Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eduardo Maškevičiaus ir Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. J. ir V. L. apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir jam paskirta 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio bauda.

Nustatyta, kad bauda savanoriškai turi būti sumokėta per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki nuosprendžio vykdymo pradžios palikta nepakeista.

V. L. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje, ir jam paskirta:

pagal BK 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimas sužalojant B. E.) – 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimas sužalojant L. A. ir S. B.) – 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. L. paskirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Nustatyta, kad bauda savanoriškai turi būti sumokėta per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. L. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki nuosprendžio vykdymo pradžios palikta nepakeista.

Iš A. J. ir V. L. solidariai priteista nukentėjusiajai L. A. 1000 Eur (vienas tūkstantis eurų), nukentėjusiajai S. B. 1200 Eur (vienas tūkstantis du šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. J. ir V. L. solidariai priteista 200 Eur proceso išlaidų valstybės naudai. Nustatyta, kad proceso išlaidos turi būti sumokėtos per 2 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl įrodymų tyrimo

Dėl esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. J. ir V. L. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad V. L. ir A. J. buvo nepagrįstai nuteisti, nes, įvertinus faktines aplinkybes, jų veiksmuose neturėjo būti konstatuotos nusikalstamų veikų sudėtys. Apygardos teismas, įvertinęs visus apeliacinių skundų argumentus, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir skundžiamu nuosprendžiu, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Pagrindinis A. J. apeliacinio skundo argumentas, neva įrodantis, kad jis buvo nuteistas nepagrįstai, yra tas, jog 2016 m. lapkričio 4 d. vakare atvažiavo pas pažįstamą merginą D. Ž., kuri gyvena (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) r. Jie nuvažiavo į Šiaulius, ten pavakarieniavo, paskui grįžo atgal į (duomenys neskelbtini). Apie 2 val. nakties A. J. išvažiavo iš (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) r., į savo namus, kurie yra (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., maždaug apie 50 km atstumu, į namus grįžo apie 3 val. nakties. Apibendrinant, galima sakyti, jog nuteistasis nusikaltimo padarymo metu tvirtina buvęs visai kitoje vietoje, nei padaryta nusikalstama veika, todėl objektyviai negalėjęs suduoti smūgio galva nukentėjusiajai L. A. ir taip sutrikdyti viešąją tvarką. Analogiškus parodymus nuteistasis A. J. davė tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu.

