Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-09-02 · Administracinė byla Nr. A-261-571-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-09-02
Bylos Nr.
A-261-571-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Dainius Raižys, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
Trakų rajono apylinkės vyriausiojo
Atsakovas
Elektrėnų savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Advokatai
Albertas Kęstutis Mikšys
Kategorijos
  • 11.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-261-571/2010Procesinio sprendimo kategorija 11.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei Jūratei Žvironienei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovams Mečeslav Savčic ir advokatui Kęstučiui Albertui Mikšiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens tradicinės religinės bendrijos Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Trakų rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro skundą atsakovams Elektrėnų savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant tradicinei religinei bendruomenei Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

pareiškėjas Trakų rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti 2001 m. liepos 11 d. Elektrėnų savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) sprendimą Nr. 82, kuriuo nuspręsta išpirkti malūną, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Semeliškių mstl., Trakų r.;

2) panaikinti 2004 m. balandžio 8 d. Tarybos sprendimą Nr. TS-177, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai (toliau – ir Stačiatikių parapija) į nekilnojamąjį turtą - pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini) Semeliškių mstl., Trakų r.;

3) panaikinti 2005 m. sausio 26 d. Tarybos sprendimą Nr. TS-17, kuriuo buvo pakeistas iš dalies 2004 m. rugsėjo 8 d. Tarybos sprendimas Nr. TS-177 ir atkurtos nuosavybės teisės Parapijai į nekilnojamąjį turtą - pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Semeliškių mstl., Trakų r.;

4) panaikinti 2006 m. liepos 5 d. Tarybos sprendimą Nr. TS-125, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės Stačiatikių parapijai į nekilnojamąjį turtą - pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Semeliškių mstl., Trakų r.;

5) panaikinti 2006 m. lapkričio 23 d. Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 03V-675, kuriuo buvo nuspręsta Stačiatikių parapijai išmokėti -1800 litų;

6) panaikinti 2008 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 2.3-12492-1421 dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Semeliškių mstl., Semeliškių seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Stačiatikių parapijai;

7) panaikinti 2008 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 2.3-12485-1421 dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Semeliškių mstl., Semeliškių seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Stačiatikių parapijai;

8) panaikinti 2008 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 2.3-12467-1421 valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Semeliškių mstl., Semeliškių seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Stačiatikių parapijai.

Šalies argumentai

Pareiškėjas paaiškino, jog Stačiatikių parapijai buvo sugrąžintas nekilnojamasis turtas jo neidentifikavus pagal registro kadastro ar kitus faktinius duomenis. Atkuriant šiai parapijai nuosavybės teises į pastatus, esančius Semeliškių miestelyje, Trakų r., buvo remiamasi tik pastatų skaičiumi, kuriuos valdė parapija prieš karą, o tiksli tų pastatų buvimo vieta nei prieš karą, nei nuosavybės teisių atkūrimo metu, nebuvo nustatyta, t. y. nebuvo identifikuota.

Pareiškėjas nurodė, kad Elektrėnų savivaldybės administracijos pateiktoje nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą Parapijai byloje yra 1992 m. rugpjūčio 6 d. Vievio stačiatikių bažnyčios bendruomenės prašymas grąžinti Stačiatikių bažnyčios bendruomenei namą, esantį Kauno g. 37, žemės sklypą ir pagalbinius pastatus, kurie iš jos buvo neteisėtai atimti. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pati Stačiatikių parapija ar jos įgaliotas asmuo būtų kreipęsis į Elektrėnų savivaldybės valdybą su prašymu atkurti jai nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. pastatus, esančius Semeliškių miestelyje, iki 2001 m. gegužės 15 d.

2008 m. spalio 27 d. Elektrėnų savivaldybės administracija raštu Nr. 03.2-13-2337 informavo Trakų rajono apylinkės prokuratūrą, kad jie 1992 m. rugpjūčio 6 d. Vievio stačiatikių bažnyčios bendruomenės pareiškimą laikė tinkamu prašymu atkurti nuosavybės ir į Šv. Mikalojaus parapijos iki nacionalizacijos turėtą turtą, nes Semeliškių stačiatikių bendruomenė iki 1997 m. gegužės 19 d. buvo sudedamoji Vievio stačiatikių cerkvės bendruomenės dalis. Jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad Vievio stačiatikių bažnyčios bendruomenė būtų prisiėmusi prievolę rūpintis Parapijos interesais ir jai priklausiusių pastatų atgavimu, byloje nėra.

Vadovaujanti 1995 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis nuosavybės teisės į nacionalizuotą turtą religinei bendrijai, kuri veikė Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. liepos 21 d. ir kurios turtas buvo nusavintas, arba tai religinei bendrijai, kuri yra pripažinta atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėja, galėjo būti atkurtos, jeigu egzistavo tam tikros sąlygos, o būtent: 1) religinė bendrija per 1 metus nuo Įstatymo įsigaliojimo dienos padavė įstatymo 6 straipsnyje nustatyto turinio prašymą dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir nekilnojamojo turto grąžinimo šio turto valdytojui pagal turto buvimo vietą; 2) ji per 1 metus nuo savo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir turto grąžinimo pateikimo dienos pridėjo nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus, kurių baigtinis sąrašas nustatytas įstatymo 7 straipsnyje (turto nacionalizacijos aktai, išrašai iš hipotekos ir notarų aktų knygų, turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, taip pat archyvų išduoti pažymėjimai); tais atvejais kai nėra įstatyme nurodytų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, bendrija turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Tačiau Stačiatikių parapija Įstatymo nustatytu laiku (1995 m. kovo 29 d. – 1996 m. kovo 29 d. laikotarpiu) nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą turtą bei Įstatymo 7 straipsnyje numatytų dokumentų, kurie patvirtintų šios parapijos nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą turtą. Byloje yra 1996 m. vasario 26 d. Trakų rajono savivaldybės mero raštas adresuotas Semeliškių Šv. Nikalojaus bendruomenei, kuriame yra nurodyta, kokius dokumentus ši bendruomenė turi pateikti norėdama atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytus pastatus. Prašymas atkurti nuosavybės teises ir dokumentai (Lietuvos valstybinio archyvo medžiaga, O. R. ir V. T. paaiškinimai ir kt.) Stačiatikių parapijos buvo pateikti tik 2001 m. gegužės 15 d., t. y. praėjus 5 metams po Trakų rajono savivaldybės mero rašto. Prokuroro nuomone, ši parapija turėjo kreiptis į teismą dėl praleisto termino prašymui leisti atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą turtą paduoti atnaujinimo. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Įstatymo 5 straipsnyje numatyti terminai gali būti atnaujinami, jeigu jie yra praleisti dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis. (Lietuvos Vyriausiasis teismo nutartis Nr.A575-1285-08).

