- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-19
- Bylos Nr.
- e2A-874-730/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-33-3-01836-2022-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė, Kristina Domarkienė
- Ieškovas
- J. D.
- Atsakovas
- S. D., D. G.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės D. G. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2023 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. D. ir J. D. ieškinį atsakovams S. D. ir D. G. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų 9267,84 Eur skolą, 3977 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovų prašymu ieškovai 2010 m. balandžio 21 d. paskolino atsakovams vienam mėnesiui 11 588,86 Eur (40 014 Lt). Atsakovai nurodė, jog pinigų reikia jų verslui. Ieškovas J. D. 2010 m. balandžio 22 d. pavedimu pervedė atsakovei 11 588,86 Eur (40 014 Lt). 2010 m. gegužės 14 d. atsakovai nurodė, kad neturi galimybių grąžinti visos skolos laiku. Atsakovai grąžino ieškovams 2321,01 Eur (8014 Lt), dėl likusios 9267,84 Eur (32 000 Lt) sumos šalys pasirašė sutartį, pagal kurią atsakovai įsipareigojo grąžinti skolą per ketverius metus, tai yra iki 2014 m. gegužės 14 d., tačiau savo įsipareigojimo neįvykdė, žadėjo skolą grąžinti vėliau. Teigia, kad ieškovai savo įsipareigojimus vykdė tinkamai, tačiau atsakovai piktybiškai vengia atsiskaityti. Pažymi, jog sutartyje šalys nebuvo numačiusios palūkanų, todėl palūkanos gali būti skaičiuojamos tik nuo 2014 m. gegužės 14 d., suėjus prievolės įvykdymo terminui. Pažymi, kad atsakovai yra sutuoktiniai, todėl jų atsakomybė yra solidari.
Atsiliepimas
2. Atsakovė D. G. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį dėl skolos priteisimo solidariai iš atsakovų atmesti. Nurodė, kad atsakovai (duomenys neskelbtini) sudarė ikivedybinę sutartį, pagal kurią visas iki santuokos įgytas turtas yra kiekvieno asmeninė nuosavybė. Atsakovai santuoką sudarė (duomenys neskelbtini). Atsakovas S. D. (duomenys neskelbtini) įsteigė gamybinę - komercinę įmonę, kuri 2007 m. liepos 9 d. iš atsakovo S. D. įsigijo garažą, esantį (duomenys neskelbtini) už 75 301,20 Eur (260 000 Lt). Sutartimi buvo aptarta, jog atsakovas S. D. sutinka, jog individuali įmonė gali įkeisti turtą akcinei bendrovei DnB Nord bankui su sąlyga, kad gautas iš banko kreditas bus skirtas atsiskaityti už šią sutartį. Kreditas buvo suteiktas. Atsakovė, vykdydama atsakovo nurodymą, 2010 m. balandžio 22 d. ir 2010 m. rugpjūčio 23 d. pervedė bankui iš viso 10 969,08 Eur (38 391,78 Lt), šie pavedimai buvo atlikti iš ieškovų paskolintų pinigų, dengiant gamybinės - komercinės įmonės kreditorinį įsiskolinimą. Ieškovai pripažįsta, jog 2010 m. gegužės 14 d. paskolos sutartis buvo pasirašyta 9267,84 Eur (32 000 Lt) paskolos likučiui, tai yra, atsakovai tą dieną jokių pinigų iš ieškovų negavo. Pinigai buvo paskolinti ne atsakovės, o atsakovo S. D. verslui – gamybinei - komercinei įmonei įsigyti garažą. Ieškovai 2010 m. gegužės 11 d., tai yra, prieš tris dienas iki paskolos sutarties su atsakovais pasirašymo, pinigų dovanojimo sutartimi padovanojo savo sūnui 65 164,50 Eur (225 000 Lt). Atsakovė teigia, jog į ją dėl skolos grąžinimo ieškovai niekada nesikreipė. Ieškovai savo sūnui – atsakovui S. D. padovanojo 65 164,50 Eur (225 000 Lt) ir dar paskolino 9267,84 Eur (32 000 Lt) tam, kad atsakovas galėtų padengti savo individualios įmonės kreditą gautą iš banko, taigi 9267,84 Eur (32 000 Lt) skola yra