Pagrindinis kaltininko atpažinimo motyvas buvo, kad įvykio metu muštynėse dalyvavę asmenys vienas kitą pavadino Ar. ar A. Iš socialiniame tinklalapyje „Facebook“ buvusios fotonuotraukos L. A. atpažino A. J., kaip asmenį, kuris ją 2016 m. lapkričio 5 d. apie 3 val. sumušė. Nukentėjusioji L. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 75–76, 86–87), tiek teisminio nagrinėjimo metu (t. 4, b. l. 17–18) aiškiai nurodė ir patvirtino, jog vienas iš kaltininkų, esančių teismo salėje – tai yra A. J., 2016 m. lapkričio 5 d. sudavė jai galva vieną smūgį į veidą. A. J. iki įvykio nukentėjusioji nebuvo mačiusi. Įvykio metu prie jų bėgo trys vaikinai ir kai A. J. sudavė jai smūgį, vienas iš tų vaikinų sušuko pastarojo vardą A. ar Ar. Kadangi įvykio metu ji matė asmens, sudavusio jai smūgį, veidą, todėl po įvykio socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pradėjo ieškoti asmens, kuris jai sudavė smūgį. Nukentėjusioji nurodė, jog peržiūrėjo daug asmenų su vardais A. ar Ar. ir tuomet pamatė A. J. socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje esančią nuotrauką, iš kurios jį ir atpažino, kad tai yra tas pats, kuris galva jai smogė vieną kartą į veidą. Apie tai pranešė policijai, o tyrėjai pateikus atpažinti nuotrauką, A. J. taip pat nurodė kaip asmenį, 2016 m. lapkričio 5 d. pavartojusį prieš ją smurtą (t. 2, b. l. 88–90). Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiosios L. A. parodymais, kurių ji laikėsi nuosekliai, kategoriškai ir nė karto nesuabejojo dėl to, jog būtent nuteistasis A. J. minėtą vakarą nukentėjusiąją sumušė. Akistatos su A. J. metu, nukentėjusioji taip pat patvirtino savo parodymus (t. 3, b. l. 52, 54). Apygardos teismas su pateiktu pirmosios instancijos teismo vertinimu visiškai sutinka ir papildomai pažymi, jog aplinkybė, kad nukentėjusioji L. A. iš pradžių A. J., kaip prieš ją fizinį smurtą vartojusį asmenį, atpažino iš socialiniame tinkle „Facebook“ esančios fotonuotraukos, nesumenkina jos parodymų patikimumo, o kaip tik patvirtina, kad nukentėjusioji sugebėjo tiksliai identifikuoti asmenį iš daugelio kitų, žinodama vien jo vardą. Papildomai apeliaciniame skunde yra atkreiptas dėmesys, kad baudžiamosios bylos medžiagoje nėra pateikta fotonuotrauka iš A. J. socialinio tinklapio „Facebook“ paskyros, pagal kurią nukentėjusioji L. A. atpažino ją sumušusį asmenį. Vis tik pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pateikta A. J. nuotrauka iš jo paskyros socialiniame tinkle „Facebook“. Iš prie nuotraukos esančių duomenų matyti, jog ji įkelta 2016 m. lapkričio 13 d. (t. 5, b. l. 72). Akivaizdu, kad įvykio metu nuteistasis A. J. turėjo atrodyti taip pat arba labai panašiai, kadangi nuo nusikaltimo padarymo iki nuotraukos įkėlimo praėjo nedaug laiko, t. y. maždaug savaitė.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nevertino aplinkybės, kad parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu buvo naudojamos nuotraukos, darytos A. J. paauglystės metais, o dabar jis yra pasikeitęs, nusikaltimo padarymo metu turėjo barzdą. Teismas sutinka, kad iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, jog atpažinimo metu naudota A. J. nuotrauka buvo daryta paauglystės metais, tačiau tai nesuponuoja išvados, kad pagal šią nuotrauką L. A. nebūtų galėjusi atpažinti prieš ją fizinį smurtą vartojusio asmens (t. 2, b. l. 88–90). Tuo labiau, kad nukentėjusioji buvo įsitikinusi, nedvejojo ir savo parodymus pakartojo tiek akistatos metu, tiek ir vėliau apklausiama teisiamojo posėdžio metu. Dėl apelianto teiginio, jog jei nukentėjusioji iš tiesų būtų jį atpažinusį kaip asmenį, kuris prieš ją smurtavo, tai turėjo atkreipti dėmesį, kad šiuo metu, skirtingai nei nuotraukoje, pateiktoje atpažinimo metu, A. J. turi barzdą, apygardos teismas pažymi, kad taip apeliantas bando byloje esančius duomenis vertinti savo naudai ir sukelti abejones, tačiau proceso dalyvių pateikiamas vertinimas teismui nėra privalomas. Būtina įvertinti, jog prie bylos medžiagos yra pridėta ir A. J. fotonuotrauka, kaip jis atrodo šiuo metu (t. 4, b. l. 40), kurią pateikė pats apeliantas A. J. Prie nuotraukos yra prierašas, jog išvaizdos stilius (šukuosena ir barzda) buvo toks pat ir nagrinėjamo įvykio 2016 m. lapkričio 5 d. metu. Lyginant nuotrauką, pateiktą L. A. atpažinimo metu, su nuotrauka, prie bylos medžiagos pridėta paties apelianto, matyti, jog skiriasi asmens amžius, tačiau išvaizdos pokyčiai nėra tokie kardinalūs, kad nukentėjusioji L. A. iš atpažino metu pateiktos nuotraukos nebūtų galėjusi atpažinti ją užpuolusio asmens. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad dabar A. J. nešiojama barzda nėra taip krentanti į akis, kaip jis pats akcentuoja apeliaciniame skunde, t. y. barzda nėra didelė ir vešli, todėl tai tikrai nelaikytina pirmuoju veido bruožu, pagal kurį asmuo būtų atpažįstamas. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole yra nurodyta, kad L. A. pažymėjusi, jog A. J. atpažino kaip asmenį, kuris ją sumušė, įsidėmėjo iš veido bruožų (t. 2, b. l. 89). Taigi protokole nėra nurodyta, kad nukentėjusioji būtų atpažinusi asmenį iš kažkurio vieno konkretaus veido bruožo, turėta galvoje veido bruožų visuma. Be to, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji L. A. užsiminė apie barzdą, nurodydama, kad A. J. įvykio metu buvo pradėjęs auginti barzdą, o policijoje nuteistąjį atpažino iš akių (t. 4, b. l. 18). Įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, apygardos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios L. A. parodymais ir yra įsitikinęs, kad nukentėjusioji tiksliai ir užtikrintai atpažino ją sumušusį asmenį.

Apeliaciniame skunde yra abejojama nukentėjusiosios L. A. galėjimu atpažinti ją sumušusį asmenį, kadangi įvykio vietoje buvo itin prastas apšvietimas. Pirmosios instancijos teisme posėdžio metu L. A. nurodė, kad prie tilto yra keli žibintai ir jie dega aukštai, taigi apšvietimas buvo nuo stulpo. A. J. pasuko nukentėjusiąją už kairio peties ir su galva trenkė. L. A. pamatė siluetą ir tuo pačiu jo veido bruožus. Jis atėjo su kapišonu, tačiau kai trenkė, jau buvo be kapišono (t. 4, b. l. 17–18). Darytina išvada, kad tokio apšvietimo, koks buvo įvykio vietoje, L. A. pakako matyti ją užpuolusį asmenį bei įsidėmėti pastarojo veido bruožus, kad vėliau galėtų atpažinti. Tokią išvadą patvirtina pirmosios instancijos teismo susiformuotas vidinis įsitikinimas, kuriam apygardos teismas pritaria, kad nukentėjusioji savo parodymų laikėsi nuosekliai, kategoriškai ir nė karto jais nesuabejojo, būtent todėl šie parodymai laikytini patikimais, išsamiais ir įrodančiais nuteistojo A. J. kaltę. Vien įvykio vietoje buvęs silpnesnis apšvietimas, kai tarp nukentėjusiosios L. A. ir nuteistojo A. J. buvo artimas, nors ir trumpas kontaktas, nepaneigia galimybės tiksliai įsidėmėti asmens veido bruožus, pagal kuriuos vėliau būtų galima atpažinti fizinį smurtą vartojusį asmenį.

Aptariant liudytojo L. K. parodymus, kurių patikimumu abejoja apeliantas, pažymėtina, jog liudytojas teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog A. J. pamena iš veido bruožų ir jį atpažino pas tyrėją iš fotonuotraukų. Po konflikto praėjus kelioms dienoms žiūrėjo socialiniame tinkle „Facebook“, ieškojo ir rado pažįstamus veidus. Yra tikras, kad tą vakarą matė būtent nuteistąjį A. J. Tačiau pačioje kavinėje A. J. nematė (t. 5, b. l. 74–75). Akivaizdu, kad liudytojas L. K. savo parodymais neabejojo ir buvo užtikrintas, kad įvykio dieną matė būtent nuteistąjį A. J. L. K., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, pažymėjo, jog nepamena, kaip tą vakarą buvo apsirengęs A. J., tačiau jo veidas buvo įsimintinas, būtent iš veido jį ir atpažino. Taip pat nurodė, kad teisiamojo posėdžio metu A. J. buvo pasikeitęs, nes užsiauginęs barzdą, o įvykio metu jos neturėjo. Taigi akivaizdu, jog liudytojas nuteistąjį atpažino iš veido bruožų visumos. Be to, tai, kad liudytojas nurodė, jog nuteistasis įvykio metu neturėjo barzdos, tik patvirtina, kad tai nebuvo toks ryškus A. J. veido bruožas arba 2016 m. lapkričio 5 d. ji išties buvo labai nedidelė, būtent todėl šio bruožo neakcentavo ir nukentėjusioji L. A. Taigi apygardos teismas daro išvadą, kad liudytojo L. K. ir nukentėjusiosios L. A. parodymai dėl nuteistojo A. J. išvaizdos įvykio metu neprieštarauja vieni kitiems, nes sutampa esminės detalės, kad jei A. J. ir buvo užsiauginęs barzdą, tai ji buvo nedidelė ir pernelyg nekrentanti į akis, kur kas labiau įsiminė ir išsiskyrė būtent nuteistojo veido bruožų visuma. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole L. K. nurodė, jog iš pateiktų nuotraukų atpažįsta A. J., ir pažymėjo, kad jį atpažįsta iš įsimintinų veido bruožų (t. 1, b. l. 103–105). Dėl galimybės įsiminti ir atpažinti asmenį, esant silpnam apšvietimui, apygardos teismas jau pasisakė, tačiau apeliaciniame skunde yra atkreiptas dėmesys, kad liudytojas L. K. įvykio metu buvo vartojęs alkoholio. Bylos medžiagoje yra pateikti duomenys, kad 2016 m. lapkričio 5 d. 4.42 val. L. K. girtumas buvo 1,45 promilės (t. 1, b. l. 88). Tačiau apygardos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad liudytojo L. K. parodymai kartu su kitais byloje esančiais duomenimis sudaro vieningą visumą ir nėra vieni kitiems prieštaringi, neturi pagrindo abejoti liudytojo parodymais ir daryti išvadą, kad nustatytas neblaivumas trukdė L. K. įsidėmėti nuteistojo A. J. veido bruožus ir vėliau jį atpažinti. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog, skirtingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, L. K. nustatytas ne vidutinis, o lengvas neblaivumo laipsnis.

Aptariant liudytojų R. D. ir A. L. parodymus, pažymėtina, kad šie parodymai yra labiau susiję ir aktualesni sprendžiant klausimą dėl V. L. kaltės ir jo veikos kvalifikavimo nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo B. E. sveikatą. Liudytojas R. D., duodamas parodymus teisiamajame posėdyje, apie nuteistąjį A. J. apskritai neužsiminė, pažymėjo, jog, išėjus iš baro į lauką, matė, kad prasidėjo didelės muštynės, tačiau nežino, kas ten mušėsi ir su kuo. V. L. tą naktį buvo kavinėje, o kito kaltinamojo, dabar jau nuteistojo, nematė. V. L. muštynėse nedalyvavo, iš viso dalyvavo gal 7 ar 8 asmenys. Jis pats muštynėse taip pat nedalyvavo (t. 5, b. l. 12). Taigi akivaizdu, kad vienintelė aktuali liudytojo parodymuose nurodyta aplinkybė, jog įvykio metu bare ir prie baro jis nuteistojo A. J. nematė, tačiau pastebėtina, kad liudytojo aptartos faktinės aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su B. E. sveikatos sutrikdymu ir vykusiomis muštynėmis, o ne su merginų, tarp jų L. A., užpuolimu ir sužalojimu. Liudytojas A. L. parodė, jog nuteistųjų nepažįsta. 2016 m. lapkričio 4 d. buvo kavinėje „J.“ su R. D., tačiau jam tai nebuvo išskirtinė diena. Atvažiavo su R. D. automobiliu „Renault“, baltos spalvos. Nematė, kad prie kavinės kažkas muštųsi. Matė, jog prie vieno automobilio kažkas yra, tačiau markės negalėjo nurodyti. Jis su R. D. muštynėse nedalyvavo (t. 5, b. l. 40–41). Taigi matyti, jog šio liudytojo parodymuose taip pat nėra jokių duomenų, kurie būtų reikšmingi sprendžiant dėl A. J. kaltės padarius nusikaltimą prieš nukentėjusiąją L. A. Aptarti liudytojų parodymai detaliau turi būti analizuojami sprendžiant klausimą dėl galbūt padarytos nuteistojo V. L. nusikalstamos veikos. Papildomai tik pažymėtina, kad apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys, jog A. L. nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tačiau apygardos teismas to nelaiko Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Baudžiamojo proceso įstatyme yra įtvirtintas reikalavimas, kad teismas nuosprendį grįstų tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, remiantis įstatyme numatytu reguliavimu, pirmenybė ir esminė reikšmė priimant nuosprendį teikiama tiems duomenims, kurie buvo išnagrinėti ir aptarti teisiamojo posėdžio metu. Būtina pažymėti, kad liudytojas A. L. teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas (t. 5, b. l. 40–41).

Apibendrindamas visa tai, kas aptarta, apygardos teismas konstatuoja, jog A. J. kaltė yra pagrįsta nukentėjusiosios L. A. parodymais, liudytojų M. V. ir L. K. parodymais, asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, specialisto išvada Nr. G 255/2016(11), kuria nukentėjusiajai L. A. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ir kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga. Apygardos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo A. J. kaltė dėl šio epizodo yra įrodyta visiškai ir veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį, todėl nesama jokio pagrindo keisti ar naikinti Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. vasario 22 d. nuosprendžio A. J. apeliaciniame skunde nurodytų motyvų pagrindu.

Nuteistasis V. L. buvo nuteistas už tai, kad 2016 m. lapkričio 5 d. naktį, apie 2.50 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) g., prie bažnyčios esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, viešoje vietoje, šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, tyčia kumščiu sudavė iš automobilio BMW 330D, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), lipančiam B. E. vieną kartą į veidą, padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas, jog nukentėjusysis B. E., iki fizinio smurto prieš jį pavartojimo sėdėdamas automobilyje, negalėjo matyti, kokie asmenys padarė nusikaltimą, t. y. nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Su tokiu vertinimu apygardos teismas negali sutikti.

Nukentėjusysis B. E. parodė, jog iki to įvykio nebuvo matęs nuteistųjų. 2016 m. lapkričio 5 d., apie 2 val. nakties, atvyko į (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) g., prie bažnyčios esančią aikštelę, parvežti G. J. iš kavinės „J.“. Sėdint automobilyje, kažkas spyrė į galinį sparną iš dešinės pusės. Atidaręs automobilio duris, išlipo L. K., o jam lipant iš automobilio, gavo smūgį į veidą iš V. L. Lipimo iš automobilio momentu jam V. L. sudavė vieną smūgį su kumščiu į veidą. Tyrėja policijoje parodė nuotrauką, jis atpažino jam smūgį sudavusį asmenį ir taip sužinojo, kad tai yra V. L. Po smūgio B. E. nukrito ir E. T. jį įtempė į mašiną. E. T. sakė, kad nieko nematė, nes sėdėjo automobilio gale. Šviesos buvo nuo kavinės „J.“, gal yra 50 metrų atstumas. Apšvietimas buvo pakankamas atpažinti asmenį. Be to, tuo metu kiti žmonės ruošėsi važiuoti su automobiliais ir jie buvo įsijungę šviesas. Automobilyje buvo šešiese: jis, E. A., E. T., V. S., G. J. ir L. K. Už mašinos vairo sėdėjo E. A., šalia vairuotojo sėdėjo G. J., už vairuotojo gale sėdėjo V. S., šalia jos E. T., jis ir L. K. Išgirdus smūgį į automobilį, pirmas išlipo L. K., B. E. lipo iš paskos. L. K. buvo paėjęs į šoną, kai jis lipo iš mašinos. Prie pat mašinos gavo smūgį. Kai lipo iš automobilio, galva smūgio metu jau buvo lauke, jis sukosi ir matė vizualiai, kas jam sudavė smūgį. Iš veido bruožų atpažino V. L. nuotraukoje. Įsiminė veido kontūrai, pamatė ir jį atpažino, nors policijoje rodė 5 nuotraukas (t. 4, b. l. 16–17). Matyti, kad nukentėjusiojo parodymai buvo išsamūs ir nuoseklūs, jis detaliai paaiškino, kaip pamatė asmenį, kuris prieš jį vartojo fizinį smurtą, t. y. jog nuteistojo V. L. veido bruožus įsidėmėjo ne tiek sėdėdamas automobilyje prieš smūgio sudavimą, o būtent paties smūgio sudavimo metu, kadangi lipant iš transporto priemonės jau buvo iškišęs galvą į lauką, kai jam buvo suduotas smūgis. Tokie nukentėjusiojo parodymai byloje nėra paneigti. Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusysis B. E. taip pat smulkiai paaiškino, kaip jam tamsiu paros metu užteko apšvietimo, kad galėtų įsidėmėti V. L. veido bruožus, pagal kuriuos ir nurodė atpažinęs prieš jį smurtavusį asmenį. Apygardos teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti nukentėjusiojo parodymais.