Žemesnės instancijos teismas

2001 m. liepos 11 d. Taryba priėmė sprendimą Nr. 82 dėl Semeliškių vandens malūno išpirkimo, kuris buvo nacionalizuotas sovietmečiu. Tačiau šis malūnas buvo nacionalizuotas dar 1927 m. ir jokių duomenų, kad vėliau būtų sugrąžintas Semeliškių Šv. Mikalojaus parapijai ar kad būtų pastatytas naujas malūnas priklausęs Šv.Mikalojaus parapija nėra. Įstatymo 1 straipsnis griežtai apibrėžia jo reguliuojamų teisinių santykių ribas nurodydamas, kad religinėms bendruomenėms atkuriamos nuosavybės teisės ir grąžinamas natūra nekilnojamas turtas, jeigu jis buvo nacionalizuotas pagal LTSR įstatymus, t. y. po 1940 m.

Kadangi pagal archyvinius dokumentus nebuvo galima nustatyti, kurie keturi pastatai iš prie cerkvės esančių šešių pastatų priklausė iki nacionalizacijos Stačiatikių parapijai ir kada jie buvo nacionalizuoti darytina išvada, kad parapijos valdytas ir jai priklausęs nekilnojamasis turtas, t. y. konkretūs pastatai, turėjo būti nustatytas teismine tvarka, kaip juridinę reikšmę turintis faktas.

Kadangi nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų identifikuoti pastatus, kuriuos valdė iki nacionalizacijos Stačiatikių parapija, darytina išvada, kad atkuriant jai nuosavybės teises buvo pažeistos Įstatymo 6 ir 7 straipsnių nuostatos.

Dokumentus, kurie patvirtintų, kokį nekilnojamąjį turtą Parapija valdė 1940 m. liepos 21 d. nepateikė. Buvo pateikti tik archyviniai duomenys apie tai, kad 1927 m. kovo 15 d. – 1936 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu Semeliškių Šv. Nikolajaus parapija valdė tik cerkvę ir 4 trobesius, o 1 ha žemės ir malūnas buvo nusavinti. Kadangi nėra jokių dokumentų, kuriais būtų galima nustatyti, kurie 4 pastatai iš šiuo metu, ir nuosavybės teisių į pastatus atkūrimo metu buvusių, 6 iki nacionalizacijos priklausė Stačiatikių parapijai, nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo neteisėtas ir turi būti panaikinti Tarybos sprendimai, kuriais remiantis buvo suteikti parapijai 4 pastatai. Vadovaujantis šiais sprendimais buvo neteisėtai suformuoti 3 žemės sklypai (prie neteisėtai sugrąžintų pastatų), kurie vėliau Vilniaus apskrities viršininko įsakymais buvo suteikti Stačiatikių parapijai. Taigi, taip pat turi būti panaikinti ir Vilniaus apskrities viršininko įsakymai, kuriais buvo suformuoti žemės sklypai aplink tuos pastatus: įsakymas Nr.2.3-12491-1421; įsakymas Nr.2.3-12467-1421; įsakymas Nr.2.3-12485-1421.

Šalies argumentai

Atsakovas Elektrėnų savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybė) su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (t. 1, b.l. 174a-174b) paaiškino, kad Vievio stačiatikių cerkvės veikla iki pat Semeliškių Šv. Mikalojaus įsteigimo apėmė ir Semeliškių mstl., o Semeliškių stačiatikių bendruomenė iki 1997 m. gegužės 19 d. buvo sudedamoji Vievio stačiatikių cerkvės bendruomenės dalis, todėl 1992 m. rugpjūčio 6 d. pareiškimas Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui ir Savivaldybės merui, kuriuo, be Kauno g. 37 namo Vievyje, prašoma atkurti nuosavybės teises į kitą turėtą turtą, laikytinas tinkamu prašymu atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą.

Pagal Įstatymo 5 straipsnį religinės bendrijos prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikia to turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos (įsigaliojo 1995 m. kovo 30 d.). tačiau tokio prašymo pateikimas anksčiau neužkerta galimybės pradėti teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo procedūros. Savivaldybės meras, nereikalaudamas kartotinio prašymo, veikė siekdamas išvengti nereikalingų formalumų ir procedūros vilkinimo.

Pažymėjo, kad turtinius santykius reguliuoja ir LR civilinio kodekso normos. Tuo metu galiojusio LR civilinio kodekso 4.95 straipsni numatė, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktais svetimo neteisėto valdymo. Duomenų, kad Savivaldybė teisėtai šį turtą valdė, nebuvo, tačiau iš archyvinės medžiagos buvo matyti, kad Semeliškių Šv. Mikalojaus cerkvei priklausė 4 pastatai ir vandens malūnas, kurie buvo nacionalizuoti 1940 metais. Semeliškių seniūnas 2001 m. gegužės 17 d. raštu Nr. 30 informavo Savivaldybės valdybą, kad Šv. Mikalojaus parapijai iki 1945 metų priklausiusiais pastatais tarybiniais metais naudojosi Semeliškių vidurinė mokykla. Pastačius naują mokyklą, šie pastatai liko tušti ir neprižiūrimi, todėl Semeliškių seniūnas šiuos pastatus paragino grąžinti Šv. Mikalojaus parapijai kaip teisėtam savininkui. 2004 m. rugpjūčio 6 d. Semeliškių seniūnijos susirinkime senieji Semeliškių gyventojai patvirtino, kad du namai, pastatyti šalia cerkvės, priklausė Semeliškių Šv. Mikalojaus parapijai. Elektrėnų savivaldybė, atsižvelgdama į šias aplinkybes, ir turėdama tam teisinį ir moralinį pagrindą, grąžino Semeliškių Šv. Mikalojaus parapijai priklausiusį turtą.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) atsiliepime į skundą (t. 1, b. l. 193-196) nurodė, kad ji skundžiamus įsakymus priėmė vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 925 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas) 7 punktą religinė bendrija, bendruomenė ar centras, pageidaujantis ir turintis teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypus prie jų nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių, žemėtvarkos skyriui pagal žemės sklypų buvimo vietą. Pirminis Stačiatikių parapijos prašymas atkurti nuosavybės teises į 1 ha žemę, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Elektrėnų žemėtvarkos skyriui (toliau – ir Elektrėnų žemėtvarkos skyrius) buvo pateiktas 2001 m. gegužės 28 d. Prie jo buvo pridėti archyviniai dokumentai (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2001 m. rugsėjo 7 d. raštas Nr. T-2320-S ir priėjo pridėti dokumentai), iš kurių matyti, kad Stačiatikių parapija iki 1940 m. liepos 21 d. nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto (taip pat ir žemės). Stačiatikių parapija Elektrėnų žemėtvarkos skyriui 2006-08-04, 2007-03-21 ir 2007-07-17 pateikė prašymus suteikti neatlygintinai 3330 kv. m, 2000 kv. m ir 1276 kv. m žemės sklypus Semeliškių mstl., Semeliškių sen., Vilniaus rajone. Stačiatikių parapija pateikė visus Nutarimo 7 punkte nurodytus dokumentus, todėl VAVA neturėjo teisinio pagrindo neatkurti nuosavybės teisių suinteresuotam asmeniui.

Pažymėjo, kad panaikinus Tarybos 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. TS-177 ir 2006 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. TS-125, Stačiatikių parapija netektų nuosavybės teisių į pastatus, esančius Semeliškėse, (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu nebūtų patenkinamas Nutarimo 7 punkto 4 dalies reikalavimas - pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad pastatai ir kiti statiniai, esantys žemės sklypuose, pageidaujamuose gauti nuosavybėn neatlygintinai, nuosavybės teise priklauso religinei bendrijai, bendruomenei ar centrui, pateikusiam prašymą suteikti žemės sklypus nuosavybėn neatlygintinai. Tokiu atveju VAVA sutiktų su ieškovo reikalavimais panaikinti ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko įsakymus. Pripažinus, kad ieškovo reikalavimai panaikinti Elektrėnų savivaldybės tarybos 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. TS-177 ir 2006 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. TS-125 nepagrįsti, prašė atmesti ir ieškovo reikalavimus panaikinti ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko įsakymus.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Stačiatikių parapija su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (t. 1, b. l. 182-186) nurodė, byloje yra Vievio Stačiatikių bendruomenės prašymas Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui ir Trakų rajono savivaldybės merui 1992 m. rugpjūčio 6 d., kuriuo prašoma atkurti nuosavybės teises į stačiatikių bendruomenės turtą. Tokiu būdu, buvo išreikšta Vievio stačiatikių bendruomenės, kurios sudėtinė dalis Semeliškių stačiatikių bendruomenė, valia dėl nekilnojamojo turto sugrąžinimo. Prašymas buvo gautas Trakų rajono savivaldybėje. Jis yra užregistruotas. Trakų rajonas 2000 metais buvo padalintas į Trakų rajoną ir Elektrėnų savivaldybę.

Iš Trakų rajono savivaldybės administracijos rašto 2008 m. lapkričio 18 d. Nr. AP3-4654 matyti, kad piliečių ir religinių bendruomenių prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą Trakų rajono savivaldybės registracijos žurnale 1994 m. spalio 19 d. Nr.7 įregistruotas Vievio stačiatikių religinės bendruomenės prašymas atkurti nuosavybės teises į turėtą turtą. Trakų rajono savivaldybė 1996 m. vasario 6 d. raštu Nr. 125 adresuotu Stačiatikių parapijai, pranešė, kad susipažino su prašymu dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir paprašė pateikti žinias apie bendrijos veiklą iki 1940 metų bei nurodyti kokį turtą prašo grąžinti ir kt. Paskutinis Stačiatikių parapijos prašymas su priedais dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Elektrėnų savivaldybei buvo pateiktas 2001 m. gegužės 15 d.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą dėl viešojo administracinio subjekto sprendimų panaikinimo, todėl prašo šio termino neatnaujinti, nes, prašymai dėl dokumentų pateikimo atitinkamoms valstybės institucijoms persiųsti praėjus daugiau nei vieno mėnesio laikotarpiui po 2008 m. liepos 23 d. informacijos gavimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu

Pareiškėjo Trakų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino:

Žemesnės instancijos teismas

Elektrėnų savivaldybės tarybos 2001 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 82, kuriuo nuspręsta išpirkti malūną, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Semeliškių miestelis, Trakų r.;

Elektrėnų savivaldybės tarybos 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. TS-177, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai į nekilnojamąjį turtą - pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Semeliškių miestelis, Trakų r.;

Elektrėnų savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. TS-17, kuriuo buvo pakeistas iš dalies 2004 m. rugsėjo 8 d. Tarybos sprendimas Nr. TS-177 ir Semeliškių stačiatikių Šv.Mikalojaus parapijai atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą - pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Semeliškių miestelis, Trakų r.;

Elektrėnų savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. TS-125, kuriuo Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą - pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Semeliškių miestelis, Trakų r.;

Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr.2.3-12492-1421 dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Semeliškių miestelyje, Semeliškių seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai;

2008 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 2.3-12485-1421 dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Semeliškių miestelyje, Semeliškių seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai;

2008 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr.2.3-12467-1421 dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Semeliškių miestelyje, Semeliškių seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai;

Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. lapkričio 23 d. įsakymo Nr. 03V-675 2 punktą, kuriuo nuspręsta Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai išmokėti -1800 litų, o kitoje šio reikalavimo dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Stačiatikių parapija pateikė Elektrėnų savivaldybės tarybai prašymą leisti atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – mūrinę cerkvę, 2 namus, 1 kluoną, sarginyčią, vandens malūną, esančius Semeliškių kaime, Elektrėnų savivaldybėje (t. 1; b. l. 36).

Taryba 2001 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 82 nuspręsta iš Stačiatikių parapijos išpirkti sovietmečiu nacionalizuotą ūkinės - komercinės paskirties pastatą – Semeliškių vandens malūną, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Semeliškės, sumokant pagal nustatytą preliminarią rinkos vertę 7208,04 Lt už 1938 m. pastatytą malūną ir 330 Lt už 1938 m. pastatytą turbiną (t. 1; b.l. 52).

UAB „Census optika“ 2003 m. gruodžio 29 d. nustatė, kad Semeliškių vandens malūno rinkos vertė yra 1800 Lt (t.1, b.l. 16).

Tarybos 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 03V-675 2 punktu nuspręsta Stačiatikių parapijai už išperkamąjį nekilnojamąjį turtą - Semeliškių vandens malūną - pervesti į jai priklausančią sąskaitą 1800 Lt (t.1; b. l. 14).

Tarybos 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. TS-177 nuspręsta Stačiatikių parapijai atkurti nuosavybės teises grąžinimo natūra būdu į šį nekilnojamąjį turtą: 1) pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Semeliškių mstl., Elektrėnų sav.; 2) pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Semeliškių mstl., Elektrėnų sav.; 3) pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Semeliškių mstl., Elektrėnų sav. (t. 1, b. l. 35).

Tarybos 2005 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. TS-17 nuspręsta pakeisti Tarybos 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. TS-177 1 punktą. išdėstant jį taip: „1. pastatą, esantį Tarkų g. 82, Semeliškių mstl., Elektrėnų sav.“ (t.1, b. l. 158).

Tarybos 2006 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. TS-125 nuspręsta Stačiatikių parapijai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – pastatą, esanti adresu (duomenys neskelbtini), Semeliškių miestelis, Trakų rajonas – grąžinant šį turtą natūra (t. 1; b. l. 18).

Vilniaus apskrities viršininkas 2008 m. rugsėjo 30 d. sprendimais Nr. 2.3-12485-1421, Nr. 2.3-12467-1421, Nr. 2.3-12492-1421 suteikė Stačiatikių parapijai nuosavybėn neatlygintinai atitinkamai: 1276 kv.m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Semeliškių mstl., Elektrėnų savivaldybėje; 3330 kv.m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Semeliškių mstl., Elektrėnų savivaldybėje; 2000 kv.m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Semeliškių mstl., Elektrėnų savivaldybėje (t. 1, b. l. 125-126, 136-137, 146-147).

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto normomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A(10)-1775/2006, 2005 m. spalio 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A(8)-1582/2005 ir 2008 m. liepos 25 d. nutartis adm. byloje Nr.A146–335/2008 padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pareiškimas, kuriuo ginčijami Tarybos bei VAVA sprendimai, sietini su nuosavybės teisių įgijimu į eilę pastatų bei šiems pastatams eksploatuoti būtinus žemės sklypus, nekilnojamojo turto išpirkimu išmokant pinigines lėšas. Todėl nustačius, jog buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimą bei neatlygintiną žemės įgijimą nuosavybės teisėmis, pripažintina, jog tai turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams, todėl vertintinas kaip viešasis interesas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas apie Tarybos galimai padarytus pažeidimus buvo informuotas 2008 m. liepos 23 d. R. K. R. raštu (t. 2, b. l. 69), nuo to laiko rinko medžiagą, užklausinėjo įvairias institucijas. Paskutinis atsakymas, t. y. Vilniaus apskrities archyvo raštas Nr.(8.12.)-V5-3684, pareiškėjo yra gautas 2008 m. spalio 3 d. (t. 1, b. l. 85). Teismas konstatavo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 3 d. nutartimi Nr. AS10 - 67/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartimi Nr. A8 – 660/2007 ir kt., pareiškėjo pareiškimas teismui paduotas nepraleidus įstatyme nustatyto termino.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 1 straipsnį šis įstatymas reglamentuoja religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas, išskyrus žemę, vidaus vandenis, miškus ir parkus, taip pat ir tą turtą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, atkūrimo tvarką ir sąlygas. Teismas padarė išvadą, kad, vadovaujantis Įstatymo normomis, atkuriant religinei bendrijai nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, be kitų įstatyme nustatytą sąlygų, būtina tiksliai identifikuoti, koks turtas buvo religinės bendruomenės iki nusavinimo ar nacionalizacijos valdytas nuosavybės teisėmis.

Byloje esantis 1927 m. lapkričio 22 d. Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių arkivyskupijos raštas Nr. 282 (jo priedai) liudija, kad Semeliškių vandens malūnas jau tuo metu iš Semeliškių Šv.Nikalojaus cerkvės buvo nacionalizuotas kartu su žeme (t. 1, b. l. 44). Tai, jog Semeliškių Šv. Nikalojaus cerkvės valdyti 4 trobesiai su vandens malūnu bei 1 ha žemės buvo konfiskuoti patvirtina ir Žemės reformos departamento 1927 m. liepos 9 d. rašte Nr. 3366 (t. 1, b. l. 82).

Teismas pažymėjo, kad nei Elektrėnų savivaldybė, nei Stačiatikių parapija minėtos faktinės aplinkybės, patvirtinančios, jog Semeliškių vandens malūnas jau 1927 m. Stačiatikių parapijai nepriklausė, iš esmės neginčija. Teismui jokie įrodymai, kuriais remiantis galima būtų konstatuoti, jog Semeliškių vandens malūnas vėliau, t. y. iki 1940 m., nuosavybės teise priklausė Stačiatikių parapijai, ar buvo pastatytas kitas vandens malūnas, nepateikti. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Tarybos 2001 m. liepos 11 d. sprendimas, kuriuo nutarta išpirkti iš Stačiatikių parapijos Semeliškių vandens malūną, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Semeliškės, negali būti pripažintinas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas.

Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas prašo panaikinti Tarybos 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 03V-675, iš šio sprendimo turinio matyti, jog tik 2 punktu yra išspręstas Stačiatikių parapijai nuosavybės teisių grąžinimo klausimas išmokant 1800 Lt už Semeliškių vandens malūno išpirkimą. Tuo tarpu minėto sprendimo 1 punktas, kuriuo nutarta Semeliškių Šv. Lauryno parapijai už išperkamą nekilnojamąjį turtą išmokėti 10500 Lt, atsižvelgus į byloje esančius įrodymus ir pareiškėjo poziciją negali būti nagrinėjamo ginčo dalyku. Atsižvelgęs į tai, šioje reikalavimų dalyje teismas skundą tenkintino iš dalies ir panaikino tik Tarybos 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 03V-675 2 punktą.

