- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-16
- Bylos Nr.
- 1A-506-478/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-9-00389-2013-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė (pirm.), Algirdas Remeika, Olegas Šibkovas
- Nuteistasis
- G. G., ir D
- Advokatai
- Diana Ingrida Vinklerytė, Diana Ingrida, Diana Ingrida Vinkler
Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-506-478/2015
Teisėja Sigita Meškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00389-2013-8
2015 m. gruodžio 16 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Remeikos, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Ritai Raulynaitienei, nuteistajam G. G., jo gynėjai advokatei Dianai Ingridai Vinklerytei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. gynėjos advokatės Dianos Ingridos Vinklerytės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, išskyrus atvejus, susijusius su darbu ar mokslu.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir D. S., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 25 d. apie 16 val. veikdamas bendrininkų grupėje su D. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams, viešojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), prie maisto prekių parduotuvės, iškeikė necenzūriniais žodžiais (rusiškais, lietuviškais keiksmažodžiais) nukentėjusiąją L. R., po to, apie 17 val. toje pačioje vietoje, (duomenys neskelbtini), tęsiant nusikalstamus veiksmus, D. S. nusimovus kelnes ir vaikščiojant važiuojamąja kelio dalimi, įžūliu elgesiu demonstruojant A. A. G. ir aplinkiniams asmenims savo lytinius organus bei sėdmenis, po to bendrais veiksmais G. G. su D. S. grasinant nukentėjusiajam A. G. jį sumušti, sunaikinti, padegti ar susprogdinti jo namus ir parduotuvę, keikė necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais nukentėjusiuosius Antaną A. G. ir L. R., šiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.
Šalies argumentai
Nuteistojo G. G. gynėja advokatė Diana Ingrida Vinklerytė apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą G. G. atžvilgiu nutraukti. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi G. G. yra baudžiamas antrą kartą už tą pačią veiką. 2012-07-04 nuteistajam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 65P-1785703-12 dėl to, kad jis 2012-06-26 (suklysta data, turėtų būti 2012-06-25) prie aukščiau nurodytos parduotuvės vartojo alkoholinius gėrimus, ir jam buvo skirtas įspėjimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 178 straipsnio l dalį. Gynėja pažymi, kad pats savaime alkoholinių gėrimų vartojimas viešoje vietoje nėra baudžiamas, turi būti kvalifikuojantys požymiai - alkoholio vartotojo elgesys turi įžeisti žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę. Dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo nuteistasis prisipažino ir sutiko, kad vartodamas alkoholinius gėrimus savo veiksmais įžeidė žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę, tačiau jo veiksmai nebuvo tiek įžūlūs, grėsmingi, pasityčiojantys ar net vandališki, kad už juos būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką draudžiama bausti už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas jau buvo pabaigtas galutiniu sprendimu. Tą pačią nuostatą įtvirtina ir BK 2 straipsnis. Dvigubo nubaudimo principo pažeidimui konstatuoti pakanka, jog sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (pvz. nusikalstamos veikos padarymas apsvaigus nuo alkoholio), tačiau apylinkės teismas šio principo, priimant skundžiamą nuosprendį, nesilaikė. Konstitucinio teismo 2005-11-10 nutarime konstatuota, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija - paskirta nuobauda ne už nusikaltimą, bet už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn. Tos pačios pozicijos laikėsi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2003-04-29 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2003 konstatuodamas: „Kadangi bylos nagrinėjimo teisme metu sprendimas administracinėje byloje nebuvo panaikintas, teismas vėl nubausdamas kasatorių už tą patį teisės pažeidimą prieš tai nepanaikinęs anksčiau paskirtos administracinės nuobaudos, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 7 protokolo 4 str. nuostatas, draudžiančias dvigubą baudimą už vieną ir tą patį teisės pažeidimą. Taigi teismo nuosprendis ir paskesnės nutartys naikintinos ir baudžiamoji byla nutrauktina dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 7 protokolo 4 str. pažeidimo“.
Skunde nurodoma, jog nukentėjusioji L. R. G. G. elgesį dėl jos įžeidimo vertino kaip mažareikšmį. Nukentėjusysis Antanas A. G. parodė, kad nepatikėjo nuteistojo grasinimais uždaryti jo parduotuvę ir sunaikinti jo turtą. Policija buvo iškviesta ne dėl nuteistojo dainavimo ar grasinimų, o dėl D. S. vaikščiojimo viešoje vietoje nusimovus kelnes. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad įvykio vieta negali būti vienareikšmiškai vertintina kaip vieša vieta, be to, patį konfliktą išprovokavo parduotuvės savininkas Antanas A. G..
Skunde taip pat nurodoma, kad dainavimai ir keiksmažodžių vartojimas prie tos parduotuvės yra įprastas dalykas ir negalėjo ko nors šokiruoti ar šiurkščiai pažeminti, nes tai yra šios parduotuvės kasdienė aplinka. Nuteistojo keiksmažodžiai nesukėlė jokių sunkių padarinių, jis atsiprašė nukentėjusiųjų, nenaudojo fizinio smurto, nepadarė niekam materialinės žalos, civilinis ieškinys byloje nepareikštas, nuteistojo grasinimų nukentėjusieji nesuprato kaip realių.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis G. G. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. G. gynėjos advokatės Dianos Ingridos Vinklerytės apeliacinis skundas tenkinamas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems, šiuo atveju ir dėl nuteistojo D. S..
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Kaip matyti iš nuteistojo G. G. gynėjos advokatės Dianos Ingridos Vinklerytės apeliacinio skundo, ji prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą G. G. atžvilgiu nutraukti, kadangi G. G. už tuos pačius veiksmus buvo nubaustas antrą kartą.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentais nesutinka ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. G. ir D. S. kaltais pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą non bis in idem principą, todėl pirmos instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla nutrauktina.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia baudžiamojo proceso įstatymo nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą pačią veiką principas (non bis in idem), įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad priėmus baigtinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (Gradinger v. Austria, no. 15963/90, judgement of 23 October 1995; Franz Fisher v. Austria, no. 37950/97, judgement of 29 May 2001; S. Z. v. Russia, no. 14939/03, judgement of 10 February 2009, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-570/2010). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, kad non bis in idem principas reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Tačiau šis Konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Taigi, sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas atsakomybėn už tą pačią nusikalstamą veiką, turi būti vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas (arba persekiojamas) už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį) (S. Z. v. Russia, no. 14939/03, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 82). Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio taikymo sritis apribota tik baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimais.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens neteisėti poelgiai, už kuriuos jis jau yra pripažintas kaltu ir nubaustas įsiteisėjusiais nutarimais administracinės teisės pažeidimų bylose, negali būti iš naujo vertinami tiriant inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius jo veikoje, nes taip būtų pažeistas draudimas bausti už tą pačią veiką antrą kartą (non bis in idem) (kasacinė nutartis Nr. 2K-335/2012). Kasacinės instancijos teismas nesutiko su argumentais, kad pripažinus asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką, anksčiau jam paskirtos administracinės nuobaudos būtų panaikintos, ir taip būtų išvengta non bis in idem principo pažeidimo, nes toks baudžiamojo proceso legitimizavimo būdas įmanomas, kai administracinė nuobauda paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, pvz., kai eismo įvykio dalyvis administracine tvarka nubaustas už vairavimą esant neblaiviam per klaidą nenustačius, kad būtent dėl šio asmens kaltės žuvo žmonės (kasacinė nutartis Nr. 2K-102/2008).
