- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-28
- Bylos Nr.
- A-438-10-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- D.Š.
- Atsakovas
- Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- R.G.
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D.Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D.Š. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui R.G. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D.Š. kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VAD) priteisti 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškino, jog VAD direktoriaus 2003 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 2TE-285 jis buvo paskirtas ir dirba Pastatų apsaugos skyriaus šauliu, jam suteiktas vidaus tarnybos jaunesniojo puskarininkio laipsnis. Vykdant VAD direktoriaus 2004 m. sausio 15 d. įsakymą Nr. 1V-11 „Dėl kovinės savigynos ir šaudymo įgūdžių tobulinimo" 2004 m. balandžio 21 d. sporto salėje „Salta", esančioje Liepyno g. 9, Vilniuje, vyko kovinės savigynos užsiėmimai, skirti atestacijos metu būsimai kovinės savigynos įskaitai pasiruošti. Jis užsiėmimuose dalyvavęs pirmą kartą. Užsiėmimus vedęs VAD profesinio parengimo skyriaus pareigūnas R.G., mokydamas atlikti vieną iš kovinės savigynos veiksmų, panaudojo pareiškėjui netikėtą veiksmų atlikimo būdą, ko pasėkoje D.Š. patyrė kojos traumą. Pareiškėjo manymu, VAD Operatyvinio skyriaus viršininko pavaduotojas P.N. atliko šališką ir neišsamų tarnybinį patikrinimą. Pareiškėjas nurodė, jog pateikta išvada Vidaus reikalų ministerijos Generalinio inspektoriaus skyriaus vedėjo 2004 m. liepos 19 d. išvada Nr. 4VL-60 pripažinta neteisėta ir nepagrįsta. Skunde D.Š. akcentavo patyręs daug išlaidų įsigydamas medikamentus, apsirūpindamas ortopedijos įtaisais bei kelionėms į gydymo ir reabilitacijos įstaigas. Pareiškėjas teigė, jog VAD direktoriaus 2004 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. 2TE-341 „Dėl kompensacijos išmokėjimo Pastatų apsaugos skyriaus šauliui D.Š" išmokėtos 18 mėn. darbo užmokesčių dydžio kompensacijos vos pakako padengti turėtas materialines išlaidas. Pareiškėjas nurodė, jog dėl padaryto sveikatos sužalojimo patyrė didelę neturtinę žalą, didelius fizinius skausmus (jam atlikta dešinės kojos kelio sąnario raiščių rekonstrukcinė operacija, įdėtas transplantas), taip pat nepatogumus dėl to, kad nuo sveikatos sužalojimo 2004 m. balandžio 21 d. iki 2004 m. birželio 21 d. ir po operacijos 2004 m. liepos 13 d. - 2004 m. rugpjūčio 10 d. judėti galėjo tik ramentų pagalba. D.Š. pabrėžė patyręs emocinį sukrėtimą dėl R.G. abejingumo iškart po traumos. Pareiškėjas teigė, jog emocinis sukrėtimas ir dvasiniai išgyvenimai jį lydėjo nuo pat sveikatos sužalojimo momento. Jo reputacija VAD taip pat pablogėjo, nes atsakovo pareigūno atlikto tarnybinio patikrinimo išvadą jis apskundė Vidaus reikalų ministrui ir gavo sprendimą, paneigusį P.N. teiginius apie jo didelį neatsargumą ir kaltę dėl patirto sužalojimo. Pasak pareiškėjo, iki šiol jis jaučia nepalankumą bendraudamas su VAD vadovaujančiais pareigūnais. Pareiškėjas paaiškino privalėsiąs laikyti profesiniam pasirengimui reikalingas kvalifikacines normas, kurių išlaikymui įtakos turės ne tik dabartinė nestabili jo fizinė būklė, bet ir minėti psichologiniai faktoriai. Pareiškėjas pabrėžė, kad nuo sužalojimo dienos iki šiol laisvalaikio sąskaita lankosi sveikatos priežiūros įstaigose. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas ir jo atstovas papildomai nurodė, jog R.G., nesupažindinęs su saugos reikalavimais, pareiškėjo atžvilgiu panaudojo netikėtą veiksmų variantą, kurio pasėkoje jis patyrė sunkią traumą, du mėnesius buvo apribota jo judėjimo laisvė, jis negalėjo pasirūpinti savimi, pablogėjo jo gyvenimo kokybė, sąnarys nestabilus, jaučiamas skausmas, vartojami medikamentai, po operacijos atsirado pragula, sukėlusi daug nepatogumų. Pasak pareiškėjo, jis kas mėnesį gydymui (medikamentams, procedūroms) išleidžia apie 200 Lt, tuo remdamasis ir paskaičiavo neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo advokatas nurodė, jog R.G. kaltė įrodyta, jam paskirta nuobauda.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsiliepime į skundą paaiškino, jog 2004 m. balandžio 21 d. 14-15.30 val. sporto salėje „Salta" vyko savarankiški kovinio pasirengimo užsiėmimai VAD pareigūnams. Atsakovas nesutiko, jog pareiškėjas kovinio pasirengimo metu buvo naujokas, nurodydamas, kad jis trejus metus turėjo lankyti praktinio fizinio pasirengimo ir kovinės savigynos užsiėmimus, o jo autobiografijoje nurodoma, jog jis keletą metų kultivuoja savigyną. Tokiu būdu, D.Š. žinojo kovinių sporto šakų elgesio taisykles. Atsakovas teigė, jog tarnybinis patikrinimas atliktas nešališkai, griežtai laikantis Vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 nustatytos tvarkos, pareiškėjui išmokėta 18 mėn. darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Atsiliepime teigta, jog po patirto apysunkio sveikatos sutrikdymo D.Š. pasveiko ir jo sveikata yra gera. Atsakovas nurodė, jog VAD pareigūnų draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymu nenumatytas. Atsakovas pažymėjo, kad D.Š. pajamos laikino nedarbingumo metu nesumažėjo, nes visą laikotarpį jam buvo mokamas vidutinis darbo užmokestis, o sumokėta 25105,03 Lt kompensacija viršija įprastas pajamas, kurias jis būtų gavęs, nepatyręs apysunkio sveikatos sutrikdymo. Atsakovas akcentavo, jog įstatymų leidėjas Civilinio kodekso 6.290 straipsnyje neišskiria turtinės ir neturtinės žalos. Jei teismas pripažintų, kad D.Š. patyrė neturtinę žalą, VAD manymu, jam sumokėta kompensacija turėtų būti įskaityta į atlygintinos žalos dydį. Atsakovo atstovas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie tai, jog jam ir dabar reikalingi medikamentai.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo R.G. su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.
Atsiliepime į skundą patvirtino vedęs savarankiškus savanoriškus kovinio pasirengimo užsiėmimus VAD pareigūnams. Jo teigimu, D.Š. paprašė parodyti, kaip efektyviai atlikti veiksmą „išsilaisvinimas nuo smaugimo iš už nugaros". Pasak R.G., jis paaiškinęs, jog užsiėmimų metu, atlikinėjant kovinės savigynos veiksmus, nereikia vienas kitam priešintis ir naudoti pilną jėgą. Tačiau D.Š. įsirėmęs ir pilna jėga priešinęsis veiksmo atlikimui. Užbaigus veiksmą, iš pastarojo žodžių R.G. supratęs, jog traumuotas dešinės kojos kelias. Suinteresuotas asmuo akcentavo, jog užsiėmimų metu rodomi savigynos veiksmai yra iš anksto suderinti VAD Profesinio parengimo skyriuje. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nelaimingas atsitikimas įvyko dėl to, kad pareiškėjas, žinodamas, jog treniruočių metu atliekant kovinės savigynos veiksmus negalima priešintis pilna jėga, sąmoningai pažeidė įprastą kovinių savigynos veiksmų atlikimo tvarką ir nenumatė, nors objektyviai galėjo ir privalėjo numatyti, jog gali patirti sportinę traumą. Su skundo reikalavimu R.G. nesutiko, o proceso metu papildomai nurodė prieš užsiėmimą pareigūnus supažindinęs su instrukcijomis, išaiškinęs, ką ir kokia tvarka darys. Pasak trečiojo suinteresuoto asmens, pareiškėjui jis paaiškino, jog nereikia priešintis, tačiau jis buvo įsitempęs. R.G. nurodė apgailestaująs, kad D.Š. patyrė traumą, atsiprašęs jo, tačiau pastarasis ignoruojąs jį kaip instruktorių, nebendraująs.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu skundą atmetė.
Teismas pabrėžė, kad iš bylos dokumentų, šalių paaiškinimų nustatyta, jog VAD direktoriaus 2003 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 2TE-285 D.Š. paskirtas Pastatų apsaugos skyriaus šauliu, jam suteiktas vidaus tarnybos jaunesniojo puskarininkio laipsnis. VAD direktorius 2004 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. lV-11 nurodė Profesinio parengimo skyriui nustatyti VAD pareigūnų profesiniam pasirengimui reikalingas kvalifikacines normas bei numatyti terminus, iki kada jas reikia išlaikyti, parengti kovinės savigynos užsiėmimų programą ir užsiėmimų grafiką, sudarant galimybę VAD pareigūnams savanoriškai savarankiškai tobulinti savo kovinio pasirengimo lygį. Faktinės aplinkybės patvirtino, jog 2004 m. balandžio 21 d. sporto salėje „Salta", Liepyno g. 9, nuo 14 iki 15.30 val. vyko savarankiški savanoriški kovinio parengimo užsiėmimai, kuriuos vedė VAD Profesinio parengimo skyriaus pareigūnas R.G. Užsiėmimų metu R.G. panaudojo D.Š. netikėtą veiksmų atlikimo būdą, ko pasėkoje pastarasis, atlikus veiksmą, nukrito ant tatamio kartu su R.G.. Nustatyta, jog pareiškėjas patyrė dešinės kojos kelio traumą, kreipėsi į GPUL traumatologijos skyrių, kur jam diagnozuotas dešinio kelio sąnario priekinio kryžminio ir vidinio šoninio raiščio plyšimas. 2004 m. gegužės 21 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje dėl D.Š. sveikatos sutrikdymo Nr. 2TT-42 konstatuota, kad pagrindine pareiškėjo patirtos traumos priežastimi buvo paties D.Š. didelis neatsargumas, objektyviai pasireiškęs sąmoningu trukdymu pilna jėga R.G. atlikti veiksmą ir būtinų atsargumo priemonių nepaisymas. Išvadoje akcentuota, jog dėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo kompensacija, atsižvelgiant į paties didelį neatsargumą, gali būti sumažinta. VRM Generalinio inspektoriaus skyriaus vedėjas gavo ministro V.Bulovo pavedimą ištirti D.Š. prašymą, kuriuo jis ginčijo VAD atlikto tarnybinio patikrinimo pagrįstumą ir teisėtumą. 2004 m. liepos 19 d. išvadoje Nr. 4VL-60 VAD direktoriui pasiūlyta pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalies reikalavimus spręsti klausimą dėl pareiškėjui mokėtinos kompensacijos sumos, jį sužalojus 2004 m. balandžio 21 d. kovinio pareigūnų pasiruošimo metu. Generalinio inspektoriaus skyriaus vedėjas konstatavo, jog VAD tarnybinio patikrinimo išvadoje pripažinta traumos priežastis - paties D.Š. didelis neatsargumas - ir pasiūlymas sumažinti mokėtinos kompensacijos dydį iki 30 procentų yra neteisingi ir nepagrįsti. Sveikatos tarnybos prie VRM Centrinė medicinos ekspertizės komisija 2004 m. spalio 18 d. pažymoje Nr. 3738 nurodė, jog pareiškėjo dešinio kelio sąnario kryžminio priekinio ir medialinio kalateralinio raiščių plyšimas, lateralinio dešinio menisko plyšimas, kryžkaulio pragula yra fizinio veiksnio, įvykusio 2004 m. balandžio 21 d., pasekmė. Trauma priskirta apysunkio laipsnio sveikatos sutrikdymui. Pareigūnas pripažintas tinkamu tolimesnei tarnybai. Remdamasis pastarąja pažyma ir vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas išmokėti 18 mėn. dydžio kompensaciją. D.Š. parašymas patenkintas, VAD direktorius 2004 m. lapkričio 8 d. įsakė sumokėti prašomą kompensaciją (Įsakymas Nr. 2TE-341). VAD Finansų skyriaus vedėjos pasirašyta pažyma patvirtino, jog pareiškėjui išmokėta 25105,03 Lt dydžio kompensacija.
Teismas nurodė, jog neturtinė žala, kurios atlyginimą pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo, Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasiniai sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Byloje pateikti išrašai iš gydymo įstaigų medicininių dokumentų neginčijamai patvirtino, jog D.Š. patyrė fizinį skausmą, dėl traumos jam pakankamai ilgą laiko tarpą buvo apribota judėjimo laisvė, bendravimo galimybė. Tačiau pripažinta, jog dėl patirto apysunkio sveikatos sutrikdymo pareiškėjui išmokėjus 18 mėn. dydžio kompensaciją, buvo galima ją panaudoti reikiamiems medikamentams įsigyti ir reabilitacijai. VAD pareigūnų draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe Socialinio draudimo įstatyme nenumatytas. Pagal Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 41 straipsnio 3 dalį laikinojo nedarbingumo laikotarpiu pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis, o iš valstybės biudžeto Vidaus reikalų ministerijai ar atitinkamų vidaus reikalų centrinėms įstaigoms skirtų lėšų apmokama pareigūnų medicininė reabilitacija (to paties įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokiu būdu, pareiškėjas pastoviai turėjo pajamas, kurias galėjo naudoti savo reikmėms, taip pat buvo gydomas valstybės lėšomis. Teismas pažymėjo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Padaryta išvada, jog pareiškėjas nepateikė nė vieno įrodymo, pagrindžiančio jo nurodytas išlaidas gydymui ir reabilitacijai, jų atsiradimą ir dydį patvirtinančių įrodymų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui padaryta turtinė žala, kurią D.Š. sieja su moraline (neturtine) žala. Atkreiptas dėmesys, jog neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Specialaus įstatymo, reglamentuojančio moralinės žalos atlyginimą pareigūnams jų sveikatos sutrikdymo atveju, įstatymų leidėjas nėra priėmęs, todėl tenkinti skundo ir iš atsakovo priteisti reikalaujamą pinigų sumą nenustatyta teisinio pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas D.Š. Vilniaus apygardos administracinį teismo 2005 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - priteisti jam 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apelianto teigimu, teismas priėmė sprendimą neįsigilinęs į skundo esmę, tik formaliai rezoliucinėje dalyje nurodęs, kad sprendimas priimamas vadovaujantis ABTĮ 86 straipsniu, nei vieno pareiškėjo pateikto rašytinio įrodymo realiai neįvertinęs. Neaišku, kurios aplinkybės turėjo bylai esminės reikšmės, teismas ignoravo Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, ir nepaisė ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurias teismas nevertina ginčo šalių veiksmų ekonominio tikslingumo požiūriu. Neaišku ir tai, kodėl teismas nors ir konstatavo, kad byloje pateikti išrašai iš gydymo įstaigų medicininių dokumentų neginčijamai patvirtina, jog D.Š. patyrė fizinį skausmą, dėl traumos jam pakankamai ilgą laiko tarpą buvo apribota judėjimo laisvė ir bendravimo galimybė, tačiau neįvardijo to kaip neturtinės žalos.
2. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kuo remiantis VAD pareigūnų neapdraudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe teismo siejamas su Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 41 straipsnio 3 dalies nuostatomis, ir kodėl pirmos instancijos teismas, nesilaikydamas ABTĮ 4 straipsnio 6 dalies, nesivadovavo Darbo kodekso 249 straipsniu, kuris kaip tik ir reglamentuoja atvejus, kai darbdavys pagal Civilinio kodekso normas privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo sveikatos sužalojimo, jeigu jis nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju teismas visiškai ignoravo ar kvestionavo ir Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, pagal kurią Lietuvos Respublikoje asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Apeliantui neaišku, kodėl teismas nieko neužsimena ir apie Civilinio kodekso 6.283 straipsnio nuostatas, pagal kurias jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus jo patirtus nuostolius (jie išmokėjus jam 18 mėn. dydžio kompensaciją buvo atlyginti ir dėl jų pretenzijų nereiškiama) ir neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, skunde aiškiai išdėstyta, kaip ir kokio pobūdžio turtinė žala jam buvo padaryta, bei tai, kad be jos patirta dar ir neturtinė žala, kaip ir kuo ji pasireiškė (pridėti rašytiniai įrodymai).
3. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, jog ginčo dalykas šiuo atveju nėra turtinė žala, jis, vykdydamas ABTĮ 23 straipsnio reikalavimus, skunde nuodugniai nurodė visas aplinkybes, kurioms esant jo sveikata darbe buvo sutrikdyta, ir kokią dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas teigia pateikęs teismui ir visus įmanomus tai patvirtinančius įrodymus: gydymo stacionare ligos istoriją, kitų medicinos įstaigų dokumentų išrašus, kurie patvirtina gydymąsi, išrašą iš UAB „Draugystės sanatorija" medicininių dokumentų, patvirtinantį, jog sveikatos sutrikdymas buvo toks, kad prireikė net reabilitacijos, visą eilę kitų dokumentų. Pabrėžiama, jog aiškiai atribota patirta turtinė ir neturtinė žala, todėl teismo samprotavimai, kad dėl to, jog pareiškėjas prie skundo nepridėjo medikamentų, ortopedijos priemonių įsigijimo kvitų ir dokumentų, patvirtinančių, kad mokėjo už reabilitaciją, ir dėl to nepatyrė neturtinės žalos, yra nepagrįsti ir neteisėti. VGPU ligoninės operavusiojo gydytojo A.Š. 2005 m. liepos 11 d. išvada įrodo, jog D.Š. liko vidinio šalutinio raiščio plyšimo pasekmės bei donorinės problemos, o 2005 m. rugpjūčio 23 d. išrašas iš VRM Respublikinės Vilniaus poliklinikos patvirtina, kad ir šiuo metu jo kryžkaulio srityje yra opėjantis randas, trukdantis normaliai veiklai, atsiradęs po buvusios pragulos, be to, jam rekomenduojama rando plastika. Todėl akivaizdu, jog sveikatos sužalojimo padariniai pareiškėją lydi ir šiuo metu.