Teismas nurodė, kad Lietuvos valstybės archyvo išduotose Žinių apie Stačiatikių cerkvių turtą (kilnojamąjį ir nekilnojamąjį) nuorašuose, kurie buvo pateikti kaip priedai kartu su minėtu Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių arkivyskupijos 1927 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 282, skiltyje „Kiek žemės ir kitokio turto cerkvė turi dabar“ nurodoma, kad Semeliškių Šv. Nikalojaus cerkvės valdomas turtas „yra cerkvė, o 2 namai, 2 kluonai, svirnas, tvartas ir sarginyčia tik pažadėta sugrąžinti“ (t. 1, b. l.42). Kitoje šio dokumento vietoje, skiltyje „kiek turto liko stačiatikių žinioje dabar“ nurodoma – „cerkvė ir trobesiai palikti“ (t. 1, b. l. 44). Jokių kitų duomenų, patvirtinančių Stačiatikių parapijos iki nacionalizacijos ar nusavinimo valdytų pastatų sudėtį, jų buvimo vietą, byloje esančiais įrodymais nenustatyta.

Iš Stačiatikių parapijos 2001 m. gegužės 15 d. prašymo Elektrėnų savivaldybei, matyti, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pagrindu nurodomi būtent Lietuvos valstybės archyvo išduoti Žinių apie Stačiatikių cerkvių turtą (kilnojamąjį ir nekilnojamąjį) nuorašai (t. 1, b. l. 41-44), išvardijant grąžintiną turtą - mūrinę cerkvę, 2 namus, 1 kluoną, sarginyčia ir vandens malūną (t. 1, b. l. 36).

Semeliškių seniūnijos 2004 m. rugpjūčio 6 d. susirinkime, svarstant klausimą dėl pastatų, priklausančių Semeliškių miestelio cerkvei, bei namų, priklausančių Semeliškių parapijai grąžinimo, nutarta pastatus, Nr. 80, Nr. 81 ir Nr. 83, esančius (duomenys neskelbtini) siūlyti sugrąžinti cerkvei natūra. Be to, seniūno teigimu, prie cerkvės yra šeši pastatai, iš kurių du (82,79) cerkvei nepriklausė (t. 1, b. l. 49). Teismas padarė išvadą, kad Šv. Nikalojaus cerkvei 1927 m. lapkričio 22 d. duomenimis priklausė cerkvė bei neįvardinti trobesiai, kurie ginčijamų Tarybos sprendimų priėmimo metu niekaip nebuvo identifikuoti nei archyviniais dokumentais, nei teismo sprendimu, kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis konkrečių pastatų valdymo nuosavybės teisėmis faktas.

Tai, jog Stačiatikių parapijai grąžinti pastatai nebuvo identifikuoti kaip iki jų nusavinimo priklausę religinei bendruomenei, patvirtina ir ta aplinkybė, jog Tarybos 2005 m. sausio 26 d. sprendimu nutarta Tarybos 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimo 1 punktą pakeisti, nurodant, jog atkuriamos nuosavybės teisės ne į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), o esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 158). Tuo tarpu pačiame Tarybos 2005 m. sausio 26 d. sprendime nenurodytos jokios jo priėmimą sąlygojusios faktinės aplinkybės, patvirtinančios, jog Tarybos 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimu atkuriant nuosavybės teises į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Semeliškėse buvo padaryta klaida ar paaiškėjo, jog Stačiatikių parapija valdė ne šį, o (duomenys neskelbtini) esantį pastatą.

Atsižvelgus į tai, teismas padarė išvadą, jog skundžiamais Tarybos sprendimais (2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. TS-177, 2005 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. TS-17 bei 2006 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. TS-125) Stačiatikių parapijai buvo atkurtos nuosavybės teisės į pastatus, neįsitikinus kas buvo šių pastatų savininku iki jų nusavinimo, t. y. tiksliai šių pastatų neidentifikavus, todėl minėti sprendimai negali būti pripažinti teisėtais pagrįstumo ir objektyvumo prasme ir yra naikintini.

Teismas pažymėjo, kad Įstatymo (įsigaliojo 1995 m. kovo 30 d.) 1 straipsnyje nustatyta, kad šiuo įstatymu reglamentuojama religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal LR religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 4 straipsnio 2 dalį religinės bendrijos yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų - bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad religinė bendruomenė yra asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus. Ji gali būti atitinkamos religinės bendrijos vietinis padalinys. Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos sprendimai dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo arba lėšų kompensavimo religinėms bendruomenėms pagal 1990 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ nepriimami, o pareiškimai dėl turto grąžinimo arba jo išpirkimo nagrinėjami šio įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas nustatė, kad skundžiami Tarybos sprendimai yra priimti įsigaliojus Įstatymui, todėl jo nuostatos turėjo būti taikomos ir ginčo atveju. Tuo tarpu, Stačiatikių parapija jokiais byloje esančiais įrodymais nepagrindė, jog ji yra ne tradicinė religinė bendruomenė, o bendrija. Teismas padarė išvadą, kad Stačiatikių parapija nelaikytina subjektu turinčiu teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir tai yra savarankišku pagrindu naikinti skundžiamus Tarybos sprendimus.

Tai, jog tik religinė bendrija, o ne bendruomenė turi teisę atkurti nuosavybės teises vadovaujantis Įstatymo nuostatomis ne kartą pažymėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (2007 m. spalio 26 d. nutartis Nr.A2 - 942/2007 ir kt.).

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Valstybinės žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams taisyklės (toliau – ir Taisyklės) reglamentuoja žemės sklypų suteikimą nuosavybėn neatlygintinai religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams, kurie veikė iki 1940 m. liepos 21 d., o jų nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, ir kurie nuosavybės teise turi pastatų ir kitų statinių, naudojamų šiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti. Pagal Taisyklių 2 punktą religinėms bendrijoms, bendruomenėms ir centrams žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai suteikiami tik prie jų nuosavybės teise turimų pastatų ir kitų statinių ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį, kaip pažymėta patvirtintame teritorijos planavimo dokumente.

Teismas nurodė, kad skundžiami VAVA sprendimai priimti vadovaujantis Taisyklėmis, t. y. neatlygintinai suteikiant Stačiatikių parapijai žemės sklypus prie nuosavybės teise valdomų pastatų. Teismui pripažinus, jog Tarybos sprendimai, tame tarpe ir tie, kuriais buvo perduoti Stačiatikių parapijai pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Semeliškių mstl., Elektrėnų sav., yra nepagrįsti ir naikintini, naikintini ir šių sprendimų pagrindu priimti atitinkami Vilniaus apskrities viršininko įsakymai, kuriais buvo perduoti žemės sklypai minėtiems pastatams eksploatuoti - 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 2.3-12492-1421, 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 2.3-12485-1421 bei 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 2.3-12467-1421.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tradicinė religinė bendrija Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą dalyje, kuria teismas panaikino Elektrėnų savivaldybės tarybos 2004 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. TS-177, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai į nekilnojamąjį turtą - pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Semeliškių mstl., Trakų r.;

Elektrėnų savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. TS-17, kuriuo buvo pakeistas iš dalies 2004 m. rugsėjo 8 d. Tarybos sprendimas Nr. TS-177 ir Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą - pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Semeliškių miestelis, Trakų r.;

Elektrėnų savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. TS-17, kuriuo buvo pakeistas iš dalies 2004 m. rugsėjo 8 d. Elektrėnų savivaldybės tarybos sprendimas Nr. TS-177 ir atkurtos nuosavybės teisės Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai į nekilnojamąjį turtą - pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Semeliškių miestelis, Trakų r.;

Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 2.3.-12492-1421 dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Semeliškių miestelyje, Semeliškių seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai;

Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 2.3-12485-1421dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Semeliškių miestelyje, Semeliškių seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje suteikimo nuosavybėn Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai;

Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 2.3-12467-1421 valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Semeliškių miestelyje, Semeliškių seniūnijoje, Elektrėnų savivaldybėje suteikimo nuosavybėn Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai, ir priimti naują sprendimą netenkinant Trakų raj. apylinkės prokuratūros prašymo naikinti minimus Elektrėnų savivaldybės Tarybos sprendimus ir VAVA įsakymus.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Semeliškių Šv. Mikalojaus parapija Elektrėnų savivaldybei pateikė Centrinio archyvo duomenis iš kurių matosi, kad Semeliškių cerkvė valdė iki nacionalizacijos 1 ha žemės, cerkvę, 4 trobesius ir vandens malūną (stač. Taryba pretenduoja į 31,5 deš. 11 žuvininkystės ežerą). Malūnas su žeme nusavintas. Cerkvė ir trobesiai palikti (archyvo Nr. F. 391 Ap. 4B 6984L. 29 ap. p.). Be to, Elektrėnų savivaldybės Semeliškių seniūno 2001 m. gegužės 17 d. rašto Nr. 30 adresuoto Elektrėnų savivaldybei, seka, kad Semeliškių Šv. Mikalojaus parapijai priklausančiais pastatais naudojasi Semeliškių vidurinė mokykla. Juose buvo įsikūrusios pradinės klasės, dirbtuvės, bendrabutis, fizikos, chemijos kabinetai ir kt. Pastačius naują mokyklą, šie pastatai liko tušti ir neprižiūrimi, jų būklė kritinė. Siūloma nedelsiant šiuos namus grąžinti parapijai.

2. Pagal dokumentus, gautus iš archyvo, cerkvei priklauso 4 trobesiai ir kt. turtas. Trys pastatai: Nr. 80, Nr. 81 ir Nr. 83 (duomenys neskelbtini) siūlomi grąžinti natūra, kai jie bus pervesti iš Semeliškių vidurinės mokyklos balanso į savivaldybės balansą, o klausimą dėl (duomenys neskelbtini) pastato išpirkimo ar grąžinimo natūra, siūloma spręsti pasitarus su savivaldybės ir organizacijos SOS Visos Lietuvos vaikai vadovybe (namą Nr. 11 minima organizacija valdė pagal panaudos sutartį).

3. Semeliškių mst. (duomenys neskelbtini) esantys statiniai Nr. 11. 80, 81, 83 yra Semeliškių stačiatikių cerkvės (duomenys neskelbtini)kieme, išsidėstę iki 80 m. atstumu nuo cerkvės. Tai liudija, kad Semeliškių stačiatikių bendrija buvo suinteresuota turėti gyvenamuosius namus ir ūkio statinius arti cerkvės ir juos turėjo.

4. Semeliškės visą laiką buvo kaimas, tik pastaruoju metu vadinamas miesteliu, o Lietuvoje kaimo vietovėje statinių numeravimo paprastai nebuvo, todėl archyvo dokumentuose statinių numeracija ir nenurodyta.

5. Dėl statinių (duomenys neskelbtini) negauta nei fizinių, nei juridinių asmenų prašymų pretenduojant į juos nuosavybės teises.

Šalies argumentai

6. R. R. pareiškime ir paaiškinime teigia, kad „...(duomenys neskelbtini) esančiame name buvo tarpukario metu įsikūrusi valdžios administracija ir jo tėvas gyveno tarnybiniame bute. Namas Nr. 81 niekada nepriklausė religinei bendruomenei, ne taip, kaip kiti pastatai, esantys greta.

7. Lietuvos stačiatikių Eparchijos Tarybos pirmininkas 1928 m. rugpjūčio 7 d. parašė skundą Lietuvos Respublikos Vyriausybės tikybos direktoriui: „Reiškiama pretenzija į cerkvės žemę, kuri skirta psalomščilco (vargonininko) naudojimui ir kur stovi vargonininko namai. Tie namai neteisėtai buvo užimti valsčiaus valdybos, kuri, nepaisant reikalavimo grąžinti, o net atbulai, padavė vietos policijai. Prašome užkirsti kelią neteisėtiems veiksmams“.Šis raštas paaiškina, kokiu pagrindu R. R. tėvui buvo suteiktas tarnybinis butas ir kartu paaiškina, kad Semeliškių cerkvės nuosavybę buvo bandoma nusavinti Lietuvos valstybinės institucijos iki 1940 m.

8. Tradicinių religinių bendrijų, bendruomenių ir centrų pagal jų kanonus, statutus ar kitas normas įsteigti juridiniai asmenys įgyja juridinio asmens teises, kai jų vadovybė praneša Teisingumo ministerijai, o ši įformina įstatymų nustatyta tvarka. Šie juridiniai asmenys turi teisę užsiimti LR Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme bendruomenei, bendrijai ar centrui nustatyta veikla.

Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija 1997 m. gegužės 19 d. Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai išdavė religinės bendruomenės, bendrijos pažymėjimą, suteikiant juridinio asmens teises, kodas 9207037, adresu Trakų 75, Semeliškės, Trakų raj. (dabar Elektrėnų savivaldybė). Semeliškių stačiatikių šv. Mikalojaus parapija, kodas 192070375, 2005 m. sausio 21 d. įregistruota LR juridinių asmenų registre, teisinė forma - tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija (pažymėjimo Nr. 056492).

Žemesnės instancijos teismas

9. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapija neturi bendrijos statuto. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Semeliškių ir Vievio parapijos (religinės bendruomenės) turi bendrą vadovybę, vieną kleboną - Mečeslav Savčic.

Vievio ir Semeliškių stačiatikių religinės bendruomenės sudaro bendriją, nes yra susivienijusios, įgyvendina tuos pačius tikslus.

Klebonas Mečeslav Savčic dalyvavo teismo posėdyje, tačiau teismas neišklausė jo paaiškinimų dėl Vievio ir Semeliškių religinės bendrijos.

10. Elektrėnų savivaldybės Tarybos sprendimai dėl nuosavybės teisės į pastatus atkūrimo yra teisėti, todėl teisėti ir VAVA sprendimai dėl žemės sklypo suteikimo prie pastatų.

11. VAVA 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-12217-42 patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas Semeliškių kadastro vietovėje dėl žemės prie statinių (duomenys neskelbtini), Semeliškėse. Žemėtvarkos projektas yra administracinis teisinis aktas ir, kol nepanaikintas, galioja. Nesutinkant su projektu, jis galėjo būti skundžiamas VAVA, o šiai nesutinkant - Nacionalinei žemės agentūrai.

12.Vieno fizinio asmens nekonkretūs skundas prokuratūrai dėl galimo pažeidimo, atkuriant nuosavybės teises į pastatą (duomenys neskelbtini), Semeliškėse, negalėjo būti pagrindu prašyti teismo naikinti valstybinių institucijų sprendimus ir, kad tai nėra susiję su viešojo intereso gynimu, nes nei valstybės, nei visuomenės, nei piliečių teisės nebuvo pažeistos.

13. Teismas konstatavo, kad paskutinis atsakymas - Vilniaus apskrities archyvo raštas pareiškėjo gautas 2008 m. spalio 3 d. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2008 m. lapkričio 4 d. Tačiau teismas nedetalizavo, kodėl viena diena praleistas terminas laikomas nepraleistu.

Atsakovas Elektrėnų savivaldybės administracija sutinka su apeliaciniu skundo argumentais ir prašo apeliacinį skundą patenkinti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas Trakų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo praktiką, kad terminas paduoti pareiškimą teismui Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka prokurorui pradedamas skaičiuoti tada, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, kad būtų galima daryti išvadą, jog buvo pažeistas viešasis interesas (2005 m. kovo 3 d. nutartis adm. byloje Nr. AS-10-67/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartis adm. byloj A-8-660/2007).

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėdamas R. R. skundą pareiškėjas kreipėsi į įvairias institucijas, siekdamas objektyviai, išsamiai išsiaiškinti Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, esančius Semeliškių miestelyje, proceso teisėtumą. Tik 2008 m. spalio 3 d. gavęs iš Vilniaus apskrities archyvo informaciją ir nustatęs, kad nėra archyvinių dokumentų, kurie neginčijamai patvirtintų faktą, kad Semeliškių Šv. Mikalojaus parapija iki nacionalizacijos valdė pastatus ir kiek jų buvo, priėmė sprendimą, kad atkuriant nuosavybės teises Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai buvo pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos, o kartu ir viešasis interesas. Nuo šios dienos ir turi būti skaičiuojamas 30 dienų terminas. Remiantis ABTĮ įstatymo 66 straipsnio 4 dalimi pareiškėjas nepraleido termino paduoti pareiškimą dėl pažeisto viešojo intereso gynimo.

2. Teismai ne kartą pažymėjo, kad tas, kas objektyviai vertinga ir reikšminga laikytina viešuoju interesu. Teisinės valstybės principas įpareigoja, kad valstybės institucijos, jų pareigūnai, bei fiziniai ir juridiniai asmenys, atkuriant nuosavybės teises laikytųsi įstatymų ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyktų skaidriai. Jeigu atkuriamos nuosavybės teisės asmeniui, kuriam tas turtas nepriklausė ar nėra archyvinių dokumentų, kurie patvirtintų asmens nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą turėtą iki nacionalizacijos, tai pažeidžiamas ne tik teisingumo principas, bet ir viešasis interesas.

3. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė pareiškėjui dokumentus, iš kurių nėra tiksliai aišku nei kiek pastatų iki nacionalizacijos priklausė šiai parapijai, nei kokie tai buvo pastatai, t. y. jų negalima identifikuoti.

Vilniaus apskrities archyvo pateikti duomenys skiriasi nuo Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktų duomenų.

4. Semeliškių seniūno Elektrėnų savivaldybei pateiktas 2001 m. gegužės 17 d. raštas, kad Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus cerkvei priklausiusiais pastatais naudojasi Semeliškių vidurinė mokykla, Semeliškių seniūnijos 2004 m. rugpjūčio 6 d. susirinkime surašytas protokolas, kuriame konstatuota, kad pastatai, esantys adresais (duomenys neskelbtini) buvo pastatyti po karo ir jie nepriklausė Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai ir 2001 m. gegužės 15 d. Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijos prie prašymo pridėti dokumentai - O. R. ir V. T. paaiškinimai apie po karo statytus pastatus (du namus) prie cerkvės, negali būti laikomi Lietuvos Respublikos Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 7 straipsnio kontekste nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančiais dokumentais.

5. Semeliškių seniūnijos 2004 m. rugpjūčio 6 d. susirinkimo protokolas, kuriuo konstatuota, kad Semeliškių stačiatikių parapija iki nacionalizacijos valdė keturis pastatus, esančius adresais (duomenys neskelbtini) neturi jokios juridinės reikšmės, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai tik teismui, išnagrinėjus civilinę bylą, suteikia teisę nustatyti valdymo faktą ir tuo pačiu konstatuoti, kad tam tikras asmuo iki nacionalizacijos valdė nekilnojamąjį daiktą nuosavybės teise.

6. Aplinkybė, kad niekas neginčija Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijos nuosavybės teisės į grąžintus pastatus, esančius adresais (duomenys neskelbtini), Semeliškės, nėra pagrindas teigti, kad pastatai yra suteikti šiai parapijai teisėtai.

7. Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapija neatitinka Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytų bendrijai keliamų reikalavimų, t. y. ji nevienija dviejų ar daugiau bendruomenių, todėl neturi ir bendrijos statuto.

8. Trečiąjį suinteresuotąjį asmenį atstovavo advokatas ir jis kaip teisėtas atstovas pateikė argumentus, kodėl Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapija turėtų būti laikoma bendrija ir turėjo teisę atsikurti nuosavybės teises į pastatus. Be to, teisminių ginčų metu buvo suteiktas žodis ir klebonui V. Savčic.

9. Nors žemėtvarkos projektas yra tvirtinamas Vilniaus apskrities viršininko įsakymu, tačiau šis aktas savaime nesukelia teisinių pasekmių Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai. Tik Vilniaus apskrities viršininko įsakymai dėl žemės neatlygintino suteikimo buvo pagrindas įgyti nuosavybės teises Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai į žemės sklypus. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo, kuriuo patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas Semeliškių kadastro vietovėje, dalyje panaikinimas nesukeltų prokuroro siekiamų pasekmių, t. y. panaikinti pagrindą, kuriuo Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapija įgijo nuosavybės teises į minėtus žemės sklypus.

10. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko įsakymai dėl žemės sklypų neatlygintino perleidimo Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai būtų pagrindas koreguoti ir žemės reformos žemėtvarkos projektą Semeliškių kadastro vietovėje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovai paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Šalies argumentai

Pareiškėjo atstovė paaiškino, kad apeliacinis skundas nepagrįstas ir prašė jo netenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl religinės bendrijos teisių atkūrimo į statinius.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai buvo atkurtos nuosavybės teisės į pastatus, neįsitikinus kas buvo šių pastatų savininkas iki jų nusavinimo, t. y. tiksliai šių pastatų neidentifikavus, todėl sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti pripažinti teisėtais pagrįstumo ir objektyvumo prasme ir yra naikintini.

Teismas taip pat pripažino, kad nepagrįsti ir naikintini Vilniaus apskrities viršininko įsakymai, kuriais buvo suteikti žemės sklypai parapijai perduotiems pastatams eksploatuoti.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos tesimo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 1 straipsniu nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas, atkūrimo tvarką ir sąlygas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2 - 942/2007 buvo nustatyta, kad būtent bendrijos turi teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris buvo nacionalizuotas po 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos. Juridinių asmenų registro 2005 m. sausio 21 d. registravimo pažymėjimas patvirtina, kad Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapija yra įregistruota kaip tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija (b.l. 149). Šie duomenys nėra nuginčyti, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapija neturi bendrijos statuso ir kad jai negali būti atkurtos nuosavybės teisės į nacionalizuotą turtą bei suteikti žemės sklypai būtini statiniams eksploatuoti. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje padarė neteisingą išvadą, paneigdamas šiuo pagrindu Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijos teisę susigrąžinti nacionalizuotą turtą.

Kitoje dalyje apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvadomis, kad Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijai teisė į statinius, esančius (duomenys neskelbtini) Semeliškėse pripažinta nepagrįstai, nesant pakankamai įrodymų patvirtinančių, kad šiuos statinius parapija valdė ir jie buvo nacionalizuoti. Apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta papildomų įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos išvadas, todėl teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos tesimas šioje dalyje tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas.

Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 7 straipsniu nustatyta, kokie dokumentai patvirtina nuosavybę. Nurodyta, kad nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais gali būti turto nacionalizacijos aktai, išrašai iš hipotekos ir notarų aktų knygų, turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai. Byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad atsakovo sprendimuose nurodytus visus statinius valdė nuosavybės teise Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus cerkvė. Statinių nacionalizavimo akto nėra. Archyvo duomenys patvirtina, kad ji valdė cerkvę ir trobesius (b.l. 109, 1 tomas), tačiau nėra nustatyta kiek trobesių ir kuriuos ji valdė, kada ir kas nacionalizavo statinius, kas buvo pastatų savininkas jų nacionalizavimo metu. Administracinis teismas, spręsdamas ginčą, gali remtis tik dokumentais, patvirtinančiais nuosavybę, kurie yra nurodyti Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje. Nesant jų administracinis teismas negali vadovautis liudytojų parodymais, institucijų raštais ar kitais dokumentai, kurie tiesiogiai nepatvirtina nuosavybės valdymo.

Minėto įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad jeigu nuosavybę patvirtinantys dokumentai neišliko arba jų nerasta Lietuvos valstybiniame archyve, suinteresuota religinė bendrija nuosavybės teisę į turtą patvirtinantį juridinį faktą gali įrodinėti teisme.

Šiuo atveju Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapija tokia teise nepasinaudojo ir į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nesikreipė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad paskutinis atsakymas, t. y. Vilniaus apskrities archyvo raštas Nr.(8.12.)-V5-3684, pareiškėjo buvo gautas 2008 m. spalio 3 d. (t. 1, b. l. 85). Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2008 m. lapkričio 4 d. Apeliantas mano, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 66 straipsnio 4 dalis numato, kad tais atvejais, kai paskutinė darbo diena yra ne darbo diena, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 162 straipsnio 1 dalies 10 punktas numato, kad įmonėse, įstaigose ir organizacijose nedirbama lapkričio 1-ają – Visų Šventųjų dieną. Darbo kodekso 162¹ straipsnis (2005 m. gruodžio 20 įstatymo Nr. X-458 redakcija) numatė, kad šio kodekso 161 straipsnyje nustatyta tvarka suteiktos poilsio dienos, sutampančios su 162 straipsnio 1 dalyje nustatytomis švenčių dienomis, perkeliamos į artimiausią po jų einančią darbo dieną. 2008 metais lapkričio 1 diena buvo šeštadienis, todėl vadovaujantis Darbo kodekso 162¹ straipsniu poilsio diena buvo perkelta į pirmadienį, t.y. lapkričio 3 dieną. Taigi remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 66 straipsnio 4 dalimi pareiškėjas, paduodamas pareiškimą 2008 m. lapkričio 4 d. nepraleido termino kreiptis į teismą.

Panaikinus atsakovo sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapija turi teisę reikalauti žalos atlyginimo, jei ji atsirado dėl neteisėtų atsakovo sprendimų.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

Tradicinės religinės bendrijos Semeliškių stačiatikių Šv. Mikalojaus parapijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė