Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Mefodijos Povilaitienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Veslavos Ruskan, sekretoriaujant Anai Matutienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei L. M., atsakovo atstovei Dainai Jakimauskienei, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2010-11-29 rašte Nr.(8.2)3-77748 buvo nurodyta, jog pagal LR valstybinio socialinio draudimo įstatymą (toliau – Įstatymas) individualių įmonių savininkai privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo mokestį (toliau - VSD) kartą per mėnesį iki einamojo mėnesio paskutinės mėnesio dienos. Vilniaus skyrius taip pat nurodė, jog VSD skaičiuojamas pagal gautą įmonės pelną, kurį įmonės savininkas iš įmonės banko sąskaitos nusiėmė asmeniniams poreikiams, o jei jis to nepadaro, VSD skaičiuojamas pagal minimalios mėnesinės algos dydį. Apibendrinus aiškinamąjį raštą ir skundžiamą sprendimą daro išvadą, jog priverstinai išskaičiuotą 1897,44 Lt sumą sudaro VSD įmokos ir jų delspinigiai bei privalomojo socialinio draudimo (toliau - PSD) įmokos, kurios apskaičiuojamos nuo jo individualios įmonės gauto pelno tokia pačia tvarka kaip ir apskaičiuojant VSD bei jų delspinigius. Tokias sumas pareiškėjas esą turi mokėti kaip individualios įmonės „Godris“ savininkas.

LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 d. yra nurodyta, kas laikoma individualia veikla. Į šiame įstatyme įtvirtintos sąvokos turinį įeina ir savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla. Į šią sąvoką patenka ir individualių įmonių kategorija. Aiškinant šias nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne vienoje savo byloje yra nurodęs, jog vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, yra būtina nustatyti tokios veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių egzistavimą. Inter alia, būtina nustatyti ir tokios veiklos tikslą, kuris yra ekonominės naudos siekimas. Akivaizdu, kad komercinės veiklos pagrindinis požymis yra ne tik ekonominės naudos siekimas, bet ir finansinės naudos gavimas, su kuriuo siejamas individualios įmonės veiklos vykdymas. Iš tokios veiklos negaunant pelno ar sąmoningai nesiekiant jo gauti, nors juridinių asmenų registre ir nėra duomenų apie įmonės veiklos nutraukimą, negali būti laikoma, kad toks juridinis asmuo faktiškai vykdo veiklą. Šiuo atveju juridinis ir faktinis įmonės veiklos aspektai gali ir nesutapti. LVAT vienoje iš daugelio savo nutarčių yra pasisakęs, jog vien tai, kad asmuo nėra nuginčijęs individualios veiklos vykdymo pažymos, kurią gauti privalo kiekvienas individualią įmonę steigiantis asmuo, nėra pagrindas preziumuoti, kad mokesčių mokėtojų registre esantys duomenys apie asmens individualią veiklą yra teisingi (2009-05-28 LVAT nutartis a.b. Nr.A442-674/2009). Individualios įmonės reali veikla ir pelno gavimas negali būti preziumuojamas tik pagal viešai egzistuojančius įrašus registruose, kuriuose patvirtinamas tik tokių duomenų teisingumas jų nenuginčijus įstatymų nustatyta tvarka, bet ne realiai vykdoma ar nevykdoma juridinio asmens veikla.