asmeninė atsakovo S. D. prievolė. Teigia, kad turtas, kuriam įsigyti buvo panaudotos paskolintos lėšos, nuosavybės teise priklauso individualiai įmonei, kuri įsteigta iki santuokos ir pagal ikivedybinę sutartį i yra asmeninė sutuoktinio atsakovo S. D. nuosavybė (įskaitant individualios įmonės turimą turtą). Tokiu būdu paskolintus pinigus atsakovas panaudojo savo asmeninio turto įsigijimui, tai yra ne šeimos poreikių tenkinimui. Nurodo, kad ieškovai skolino savo sūnui, o ne sutuoktiniams, skola nėra solidari, o asmeninė atsakovo S. D. prievolė. Ieškinyje nurodyta, kad palūkanos priskaičiuojamos daugiau nei už septynerius metus, todėl atsakovė taip pat prašo taikyti senaties terminą ieškovų reikalavimui dėl palūkanų išieškojimo.
3. Atsakovas S. D. nustatytu terminu atsiliepimo nepateikė, rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad 2007 m. liepos 9 d. pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė asmeninės nuosavybės teisėmis valdomą garažą S. D. gamybinei – komercinei įmonei, už 75 301,20 Eur (260 000 Lt). Šis turtas buvo atsakovo asmeninė nuosavybė, įgyta iki santuokos, kaip ir S. D. gamybinė komercinė įmonė. Garažas buvo parduotas už 75 301,20 Eur (260 000 Lt), iš kurių 17 377,20 Eur (60 000 Lt) buvo sumokėta iki sutarties pasirašymo, likusi 57 924 Eur (200 000 Lt) suma turėjo būti sumokėta iš banko gavus kreditą. Iš akcinės bendrovės DnB banko 2007 m. liepos 5 d. buvo paimtas 57 924 Eur (200 000 Lt) kreditas, atsakovė D. G. pasirašė laidavimo sutartį. Tiek iki šio kredito gavimo, tiek ir po jo gavimo S. D. per 2007 metų liepos mėnesį D. G. buvo pervedęs iš viso 24 933,39 Eur (86 090 Lt). Šiuos pinigus ji panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti – pervedė savo dukrai M. G. 11 874,42 Eur (41 000 Lt), 4344,30 Eur (15 000 Lt) išgrynino, kitus pervedė E. P. ir sūnui A. G.. Nurodo, kad pinigai buvo gauti pardavus atsakovo S. D. asmeninį turtą ir dalimis pervesti atsakovei, tačiau tai nebuvo jos asmeninės piniginės lėšos, kurias ji galėjo nesitarusi su sutuoktiniu dalinti kam panorėjusi, todėl, panaudojusi juos savo asmeninėms reikmėms turėjo juos grąžinti į šeimos biudžetą, tačiau to nepadarė. Dėl iššvaistytų pinigų pradėjo trūkti lėšų banko paskolai dengti, todėl teko pinigų skolintis iš tėvų. Atsakovo S. D. tėvas, ieškovas J. D., paskolintus pinigus pervedė atsakovei D. D.. Pagal ikivedybinę sutartį abu sutuoktiniai yra solidariai atsakingi už santuokos metu įgytas prievoles, todėl skolą privalo abu ir grąžinti. Tai, kokiam tikslui ji panaudojo jos žinioje buvusius pinigus, nekeičia prievolės esmės.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
4. Plungės apylinkės teismas 2023 m. birželio 22 d. sprendimu ieškovų ieškinį tenkino, priteisė ieškovams solidariai iš atsakovų 9267,84 Eur skolą, 2316 Eur metines palūkanas, iš viso 11583,84 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (11 583,84 Eur), skaičiuojant nuo 2022 m. gruodžio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir po 130 Eur žyminio mokesčio, po 500 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą . Pagrindiniai teismo sprendimo motyvai:
