- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-30
- Bylos Nr.
- 2S-976-823/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-16713-2010-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Vytautas Zelianka, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Atsakovas
- A. G.
- Ieškovas
- S. G.
- Kategorijos
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. G. (A. G.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovui A. G. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, santuokos metu įgyto turto padalijimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė S. G. kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti jos santuoką su atsakovu A. G. dėl jo kaltės, padalinti santuokoje įgytą turtą, nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove bei priteisti vaikams išlaikymą. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams A. G. ir A. G. (A. G.), mokant po 250 Lt kasmėnesinėmis išmokomis kiekvienam vaikui, bei įpareigoti atsakovą gyventi skyrium nuo sutuoktinės ir nepilnamečių vaikų. Nurodė, kad atsakovas naudoja smurtą, grasina susidorojimu, todėl ieškovė negali gyventi kartu su juo bute (duomenys neskelbtini), ir tinkamai prižiūrėti vaikus, o šiame bute yra visi vaikų daiktai, arti mokykla. Palikti vaikus su atsakovu nėra saugu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. spalio 7 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones: įpareigojo atsakovą A. G. gyventi skyrium nuo sutuoktinės S. G. ir nepilnamečių vaikų bei priteisė iš atsakovo laikiną nepilnamečių vaikų išlaikymą nuo 2010 m. rugsėjo 27 d. iki teismo sprendimo priėmimo mokant mėnesines išmokas po 250 Lt kiekvienam vaikui. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 4 punktais, 3.196 straipsnio 2 dalimi ir, įvertinęs ieškovės motyvus ir pateiktus įrodymus, laikė, kad yra pagrindas taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
2010 m. gruodžio 17 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas tenkino ieškovės prašymą ir patikslino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartį, nurodydamas, kad atsakovas A. G. yra įpareigotas gyventi skyrium nuo vaikų ir sutuoktinės, gyvenančių bute (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Atsakovas A. G. atskiruoju skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartį. Nurodo, kad neskundė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 7 d. nutarties, nes išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams teikė visada, myli vaikus, supranta savo pareigą juos išlaikyti. Dėl gyvenimo skyrium nuo sutuoktinės atsakovas taip pat neprieštaravo, kadangi ieškovė jau treji metai gyvena atskirai – (duomenys neskelbtini), kur vaikai lanko mokyklą ir darželį. Į butą (duomenys neskelbtini), kuris asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui, ieškovė su vaikais atvažiuodavo retai, dažniausiai tam, kad paliktų vaikus atsakovui arba jo motinai, nes ieškovė dažnai išvyksta į užsienį. Apelianto teigimu, jis manė, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo žodinio proceso tvarka ir nesprendė klausimo dėl buto išlaikymo, t. y. neįpareigojo ieškovės išlaikyti butą, nes gyvenimas skyrium įmanomas gyvenant atskiruose kambariuose. Be to, CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta laikinoji apsaugos priemonė – vieno iš sutuoktinių gyvenamosios vietos nustatymas skyrium nuo šeimos iki teismo sprendimo byloje priėmimo, taikoma nustačius, kad kitas sutuoktinis turi kitą gyvenamąją vietą, ją nuomoja ar jo finansinė padėtis leidžia nuomotis kitą būstą. Šiuo atveju teismas atsakovui užkrovė neįmanomą įvykdyti naštą, nes kito tinkamo gyventi būsto atsakovas neturi, jis vienas apmoka abiejų sutuoktinių kreditą bankui (apie 1 000 Lt per mėnesį), vienas išlaiko butą, kurį privalėtų palikti (apie 400 Lt per mėnesį), turi rimtų sveikatos problemų, yra bedarbis ir privalo išlaikyti du vaikus. Teismo sprendimas, apelianto manymu, nėra pagrįstas ir prieštarauja teisingumui, protingumui bei sąžiningumui, pažeidžia nepilnamečių vaikų, ir jo (tėvo) interesus. Įstatymai imperatyviai nustato, kad vaiko su vienu iš tėvų priverstinai išskirti negalima, tokie veiksmai galimi tik esant motyvuotam teismo sprendimui (CK 3.161 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Apelianto manymu, byloje nėra duomenų, kad jis kelia pavojų savo vaikams, todėl teismas galėjo įpareigoti atsakovą gyventi skyrium nuo savo nepilnamečių vaikų tik išklausęs abi šalis posėdžio metu ir nustatęs, kad yra reali grėsmė vaikų turtiniams ar neturtiniams interesams.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 straipsnis). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo.
CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta laikinoji apsaugos priemonė - įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium. Sutuoktinio įpareigojimas gyventi atskirai nuo šeimos galimas, kai sutuoktinis vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, teismas iš esmės nesprendžia ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, nenustatinėja atsakovo kaltės dėl smurto šeimoje; teismui pakanka įsitikinti tuo, jog konkrečiu atveju yra grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių iki teismo sprendimo priėmimo gali būti pažeisti nepilnamečių vaikų ar vieno iš sutuoktinių interesai.
Apeliantas pagrįstai pažymi, kad laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas vieno sutuoktinio gyventi skyrium, įprastai taikoma nustačius, kad kitas sutuoktinis turi kitą gyvenamąją vietą, ar gali ją nuomoti (Žr. pvz.: Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1199-516/2010). Tačiau, atsižvelgiant į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą ir konkrečios bylos faktines aplinkybes, išimtiniais atvejais ši laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma ir sutuoktiniui neturint kitos gyvenamosios vietos. Įpareigojimas vieno sutuoktinio gyventi skyrium gali būti taikomas ir tais atvejais, kai būstas, kuriame gyvena nepilnamečiai vaikai ir kitas sutuoktinis, priklauso sutuoktiniui, teismo įpareigotam gyventi skyrium, asmeninės nuosavybės teise (Žr .pvz.: Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 17 d nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-415-275/2011). Kiekvienu atveju, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas turi atsižvelgti į proporcingumo, teisingumo ir prioritetinės vaikų teisių apsaugos ir gynimo principus, ir vadovaudamasis jais nuspręsti, ar tokia laikinoji apsaugos priemonė konkrečiu atveju yra būtina ir galima taikyti.
Apeliantas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas patikslino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nurodydamas, kad atsakovas yra įpareigojamas “gyventi skyrium nuo vaikų ir sutuoktinės, gyvenančių bute (duomenys neskelbtini)“. Šis butas asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą 2010 m. gruodžio 17 d. nutartį, nepagrįstai nesiaiškino, ar ieškovės ir nepilnamečių vaikų faktinė gyvenamoji vieta iš tiesų yra atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovės ir nepilnamečių sutuoktinių vaikų gyvenamoji vieta deklaruota adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 13), tačiau tiek iš į bylą pateiktų šalių procesinių dokumentų turinio, tiek iš apelianto kartu su atskiruoju skundu pateiktų įrodymų (b.l. 62-63) galima daryti prielaidą, kad ieškovė kartu su nepilnamečiais vaikais deklaruotoje gyvenamojoje vietoje kurį laiką realiai negyveno.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta laikinoji apsaugos priemonė skirta būtent nepilnamečių vaikų asmeninių neturtinių interesų apsaugai. Nustačius, kad sutuoktinis su nepilnamečiais vaikais realiai negyveno deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, turi kitą gyvenamąją vietą, gyvena atskirai nuo kito sutuoktinio, būtų netikslinga ir neproporcinga riboti kito sutuoktinio teisę naudotis jam asmeninės nuosavybės teise priklausančia gyvenamąja patalpa, ypač atsižvelgiant į tai, jog atsakovas kitos nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos neturi. Be to, nors, kaip jau minėta, vien ta aplinkybė, kad atsakovas neturi kitos gyvenamosios patalpos, savaime nėra pagrindas teismui atsisakyti taikyti CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą įpareigojimą, proporcingumo principas taip pat reikalauja teismo įvertinti abiejų sutuoktinių galimybes nuomotis ar kitu būdu naudotis kita gyvenamąja patalpa (atsižvelgiant į sutuoktinių turtinę padėtį, jų galimybę bylos nagrinėjimo metu gyventi kartu su artimaisiais giminaičiais ir t.t.). Sprendžiant dėl CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto įpareigojimo būtinumo ir proporcingumo taip pat atsižvelgtina į tai, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina nuolatinio, sistemingo atsakovo smurtavimo prieš šeimos narius. Ši aplinkybė gali būti reikšminga vertinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę jų proporcingumo ir būtinumo aspektu. Kita vertus, vien ta aplinkybė, jog ieškovė negyveno savo deklaruotoje gyvenamoje vietoje, jei būtų nustatyta, jog tokia situacija buvo sąlygota būtent neteisėtų atsakovo veiksmų (smurto naudojimo prieš šeimos narius), neturėtų lemti ieškovės teisės naudotis šeimos gyvenamąja patalpa praradimo.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamą 2010 m. gruodžio 17 d. nutartį priėmė nepranešęs atsakovui. CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali būti nagrinėjamas nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, jei teismas turi pagrindo manyti, jog toks pranešimas sutrukdytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, ar atsižvelgiant į ypatingą tokių priemonių taikymo operatyvumo poreikį. Nors apeliantas neteisus teigdamas, kad įstatymas įpareigoja teismą šį klausimą spręsti žodinio proceso tvarka, paminėta nuostata reiškia, jog pagal bendrą taisyklę atsakovui turi būti pranešama apie atitinkamo prašymo nagrinėjimą, šio prašymo turinį, ir sudaroma galimybė pareikšti savo poziciją. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas atsakovui gyventi skyrium nuo sutuoktinės, pirmosios instancijos teismo buvo pritaikyta dar 2010 m. spalio 7 d. nutartimi, atsakovas apie šią laikinąją apsaugos priemonę žinojo, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo šios nutarties tikslinimo klausimą spręsti nepranešus atsakovui. Nors toks pažeidimas savaime nelaikytinas pakankamu ginčijamai nutarčiai panaikinti, nagrinėjamu atveju tai lėmė aplinkybių, svarbių laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tinkamą neišsiaiškinimą, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama o klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teisme galutinis procesinis sprendimas nepriimamas atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamam klausimui tinkamai išspręsti būtina papildomai aiškintis faktines bylos aplinkybes, kurių pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir dėl jų nepasisakė, o išsprendus šį klausimą apeliacinės instancijos teisme šalys prarastų teisę į apeliaciją.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartį ir grąžinti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.