Nors juridinių asmenų registre egzistuoja įrašas, jog pareiškėjui priklausanti individuali įmonė nėra nutraukusi savo veiklos įstatymo nustatyta tvarka, tačiau faktiškai ji jokios komercinės veiklos nebevykdo jau daugiau nei 10 metų. Per šiuos metus pareiškėjas negauna iš įmonės ir jokio pelno, todėl neturi pareigos nustatyta tvarka mokėti nei VSD, nei PSD įmokų. LVAT nutartyse analogiškose bylose nurodyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys jiems priklausančias mokėti VSD bei PSD įmokas moka į Fondo valdybos teritorinio skyriaus sąskaitą nuo veiklos vykdymo pradžios iki veiklos pabaigos, nes pareigą mokėti šias įmokas sukuria tik realus individualios veiklos vykdymas, kuris turi būti aiškiai ir neginčijamai konstatuotas vadovaujantis ne tik registrų duomenimis, bet ir kitais oficialiai pateiktais dokumentais (2009-05-28 LV AT nutartis ab. Nr.A442 -674/2009). Pareiškėjas nuolatos teikia ataskaitas, kuriose aiškiai matyti, jog jo įsteigta individuali įmonė komercinės veiklos nevykdo jau daugelį metų. Pareiškėjas dirba net dviejose darbovietėse ir abiejose iš jo yra išskaičiuojamos PSD bei VSD įmokos, todėl jis yra apdraustas ir papildomos pareigos draustis jis neturi.

Taip pat nurodo, kad įmokos buvo išskaičiuotos iš jo asmeninės sąskaitos banke. Įmokos yra skaičiuojamos įmonei, todėl visų pirma išieškojimas turėjo būti nukreiptas į įmonę, o ne į fizinį asmenį.

Vilniaus skyrius bei Fondo valdyba nepagrįstai priėmė sprendimus ir nurašė iš jo sąskaitos 1897,44 Lt, kadangi realiai nevykdant komercinės individualios veiklos ir negaunant iš to jokio pelno, pagal Įstatymą individualios įmonės savininkui neatsiranda pareiga įstatymų nustatyta tvarka mokėti nei PSD, nei VSD.

Įstatymo 2 str. 8 d. nustatyta, kad individualių įmonių savininkai yra laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis. Įstatymo 4 str. 3 d. numato, kad savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, ir sveikatos draudimu. Nuo 2010-07-01 individualių įmonių savininkai privalomai draudžiami sveikatos draudimu, o gavę su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias pajamas iš savo individualios įmonės, draudžiami ir pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims.

Įstatymo 7 str. 2 d. 1 p. nustatyta, kad individualios įmonės savininko socialinio draudimo įmokų bazę sudaro individualios įmonės Fondo valdybos su Valstybine mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos nustatyta tvarka deklaruoto ir su Fondo valdybos teritoriniu skyriumi bei teritorine valstybine mokesčių inspekcija suderinto dydžio suma, kuri kalendoriniais metais išsiimama individualios įmonės savininko asmeniniams poreikiams ir kuri kalendorinių metų mėnesį, negali būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga. Šios nuostatos netaikomos, jeigu individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi LR mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka.

Įstatymo 14 str. 2 d. įtvirtinta draudėjų pareiga teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šio ir kitų įstatymų. Įstatymo 9 str. 4 d. numato, kad individualios įmonės moka socialinio draudimo įmokas už individualių įmonių savininkus nuo individualios įmonės įregistravimo Juridinių asmenų registre dienos, o 9 str. 5 d. nustatyta, kad individualių įmonių savininkų socialinio draudimo įmokas mokamos kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos. Įstatymo 5 str. 6 d. nustatyta, kad socialinio draudimo įmokų tarifai bei jų dydžiai (jų dalys) atskirų rūšių socialiniam draudimui tvirtinami Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu. LR valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 str. 8 d. patvirtintas savarankiškai dirbantiems asmenims (išskyrus asmenis, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimą) valstybinio pensijų bei ligos ir motinystės, kai draudžiama motinystės, tėvystes ir motinystės (tėvystės) pašalpoms, socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų 37,5 procento dydžio tarifas ir jo dydžiai atskiroms socialinio draudimo rūšims: 1) pensijų socialiniam draudimui -26,3 procento; 2) ligos ir motinystės socialiniam draudimui, kai draudžiama motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, - 2,2 procento; 3) sveikatos draudimui - 9 procentai. Pagal LR sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 1 ir 2 d. nuostatas privalomojo sveikatos draudimo įmokos mokamos nuo Įstatymo nustatyta tvarka asmeniui apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos.

Įstatymo 16 str. 1 d. nustatyta, kad už pavėluotai į valstybinio socialinio draudimo fondą pervestas socialinio draudimo įmokas skaičiuojami delspinigiai. Įstatymo 16 str. 8 d. nustatyta, kad teisė priverstinai išieškoti įmokas ir delspinigius atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai turėjo būti sumokėti. Įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. nuostata numato Fondo valdybos teritorinių skyrių teisę laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius išieškoti priverstine tvarka, duodant nurodymą kredito įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius nurašyti iš draudėjo sąskaitos kredito įstaigoje. Taisyklių 17 p. nustatyta, kad draudėjui laiku nesumokėjus socialinio draudimo įmokų, Fondo valdybos teritorinis skyrius priima sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka ir pateikia vykdyti mokėjimo nurodymą kredito įstaigai, kurioje skolingas draudėjas turi sąskaitą.

Pagal Įstatymo 7 str. 2 d. ir 9 str. 5 d. nuostatas pareiškėjo personalinė firma „Godris“ (įmonės registracijos kodas 122126846, registracijos adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius), laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-06-30 kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos privalėjo mokėti individualios įmonės savininko socialinio draudimo įmokas ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo įmokų bazės, kuri kalendorinių metų mėnesį negalėjo būti mažesnė kaip minimali mėnesinė alga. A.D. personalinė firma „Godris“ šios prievolės nevykdė ir teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais įmokų nemokėjo, todėl Vilniaus skyrius išsiuntė įmonės savininkui 2010-09-02 raginimą Nr.(8.5)3-57701, kuriame nurodė, kad jo įmonė 2010-08-31 valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui yra skolinga 1897,44 Lt, iš jų 1368,00 Lt socialinio draudimo įmokų ir 74,05 Lt delspinigių bei 432,00 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir 23,39 Lt delspinigių. A.D. personalinei firmai „Godris“ buvo pasiūlyta iki 2010-09-30 sumokėti nurodytą įsiskolinimą arba atvykti į teritorinį skyrių sudaryti socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų skolos mokėjimo atidėjimo sutartį. Be to, pareiškėjui buvo priminta, kad per nustatytą terminų nesumokėjus skolos ar nesudarius sutarties dėl skolos mokėjimo atidėjimo, skola bus išieškota priverstine tvarka. Įmonės savininkui neatvykus į Vilniaus skyrių sudaryti skolos mokėjimo atidėjimo sutarties, atsakovas priėmė 2010-10-11 sprendimą Nr. (8.5)7-10-56550 „Dėl A. D. personalinės firmos „Godris“ skolos išieškojimo priverstine tvarka, kuriuo nuspręsta išieškoti priverstine tvarka iš A.D. personalinės firmos „Godris“ turto skolą, kuri 2010-10-11 yra 1897,44 Lt, iš jų 1800,00 Lt įmokų ir 97,44 Lt delspinigių,

Vadovaudamasis įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. ir Taisyklių 17 p. nuostatomis, Vilniaus skyrius kredito įstaigoms 2010-10-11 pateikė mokėjimo nurodymus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) 1897,44 Lt sumai, kurią sudarė 1800,00 Lt įmokų (iš jų 1368,00 Lt socialinio draudimo įmokų ir 432,00 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų) ir 97,44 Lt delspinigių (iš jų 74,05 Lt delspinigių už nesumokėtas socialinio draudimo įmokas ir 23,39 Lt delspinigių už nesumokėtas privalomojo sveikatos draudimo įmokas). Vilniaus skyriaus 2010-10-11 mokėjimo nurodymai buvo pilnai įvykdyti tą pačią dieną. Vilniaus skyrius nurašytą sumą, viršijančią skolą, 2010-10-12 grąžino į personalinės firmos „Godris“ sąskaitą.

Vilniaus skyrius nesutinka su pareiškėjo skunde nurodytu argumentu, kad jis neturi pareigos mokėti nei socialinio draudimo, nei privalomo sveikatos draudimo įmokų dėl tos priežasties, jog A.D. personalinė firma nevykdo jokios komercinės veiklos ir pareiškėjas iš įmonės negauna jokio pelno. Individualios įmonės savininkas laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-06-30 socialinio draudimo ir privalumo draudimo įmokų galėjo nemokėti tuo atveju, kai individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi LR mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka (įstatymo 7 straipsnio 2 dalis). Vilniaus skyrius neturi duomenų apie tai, kad A.D. personalinė firma „Godris“ būtų deklaravusi įmonės veiklos laikiną nevykdymą, todėl įmonė privalo mokėti įmokas Įstatyme numatyta tvarka ir terminais.

Pareiškėjo argumentai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-05-28 nutarties administracinėje byloje Nr. A442-674/2009 netaikytini sprendžiant ginčą nagrinėjamoje byloje, nes minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo priimta nagrinėjant ginčą dėl socialinio draudimo įmokų skaičiavimo individualią veiklą vykdančiam asmeniui, tuo tarpu socialinio draudimo įmokų skaičiavimo pradžia individualių įmonių savininkams ir individualią veiklą vykdantiems asmenims siejama su skirtingų aplinkybių buvimu (Įstatymo 9 str. 4 d.).

Vilniaus skyriaus 2010-11-29 raštas Nr.(8.2) 3-77748 „Dėl A. D. personalinės firmos „Godris“ socialinio draudimo įmokų“, kurį pareiškėjas įvardijo kaip Vilniaus skyriaus sprendimą ir prašo panaikinti, nėra individualus teisės aktas (sprendimas), o tik informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie socialinio draudimo ir privalomo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo tvarką ir priverstinio išieškojimo priemones, taikomas asmenims, laiku nesumokėjusiems įmokų.

Vadovaujantis VSD įstatymo 7 str. 2 d. 1 p. individualios įmonės savininkas VSD ir PSD įmokų laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-06-30 galėjo nemokėti tik tuo atveju, kai individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi LR mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka. Sąlygos ir tvarka, kai individuali įmonė gali būti pripažinta laikinai nevykdančia veiklos, ir dėl šios priežasties gali laikinai neteikti deklaracijų, numatytos LR mokesčių administravimo įstatymo 77 str., taip pat Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004-07-09 įsakyme Nr.VA-135 „Dėl mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo“. Fondo valdyba nėra gavusi iš Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų, kad A.D. personalinė firma „Godris“ būtų deklaravusi apie įmonės veiklos laikiną nevykdymą. Pareiškėjas kreipdamasis į Fondo valdybą dėl Vilniaus skyriaus veiksmų taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog A.D. personalinė firma „Godris“ faktiškai nevykdo veiklos.

Remiantis Įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. Fondo valdybos teritorinis skyrius turi teisę duoti nurodymą kredito įstaigai nesumokėtas VSD įmokas nurašyti iš draudėjo sąskaitos kredito įstaigoje. Pagal LR valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2005-06-14 d. nutarimu Nr.647, 111 p. laiku nesumokėtos VSD įmokos išieškomos Įstatymo nustatytais būdais ir Fondo valdybos nustatyta tvarka. Fondo valdybos teritorinių skyrių veiksmai priverstine tvarka išieškant laiku nesumokėtas įmokas detalizuoti Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklėse, patvirtintose Fondo valdybos 2009-01-21 įsakymu Nr.V-32 (toliau - Taisyklės). Pagal Taisyklių 17 p. draudėjui laiku nesumokėjus VSD įmokų Fondo valdybos teritorinis skyrius priima sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka ir pateikia mokėjimo nurodymą į skolingo draudėjo sąskaitą kredito įstaigoje. Vadovaujantis LR civilinio kodekso 2.50 str. 4 d. individuali įmonė yra neribotos turtinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl tuo atveju, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Vilniaus skyriaus 2010-10-11 sprendimu Nr.(85)7-10-56550 nuspręsta išieškoti priverstine tvarka iš A.D. personalinės firmos „Godris“ į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą 1897,44 Lt, iš jų 1800 Lt įmokų ir 97,44 Lt delspinigių (b.l. 3).

