Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės ,,Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Mano Būstas NPC“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dublike ieškovė pabrėžė, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovė yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administratorius, todėl ji yra atsakinga už bendrojo naudojimo objektų, tarp jų inžinerinių įrenginių, vamzdynų, priežiūrą. Namo administratorius, vykdydamas jam priskirtą uždavinį prižiūrėti namo bendrojo naudojimo inžinerinę įrangą, turi teisę priimti sprendimus dėl namo bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, susijusius su namo bendrųjų konstrukcijų priežiūra ir remontu, siekiant išsaugoti ir atkurti jų normatyvines savybes. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju atsakovė turėjo savalaikiai nustatyti bendrojo naudojimo inžinerinių įrenginių būklę, tačiau įrodymų, jog tokius veiksmus atliko, atsakovė nepateikė. Šis jos neveikimas yra priežastiniame ryšyje su padaryta žala. Pažymėjo, kad nors atsakovė nurodė, kad ieškovės paskaičiuota žala yra per didelė, konkrečių darbų ir/ar medžiagų, kurie ieškovės pateiktoje sąmatoje ir draudimo išmokos apskaičiavime nurodyti nepagrįstai, neįvardijo. Paaiškino, kad patalpų apliejimo atveju nuostoliais yra pripažįstamos patalpų remontui reikalingos lėšos, kurios gali būti patirtos išlaidos, jeigu remontas jau atliktas, arba būsimo remonto kaštai, jei remontas dar nepadarytas. Ieškovės pateiktoje sąmatoje nurodytos remontui reikalingos, ne faktiškai patirtos išlaidos. Ieškovė patvirtino, kad draudimo išmoka pagal draudimo sutarties sąlygas buvo sumokėta nevertinant nusidėvėjimo. Kadangi atsakovė prašė taikyti nusidėvėjimą, ieškovė, įvertinusi galimą žalos dydžio sumažėjimą dėl nusidėvėjimo, nurodė atsisakanti reikalavimo dalies dėl 29,35 Eur priteisimo ir palaiko ieškinį dėl 455,04 Eur žalos atlyginimo bei patvirtino, jog jai ieškinio dalies atsisakymo pasekmės, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK), yra žinomos.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinio dalies reikalavimų atsisakymas priimamas ir byla šioje dalyje nutraukiama.

Kitoje dalyje ieškinys tenkinamas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp ieškovės ir A. S. buvo sudaryta Gyventojų turto draudimo sutartis (Gyventojų turto draudimo polisas (duomenys neskelbtini)), kuria laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. nuo visų rizikų buvo apdraustas butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2017 m. balandžio 18 d. apie 18 val. grįžus namo į butą (duomenys neskelbtini), spintoje draudėjo atstovas pastebėjo balą, o ieškant jos atsiradimo priežasčių nustatė, kad vanduo sunkiasi pro kanalizacijos jungtį po virtuvės kriaukle. Dėl to buvo iškviesta atsakovės avarinė tarnyba, kuri nustatė priežastį – užsikimšusį kanalizacijos stovą. Dėl užsikimšusio kanalizacijos stovo vandeniui per inžinerinės įrangos jungtis buto virtuvėje-svetainėje patekus po įrengtomis plytelėmis ir laminato lentomis, dėl drėgmės buto virtuvės-svetainės kambario grindyse (laminate) atsirado nelygumai, tarpai. Dėl to 2017 m. balandžio 21 d. draudėjo atstovas P. M. pateikė ieškovei pranešimą apie įvykį. Gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), 2017 m. balandžio 18 d. buvo ir šiuo metu yra administruojamas atsakovės, po reorganizacijos perėmusios uždarosios akcinės bendrovės „Namų priežiūros centras“ teises ir pareigas. Dėl to ginčo byloje nėra. Dėl padarytos žalos (apgadinto apdrausto turto) ieškovė išmokėjo 484,39 Eur dydžio draudimo išmoką draudėjui. Ieškovė siuntė atsakovei pretenziją dėl nuostolių atlyginimo, tačiau atsakovė nesutiko atlyginti ieškovės patirtos žalos.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltės – buvimą. Kadangi kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo privalo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246, 2.247, 6.249 straipsniai). Pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją. Įrodinėjimo procese, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, galiojant rungimosi principui (CPK 12 straipsnis) ir bendrajai įrodinėjimo pareigos taisyklei (CPK 178 straipsnis), kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindu, ieškovas, siekdamas civilinės atsakomybės taikymo atsakovei, pagal pirmiau nurodytas CK nuostatas ir suformuotą teismų praktiką nagrinėjamoje byloje turi įrodyti, kad draudėjas patyrė žalą ir būtent tokio dydžio, kiek buvo išmokėta draudimo išmokos, taip pat tai, kad tai lėmė atsakovės veiksmai ar neveikimas.