4.1. Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės teismas nurodė, kad ieškovas J. D. 2010 m. balandžio 22 d. pervedė į atsakovės banko sąskaitą 11 588,86 Eur (40 014 Lt). Šalys neginčija, jog iš šio sumos buvo gražinta 2321,01 Eur (8014 Lt) ir liko 9267,84 Eur (32 000 Lt) skola dėl kurių ieškovai su atsakovais pasirašė sutartį. Sutarties pagrindu sutuoktiniai (ieškovai) nurodė, jog paskolina 9267,84 Eur (32 000 Lt) atsakovams keturių metų laikotarpiui. Atsakovė D. G. nesutinka su jai solidariai pareikštu reikalavimu, kadangi ieškovai dovanojo pinigines lėšas sūnui atsakovui S. D., tam, kad atsakovas padengtų skolą kreditoriui. Teigia, jog lėšos buvo panaudotos atsakovo S. D. įmonės veikloje, kuri buvo įsteigta iki santuokos. Pažymi, jog kreditavimo sutartimi buvo suteiktas kreditas atsakovo S. D. įmonei garažo įsigijimui.
4.2. Dėl skolos ir prievolės pobūdžio teismas nurodė, kad atsakovės D. G. banko išrašai patvirtina, jog atsakovas S. D. į jos sąskaita pervedė 20 563,02 Eur (72 000 Lt). Atsakovė iš sąskaitos pervedė savo dukrai 11 874,42 Eur (41 000 Lt) ir išgrynino 4344,30 Eur (15 000 Lt). Atsakovė D. G. teigia, kad šias lėšas perdavė atsakovui S. D., tačiau jis šių aplinkybių nepripažįsta. Teismas įvertinęs šalių paaiškinimus, mokėjimo nurodymus esančius byloje, konstatavo, kad tarp šalių buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovė turi buhalterinį išsilavinimą, yra finansiškai raštinga, į tai, jog atsakovė laidavo pagal kreditavimo sutartį, yra pagrindas išvadai, jog abu atsakovai dalyvavo S. D. gamybinės – komercinės įmonės veikloje, kiekvienas turėjo atitinkamas funkcijas, todėl nėra pagrindo abejoti, jog ieškovai manė skolinantys pinigus abiem atsakovams, o atsakovė, pasirašydama sutartį suprato, jog ji tampa solidaria skolininke. Teismas atsižvelgęs į tai, jog atsakovė yra solidari skolininkė, į tai, jog ieškovų reikalavimai nebuvo patenkinti, nusprendė ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovų solidariai 9267,84 Eur skolą ir 2361 Eur palūkanų.
4.3. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teismas nurodė, kad ieškovai patyrė šias bylinėjimosi išlaidas - 260 Eur už žyminį mokestį bei 1000 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą – 800 Eur už ieškinio parengimą, 200 Eur už atstovavimą teisme. Teismas įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus nusprendė, kad išlaidos už advokato teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo kriterijus bei bylos sudėtingumą, neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio ir yra pagrįstos. Ieškovai prašė priteisti visas patirtas išlaidas iš atsakovės, kadangi ji ieškinio nepripažino, dėl ko padidėjo bylinėjimosi išlaidos. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo nukrypti nuo bendrų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių todėl priteisė ieškovams iš kiekvieno atsakovo po 130 Eur žyminio mokesčio ir po 500 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
5. Apeliaciniu skundu apeliantė prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2023 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti apeliantės naudai iš ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
5.1. Pirmosios instancijos tinkamai nenustatė atsakovų prievolės ieškovams pobūdžio, tinkamai neįvertino bylos faktinių aplinkybių, kurios įrodo, jog iš ieškovų gauta paskolos suma buvo panaudota padengti kreditorinius įsipareigojimus kreditoriui akcinei bendrovei DnB bankui už atsakovui S. D. asmeninės nuosavybės teise priklausančią gamybinę - komercinę įmonę. Teigia, kad gautos lėšos nebuvo panaudotos šeimos interesams, o buvo dengiamos atsakovo S. D. asmeninės nuosavybės teise priklausančios įmonės prievolės kreditoriams ir apie tai ieškovai turėjo žinoti.
5.2. Teismas tinkamai nenustatęs faktinių bylos aplinkybių padarė klaidingą išvadą dėl prievolės pobūdžio, dėl ko nepagrįstai konstatavo jog prievolė yra solidari, kai apeliantės vertinimu ji yra dalinė. Pažymi, jog apmokėjus atsakovo S. D. įmonės skolas padidėjo jo turto masė.
5.3. Apeliantė nesutinka su teismo nustatyta faktine aplinkybe jog abu atsakovai dalyvavo S. D. gamybinės - komercinės firmos versle, juo rūpinosi, atliko atskiras funkcijas ir apeliantė turėjo suinteresuotumą tinkamu prievolių vykdymu pagal kreditavimo sutartį. Teigia, jog abu atsakovai turėjo savo verslus, abu gyveno iš savo uždirbamų pajamų, o vien tai, kad apeliantė pasirašė paskolos sutartį, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad prievolė tapo solidari. Mano, jog teismo išvados nepagrindžia atsakovų prievolės ieškovams solidarumo. Pažymi, kad teismo sprendimu yra pažeidžiami apeliantės interesai, ieškinys šioje byloje pareikštas tik po to, kai apeliantė kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl privalomos mediacijos siekdama inicijuoti santuokos nutraukimą bylą su atsakovu S. D..
Atsiliepimas
6. Atsakovas S. D. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
6.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad atsakovų skola ieškovams yra solidari. Nurodo, kad laidavimo sutartį bankui apeliantė pasirašė, apeliantė buvo suinteresuota tinkamu įsipareigojimų bankui vykdymu, dėl ko šiuo atveju priešingai nei teigia apeliantė, atsakovų atsakomybė yra solidari.
6.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs bylos faktines aplinkybes pagrįstai konstatavo, jog atsakovai vienas kitu pasitikėjo, atsakovė sistemingai pervesdavo lėšas S. D. gamybinės - komercinės įmonės prievolių vykdymui ir abu atsakovai dalyvavo versle, juo rūpinosi, kiekvienas atlikdamas tam tikras funkcijas. Teismui nebuvo pagrindo abejoti tuo, kad ieškovai manė skolinantys pinigus abiem atsakovams, o atsakovė, pasirašydama sutartį suprato, jog ji tampa solidaria skolininke ir ji taip pat turėjo suinteresuotumą tinkamu prievolių vykdymu pagal kreditavimo sutartį.
Atsiliepimas
7. Ieškovai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
7.1. Nurodo, kad apeliantė netinkamai aiškina teisės normas, siekdama įrodyti, jog atsakovo S. D. prievolė yra asmeninio pobūdžio. Teigia, kad šiuo atveju sutartis buvo sudaryta su abejais atsakovais, piniginės lėšos buvo pervestos apeliantei, kuri asmeniškai prisiėmė atsakomybę už prievolės tinkamą įvykdymą. Mano, kad siekis pripažinti skolą asmenine S. D. prievole modifikuotų paskolos sutartį, todėl toks veiksmas nėra galimas. Pažymi, kad apeliantės argumentai turėtų reikšmės tik tuo atveju, jei sutartis būtų sudaryta tik su atsakovu S. D..
7.2. Nurodo, kad šiuo atveju atsakovų solidari atsakomybė yra nustatyta rašytine sutartimi, šios sutarties atsakovė neginčija, todėl ji privalomai vykdoma pagal sutarties nuostatas. Mano, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pasisakė dėl visų byloje keliamų reikalavimų, išvadas pagrindė, todėl apeliacinis skundas ir jame išdėstyti motyvai nesukelia teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
10. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad atsakovai (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką ir (duomenys neskelbtini) pasirašė ikivedybinę sutartį. Ikivedybinėje sutartyje nurodyta, jog turtas įgytas iki santuokos sudarymo yra kiekvieno iš sutuoktinio asmeninė nuosavybė, o santuokos metu įgytas turtas, išskyrus turtą, kuris gautas paveldėjimo ar dovanojimo pagrindu yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Remiantis Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad atsakovas S. D. P. apylinkės teismui 2023 m. rugpjūčio 1 d. pateikė ieškinį, prašydamas nutraukti atsakovų santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, padalinti santuokoje įgytą turtą ir priteisti iš D. G. bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys priimtas (Plungės apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-5009-1024/2023). Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog atsakovas S. D. iki santuokos sudarymo ((duomenys neskelbtini)) įsteigė S. D. gamybinę – komercinę įmonę.
11. Šalims esant santuokoje ieškovas J. D. 2010 m. balandžio 22 d. pervedė apeliantei 11 588,86 Eur (40 014 Lt) sumą mokėjimo paskirtyje nurodant „sąskaitos papildymas“. Šalys neginčija, jog ieškovams buvo gražinta 2321,01 Eur (8014 Lt) ir liko 9267,84 Eur (32 000 Lt) skola. Ieškovai ir atsakovai 2010 m. gegužės 14 d. sudarė sutartį, kurioje nurodyta jog ieškovai paskolina 9267,84 Eur (32 000 Lt) sutuoktiniams (atsakovams) S. D. ir D. D.. Sutartyje nurodyta, jog atsakovai įsipareigoja gražinti 9267,84 Eur (32 000 Lt) skolą per keturių metų laikotarpį. Sutartis pasirašyta abiejų atsakovų.
12. Apeliantė pateikė rašytinius įrodymus, jog 2007 m. liepos 9 d. atsakovas S. D. ir S. D. gamybinė – komercinė įmonė sudarė sutartį, kurios pagrindu atsakovas S. D. pardavė, o S. D. gamybinė – komercinė įmonė įsigijo garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Įvertinus apeliantės pateiktus rašytinius įrodymus taip pat nustatyta, jog apeliantė mokėdavo įvairius komunalinius mokesčius, mokesčius valstybės biudžetui, kredito įmokas už S. D. gamybinę – komercinę įmonę, taip pat laidavo už kredito sutartį, kurios pagrindu akcinė bendrovė DnB bankas suteikė 57 924 Eur (200 000 Lt) kreditą S. D. gamybinei – komercinei įmonei. Įvertinus apeliantės banko sąskaitos išrašą taip pat nustatyta, jog apeliantė sistemingai M. G. pervedinėjo pinigines lėšas bendrai 13 032,90 Eur (45 000 Lt) sumai ir išgrynino 4344,30 Eur (15 000 Lt).
Dėl apeliacinio skundo argumentų.
13. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, nepagrįstai padarė išvadą, jog abu atsakovai dalyvavo S. D. gamybinės – komercinės įmonės veikloje. Teigia, jog iš ieškovų gautos lėšos buvo panaudotos tik S. D. gamybinės – komercinės įmonės kreditoriniams reikalavimams sumokėti, lėšos nebuvo panaudotos šeimos interesams, o patenkinus kreditorių interesus padidėjo atsakovo S. D. turto masė, todėl teismas nepagrįstai konstatavo jog atsakovų skola yra solidari, tuo netinkamai nustatydamas prievolės pobūdį.
14. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, tai yra sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu.
15. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, tai yra teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, tai yra pernelyg aukštai iškeltas.
16. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.). Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Įrodinėjimo pareigos turinys yra aiškiai atskleistas proceso įstatyme (CPK 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis), vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi patikslinti arba paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas).
17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad sandoris, kurio pagrindu ieškovai kildina reikalavimus solidariems atsakovams, buvo sudarytas atsakovams esant santuokoje (2010 m. gegužės 14 d.). Pažymėtina, jog nors lėšos pagal sudarytą sandorį buvo pervestos ankščiau, tai yra 2010 m. balandžio 22 d., tačiau šalys neginčija aplinkybės, jog minėtas sandoris buvo sudarytas užtikrinant šių pervestų lėšų grąžinimą ieškovams. Pažymėtina jog atsakovai prieš sudarydami santuoką 2004 m. birželio 11 d. pasirašė ikivedybinę sutartį, kurioje nurodyta, jog turtas įgytas iki santuokos sudarymo yra kiekvieno iš sutuoktinio asmeninė nuosavybė, o santuokos metu įgytas turtas, išskyrus turtą kuris bus gautas paveldėjimo ar dovanojimo pagrindu yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
18. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsnį jeigu gyvenama įregistravus santuoką, įstatymo yra preziumuojama, kad po santuokos sudarymo sutuoktinių įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas, sutuoktinių įgytas gyvenant santuokoje, laikomas bendrąją jungtine nuosavybe, nepaisant to, vieno sutuoktinio ar abiejų vardu jis įgytas, kol neįrodyta priešingai. Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju šalių sudaryta ikivedybinė sutartis iš esmės nenukrypta nuo bendrosios jungtinės nuosavybės principo, dėl to turto, kuris yra įgytas santuokos metu, kadangi ikivedybine sutartimi šalys susitarė, kad tik tas turtas, kuris buvo įgytas iki santuokos ir kuris įgytas paveldėjimo arba dovanojimo būdu, išlieka asmenine kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybe.
19. Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, jog santuokos metu visos lėšos gautos iš ieškovų buvo panaudotos išimtinai S. D. gamybinės – komercinės įmonės veikloje, dėl ko šiuo atveju prievolė pagal 2010 m. gegužės 14 d. sutartį nėra solidari, o dalinė. Pažymi, jog teismas netinkamai įvertino aplinkybę, jog apeliantė rūpinosi S. D. gamybinės – komercinės įmonės verslu, jis tenkino šeimos interesus, kadangi abu sutuoktiniai turėjo savo verslus iš kurių ir tenkino savo poreikius. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančių rašytinių įrodymų visetą, įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, su apeliantės argumentais nesutinka.
20. Kaip minėta (nutarties 14-16 punktai) bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia), išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).
21. Įvertinus byloje esančius įrodymus nustatyta, jog apeliantė aktyviai dalyvavo S. D. gamybinės – komercinės įmonės veikloje. Šią aplinkybę patvirtina pateikti mokėjimų nurodymai iš kurių matyti, jog apeliantė sistemingai mokėdavo komunalinius mokesčius, mokesčius valstybės biudžetui, kredito įmokas už S. D. gamybinę – komercinę įmonę, taip pat byloje pateikta laidavimo sutartis patvirtina, jog apeliantė laidavo už S. D. gamybinės – komercinės įmonės prisiimtus įsipareigojimus akcinei bendrovei DnB bankui. Pažymėtina, jog kreditavimo sutarties 2.3.1.1 punkte nurodyta, kad, bankui negavus tinkamo skolininko prievolių įvykdymo pagal kreditavimo sutartį, bankas turi teisę pareikalauti, jog skolininko prievolę įvykdytų tiek laiduotojas ir skolininkas bendrai, tiek ir bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Taigi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas tinkamu įsipareigojimų kreditoriui buvo suinteresuota ir apeliantė.
22. Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, jog apeliantė yra finansiškai raštinga, turi buhalterinį išsilavinimą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovų santuokos nutraukimo byloje (Plungės apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-5009-1024/2023) atsakovas S. D. pateikė uždarosios akcinės bendrovės „Buhalteriniai ir juridiniai sprendimai“ įstatus, kurių pirmajame punkte nurodyta, jog šios bendrovės steigėjai yra apeliantė ir M. V.. Faktą, jog tokia bendrovė 2019 m. birželio 7 d. įsteigta ir jos vadovė yra apeliantė patvirtina ir viešai skelbiami duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Minėtų aplinkybių visuma sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė būdama finansiškai raštinga, turėdama buhalterinį išsilavinimą, vykdydama finansinius mokėjimus už S. D. gamybinę – komercinę įmonę, laiduodama už šios įmonės prisiimamus įsipareigojimus veikė aktyviai šiame versle, juo rūpinosi ir abu sutuoktiniai atliko tam tikras funkcijas vystydami verslą šioje įmonėje, kuris buvo naudingas šeimos interesams.
23. Kita vertus, būtina atsižvelgti ir į tai, jog ieškovų ir atsakovų sudarytoje 2010 m. gegužės 14 d. sutartyje nurodyta, jog lėšos yra skolinamos sutuoktiniams (atsakovams) S. D. ir D. D.. Sutartyje nurodyta, jog atsakovai įsipareigoja gražinti 9267,84 Eur (32 000 Lt) skolą per keturių metų laikotarpį, todėl darytina labiau tikėtina išvada (CPK 185 straipsnis), jog abu atsakovai būdami santuokoje, sutartyje nurodant jog lėšos yra skolinamos sutuoktiniams, o ne vienam iš jų, žinojo ir suprato, jog sutuoktinių skola ieškovams yra solidari pažymint ir tai, jog visos lėšos ieškojo J. D. buvo pervestos apeliantei. Nors apeliantė teigia, kad lėšos buvo panaudotos tik S. D. gamybinės – komercinės įmonės veikloje, kurioje apeliantė nedalyvavo, teigdama jog kiekvienas sutuoktinis turėjo verslus ir kiekvienas gyveno iš savo uždirbamų pajamų, tačiau šis argumentas vertintinas kritiškai, kadangi pirmiausia byloje nėra jokių duomenų apie apeliantės įdarbinimus ar vystytą verslą 2010 – 2011 metų laikotarpiu, antra, įvertinus byloje pateiktus mokėjimo pavedimus, banko sąskaitų išrašus nenustatyta, jog apeliantė turėjo sistemingas įplaukas, kurios būtų susijusios su darbo santykiais, trečia, kaip matyti uždaroji akcinė bendrovė „Buhalteriniai ir juridiniai sprendimai“ įsteigta tik 2019 m. birželio 7 d.. Šiuo atveju apeliantė nei bylą nagrinėjant nei pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų, pagrindžiančių argumentus dėl individualiai vystyto verslo minėtu laikotarpiu ir jų atskyrimo, o apeliantės sistemingi veiksmai atliekant įvairius mokėjimus S. D. gamybinės – komercinės įmonės veikloje, prisiimami įsipareigojimai laiduojant už šią įmonę, leidžia labiau tikėti, jog įmonė tenkino bendrus šeimos interesus, o prisiimti atsakovų, kaip sutuoktinių įpareigojai ieškovams buvo solidarūs. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 3.109 straipsnio nuostatų, kurios leistų nukrypti nuo solidariosios sutuoktinių atsakomybės pagal ieškovų ir atsakovų 2010 m. gegužės 14 d. sudaryta paskolos sutartį.
24. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta nutarties 13-23 punktuose, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino visapusiškai ir objektyviai, tinkamai paskirstydamas įrodinėjimo naštą, tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą kurį panaikinti ir ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
25. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, taikė materialinės ir proceso teisės normas, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, todėl daroma išvada, kad šiuo atveju apeliantės apeliacinio skundo motyvų pagrindu nėra pagrindo panaikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
26. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantės apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus apeliantei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Ieškovai pateikė rašytinius įrodymus, jog ieškovė J. D. patyrė 500 Eur advokato pagalbos išlaidų, teikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantės apeliacinio skundo reikalavimai netenkinami visiškai, ieškovei J. D. iš apeliantės priteistinos patirtos 500 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2023 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei J. D. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš apeliantės D. G..