konkrečių aplinkybių, kurios, apeliantės manymu, patvirtina, kad priešinga sandorio šalis, sudarydama su apeliante sandorius, būtų panaudojusi apgaulę, pagrįstai atmetė apeliantės reikalavimą pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančius pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį.
Apeliantė taip pat teigia, kad pirmos instancijos teismas nevertino tikrųjų ieškovės ketinimų sudarant ginčo sandorius, todėl nebuvo įvertinta, ar ieškovės sudaryti sandoriai vienareikšmiškai suponavo pagrindą išvadai, kad ji suvokė šių sandorių esmę ir išreiškė savo valią, t.y. ar apeliantė sudarė sandorius dėl suklydimo.
Nagrinėjamu atveju apeliantė pirminiu ieškiniu prašė pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais, kaip sudarytus dėl apgaulės, t.y. CK 1.91 straipsnio pagrindu, tačiau ieškinio motyvuose nurodė, kad „jaučiasi esanti banko darbuotojų suklaidinta“ (sandorio negaliojimo pagrindas numatytas CK 1.90 straipsnyje) (t. I, b.l. 16-17). 2011 m. birželio 20 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu, apeliantę atstovavęs advokatas, patikslino, kad ieškinio reikalavimai yra suformuluoti, ieškinys reiškiamas CK 1.91 straipsnio pagrindu, t.y. dėl apgaulės, tačiau siekiant suderinti su atstovaujamąją teisinę poziciją prašė teismo skirti terminą patikslinti ieškinio reikalavimus (t. I, b.l. 126). Teismo nustatytu terminu buvo gautas patikslintas ieškinys, kuriuo apeliantė galutinai suformulavo ieškinio dalyką ir ginčo sandorius prašė pripažinti negaliojančiais dėl apgaulės (t. I, b.l. 131-133). Tačiau jau 2011 m. spalio 4 d. vykusio teismo posėdžio metu apeliantės atstovas negalėjo įvardinti, kokiu pagrindu, dėl suklydimo, ar apgaulės buvo sudaryti ginčijami sandoriai, todėl teismas nusprendė pripažinti ieškovės dalyvavimą teismo posėdžiuose būtinu (t. I, b.l. 154, 155-156). Naujai į bylą įstojęs apeliantės atstovas, advokato padėjėjas, patikslino kad ieškovė mano esanti apgauta priešingų sandorio šalių ir prašė bylą nagrinėti pagal patikslintame ieškinyje nurodytą dalyką ir remtis ieškinyje išdėstytais argumentais (t. I, b.l. 186, 215). Minėtos aplinkybės patvirtina, kad apeliantei ne kartą buvo sudaryta galimybė pasirinkti teisinę poziciją ir aiškiai nurodyti, kokiu pagrindu: kaip sudarytus dėl apgaulės (CK 1.91 str.) ar dėl suklydimo (CK 1.90 str.), ji prašo pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymas neįpareigoja ieškovo ieškinio pareiškime nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ūkio bankas“v. B. R. , K. R. , M. R, bylos 3K-3-124/2005). Nepaisant to, kad apeliantė savo procesiniuose dokumentuose minėjo suklydimą, šio suklydimo jokios bylos aplinkybės bei įrodymai nepatvirtina, todėl abstraktus nurodymas apeliaciniame skunde, kad teismas nesiaiškino tikrųjų apeliantės ketinimų, kai viso bylos nagrinėjimo metu apeliantė jokiomis priemonėmis tokio suklydimo neįrodinėjo, nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.
Dėl aukščiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bei aiškino materialinės teisės normas, padarė pagrįstas išvadas, dėl ko naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo, jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skirti apeliantei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kadangi, atsakovo nuomone, apeliantė, pateikdama visiškai nepagrįstą ieškinį, o vėliau ir apeliacinį skundą, siekia užvilkinti ar sustabdyti turto pardavimą už skolas kreditoriams. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą. Tokią baudą galima paskirti, kai yra minėtoje teisės normoje nustatyti piktnaudžiavimo atvejai: nesąžiningas ieškinio (apeliacinio, kasacinio skundo) padavimas arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Oruva” ir Ko” v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių rajono skyrius, bylos Nr. 3K-3-224/2005). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju iš apeliantės veiksmų negalima nustatytų akivaizdžių apeliantės piktnaudžiavimo procesu požymių, dėl kurių būtų galima konstatuoti apeliantės veikimą prieš greitą ir teisingą bylos išsprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymo.
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantės bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese jo patirtas atstovavimo išlaidas. Sutinkamai su CPK 98 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, teisinę pagalbą. Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės atsakovas pateikė teismui įrodymus apie patirtas 1452 Lt dydžio išlaidas už suteiktas atstovavimo paslauga (t. II, b.l. 21). Vadovaudamasi Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis, teismo kolegija konstatuoja, kad atsakovo patirtos išlaidos patvirtintos rašytiniais įrodymais, neviršija nustatytos maksimalios už tokias paslaugas priteistinos sumos (Rekomendacijų 7 bei 8.11 punktai), todėl teismas sprendžia, kad iš apeliantės atsakovui priteistinos 1452 Lt dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 79 str., 93 str., 96 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Apeliacinio skundo netenkinti.
Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės R. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovo AB DNB banko, į.k. 112029270, naudai 1452 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du litus) išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą.