- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-10-25
- Bylos Nr.
- I-3992-168/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01986-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis, Nijolė Sušinskienė, Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Michailas Sadovničius
- Kategorijos
- 3.5Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Mefodijos Povilaitienės ir Nijolės Sušinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Michailui Sadovničiui, atsakovo atstovėms Loretai Leimontaitei ir Vidai Juciūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2013-05-24 sprendimą Nr. (15/5-11)7U-00002, kuriuo nuspręsta neišduoti jai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo nuolat gyventi (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad 2012-12-27 teikdama prašymą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė visus būtinus dokumentus, reikalingus Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi (duomenys neskelbtini). gauti, nes kitaip jos prašymas nebūtų buvęs priimtas. Migracijos departamentas nepagrįstai remiasi Maskvos miesto valstybinės vidaus reikalų valdybos 2008-01-18 pažymoje nurodytais duomenimis, nes klausimas buvo sprendžiamas 2013 metais ir jos nebuvo prašyta jokių paaiškinimų dėl šios pažymos. Taip buvo pažeistos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, t.y. teisė susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija. Tai pat nepagrįstai kaip atsisakymo išduoti leidimą motyvas naudojamas faktas, kad jos pasas buvo išduotas Rusijos Federacijoje ir kad sūnus D. S. gimė (duomenys neskelbtini), nes Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) nuostatose įtvirtinta tai, kad nebuvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpis, viršijantis 6 mėnesius per metus gali būti pagrindas nesuteikti teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai nebuvimas Lietuvos Respublikoje yra susijęs su svarbiomis priežastimis (dėl nėštumo, gimdymo, sunkios ligos, studijų, profesinio mokymo arba paskyrimo į trečiąją šalį ar kitais nustatytais atvejais). Be to, galimai neigiamam sprendimui priimti darė įtaką Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pakeitimai nuo 2013-01-01, bet civilinius teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (b. l. 11–13) prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad 2013-01-07 gavo pareiškėjos 2012-12-27 pateiktą prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi (duomenys neskelbtini) (toliau – leidimas nuolat gyventi) ir kartu su prašymu pateiktus dokumentus. Pateiktame prašyme pareiškėja nurodė, kad pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdama leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi). Vadovaudamasis Įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir atsižvelgdamas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindus bei į tai, kad pareiškėja neatitinka nė vieno iš leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, priėmė sprendimą Nr. (15/5)7U-00002 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi (duomenys neskelbtini) neišdavimo Rusijos Federacijos pilietei Margaritai SET“ (toliau – sprendimas). Paaiškino, kad išnagrinėjus pateiktus dokumentus, duomenis iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) informacinės sistemos ir duomenis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) informacinės sistemos, padarė išvadą, kad nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėja pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus (nuolat ar daugiausia gyveno ir jos asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta buvo Lietuvos Respublikoje). Tai reiškia, kad vertino individualias faktines aplinkybes, pareiškėjos pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, duomenis iš VSAT ir Sodros duomenų bazių, kurie patvirtino, kad pareiškėja pastaruosius 5 metus iki prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo gyveno ne Lietuvos Respublikoje, o užsienio valstybėje, t.y. Lietuvoje per pastaruosius 5 metus buvo mažiau nei 10 mėnesių, Lietuvoje nedirbo. Be to, pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad ji atitinka kurį nors kitą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą. Pareiškėjos prašymo nagrinėjimo metu užsieniečių prašymų išduoti ar pakeisti leidimą nuolat gyventi pateikimą, priėmimą ir nagrinėjimą reglamentavo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos bendrijoje užsieniečiams išdavimo ir fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, kurios nenumatė, kad migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, priimdamas užsieniečio prašymą, tikrintų ar nėra priežasčių nurodytų Įstatymo 35 straipsnyje, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi, nes tai privalo patikrinti Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėdamas prašymą. Taip pat pareiškėja nei Migracijos departamentui teiktuose paaiškinimuose, nei skunde nenurodė jokių nebuvimo Lietuvos Respublikoje priežasčių. Be to, ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir atsižvelgiant į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindus, o šios įstatymo nuostatos keistos nebuvo, kaip nepagrįstai nurodė pareiškėja. Be to, pareiškėja nenurodė konkrečių Įstatymo straipsnių pakeitimų. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą atsižvelgė į visus asmens byloje esančius dokumentus, taip pat ir pateiktus pačios pareiškėjos, tad jų turinys jai turėjo būti žinomas, todėl pareiškėjos teiginys, kad pažeistos Viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio nuostatos, yra nepagrįstas. Be to, Migracijos departamentas aktyviai siekė bendradarbiauti ir sudarė sąlygas pareiškėjai pateikti paaiškinimus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2013-05-24 sprendimo Nr. (15/5)-11)7U-00002, kuriuo pareiškėjai neišduotas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi (duomenys neskelbtini) teisėtumas ir pagrįstumas.
Byloje nustatyta, kad 2012-12-27 pareiškėja pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi (duomenys neskelbtini), leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindu nurodė tai, kad pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 23-26). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba 2013-01-03 išvadoje Nr. 10-27-IS4-1 pasiūlė pareiškėjai išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi (duomenys neskelbtini) (b.l.31). Migracijos departamentas 2013-05-24 sprendimu Nr. (15/5-11)7U-00002 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi (duomenys neskelbtini) neišdavimo Rusijos Federacijos pilietei M. S.“ neišdavė pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi E. B. (b. l. 55-57).
Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas.
Skundžiamas Migracijos departamento sprendimas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t.y. nurodė, kad Lietuvos Respublikoje gyveno pastaruosius penkerius metus.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta; fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.
Byloje esantys dokumentai (b.l.49-51) patvirtina, kad pareiškėja per pastaruosius 5 metus Lietuvos Respublikoje buvo 297 dienas, taip pat nėra informacijos apie tai, kad pareiškėja Lietuvoje dirbo (b. l. 48). Byloje esanti Maskvos miesto valstybinės vidaus reikalų valdybos pažyma patvirtina, kad pareiškėja gyvena (duomenys neskelbtini) (b. l. 15). Pareiškėjos sūnus 2010 m. lapkričio 15 d. taip pat gimė (duomenys neskelbtini) (b. l. 21). Minėti dokumentai patvirtina, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo tik epizodiškai, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog ji nepertraukiamai gyveno Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus.
Pareiškėja skunde nurodo, kad yra pateikusi visus dokumentus reikalingus Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi (duomenys neskelbtini) gauti, nes kitaip jos prašymas nebūtų buvęs priimtas. Šis pareiškėjos teiginys nepagrįstas, nes Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-12-21 įsakymu Nr.1V-445 patvirtintų Taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2012-07-01 iki 2013-05-31) 19¹ punktas nustatė, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, priimdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, atlieka Taisyklių 19.1 – 19.6 punktuose nurodytus veiksmus ir suformuoja leidimo nuolat gyventi bylą, tačiau prašymo priėmimas reiškia tik formalią procedūrą, t.y. tai, kad pateikti visi Taisyklėse reikalaujami dokumentai, tam, kad juo įvertinus būtų galima priimti sprendimą išduoti ar ne leidimą nuolat gyventi, kurį priima Migracijos departamento direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas (Taisyklių 22 p.).
Taip pat pareiškėja nepagrįstai teigia, kad buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnis, nes jos nebuvo paprašyta pateikti paaiškinimus dėl Maskvos miesto valstybinės vidaus reikalų valdybos 2008 m. sausio 18 d. išduotos pažymos, kurios duomenimis rėmėsi atsakovė priimdama skundžiamą sprendimą. Tačiau minėto Įstatymo 20 straipsnyje nurodytos asmens teisės ir pareigos administracinės procedūros metu. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji negalėjo įgyvendinti savo teisės duoti paaiškinimus dėl minėtos pažymos ar pateikti papildomą informaciją, atvirkščiai, byloje esantys duomenys tvirtina (b. l. 33– 46), kad pareiškėja papildomus dokumentus atsakovei pateikė 2013-05-13 ir priimant skundžiamą sprendimą jie buvo įvertinti.
Pareiškėja skunde nurodo, kad Įstatymo nuostatose numatyta tai, kad nebuvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpis, viršijantis 6 mėnesius per metus, gali būti pagrindas nesuteikti teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai nebuvimas Lietuvos Respublikoje yra susijęs su svarbiomis priežastimis (dėl nėštumo, gimdymo, sunkios ligos, studijų, profesinio mokymo arba paskyrimo į kitą Europos Sąjungos valstybę narę ar trečiąją valstybę ar kitais pagal šio straipsnio 6 dalį nustatytais atvejais). Pažymėtina, kad ši nuostata yra įtvirtinta Įstatymo 104 straipsnio 5 dalyje ir taikoma Europos Sąjungos valstybės narės piliečiams ir (ar) jų šeimos nariams, todėl pareiškėjai netaikoma. Be to, pareiškėja ir nenurodė, kokios konkrečios svarbios priežastys per pastaruosius penkerius metus lėmė jos tiktai epizodinį gyvenimą Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėja taip pat nepagrindė ir teiginio, jog neigiamam sprendimui priimti darė įtaką Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pakeitimai, įsigalioję nuo 2013-01-01.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ir tenkinti pareiškėjos skundą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, teismas
nusprendžia:
M. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.