Vykdant išieškojimą priverstine tvarka, debetinio mokėjimo nurodymais iš pareiškėjui priklausančių sąskaitų buvo nuskaityta 5692,32 Lt suma (b.l. 29-31). Vėliau nuskaičiuota 3794,88 Lt suma, viršijanti skolą, grąžinta į pareiškėjo personalinės įmonės sąskaitą.

2010-11-11 pareiškėjo atstovė Vilniaus skyriui pateikė prašymą paaiškinti, kokiu pagrindu buvo nurašyta 1897,44 Lt lėšų suma iš A.D. asmeninės sąskaitos (b.l. 32).

Vilniaus skyriaus 2010-11-29 raštu Nr.(8.2)3-77748 pareiškėjui išaiškino, jog vadovaujantis Įstatymo 4 str. 3 d. redakcija, galiojusia nuo 2010-01-01 iki 2010-06-30, individualių įmonių savininkai buvo draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, ir sveikatos draudimu. Vadovaujantis Įstatymo 7 str. 2 d. 1 p. redakcijos, galiojusios nuo 2010-01-01 iki 2010-06-30, nuostatomis, įmokų bazę sudarė suma, kuri kalendoriniais metais išsiimama individualios įmonės savininko asmeniniams poreikiams ir kuri kalendorinių metų mėnesį negalėjo būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga, o įmokos privalėjo būti sumokėtos ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės kalendorinės dienos. Kadangi laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-06-30 A.D. personalinės įmonės įsiskolinimas - 1366,22 Lt VSD įmokų, 74,05 Lt VSD įmokų delspinigių, 432 PSD įmokų ir 23,39 Lt PSD įmokų delspinigių - liko nesumokėtas, vadovaujantis Įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. ir Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 3 d. 17 p., Vilniaus skyriaus 2011-10-11 sprendimu nuspręsta šias sumas išieškoti priverstine tvarka (b.l. 4-5).

Fondo valdyba 2011-01-13 sprendimu Nr.(9.8)I-280 pareiškėjo skundą dėl Vilniaus skyriaus 2010-10-11 sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą (b.l. 6-7).

Pareiškėjas, formuluodamas skundo reikalavimus, vienu iš jų prašo panaikinti Vilniaus skyriaus 2010-11-29 sprendimą Nr.(8.2)3-77748.

Pagal LR administracinių bylų teisenos įst. 5 str., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Minėto įstatymo 5 str. 3 d. 1 p. įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą.

Minėtų teisės normų sisteminis aiškinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Iš Vilniaus skyriaus 2010-11-29 rašto Nr.(8.2)3-77748 matyti, kad šiuo raštu pareiškėjui yra tik išaiškinama dėl kokių priežasčių priverstine tvarka buvo išieškota 1897,44 Lt pinigų suma iš jo sąskaitoje esančių lėšų. Tokiu būdu, pareiškėjui teisines pasekmes sukelia ne minėtas informacinio pobūdžio raštas, o Vilniaus skyriaus 2010-10-11 sprendimas, kuris taipogi yra skundžiamas.

Vilniaus skyriaus 2010-11-29 raštas negali būti ginčo dalyku administraciniame teisme, nes pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, todėl, vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įst. 101 str. 1 p., byla dalyje dėl šio rašto panaikinimo yra nutrauktina.

Tai, jog byla, kurioje ginčijamas aktas, nesukeliantis teisinių pasekmių, privalo būti nutraukta, pažymėta ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2010-12-13 nutartis adm.b. Nr. A858-1467/2010 ir kt.).

Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti Vilniaus skyriaus 2010-10-11 sprendimą, Fondo valdybos 2011-01-13 sprendimą bei reikalavimo įpareigoti Vilniaus skyrių grąžinti pareiškėjui iš jo lėšų išieškotą 1897,44 Lt sumą, pagrįstumo ir teisėtumo.

LR viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Vilniaus skyriaus 2010-10-11 sprendimo Nr.(85)7-10-56550, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitikimą LR viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams.

Tai pat būtina įvertinti ar nėra LR administracinių bylų teisenos įst. 89 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.

Iš skundžiamų Vilniaus skyriaus 2010-10-11 ir Fondo valdybos 2011-01-13 sprendimų matyti, kad jie yra grindžiami LR valstybino socialinio draudimo įst. 7 str. 2 d. 1 p. redakcijos, įsigaliojusios nuo 2010-01-01, nuostatomis, jog individualios įmonės savininko, taip pat ūkinės bendrijos tikrojo nario socialinio draudimo įmokų bazę sudaro individualios įmonės ar ūkinės bendrijos Fondo valdybos su Valstybine mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka deklaruoto ir su Fondo valdybos teritoriniu skyriumi bei teritorine valstybine mokesčių inspekcija suderinto dydžio suma, kuri kalendoriniais metais išsiimama individualios įmonės savininko ar ūkinės bendrijos tikrojo nario asmeniniams poreikiams ir kuri kalendorinių metų mėnesį negali būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga.

Teisinis reguliavimas, nustatantis, kad individualios įmonės savininko, taip pat ūkinės bendrijos tikrojo nario socialinio draudimo įmokų bazė negali būti mažesnė už minimalią mėnesinę algą iš esmės yra nepakitęs ir nagrinėjamo ginčo metu.

Pareiškėjo teigimu, jis iš savo personalinės įmonės „Godris“ veiklos jau daugiau kaip 10 metų pajamų negauna, nes įmonė veiklos nevykdo, šios aplinkybės atsispindi įmonės teikiamose ataskaitose mokesčių administratoriui, todėl PSD bei VSD įmokų mokėti neprivalo.

Nagrinėjamo ginčo atveju yra reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-05-28 nutartyje (adm.b. Nr.A442 - 674/2009) pateikti išaiškinimai.

Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo, kad mokesčių mokėtojų registras, kuriame registruojami ir asmenys, vykdantys individualią veiklą, sudaromas mokesčių mokėtojų apskaitai tvarkyti bei mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo ir išskaičiavimo teisingumo kontrolei. Mokesčių mokėtojų duomenų rinkimo, kaupimo, apdorojimo, sisteminimo, saugojimo, naudojimo ir teikimo tvarka nustatoma Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose, tvirtinamuose LR Vyriausybės (LR mokesčių administravimo įstatymo 43 str. 1 d., 44 str.). Vyriausybės 2000-09-06 nutarimu Nr.1059 patvirtintų Mokesčių mokėtojų registro nuostatų (toliau – ir Nuostatų) 2 p. nurodyta, kad registro paskirtis - šių Nuostatų nustatyta tvarka rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir įstatymų nurodytais atvejais teikti duomenis apie registro objektus. Taigi pagrindinė mokesčių mokėtojų registro paskirtis yra tinkamo mokesčių administravimo užtikrinimas. Teisės aktuose, reguliuojančiuose mokesčių mokėtojų registro funkcionavimo, duomenų apie šio registro objektus rinkimo, kaupimo, apdorojimo, saugojimo, naudojimo ir duomenų apie registro objektus teikimo tvarką, nėra preziumuojama, kad šiame registre esantys duomenys yra teisingi, kol jie nustatyta tvarka nėra pakeisti ar nuginčyti. Tačiau tai nereiškia, jog viešojo administravimo institucija, priimdama individualius administracinius aktus, negalėtų jų pagrįsti mokesčių mokėtojų registre esančiais duomenimis. Nors mokesčių mokėtojų registre esantys duomenys ir gali būti faktinis individualaus administracinio akto priėmimo pagrindas, tačiau, iškilus ginčui dėl administracinio akto pagrįstumo, mokesčių mokėtojų registro duomenys negali būti vertinami kaip vienintelis ir neginčijamas individualaus administracinio akto faktinis pagrindas. Nagrinėjant ginčą dėl individualaus administracinio akto, pagrįsto faktiniais duomenis, esančiais mokesčių mokėtojų registre, teisėtumo šie duomenys gali būti kvestionuojami, remiantis kitais ginčo nagrinėjamo metu pateiktais faktiniais duomenimis (įrodymais).

Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo, kad sprendžiant klausimą, ar atsakovas pagrįstai reikalauja, jog pareiškėjas sumokėtų socialinio draudimo įmokas, būtina pilnai, visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinti faktą, ar pareiškėjas vykdė individualią veiklą, ar deklaravo pajamas, gautas vykdant individualią veiklą. Tik realus individualios veiklos vykdymas suponuoja pareigą mokėti socialinio draudimo įmokas.

Tokiu būdu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant ar pareiškėjas turėjo pareigą mokėti PSD ir VSD įmokas, esminėmis laikytinos visos aplinkybėmis, pagrindžiančios ar paneigiančios realų personalinės įmonės veiklos vykdymą.

Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad pareiškėjo personalinė įmonė „Godris“ veiklos nevykdo jau nuo 2002 metų ir iš šios įmonės negauna jokių pajamų, kas atsispindėdavo pareiškėjo mokesčių administratoriui nuolat teikiamose ataskaitose (b.l.59).

Skundžiamuose Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos sprendimuose minėtos aplinkybės nebuvo vertinamos, todėl darytina išvada, kad šie sprendimai priimti pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (LR administracinių bylų teisenos įst. 89 str. 1d. 3p.).

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, įvertinęs tai, jog personalinė įmonė „Godris“ nagrinėjamo ginčo atveju aktualiu mokestiniu laikotarpiu jokios veiklos nevykdė, sprendžia, kad Vilniaus skyriaus 2010-10-11 sprendime bei Fondo valdybos 2011-01-13 sprendime LR valstybinio socialinio draudimo įst. 7 str. 2 d. 1 p. nuostatos taikytos bei aiškintos netinkamai, todėl minėti sprendimai nelaikytini pagristais bei teisėtais LR viešojo administravimo įst. 8str. 1 d. prasme ir yra naikinti

Teismui konstatavus, jog Vilniaus skyriaus 2010-10-11 sprendimas neteisėtas, neteisėtu pripažintinas ir šio sprendimo vykdymo metu priverstine tvarka atliktas atsakovo paskaičiuotų įmokų išieškojimas iš A.D. asmeninėje sąskaitoje esančių lėšų.

Atsižvelgus į tai, Vilniaus skyrius įpareigotinas pareiškėjui grąžinti neteisėtai išieškotą 1897,44 Lt sumą.

Išnagrinėjus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, sprendžiama, kad Vilniaus skyrius 2009-09-28 sprendime ir Fondo valdyba 2011-01-13 sprendime faktines aplinkybes vertino bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas aiškino netinkamai, priimti sprendimai LR viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. prasme yra nepagrįsti, todėl naikintini, o Vilniaus skyrius įpareigotinas grąžinti pareiškėjui neteisėtai išieškotą 1897,44 Lt sumą.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įst. 85-87 str., 88 str. 2 p., 101 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo A. D. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinės draudimo fondo valdybos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2010-10-11 sprendimą Nr.(85)7-10-56550 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011-01-13 sprendimą Nr.(9.8)1-280.

Įpareigoti Valstybinio socialinės draudimo fondo valdybos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrių gražinti A. D. neteisėtai išieškotą 1897,44 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus devyniasdešimt septynis litus 44 cnt.) sumą.

Bylą, dalyje dėl reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinės draudimo fondo valdybos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2010-11-29 raštą Nr.(8.2)3-77748, nutraukti.

Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą