- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-07
- Bylos Nr.
- I2-2449-809/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00587-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Teisingumo ministerija
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo ir rašto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-2), prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2020 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 21R-61 (AG-70/07-2020) (toliau – ir Sprendimas) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2020 m. vasario 4 d. raštą Nr. Nr. 1.23)7R-710 (toliau – ir Raštas) bei įpareigoti šias institucijas imtis reikiamų veiksmų, kad jo pareiškimai teikti šioms institucijoms būtų išsamiai ištirti ir imtasi visų priemonių, kad neteisėti teismo sprendimai būtų panaikinti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2020 m. sausio 20 d. pareiškimu kreipėsi Komisiją ir prašė imtis priemonių bei užtikrinti, kad civilinėse bylose pagal jo ieškinius dėl žalos atlyginimo, teisėjai neperrašinėtų vienas kito sprendimų motyvų, o priiminėtų nešališkus ir argumentuotus sprendimus, kadangi visuomenė teismais nepasitiki, būtina ugdyti teisėjų profesionalumą, tuo pačiu keičiant jų požiūrį į žmogų. Pareiškėjo teigimu, jis analogišką prašymą pateikė ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui.
Pareiškėjas pažymi, kad Komisija Sprendimu atsisakė priimti jo skundą, kadangi ji nėra kompetentinga spręsti jo pareiškime išsakytas pretenzijas dėl teisėjų neteisėtų procesinių sprendimų, priimamų pagal jo ieškinius ir skundus nagrinėtose civilinėse bylose.
2020 m. vasario 4 d. pareiškėjas gavo atsakymą iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (rašto Nr. (1.23)7R-710), kuriuo iš esmės atsisakoma tirti jo skundą, motyvuojant, jog šiai ministerijai nėra suteikti įgaliojimai vertinti konkrečiose bylose priimtus sprendimus ir duoti su bylų nagrinėjimu susijusius nurodymus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, jog nei su Komisijos Sprendimu, nei su Teisingumo ministerijos Raštu nesutinka. Akcentuoja, jog savo pareiškimuose Komisijai ir Teisingumo ministerijai išdėstė motyvus, todėl jų papildomai nekartoja skunde, tik nori, kad teismas įpareigotų minėtas institucijas išnagrinėti jo pareiškime išdėstytas aplinkybes ir pateiktų išsamius atsakymus bei imtųsi įstatymo nustatyta tvarka suteiktų įgaliojimų ir įvertintų teisėjų, kurie nekompetentingai ir neprofesionaliai išsprendė jo ginčą su antstoliu A. B. darbą.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas pabrėžia kad Panevėžio ir Utenos apylinkės teismų teisėjai priimdami tokius neteisėtus sprendimus jo atžvilgiu elgiasi arogantiškai ir neprofesionaliai, nenori įsigilinti į ginčo esmę, ieškiniuose, skunduose nurodytas aplinkybes, dangsto savo tarnybine padėtimi piktnaudžiaujantį antstolį A. B., bei taip provokuoja pareiškėją elgtis nesilaikant Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytos tvarkos, o elgtis taip kaip elgiasi Lietuvos Respublikos teisine sistema ir teismais nusivylę asmenys. Teisėjai, priimdami nemotyvuotus ir nelogiškus sprendimus bei taip dangstydami tarnybine padėtimi jo ir kitų skolininkų atžvilgiu piktnaudžiaujančius antstolius, patys neturi jokios teisinės atsakomybės, o teisėjų neprofesionalų darbą nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, nei Komisija nenori vertinti ir nepriima ryžtingų sprendimų, kurie užkirstų kelią tokiai teisėjų ir antstolių savivalei.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 18-19), prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog teismų sprendimų (taip pat ir priimamų sprendimų motyvai), kuriuose dalyvauja pareiškėjas, teisėtumas gali būti patikrintas instancine tvarka. Teisės aktai nesuteikia teisės Teisingumo ministerijai duoti nurodymus teismams dėl bylų nagrinėjimo. Atsakovo nuomone, pagrįstai skundžiamu Raštu buvo nurodyta teisinio reglamentavimo pakeitimai, nevertinant konkrečių teismų priimtų sprendimų.
Atsakovė nurodo, jog įpareigojimas Teisingumo ministerijos imtis priemonių, kad teismų sprendimai pagal pareiškėjo teiktus ieškinius būtų panaikinti, prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir teismų nepriklausomumo, nešališkumo principams.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundą jame nurodytais motyvais, prašė skundą tenkinti ir “peržiūrėti visas bylas”, kuriose sprendimai priimti jo atžvilgiu.
Prie nagrinėjamos bylos prijungta Komisijos bylos Nr. AG-70/07-2020 (toliau – Komisijos byla) medžiaga.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 21R-61 (AG-70/07-2020) (b. l. 3), kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai, bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. vasario 4 d. rašto Nr. Nr. 1.23)7R-710 (b. l. 5), kuriuo nurodoma, jog teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo iš naujo išnagrinėti jo skundus.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2020 m. sausio 13 d. pareiškėjas R. B. pareiškimu - pretenzija „Dėl teisėjų nemotyvuotų ir nesuprantamų procesinių sprendimų civilinėse bylose priėmimo“ kreipėsi į Teisingumo ministeriją (b.l.6-7).
Teisingumo ministerija į pareiškėjo minėtą pareiškimą – pretenziją pateikė 2020 m. vasario 4 d. raštą Nr. (1.23)7R-710 „ Dėl Jūsų kreipimosi“ (b.l. 5).
Komisija 2020 m. sausio 22 d. gavo R. B. skundą „Dėl teisėjų nemotyvuotų ir nesuprantamų procesinių sprendimų civilinėse bylose priėmimo“. Komisija Sprendimu atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymu nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas.
ABTĮ 3 straipsnyje nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis reiškia nepasitenkinimą teismo sprendimais. Vadovaujantis ABTĮ 18 straipsnio 2 dalimi, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų). Bylos priskirtos administracinių teismų kompetencijai nurodytos ABTĮ 17 straipsnyje.
Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarko įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, kad Lietuvos administracinių ginčų komisija ir jos teritoriniai padaliniai nesprendžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnyje nurodytų ginčų (bylų).
Viešojo administravimo subjektų pareiga nagrinėti asmenų skundus ir prašymus kyla iš konstitucinės nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnis). Ši nuostata įgyvendinama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė. VAĮ prašymas apibrėžiamas kaip su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (2 straipsnio 14 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 nutarimu Nr. 875 patvirtintų Prašymų, skundu nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 35 punktu numatyta, jog atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į jo turinį.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas.
Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies turinį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2011 m. balandžio 7 d. nutarimai). Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai).
Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.
Pažymėtina, jog pareiškėjas į Teisingumo ministeriją kreipėsi „Dėl teisėjų nemotyvuotų ir nesuprantamų procesinių sprendimų civilinėse bylose priėmimo“, tačiau Teisingumo ministerija pagrįstai pareiškėjui nurodė, kad Teisingumo ministerijai teisės aktai nesuteikia teisės duoti nurodymus teismams dėl bylų nagrinėjimo ir nevertino konkrečių teismų priimtų sprendimų.
Pareiškėjo prašyme keliami klausimai susiję su teismų priimtais sprendimais, kaip kad teisingai konstatavo ginčijamame Rašte ir Sprendime Teisingumo ministerija bei Komisija yra priskirtini išimtinai teismo kompetencijai, kadangi pareiškėjas prašo įvertinti teismų procesinius sprendimus, kurių teisėtumą ir pagrįstumą gali patikrinti tik aukštesnės instancijos teismai. Taigi, teismų sprendimų, kuriuose dalyvauja pareiškėjas, teisėtumas gali būti patikrintas tik instancine tvarka. Tokia teisė – tikrinti teismų sprendimus nėra suteikta nei Teisingumo ministerijai, nei Komisijai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko matyti, jog pareiškėjas žino ir aktyviai naudojasi savo procesinėmis teisėmis kreiptis į teismą bei teikti atskiruosius ar apeliacinius skundus aukštesnės instancijos teismui.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, tiek Teisingumo ministerijos Raštas, tiek Komisijos sprendimas yra motyvuoti, priimti nepažeidžiant teisės aktų, t. y. jie atitinka VAĮ 8 str. ir Administracinių ginčų komisijų įstatymo reikalavimus, todėl jų naikinti nėra pagrindo. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pažymėtina, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu itin akcentavo, jo nuomone, antstolio A. B. priverstinių vykdymo veiksmų, atliekamų jo atžvilgiu, neteisėtumą. Tačiau antstolių procesiniai veiksmai vykdymo procese nėra viešojo administravimo veikla, todėl nepatenka į ABTĮ 17 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinio teismo nagrinėjamų ginčų kategoriją. Šiuo atveju ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad ginčai, kylantys iš civilinių teisinių santykių, priskiriami nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog antstolių procesinių veiksmų teisėtumą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kontroliuoja teismas. CPK 510 straipsnyje nustatyta skundo dėl antstolių procesinių veiksmų ar atsisakymo juos atlikti nagrinėjimo tvarką. Ginčai dėl antstolių procesinių veiksmų, susijusių su vykdymo procesu, teisėtumo, bei atitinkamai ginčai dėl neteisėtais antstolių procesiniais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme CPK nustatyta tvarka. Pareiškėjas su skundu dėl antstolių procesinių veiksmų teisėtumo CPK nustatyta tvarka turi kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Pažymėtina, jog antstolio A. B. veiklos teritorija yra Panevėžyje, todėl pareiškėjas, norėdamas pateikti skundą dėl antstolio veiksmų, turėtų kreiptis į Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus.
Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas H. prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.