4. Teismas, apelianto teigimu, netinkamai išaiškino ir Civilinio kodekso 6. 250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos civilinės teisės normos dispoziciją, teigdamas, kad pareigūnų sveikatos sutrikdymo atvejais šis straipsnis negali būti taikomas, nes nėra specialaus tai reglamentuojančio įstatymo. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors 2003 m. balandžio 29 d. Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtintas statutas tiesiogiai nereglamentuoja neturtinės žalos pareigūnams atlyginimo, pagal šio statuto 5 straipsnio 2 dalį pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja ne tik statutas, bet ir vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai, kiti teisės aktai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nurodo, kad su skundo reikalavimais nesutinka. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais bei argumentais:
1. Atsakovas pažymi, jog apeliaciniame skunde nėra nurodytas materialinės žalos dydis, nėra pateiktų žalos atsiradimą ir dydį patvirtinančių įrodymų. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.280 ir 6.283 straipsnius teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia ir į padarytos turtinės žalos dydį. Todėl pareiškėjas turėjo pateikti nuostolių atsiradimą bei jų dydį patvirtinančius įrodymus. Kompensavimo principas grindžiamas tuo, kad siekiama kompensuoti patirtus nuostolius, tuo tarpu apeliaciniame skunde nenurodyta, kokiomis normomis remiamasi teigiant, kad kompensacija padengė turėtus nuostolius, bet ne neturtinę žalą.
2. Atsakovas remiasi Vidaus tarnybos statuto (toliau - Statutas) 3 straipsnio 7 dalimi, pagal kurią vidaus tarnybos pareigūnams šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytos socialinės garantijos. Atsiliepime nurodoma, jog pagal Statuto 52 straipsnio 1 dalį už pareigūnui ir jo šeimos nariams padarytą materialinę žalą, kurią jie patyrė dėl pareigūno vidaus tarnybos ir kuri nustatyta tarnybinio patikrinimo išvada, atlyginama Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, o šio Statuto 40 straipsnis numato kompensacijas pareigūno sveikatos sutrikimo atvejais. Atsižvelgiant į egzistuojančią teisminę praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-08-31 sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-714-04), vidaus tarnybos pareigūnams taikomos socialinės garantijos nustatytos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarime Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų". Todėl apeliaciniame skunde išdėstyta nuomonė, kad teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 249 straipsniu, atsakovo manymu, yra nepagrįsta.
3. Atsiliepime nurodoma, jog CK 6.283 straipsnis numato žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, tačiau pagal šio straipsnio 4 dalį minėtas straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovo manymu, šiuo atveju CK 6.283 straipsnis nėra taikytinas, nes tai yra bendroji norma, taikoma, kai nėra specialiosios normos. Šiuo atveju vidaus tarnybos pareigūnų draudimą ir kompensacijas sveikatos sutrikdymo atveju nustato Statutas bei Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų", t.y. specialūs teisės aktai. Statutas numato kompensavimą už patirtą materialinę žalą, taip pat už pareigūno sveikatos sutrikdymą. Atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad sveikatos sutrikdymo atvejais visada padaroma ir neturtinė žala, bei į Statute nustatytą vidaus tarnybos pareigūnų socialinių garantijų sistemą (laikinojo nedarbingumo laikotarpiu mokamas vidutinis darbo užmokestis; gydymas ir reabilitacija apmokama iš valstybės biudžeto Vidaus reikalų ministerijai ar atitinkamų vidaus reikalų centrinėms įstaigoms skirtų lėšų; pareigūnui, atleidžiamam iš tarnybos, kai jis negali tarnauti dėl sveikatos būklės, išmokamos kompensacijos), atsakovas mano, kad Statuto 40 straipsnyje numatytos kompensacijos apima tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą, kuri padaroma sveikatos sutrikdymo atveju. Taip pat atkreipiamas dėmesys į vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą, pagal kurį pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis. Šis principas, kaip teigia atsakovas, akivaizdžiai rodo, kad įstatymų leidėjas, sukurdamas normas, kurios reglamentuoja pareigūnų socialines garantijas, numatė ir neturtinės žalos kompensavimą dėl sveikatos sutrikimo, nes sveikatos sutrikimas neatsiejamas nuo neturtinės žalos (CK 6.250 straipsnis).
Tretysis suinteresuotas asmuo R.G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tretysis suinteresuotasis asmuo atsiliepime atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė turėtų nuostolių įrodymų. Nepagrįsdamas įrodymais apeliantas teigia, kad išmokėtos kompensacijos (25105,03 Lt) vos pakako padengti materialines išlaidas. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniu D.Š. išmokėta kompensacija yra ženkliai didesnė, nei galimos išlaidos medikamentams, reabilitacijai, nes gydymas ir reabilitacija yra apmokami iš valstybės biudžeto Vidaus reikalų ministerijai ar atitinkamų vidaus reikalų centrinėms įstaigoms skirtų lėšų. Atsiliepime pažymima, jog pagal Civilinio kodekso 6.280 straipsnio 4 dalį šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju pareigūnų socialinės garantijos nustatytos Vidaus tarnybos statuto bei kitų teisės aktų. Pagal CMEK pažymą D.Š. tinkamas tarnybai, nelaimingas atsitikimas įvyko dėl paties D.Š.kaltės, nes jis nesiėmė būtinų atsargumo priemonių, siekdamas išvengti galimų traumų, todėl trečiojo suinteresuoto asmens manymu, pareiškėjo skundas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, sveikatos sužalojimo atveju, pareigūnui atliekant tarnybines pareigas.
Neturtinės žalos atlyginimo klausimus reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnis. Atsakomybei pagal šį straipsnį atsirasti, būtina visų sąlygų visuma, o būtent, turi būti nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai ( C K 6.246 straipsnis ), priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusių neigiamų pasekmių ( C K 6.247 straipsnis ), žalos padarymo faktas ( C K 6.249; 6.250 straipsniai ).
Byloje nustatyta, kad vykdant VAD direktoriaus 2004 m. sausio 15 d. įsakymą Nr. 1V-11 „Dėl kovinės savigynos ir šaudymo įgūdžių tobulinimo", 2004 m. balandžio 21 d. sporto salėje „Salta", esančioje Liepyno g. 9, Vilniuje, vyko kovinės savigynos užsiėmimai, skirti atestacijos metu būsimai kovinės savigynos įskaitai pasiruošti, kurių metu pareiškėjas ir buvo sužalotas.
Byloje duomenų, kad kovinės savigynos užsiėmimai, kuriuose dalyvavo pareiškėjas neįėjo į pareiškėjo tarnybines funkcijas, arba, kad šiuos užsiėmimus atsakovas pareiškėjui buvo paskyręs neteisėtai, nėra. Tokių aplinkybių pareiškėjas, grįsdamas savo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, nenurodo bei jų neginčija. Byloje taip pat nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kad šių užsiėmimų metu, trečiojo suinteresuoto asmens R.G. atliktas kovinės savigynos veiksmas buvo neteisėtas bei neleistinas ir akivaizdžiai nukreiptas sužaloti pareiškėjo sveikatą. Įvertinant patį kovinės savigynos veiksmų pobūdį, kai juose dalyvaujančių asmenų veiksmai yra nukreipti daryti fizinį poveikį vienas kitam, darytina išvada, kad atsiradusios fizinės pasekmės pačios savaime neduoda pagrindo manyti, jog fizinė žala buvo padaryta atliekant neteisėtus veiksmus. Kad atsirastų atsakomybė dėl žalos atlyginimo tokių veiksmų pasėkoje, turi būti nustatyti neteisėti, prieštaraujantys teisės aktų, reglamentuojančių kovinės savigynos tvarką ir sąlygas, reikalavimams veiksmai. Byloje esanti 2004 m. liepos 19 d. tarnybinio patikrinimo išvada, nors ir konstatuoja, kad pareiškėjas buvo sužalotas nesant jo didelio neatsargumo, tačiau joje nėra konstatuota, kad R.G. veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo akivaizdžiai neteisėti bei neleistini ( t. 1 b. l. 8-10 ).
Apibendrinant darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog kovinės savigynos veiksmų metu buvo sužalotas dėl neteisėtų atsakovo veiksmų. Kaip minėta ši aplinkybė yra būtina sąlyga atsirasti atsakomybei dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl nesant šios sąlygos, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl tokios žalos atlyginimo.
Dėl šių priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D.Š. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.