Atsakovė atsiliepime argumentuoja, jog ieškovė neįrodė būtinų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos (nuostolių) ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Su šiais atsakovės argumentais teismas neturi pagrindo sutikti.

Kaip minėta, civilinis procesas yra grindžiamas rungimosi principu, kurio esminė taisyklė, įtvirtinta CPK 178 straipsnyje, numato, kad kiekviena šalis turi įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą. Ieškovė ieškinį grindžia faktine aplinkybe, kad butui (duomenys neskelbtini), buvo padaryta žala dėl užsikimšusio kanalizacijos stovo į butą prasiskverbus vandeniui. Tokią faktinę aplinkybę ieškovė įrodinėja jai pateiktu draudėjo pranešimu, kuriame nurodyta, kad draudėjas vandenį spintoje pastebėjo grįžęs namo 2017 m. balandžio 18 d. vakare, ieškodamas priežasties pamatė, kad vanduo sunkiasi pro kanalizacijos jungtį po virtuvės kriaukle, kvietė avarinę tarnybą, kuri nustatė priežastį – užsikimšusį kanalizacijos stovą, 2017 m. balandžio 24 d. turto apžiūros aktu, kuriame ieškovės darbuotojas – žalos tyrimo ekspertas T. R., apžiūrėjęs įvykio vietą tokią žalos atsiradimo priežastį patvirtino, ir planu, fotonuotraukomis, iš kurių matyti inžinerinės įrangos, pro kurią bėgo vanduo, buvimo buto virtuvėje-svetainėje vieta, dėl ko išsikraipė sušlapusios laminato grindys būtent virtuvėje-svetainėje.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismų išvados dėl šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumo turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia abejonių dėl jų patikimumo, sąsajumo ir leistinumo. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004, 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004). Teismo vertinimu, aukščiau nurodytų įrodymų visuma, nesant byloje apskritai jokių kitų įrodymų apie žalos bute (duomenys neskelbtini), kilimo priežastį, sudaro pagrindą, remiantis tikimybės pusiausvyros principu, konstatuoti, kad žala butui (duomenys neskelbtini), buvo padaryta ieškovės nurodytu būdu – vandeniui prasiskverbus per inžinerinės įrangos jungtis buto virtuvėje-svetainėje dėl užsikimšusio kanalizacijos stovo (CPK 185 straipsnis).

Pažymėtina, kad šios teismo padarytos išvados niekaip nepaneigia atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodomi bendro pobūdžio samprotavimai apie ieškovės darbuotojo išvados nepakankamumą ar neleistinumą žalos butui priežasčiai nustatyti. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių suabejoti ieškovės darbuotojo padaryta išvada dėl žalos butui priežasties, nors kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų – 2017 m. balandžio 21 d. rašytinio draudėjo atstovo pranešimo, 2017 m. balandžio 24 d. turto apžiūros akte nurodytų draudėjo atstovo paaiškinimų, apie įvykį atsakovė ne tik buvo informuota, bet jos tarnyba buvo kviesta į vietą ir nustatė šią priežastį. Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra. Teisės aktai neįpareigoja ieškovės kaip draudiko, administruojant žalą pagal gautą pranešimą iš draudėjo, žalos kilimo priežasčiai nustatyti skirti ekspertizes, be kita ko, pavedant jas atlikti tretiesiems asmenims. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas numato bendrą draudiko pareigą tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dedant reikiamas pastangas (98 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą: žalos pastebėjimo momentą – grįžus į butą ir jame jau radus išsiliejusį vandenį, besiskverbiantį po virtuvės kriaukle iš kanalizacijos jungties, žalos pobūdį – atsiradusią drėgmę grindyse, kuri iškraipė laminatą, vietą – virtuvės-svetainės kambario, kuriame yra vandens prasiskverbimo šaltinis, grindys, abejoti tuo, kad ieškovės padarytos išvados yra nepagrįstos ir/ar netinkamos dėl nedėjimo reikiamų pastangų, būtinų draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, teismas neturi jokio pagrindo.

Atsakovė savo atsikirtimus grindžia taip pat tuo, kad ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų apie atsakovės atliktus neteisėtus veiksmus ar neveikimą, lėmusius ieškinyje nurodomos žalos atsiradimą, nors įrodyti šias aplinkybes privalėjo būtent ieškovė. Teismas sutinka su atsakove, kad įrodyti neteisėtų veiksmų ar neveikimo faktą žalos atlyginimo bylose privalo ieškovė, tačiau nesutinka, kad šios pareigos nagrinėjamu atveju ieškovė neįvykdė. Byloje nustatyta, kad žala butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kilo dėl į butą prasiskverbusio vandens užsikimšus kanalizacijos stovui. Byloje nėra ginčo, kad kanalizacijos stovas yra namo (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektas, kurį prižiūrėti teisės aktų nustatyta tvarka prieš įvykį ir jo metu pareiga teko atsakovei kaip namo bendrojo naudojimo objektų administratorei (CK 4.82 straipsnio 1 dalis, 4.84 straipsnis). Kokiu būdu šį kanalizacijos stovą prieš 2017 m. balandžio 18 d. prižiūrėjo atsakovė ir/ar jį apskritai prižiūrėjo, įrodymų byloje nėra, dėl ko ginčo tarp šalių iš esmės net nėra. Ginčas šioje byloje yra dėl šios aplinkybės vertinimo. Atsakovė ją aiškina savo naudai, teigdama, kad ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Ieškovė gi teigia, kad įrodymų apie atsakovės vykdytą nors kokią kanalizacijos stovo priežiūrą name (duomenys neskelbtini), nebuvimas, yra pagrindas konstatuoti, kad namo (duomenys neskelbtini), kanalizacijos stovo priežiūros teisės aktų nustatyta tvarka atsakovė neatliko. Teismas šiuo atveju sutinka su ieškovės pozicija.

2016 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-971 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.03.07:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“, jo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 8 d., (toliau – Reglamentas) numatė, kad gyvenamojo namo techninę priežiūrą organizuoja bendrojo naudojimo objektų valdytojas, kuris vykdo organizacines ir technines priemones tinkamai gyvenamojo namo būklei išsaugoti, kad būtų užtikrinti esminiai statinių reikalavimai per ekonomiškai pagrįstą gyvenamojo namo naudojimo trukmę (98, 99 punktai). Tokioms priemonėms buvo priskiriami nuolatiniai gyvenamojo namo būklės stebėjimai, periodinės (sezoninės) gyvenamojo namo, atskirų jų konstrukcijų ir inžinerinės įrangos apžiūros pavasarį, rudenį (88.1, 88.2 punktai), kurių metu periodiškai (ne rečiau kaip per tris mėnesius, o gyvenamuosiuose namuose, kurie priskirti ypatingo statinio kategorijai, ne rečiau kaip kartą per du mėnesius) ir pagal poreikį vizualiai apžiūrimos gyvenamojo namo pagrindinės konstrukcijos ir inžinerinės sistemos, fiksuojami pastebėti defektai, avarijų pavojai ir numatomos priemonės jiems pašalinti (92 punktas), o gyvenamojo namo būklės įvertinimai fiksuojami ir registruojami statinio techninės priežiūros žurnale, apžiūrų aktuose (93 punktuose). Būtent šie dokumentai – techninės priežiūros žurnalas, apžiūrų aktai, yra teisės aktuose įtvirtinti įrodymai, kurie gali patvirtinti namo bendrojo naudojimo objektų administratoriaus veiksmus atliekant jam teisės aktų kaip bendrojo naudojimo objektų administratoriui pavestas funkcijas. Jų, taip pat jokių kitų įrodymų byloje nesant, konstatuoti, kad administratorius bendrojo naudojimo objektų priežiūrą faktiškai vykdė, kokiu mastu vykdė, teismas neturi pagrindo, nes vien atsakovės paskyrimo administratoriumi faktas nesudaro pagrindo spręsti apie jai priskirtų funkcijų faktinį vykdymą.

Įvertinus šią aplinkybę, taip pat tai, kad atsakovė, sąžiningai gindamasi nuo jai reiškiamo reikalavimo, buvo laisva pateikti įrodymus apie namo (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų priežiūros faktinį vykdymą iki 2017 m. balandžio 18 d., kurie, be kita ko, yra išimtinai atsakovės dispozicijoje (Reglamento 94 punktas), sutiktina su ieškove, kad ieškovė, įrodydama vandens prasiskverbimo į butą dėl užsikimšusio kanalizacijos stovo faktą, kartu įrodė atsakovės neveikimą, nulėmusį ieškovės nurodomos žalos butui (duomenys neskelbtini), atsiradimą – jos administruojamo daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), kanalizacijos stovo nepriežiūrą ar nepakankamą priežiūrą iki 2017 m. balandžio 18 d. Reikalauti, kad ieškovė kažkokiu kitokiu būdu įrodytų atsakovės neveikimą, teismas neturi pagrindo, nes pagal bendrą įrodinėjimo naštos pasiskirstymo taisyklę asmeniui tenka pareiga įrodyti teiginį, ne neiginį. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju būtent atsakovei teko pareiga paneigti minėtu būdu ieškovės įrodytą atsakovės neveikimą, ko atsakovė byloje neįvykdė.

Teismas taip pat nesutinka su atsakovės bendro pobūdžio argumentais, kad jos atsakomybę šalina ar mažina nebuvimas įrodymų byloje apie tai, kad namo (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkai savalaikiai būtų informavę atsakovę apie būtinybę imtis tam tikrų namo priežiūros darbų. Atsakovė teisi, kad Reglamentas numatė pareigą atsakovei kaip bendro naudojimo objektų administratoriui reaguoti į gyventojų pranešimus apie pastebėtus gyvenamojo namo inžinerinių sistemų defektus (92 punktas). Tačiau ši atsakovei teisės aktų nustatyta pareiga niekaip nešalina ir nemažina jos pareigos savarankiškai teisės aktų nustatyta tvarka ir apimtimi vykdyti gyvenamojo namo techninę priežiūrą, kurios uždaviniai neapsiriboja įvykusių avarijų pasekmių šalinimų, o pirmiausiai įpareigoja bendrojo naudojimo objektų administratorių laiku pastebėti, teisingai įvertinti ir likviduoti atsiradusius statybinių konstrukcijų defektus, profilaktinėmis priemonėmis tausoti statinius ir jų konstrukcijas (Reglamento 12.2, 12.3 punktai). Tokie darbai kaip namo nuotekų šalinimo sistemos priežiūra (vamzdyno ir pravalų pralaidumo ir sandarumo tikrinimas, įskaitant sandariklių sutvarkymą ir tarpinių keitimą, jei nereikia sistemos ardymo drabų), kasmetinį vamzdyno dalių profilaktinį valymą, Reglamentu buvo priskirti gyvenamųjų namų techninės priežiūros pagrindiniams darbams (Reglamento 99 punktas, 6 priedo 1.1.5 punktas), kuriems atlikti atskiras namo butų ir kitų patalpų savininkų sutikimas nereikalingas (CK 4.83 straipsnio 4 dalis).

Atsakovė taip pat ginčija ieškovės patirtos žalos sumą, nurodydama, jog ieškovė nėra nurodžiusi žalos apskaičiavimo pagrįstumo, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikia jokių įrodymų. Patalpų apliejimo atveju nuostoliais yra pripažįstamos patalpų remontui reikalingos lėšos, kurios gali būti patirtos, jeigu remontas jau atliktas, arba būsimo remonto kaštai, jei remontas dar nepadarytas. Atsakovė ieškovės pateiktos turto žalos įvertinimo skaičiuoklės, kuria žalos atlyginimo dydį grindė ieškovė, turinio trūkumų nenurodė. Taip pat ji neteikė kitokių įrodymų, kuriais būtų galima remtis apskaičiuojant ieškovės patirtų nuostolių dydį arba kurie paneigtų ieškovės pateiktų dokumentų įrodomąją reikšmę (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas sprendžia, kad aptariamu atveju žalos dydžiui apskaičiuoti pakanka ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, o šiai faktinei aplinkybei nustatyti papildomos specialiosios žinios nereikalingos (CPK 185, 219 straipsniai). Šioje vietoje svarbu paminėti, jog ieškovė pripažino, kad draudimo išmoka pagal draudimo sutarties sąlygas buvo sumokėta nevertinant nusidėvėjimo. Atsakovei ginčijant žalos dydį šiuo aspektu ieškovė įvertino galimą žalos dydžio sumažėjimą dėl nusidėvėjimo ir nustatė, kad dėl nusidėvėjimo žalos dydis mažesnis 29,35 Eur suma, dėl ko pateikė ieškinio reikalavimų atsisakymą šioje dalyje.

Teismo vertinimu, ieškovės atsisakymas nuo dalies ieškinio reikalavimų neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, todėl priimamas, civilinė byla šioje dalyje nutraukiama (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu ieškovei dėl nusidėvėjimo sumažinus prašomos priteisti žalos sumą, t. y. palaikant reikalavimą dalyje dėl 455,04 Eur (484,39 Eur – 29,35 Eur) ir atsakovei neginčijant ieškovės paskaičiavimo dėl žalos dydžio sumažinimo dėl turto nusidėvėjimo, atsakovės argumentai, jog apskaičiuojant žalos dydį nebuvo atsižvelgta į turto nusidėvėjimą, atmetami. Taip pat atmetami atsakovės argumentai dėl papildomų ir nebūtinų išlaidų (papildomų medžiagų vertė 3 %; statybvietės išlaidos 9 %; netiesioginės išlaidos, t. y. PVM 21 %), nes ieškovės pateiktoje žalos skaičiuoklėje tokių išlaidų nėra.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti. Atsakovė, būdama namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratore, neprižiūrėjo jos administruojamo namo kanalizacijos stovo iki 2017 m. balandžio 18 d., kas lėmė jo užsikimšimą. Dėl jo užsikimšimo vandeniui prasiskverbus per inžinerinės įrangos jungtis buto virtuvėje-svetainėje buvo apgadintas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Dėl butui (duomenys neskelbtini), padarytos žalos draudėjas patyrė 455,02 Eur nuostolius, kuriuos atlygino ieškovė. Įrodymų, kad šiuos nuostolius ieškovei atlygino atsakovė, byloje nėra. Todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 455,02 Eur žalai atlyginti yra pagrįstas ir tenkinamas (CK 6.263, 6.246, 2.247, 6.249 straipsniai, 6.1015 straipsnio 1 dalis).

Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 2 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteisiamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 455,02 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. spalio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės ieškovei priteisia jos šioje byloje sumokėtą 15 Eur žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis) bei 450 Eur jos patirtas išlaidas už advokato paslaugas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis), iš viso 465 Eur (15 Eur + 450 Eur) bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269–270, 441 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“, juridinio asmens kodas 304080146, atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų – 29,35 Eur dydžio žalos sumos priteisimo, priimti ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukti.

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“, juridinio asmens kodas 304080146, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas NPC“, juridinio asmens kodas 125596783, 455,02 Eur (keturių šimtų penkiasdešimt penkių Eur 2 ct) žalos atlyginimą, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (455,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. spalio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 465 Eur (keturių šimtų šešiasdešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.