- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-05
- Bylos Nr.
- A-822-187-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- J. A., S. A., M. Š., F. M., V. A., J. B.
- Trečiasis asmuo
- J. Š., Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Justas Vilys
- Kategorijos
- 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjai J. A., pareiškėjui S. A., trečiojo suinteresuoto asmens J. Š. atstovui advokatui Justui Viliui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. Š., F. M. ir J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. Š., F. M., J. A., V. A., S. A. ir J. B. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenis Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir J. Š. dėl praleisto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai teismui pateiktu prašymu (t.1,b. l. 3-5) prašė atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. J. (M. sūnaus) žemę, esančią buvusiame Lūžių kaime (buv. Zbrodno), Vilniaus–Trakų apskrityje, Riešės valsčiuje, ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus. Paaiškino, kad pareiškėjai yra pretendentai į S. J. (M. sūnaus) nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypo dalį. Pareiškėjos M. Š., F. M. ir G. A. (mirusi 2001-04-05, jos teisių perėmėjas – vyras J. A.) dar 1991 metais pateikė savo prašymus atstatyti nuosavybės teises į S. J. (M. sūnaus) turėtą žemės sklypą esančią buv. Lūžių kaime (buv. Zbrodno), Vilniaus–Trakų apskrityje, Riešės valsčiuje, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra išlikęs tik S. J. (J. sūnaus) 1991-11-22 prašymas. Vilniaus miesto valdyba 1994-04-28 potvarkiu Nr. 833V ir Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnyba 1994-04-05 sprendimais Nr. 508-1184-4, Nr. 508-1184-5, Nr. 508-1184-6 nusprendė atstatyti M. Š., F. M., G. A. nuosavybės teises ir dar 1994 metais pripažino M. Š., F. M. ir G. A. teisėtomis pretendentėmis į S. J. (M. sūnaus) turėtą žemę. Tai, kad pareiškėjai M. Š., F. M. ir J. A.s savo valią dėl nuosavybės teisų atkūrimo išreiškė kitais būdais, patvirtina į nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateiktos pareiškėjų asmens dokumentų, jų giminystės ryšius įrodančių dokumentų kopijos bei Vilniaus miesto valdybos ir Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos veiksmai, t. y. jų atžvilgiu priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriais pareiškėjai buvo pripažinti teisėtais pretendentais atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjai J. B., V. A. ir S. A. apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2003 metais, įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-02-14 nutarčiai.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime į prašymą (t. 4, b. l. 172-173) prašė jį atmesti. Paaiškino, kad VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje yra nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 5165 pagal J. Š. ir J. S. prašymą atkurti nuosavybės teises į S. J. (M. sūnaus) iki nacionalizacijos turėtą žemę Lūžių (Zbrodno) kaime. Minėtiems piliečiams buvęs savininkas S. J. (M. sūnus) testamentu paliko visą savo turtą. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 2 p. numatyta, kad teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi asmenys, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą. Atsižvelgiant į tai, kad buvęs savininkas S. J. (M. sūnus) paliko testamentą, pretendentais į jo iki nacionalizacijos turėtą žemę negali būti į testamentą neįtraukti asmenys ir šių asmenų vaikai. Be to, nėra pateikta duomenų, kad buvęs savininkas S. J. (M. sūnus) valdė būtent 9 ha žemės plotą buvusiame Lūžių (Zbrodno) kaime.
Tretysis suinteresuotas asmuo J. Š. atsiliepime į prašymą (t. 4., b. l. 174-181) su prašymu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad M. S. iki mirties 1938 m. nuosavybės teise turėjo ir valdė 9,2862 ha žemės sklypą bei pastatus, esančius Lūžių kaime (buvęs Zbrodno kaimas), Vilniaus apskrityje, Riešės valsčiuje. Vilniaus apygardos teismo sprendimu buvo patvirtintas M. S. testamentas, kuriuo M. S. savo turtą – 9 dešimtines žemės ir pastatus Zbrodno kaime (dabartiniame Lūžių kaime), Riešės valsčiuje, Vilniaus–Trakų apskrityje – paliko savo sūnui J. S., vaikaitei M., P. S. dukrai, ir savo seseriai J. O.. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra buvusio žemės savininko J. S. 1973 m. testamentas, kuriame nurodyta, kad visą savo turtą jis palieka tik trims savo vaikams: J. S. (sūnui J.), J. Š. ir T. S., todėl nuosavybės teisės į J. S. turėtą žemę Lūžių kaime turi būti atkuriamos tik testamente nurodytiems buvusio savininko vaikams, t. y. J. S. (sūnui J.), J. Š. ir T. S.. Į tėvo J. S. turėtą žemę T. S. prašymo atkurti nuosavybės teises nepateikė, todėl nuosavybės teisės atkuriamos tik J. S (J. sūnui) ir J. Š.. 1991-11-22 į buvusio savininko J. S. iki nacionalizacijos turėtą žemę prašymą pateikė J. S. (J. sūnus) ir nurodė kitus jam žinomus asmenis dėl žemės sugrąžinimo: G. A., T. S., M. Š., F. M. ir J. Š., tačiau jie šio prašymo nepasirašė ir atskirų prašymų atkurti nuosavybės teises į minėto savininko turėtą žemę nepateikė, todėl negali būti laikomi pretendentais atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. S. turėtą žemę. Iš minėtame prašyme nurodytų galimų pretendentų vėliau savo valią atkurti nuosavybės teises į J. S. turėtą žemę išreiškė tik J. Š., 1997-10-01 Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikdama prašymą. Pareiškėjų teisės ir teisėti interesai nėra pažeisti, nes S. J. (M. sūnus) 1973-04-18 testamentu visą turėtą turtą paliko trims savo vaikams: J. S., T. S. ir J. Š., o nuosavybės teisės yra atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą testamentiniams įpėdiniams, kurie įstatymo nustatytais terminais laiku padavė prašymus, t. y. J. S. ir J. Š..
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams.
Šalies argumentai
Pareiškėjai prašė atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. J. M. žemę, esančią Lūžių kaime (buv. Zbrodno) ir atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad buvęs žemės savininkas J. S. iš savo tėvo M. S., kuris mirė 1938-05-13, paveldėjo 7,5 dešimtinės žemės, buvusias Zbrodno kaime. J. S. mirė 1973-07-10 ir visą jam priklausantį turtą 1973-04-18 testamentu paliko savo trims vaikams lygiomis dalimis, tai yra J. S., T. S. ir J. Š. (t. 1, b. l. 43).
J. S., mirusio 1973-07-10, įpėdiniai yra J. S., T. S. ir J. Š. (t. 1, b. l. 43). Į tėvo J. S. turėtą žemę T. S. prašymo atkurti nuosavybės teises nepateikė, todėl Vilniaus apskrities viršininko 2007-10-31 sprendimu (tomas 2, b. l. 155-157, 159-161), 2007-09-20 sprendimu (tomas 2, b. l. 186-188), 2007-08-03 sprendimu (tomas 2, b. l. 190, tomas 3, b. l. 43-44) ir Vilniaus apskrities viršininko 2007-08-16, 2007-09-19 ir kt. įsakymais nuosavybės teisės į žemę, į kurią pretenduoja pareiškėjai, yra atkurtos J. S. (J. sūnui) ir J. Š., J. S. įpėdiniams. Teismas konstatavo, kad kol šie administraciniai aktai yra galiojantys ir nėra panaikinti įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjams nuosavybės teisės į minėtą žemę negali būti atkurtos. Taigi prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. J. (M. sūnaus) žemę ir atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimas pareiškėjams jokių teisinių pasekmių nesukels.
III.
Pareiškėjai M. Š., F. M. ir J. A. pateikė teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 21 d. sprendimo panaikinimo.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme Nr. VIII-359 priimto 1997 m. liepos 1 d. (toliau – Atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359), buvo įtvirtintas nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas, nenaikinant jau susiformavusių teisinių santykių, kurie atsirado pagal anksčiau galiojusį turto atstatymo įstatymą Nr. 1-1454. Turto atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 2 str. 1 d. 2 p. atsirado nauja piliečių kategorija, kuriems atkuriama nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą – tai Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems buvęs savininkas testamentu paliko savo turtą. Byloje yra dar 2003-08-22 pateiktas J. S. (M. sūnaus) 1973-04-18 testamentas, kuriuo jis visą savo turtą paliko trims vaikams lygiomis dalimis, tai yra J. S., T. S. ir J. Š.. Tokiu būdu, pagal tuo metu galiojusį įstatymą, pareiškėjos M. Š., F. M., G. A. buvo tinkamos pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko S. J. (M. sūnaus) nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypo dalį. Pareiškėjai M. Š., F. M., G. A. (mirusi 2001-04-05, teisių perėmėjas vyras J. A.) dar 1991 metais pateikė savo prašymus atstatyti nuosavybės teises į S. J. (M. sūnaus) turėtą žemės sklypą Vilniaus m. Justiniškių–Viršuliškių rajone, Sudervės g., tačiau dėl nežinomų priežasčių NTA byloje yra išlikęs tik S. J. (J. sūnaus) 1991-11-22 prašymas. Tačiau byloje yra kiti rašytiniai įrodymai, nurodantys tokių prašymų buvimą. Yra pareiškėjų pateiktos į bylą asmens dokumentų kopijos, jų giminystės ryšius įrodančių dokumentų kopijos. Be to, pareiškėjų pavardės minimos ir Vilniaus miesto valdybos 1994-04-28 potvarkyje Nr. 833V, bei Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1994-04-05 sprendimuose Nr. 508-1184-4, Nr. 508-1184-5, Nr. 508-1184-6 dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. Š., F. M., G. A.. Vėliau pareiškėjai taip pat gynė savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą, dalyvaudami Administracinėje byloje Nr. I7- 1573/2002.
Nuo 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojo 2004 m. spalio 12 d. priimtas LR Piliečių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. pakeitimo įstatymas Nr. lX-2490, kuris nustatė, kad piliečiams, praleidusiems nustatyta prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažins svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, t.y. nuo 2004 m. spalio 26 d. LR Piliečių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyti prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminai tapo atnaujinamaisiais (Administracinių teismų praktika Nr.8, b.l. 440).
1991 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus nutarimą Nr. 470 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ (Žin., 1992, Nr. 4-74) atsirado nuostata, leidžianti pateikti bendrą prašymą. Pažymėtina, kad bendras prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo paduotas jau galiojant šio nutarimo nuostatoms, t.y. 1991 m. lapkričio 22 d. bei šio nutarimo nuostatos tiesiogiai nereikalavo, kad prašyme būtų visų pareiškėjo nurodytų piliečių parašai. Vadovaujantis minėto Vyriausybės nutarimo nuostatomis bei tuo, kad pareiškėjai kartu su prašymu pateikė asmens dokumentų kopijas, jų giminystės ryšius įrodančių dokumentų kopijas, Vilniaus miesto valdyba teisėtai ir pagrįstai 1994-04-28 potvarkiu Nr. 833V, bei Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnyba 1994-04-05 sprendimais Nr. 508-1184-4, Nr. 508-1184-5, Nr. 508-1184-6 (NTA b.l. 281-284), „Vadovaudamasi LR įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir apsvarsčiusi M. Š., F. M., G. A. prašymą dėl nuosavybės teisės atstatymo į 1/6 9 ha žemės sklypo, buvusio Lūžių kaime, dalį, nusprendė atstatyti M. Š., F. M., G. A. [...] nuosavybės teisės į jo turėtą žemės sklypą“.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo J. Š. su pareikštu apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo jo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, kad J. S. (M. sūnus) 1973-04-18 testamentu visą savo turtą paliko trims savo vaikams: J. S., T. S. ir J. Š.. Pagal Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558) 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turi asmenys, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą. Pagal LR CK 5.2 straipsnio 2 dalį, pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek tai nepakeista testamentu. Šis straipsnis įtvirtina testamento viršenybės prieš įstatymą principą, užtikrindamas asmens galimybę pagal savo valią įgyvendinti nuosavybės teisę ir paskirti įpėdinius (šio principo apribojimas, teisė į privalomąją dalį, nustatytas tik 5.20 straipsnyje). J. S. (M. sūnus) 1973-04-18 testamentu paliko visą savo turtą, vadinasi pretendentais į jo iki nacionalizacijos turėtą žemę negali būti į testamentą neįtraukti asmenys ir šių asmenų vaikai. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai nepatenkino apeliantų prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. S. (M. sūnaus) žemę ir atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto valdyba 1994-04-28 potvarkiu Nr. 833V ir Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnyba 1994-04-05 sprendimais Nr. 508-1184-4, Nr. 508-1184-5, Nr. 508-1184-6 nusprendė atstatyti M. Š., F. M. ir G. A. nuosavybės teises ir dar 1994 metais pripažino M. Š., F. M. ir G. A. teisėtomis pretendentėmis į J. S. (M. sūnaus) turėtą žemę. Šie aktai buvo priimti vadovaujantis turimais duomenimis, tuometiniais teisės aktais, todėl nėra pagrindo teigti, jog jie buvo priimti neteisėtai ar nepagrįstai, tačiau esant į nuosavybės atkūrimo bylą pateiktam J. S. (M. sūnaus) 1973-04-18 testamentui, kuriuo jis visą savo turtą paliko J. S., T. S. ir J. Š., tolimesnis apeliantų pretenzijų į J. S. (M. sūnaus) turtą tenkinimas yra neįmanomas, o tai, kad apeliantams buvo grąžinta nuosavybė, kuri jiems, kaip vėliau paaiškėjo, visai nepriklauso, vertintina kaip juridinė klaida, o ne kaip apeliantų teisių pripažinimas.
Vilniaus apskrities viršininko 2007-10-31 sprendimu, 2007-09-20 sprendimu, 2007- 08-03 sprendimu ir Vilniaus apskrities viršininko 2007-08-16, 2007-09-19 ir kitais įsakymais nuosavybės teisės į žemę, į kurią pretenduoja apeliantai, yra atkurtos J. S. ir J. Š., J. S. įpėdiniams. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-03-21 sprendime pasisakė, jog kol šie administraciniai aktai yra galiojantys ir nėra panaikinti įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjams (apeliantams) nuosavybės teisės į minėtą žemę negali būti atkurtos.
Apeliantai, atkreipdami teismo dėmesį į įstatymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaitą, vadovaujasi teisėtų lūkesčių principu, kuris viešojoje teisėje apskritai negali būti taikomas. Teisėtų lūkesčių principas yra grynai privatinės teisės dalykas. Be to, lūkestis gauti žemę, nors tam nėra jokių teisinių prielaidų, kai aiškiai išreikšta testatoriaus valia, jog žemė paliekama kitam asmeniui, jokiu būdu negali būti vertinamas kaip teisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjų prašymas atnaujinti jų nurodytus terminus grindžiamas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymo) 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis (2004-10-12 įstatymo Nr. IX-389 redakcija). Šios materialinės teisės normos nustato galimybę teismine tvarka atnaujinti terminus pateikti prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo bei atkuriamą nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus piliečiams, kurie gali pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą Atkūrimo įstatymo pagrindu, t. y. piliečiams, kuriems nurodytų terminų atnaujinimas gali sukelti atitinkamas Atkūrimo įstatymo nustatytas teisines pasekmes. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo nuostatų vientisumą. Todėl konstatuotina, kad piliečiai, kurie pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, negali reikalauti (prašyti) atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų, nes tokių prašymų tenkinimas nesukeltų Atkūrimo įstatymo numatytų teisinių pasekmių. Pagal šiai bylai aktualią Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę, mišką natūra arba atlyginama Atkūrimo įstatyme nurodytais būdais, išskyrus pinigais, jeigu iki prašymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. S. (M. sūnaus) iki žemės neteisėto nacionalizavimo 1940 m. nuosavybės teise valdyto 9 ha žemės sklypo buv. Lūžių kaime (Zbrodno), Vilniaus apskrityje, Riešės valsčiuje, dalį. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog J. S. (M. sūnus) turėjo didesnį negu 9 ha žemės sklypą.
Iš bylos taip pat matyti, kad nuosavybės teisės į visą J. S. (M. sūnaus) turėtą žemę buvo atkurta 2007 m. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies taikymo prasme, tai reiškia, kad pareiškėjams negali būti atkurtos jų siekiamos atkurti nuosavybės teisės. Tai yra pakankamas pagrindas atmesti pareiškėjų prašymą dėl nurodytų terminų atnaujinimo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas jau vien dėl šios faktinės bylos aplinkybės kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu.
Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.