Apeliantas skunde tvirtina, kad nukentėjusiojo parodymus paneigia liudytojos V. S. parodymai. Liudytoja V. S. parodė, jog nėra mačiusi nuteistųjų nei iki įvykio, nei įvykio metu. E. A., E. T., ji ir B. E. 2016 m. lapkričio 5 d. važiavo į kavinę „J.“ parvežti G. J. ir L. K. Automobilį pasistatė aikštelėje ir laukė, kol iš kavinės pareis G. J. ir L. K. Jiems parėjus, priėjo trys vaikinukai ir užkabino mašiną, spyrė ar ranka trenkė į mašiną. L. K. ir B. E. išlipo iš mašinos žiūrėti, kas vyksta. Iš karto B. E. gavo smūgį į veidą, į nosį, L. K. irgi gavo, o nuteistųjų veidų nematė. L. K. pirmas išlipo iš automobilio, o po jo išlipo B. E., kuris iškėlė koją iš mašinos, bandė galvą iškišti ir iš karto gavo smūgį. Nematė, su kuo sudavė jam. Negali pasakyti, kas B. E. sudavė smūgį, nes nematė veidų (t. 4, b. l. 18–19). Taigi iš to, kas aptarta, akivaizdu, jog liudytojos parodymai ne paneigia nukentėjusiojo B. E. parodymus, o kaip tik juos patvirtina. Liudytoja pažymėjo, jog nukentėjusiajam B. E. smūgis buvo suduotas tuomet, kai jis lipo iš automobilio į lauką, t. y. bandė iškišti galvą. Darytina išvada, jog galbūt nukentėjusysis ir nebuvo visiškai išlipęs iš transporto priemonės, kai V. L. sudavė jam smūgį, tačiau galvą jau buvo iškišęs, taigi kliūčių jam matyti asmenį, kuris vartojo fizinį smurtą, nebuvo. Tuo tarpu liudytoja V. S. smūgio sudavimo metu sėdėjo transporto priemonėje ir dėl šios priežasties asmens, sudavusio smūgį nukentėjusiajam B. E., matyti negalėjo. Tačiau ši aplinkybė jokiu būdu nepatvirtina, kad jį užpuolusio asmens negalėjo matyti ir nukentėjusysis, kadangi jo padėtis buvo kita, t. y. smūgio sudavimo momentu jis ne sėdėjo automobilyje kaip liudytoja, o lipo iš transporto priemonės į lauką.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole B. E. nurodė, jog atpažįsta vaikiną iš nuotraukos Nr. 3, kaip tą, kuris sudavė jam vieną kartą kumščiu į veidą (t. 1, b. l. 49–52). Požymiai, pagal kuriuos B. E. atpažino nuteistąjį V. L., protokole nebuvo nurodyti, tačiau apklausiamas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis nurodė, jog kaltininką atpažino pagal veido bruožus. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis B. E. buvo nurodęs, kad jį užpuolęs asmuo buvo nuskustais plaukais (t. 1, b. l. 45–48, 65–66). Iš nuotraukų, esančių asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole (t. 1, b. l. 50), matyti, kad V. L. yra praktiškai be plaukų. Žinoma, nuo nuotraukos padarymo iki įvykio dienos praėjo tam tikras laiko tarpas, tačiau nuteistojo V. L. plaukams esant itin trumpiems, nukentėjusiajam objektyviai galėjo pasirodyti, kad jie yra skusti. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog liudytoja A. Š. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nuteistojo V. L. šukuosena 2016 m. lapkričio 5 d. buvo tokia pat kaip ir bylą nagrinėjant teisme (t. 4, b. l. 22). Taigi apeliantas padarė išvadą, jog šie liudytojos parodymai patvirtina aplinkybę, kad jis, skirtingai nei nurodė nukentėjusysis, nebuvo nuskustais plaukais. Pažymėtina, kad nuteistasis liudytojos parodymus vertina ir interpretuoja savo nuožiūra. Vien tai, kad liudytoja patvirtino, jog nuteistojo šukuosena ir nusikalstamos veikos padarymo, ir bylos nagrinėjimo teisme metu sutapo, savaime nepaneigia, jog V. L. plaukams esant trumpiems, nukentėjusiajam galėjo pasirodyti, kad kaltininkas buvo visai be plaukų, tuo labiau, kad B. E. nurodė, jog V. L. atpažino ne pagal plaukus / šukuoseną, o pagal veido bruožų visumą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. L. aptaria ir kitų liudytojų parodymus. Apeliantas pažymėjo, jog kaip liudytojus apklausiant K. B., D. S., V. Š., jie patvirtino, kad V. L. muštynėse nedalyvavo, iš (duomenys neskelbtini) miestelio išvažiavo kartu, V. L. šukuosena buvo tokia pat kaip ir teisme. Dėl šių liudytojų parodymų vertinimo nuosprendyje yra išsamiai pasisakęs pirmosios instancijos teismas ir su pateiktu vertinimu apygardos teismas visiškai sutinka. Liudytojų V. Š., A. Š., K. B., D. S. parodymai vertintini kritiškai. Visų pirma, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, minėti liudytojai iki įvykio buvo kartu, t. y. jie pažįsta nuteistąjį, be to, V. L. ir liudytojas V. Š. yra draugai. Minėti liudytojai apklausti teisiamajame posėdyje tvirtino aplinkybę, jog V. L. buvo visą laiką kartu su jais ir tik kelioms minutėms buvo nuėjęs išskirti dviejų besimušančių vaikinų bei netrukus grįžo. Tačiau liudytojos A. Š., K. B. ir D. S. konkrečių įvykio aplinkybių nepamena, todėl jų parodymai nepaneigia tos aplinkybės, kad V. L. sudavė smūgius nukentėjusiesiems, atsižvelgiant į tai, jog visas įvykis truko neilgai. Šių liudytojų parodymai vertintini, kaip siekimas padėti nuteistajam V. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti ir yra nepagrįsti kitais bylos duomenimis.

Apeliaciniame skunde aptariami ir jau minėtų liudytojų R. D. bei A. L. parodymai. Kaip jau buvo minėta anksčiau, liudytojas A. L. apskritai tvirtino nematęs muštynių ir nežino, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam B. E. Tuo tarpu, nors liudytojas R. D. patvirtino, kad nuteistasis V. L. muštynėse nedalyvavo, o tų 7 ar 8 asmenų, kurie dalyvavo, nepažįstantis, tačiau pažymėtina, kad pats liudytojas, apklausiamas teisiamajame posėdyje, patvirtino, jog nuteistąjį V. L. pažįsta iš draugų rato (t. 5, b. l. 12). Taigi jo parodymai turi būti vertinami kritiškai, kadangi lieka tikimybė, jog liudytojas siekia padėti nuteistajam, palaikydamas pastarojo gynybinę versiją ir taip klaidindamas teismą. Be to, būtina atsižvelgti į aplinkybę, jog liudytojai patvirtino, kad į įvykio vietą atvažiavo baltos spalvos automobiliu „Renault“, o nuteistasis V. L. buvo pažymėjęs, kad asmenys, kurie sumušė B. E., būtent tokios spalvos ir markės automobiliu išvažiavo iš nusikaltimo vietos. Taigi akivaizdu, jog liudytojai R. D. ir A. L., duodami parodymus, stengėsi nusimesti nuteistojo išreikštų įtarimų naštą, todėl savo ryšį su padaryta nusikalstama veika ir joje dalyvavusiais asmenimis siekė sumenkinti. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, šių liudytojų parodymai taip pat turėtų būti vertinami kaip jų gynybinė versija.

Apeliaciniame skunde daroma išvada, kad liudytojo L. K. parodymai turi būti vertinami kritiškai, kadangi jie neatitinka realybės. Visų pirma, pažymėtina, kad dėl nagrinėjamo epizodo nuteistojo V. L. kaltė tik iš dalies yra grindžiama liudytojo L. K. parodymais. V. L. padarė išvadą, kad L. K. negalėjo atpažinti asmenų, kurie užpuolė jo draugus, kadangi A. J. įvykio metu iš Šiaulių grįžo per (duomenys neskelbtini) miestelį, o G. E. buvo Klaipėdos mieste. Atkreiptinas dėmesys, jog dėl nuteistojo A. J. galimybės įvykio metu būti nusikaltimo padarymo vietoje apygardos teismas jau yra išsamiai pasisakęs, tačiau šio nuteistojo padaryta nusikalstama veika yra susijusi su fizinio smurto vartojimu prieš nukentėjusiąją L. A., o ne su nukentėjusiajam B. E. padarytu nežymiu sveikatos sutrikdymu. Kadangi dėl G. E. ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas ir šioje byloje jis nebuvo kaltinamas, todėl dėl jo buvimo įvykio vietoje apygardos teismas plačiau nepasisako. Vis dėlto, apygardos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde yra netinkamai interpretuojami liudytojo L. K. parodymai. Liudytojas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad pradaręs dureles išlipti iš mašinos, pajuto smūgį kumščiu, tačiau nematė, kas sudavė. Buvo suklupęs, užsidengęs galvą, labai apsvaigęs nuo smūgio, todėl nuėjo prie medžio. Pakėlęs galvą, atsisuko mašinos link ir pamatė A. J. bei V. L. Kadangi buvo paėjęs, nematė, kas sudavė B. E. Nuteistuosius matė ne tame konflikte, kai išėjo iš kavinės (t. 5, b. l. 74-75). Taigi akivaizdu, jog liudytojas L. K. pats patvirtino, jog nematė ir nežino, kas sudavė smūgį nukentėjusiajam B. E., tik patvirtino, kad įvykio metu nusikaltimo vietoje matė nuteistuosius A. J. ir V. L. Tokią pačią išvadą, įvertinęs liudytojo parodymus, padarė ir pirmosios instancijos teismas. Apygardos teismas konstatuoja, jog nesama pagrindo netikėti šia liudytojo L. K. parodymų dalimi, kadangi ji atitinka kitus byloje esančius duomenis.

Pastebėtina, jog, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, E. A. jau ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas kaip liudytojas, nurodė, jog nukentėjusiajam B. E., lipant iš automobilio, kumščiu vieną kartą į veidą trenkė nuteistasis V. L. (t. 1, b. l. 120–121, 123–125). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas E. A. pažymėjo, kad šimtu procentų nėra įsitikinęs, jog būtent nuteistasis V. L. sudavė smūgį B. E., tačiau mano, jog tai buvo būtent šis asmuo, nes nuteistąjį V. L. atpažino iš plaukų, ūgio (t. 4, b. l. 19–20). Taigi apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad tokie liudytojo E. A. parodymai tik iš dalies patvirtina, jog nukentėjusiajam smūgį sudavė būtent nuteistasis V. L. Kita vertus, vien ta aplinkybė, jog liudytojas E. A. ir nukentėjusysis B. E. nurodė vienodą asmens, kuris vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, ūgį, savaime nesuponuoja kritiško liudytojo parodymų vertinimo. Tai tik įrodo, jog nukentėjusysis B. E. ir liudytojas E. A. vienodai įsidėmėjo nuteistojo išvaizdos detales ir geba jas tiksliai atkurti. Dėl nuteistojo V. L. apeliaciniame skunde keliamos abejonės, kaip liudytojas E. A., sėdėdamas už mašinos vairo, galėjo matyti nukentėjusiajam B. E. suduotą smūgį, kai tuo tarpu šalia nukentėjusiojo sėdėjęs liudytojas E. T. pažymėjo, kad smūgį sudavusio asmens veido nematė, apygardos teismas papildomai pažymi, kad tai, duodamas parodymus teisiamajame posėdyje, paaiškino pats liudytojas E. A. Jis nurodė, kad sėdėjo už mašinos vairo, tačiau buvo atsisukęs, kai B. E. bandė išlipti iš automobilio, durelės buvo praviros (t. 4, b. l. 20). Taigi darytina išvada, jog įmanoma situacija, kai asmuo, sėdėjęs už automobilio vairo, galėjo matyti, kas sudavė smūgį nukentėjusiajam B. E., nes jo matymo laukas platesnis, tačiau to nematė šalia nukentėjusiojo sėdėjęs liudytojas E. T., kadangi jam vaizdą užstojo iš automobilio išlipantis pats nukentėjusysis B. E.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog iš vaizdo įrašo matyti, kad muštynėse dalyvavo gerokai stambesnio sudėjimo už nuteistąjį V. L. asmenys, pažymėtina, kad tarnybiniame pranešime nurodyta, jog buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, kuris darytas (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) gatvėje, stacionaria kamera, įrašo pradžia 2016 m. lapkričio 5 d. 1.53 val., trukmė 1.42 min., įrašas įkeltas į kompaktinį diską, prijungtas prie bylos (t. 2, b. l. 6). Daiktų apžiūros protokolu nustatyta, jog 2017 m. sausio 6 d. apžiūrėtas kompaktinis diskas su vaizdo įrašu. Apžiūros metu užfiksuota, jog įraše matosi kavinės – baro „J.“ pastatas, stovėjimo aikštelė, gatvė, automobiliai bei neidentifikuoti asmenys, kurie juda, vyksta konfliktai, apsistumdymai, muštynės (t. 2, b. l. 7–8). Taigi matyti, jog pirmosios instancijos teismo vertinimo iš minėto vaizdo įrašo neįmanoma identifikuoti asmenų, kurie dalyvavo muštynėse, tuo labiau, nustatyti, kas tiksliai sudavė smūgį nukentėjusiajam B. E. Atkreiptinas dėmesys, jog vaizdo įrašas, atnaujinus įrodymų tyrimą, buvo peržiūrėtas ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (t. 5, b. l. 142–145). Tačiau apygardos teismas, skirtingai nei posėdžio metu bandė įrodyti nuteistųjų gynėjai, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir prokuroro pozicija, kad vaizdo įrašas nepaneigia nuteistųjų kaltės ir neįrodo, jog ne A. J. ir V. L. padarė nusikalstamas veikas. Vaizdo įraše tik matyti, kad tam tikri asmenys buvo mušami, tačiau daugiau kitų aplinkybių įžvelgti neįmanoma, o iš esamo vaizdo įrašo taip pat tiksliai identifikuoti asmenų, nei kurie padarė nusikaltimus, nei kurie nukentėjo (prieš kuriuos buvo vartotas fizinis smurtas), neįmanoma.

V. L. taip pat buvo nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe viešoje vietoje šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką – tyčia spyrė vieną kartą S. B. į galvą, dėl to pastaroji nugriuvo ant žemės, o S. B. atsistojus, V. L. tyčia kumščiu sudavė jai vieną kartą į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajai S. B. nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliaciniame skunde yra pabrėžiama, kad nukentėjusioji S. B. negalėjo atpažinti ir apibūdinti ją sumušusio asmens, nes nespėjo įsidėmėti. Pati nukentėjusioji patvirtino, kad įvykio vietoje buvo tamsu. Taigi V. L. apeliaciniame skunde preziumuoja, kad tikėtina ir liudytoja M. V. galėjo apsirikti, atpažindama V. L. Nukentėjusioji S. B. teisiamojo posėdžio metu patvirtino tik tai, jog jai buvo suduoti nurodyti smūgiai. Ji matė, kad parbėgo trys nepažįstami vaikinai ir ją bei L. A. užpuolė. Nukentėjusioji negalėjo atpažinti asmens ar asmenų, kurie ją sumušė (t. 4, b l. 190). Pažymėtina, jog galima preziumuoti, kad aplinkybę, jog nukentėjusioji S. B. nematė ir neįsidėmėjo savo užpuoliko, nulėmė ne vien prastas įvykio vietos apšvietimas, tačiau taip pat stresas, išgąstis, netikėtumas bei aplinkybė, jog po pirmo jai suduoto smūgio nukentėjusioji nugriuvo, todėl nespėjo įsižiūrėti į asmenį, kuris prieš vartojo fizinį smurtą. Tuo tarpu liudytoja M. V. parodė, jog matė atbėgančius link jų tris nepažįstamus vaikinus. Vienas iš jų, tuo metu dar nepažįstamas V. L., pribėgo prie S. B. ir nieko nesakęs spyrė į galvą (t. 2, b. l. 100–102, 123–125). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu liudytoja M. V. iš keturių jai pateiktų atpažinti vaikinų fotonuotraukų atpažino V. L., kaip asmenį, kuris spyrė S. B. į galvą (t. 2, b. l. 103–105). Apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nesama pagrindo netikėti šios liudytojos parodymais, kurių nepaneigia jokie kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir bylos nagrinėjimo teisme metu ištirti duomenys. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus motyvus, teismas daro išvadą, jog nuteistojo V. L. kaltė dėl nukentėjusios S. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo yra įrodyta visiškai ir veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį.

Nuteistojo V. L. apeliaciniame skunde taip pat yra padaryta išvada, kad bylos nagrinėjimo teisme metu buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Apygardos teismas, atsižvelgdamas į visa tai, kas aptarta, konstatuoja, jog Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmai nuosprendyje išsamiai išanalizavo byloje apklaustų liudytojų parodymus bei kitus bylai teisingai išspręsti reikšmingus duomenis ir nuosprendį priėmė remdamasis vidiniu įsitikinimu ir vadovaudamasis įstatymu. Vertindamas pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą, apygardos teismas nenustatė jokio teismo šališkumo, todėl daro išvadą, kad BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimai nebuvo pažeisti. Pažymėtina, jog įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių išdėstytą poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Apeliaciniame skunde V. L. nurodo, jog, gavęs nuosprendį, savo iniciatyva sužinojo, kad su baltos spalvos automobiliu „Renault“ buvo atvykęs Tauragės miesto gyventojas R. Š., kuris, anot apelianto, ir sumušė B. E., S. B. ir L. A. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kolegija pasiūlė pateikti proceso dalyviams turimus duomenis apie R. Š. Tačiau jokių duomenų apie šį asmenį pateikta nebuvo ir gynėjai jo kviesti į teismo posėdį apklausai neprašė. Taigi nuteistojo V. L. apeliacinio skundo teiginys, kad nusikalstamas veikas galėjo padaryti kitas asmuo, t. y. R. Š., lieka nepagrįsti.

Taigi nuteistojo V. L. kaltė dėl fizinio smurto vartojimo prieš nukentėjusįjį B. E. yra pagrįsta paties nukentėjusiojo B. E. parodymais, iš dalies liudytojų E. A. ir L. K. parodymais, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, specialisto išvada Nr. G 253/2016(11), kuria nustatytas nukentėjusiajam B. E. nežymus sveikatos sutrikdymas, ir kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga. Taigi apygardos teismas, įvertinęs anksčiau nurodytų ir ištirtų įrodymų visumą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje įrodyta, jog būtent nuteistasis V. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo V. L. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistųjų A. J. ir V. L. apeliacinius skundus.