BK 284 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2012-07-04 G. G. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2012-06-26 18.30 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme viešoje vietoje gėrė degtinę ,,Trejos devynerios“ 40 laipsnių stiprumo (b. l. 20-21, t. 2) ir 2012-07-04 nutarimu už šį teisės pažeidimą G. G. buvo nubaustas įspėjimu (b. l. 22, t. 2). Bylos duomenimis, šis teisės pažeidimas buvo padarytas ne 2012-06-26, kaip nurodyta administracinio teisės pažeidimo protokole ir nutarime, o 2012-06-25. Be to, 2012-07-04 D. S. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 174 straipsnį už tai, kad jis 2012-06-25 17.00 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme viešoje vietoje rodė parduotuvės pardavėjai nuogus sėdmenis, tuo pažeidė viešąją tvarką (b. l. 29-30, t. 2) ir 2012-07-04 nutarimu už šį teisės pažeidimą D. S. buvo nubaustas 100 Lt bauda (b. l. 31, t. 2).
ATPK 178 straipsnio 1 dalyje administracinė atsakomybė numatyta už alkoholinių gėrimų ir kitų svaigalų, pagamintų naudojant spiritą, gėrimą gatvėse, stadionuose, skveruose, parkuose, visų rūšių visuomeniniame transporte ir kitose vietose, išskyrus prekybos ir viešojo maitinimo įmones, kuriose savivaldybių tarybų ar savivaldybių administracijų direktorių leista pardavinėti alkoholinius gėrimus išpilstant, arba girto pasirodymas viešosiose vietose, įžeidžiant žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę. Kaip teisingai pažymėjo nuteistojo G. G. gynėja, pats savaime alkoholinių gėrimų vartojimas viešoje vietoje nėra baudžiamas, turi būti kvalifikuojantys požymiai - alkoholio vartotojo elgesys turi įžeisti žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę.
ATPK 174 straipsnis nustato, kad nedidelis chuliganizmas, t. y. necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį, užtraukia baudą arba administracinį areštą iki trisdešimties parų.
Taigi, tiek BK 284 straipsnio 1 dalies, tiek ATPK 174 straipsnyje, tiek ir ATPK 178 straipsnio 1 dalies dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir nuo administracinių teisės pažeidimų pagal vieną iš nusikaltimo požymių – veikos pavojingumą. Pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai (kasacinė byla Nr. 2K-429/2012). Įstatymų leidėjas, aprašydamas šių veikų požymius, neišskyrė griežtai apibrėžtų kiekybinių ar kokybinių kriterijų, leidžiančių atriboti šias veikų rūšis bei įvertinti kiekvienos jų pavojingumą. Tokiomis sąlygomis atsakomybės atribojimo klausimas spręstinas vadovaujantis ne vien BK ir ATPK atitinkamų straipsnių teksto aiškinimu, bet ir ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostata, jog administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Iš to išplaukia reikalavimas, sprendžiant veikos nusikalstamumo klausimą, atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką (pvz., dėl susiklosčiusių tradicijų rimties ir tvarkos laikymosi reikalavimai būna griežtesni oficialių iškilmių, ceremonijų, kulto apeigų ir pan. vietose, tuo tarpu sporto renginiuose, buitinio bendravimo vietose, neformaliuose susibūrimuose elgesio normos nėra tokios griežtos) ir kt.
Teismų praktikoje viešoji vieta apibrėžiama kaip erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų asmenų teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu joje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs tam tikrų nepatogumų (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120/2014). Nors skunde nurodoma, jog prie parduotuvės visada yra alkoholį vartojančių žmonių, visi vartoja alkoholį sėdėdami ant suolelių, įrengtų prie parduotuvės, todėl G. G. nelaikė to viešąja vieta, tačiau, kolegijos vertinimu, G. G. ir D. S. veiksmai neabejotinai atlikti viešoje vietoje, t. y. ten, kur bet kokiu paros metu be jokių apribojimų gali būti bet kokie asmenys – prie parduotuvės. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio skundo argumentas, jog G. G., bet D. S. veiksmai buvo atlikti ne viešoje vietoje, atmetamas.
Sprendžiant klausimą, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tą pačią veiką, turi būti vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Iš byloje esančio BIRT ataskaitų žiūryklės išrašo matyti, kad procesas dėl padarytų administracinių teisės pažeidimų buvo pradėtas gavus pranešimą, jog 2015-06-25 17.07 val., prie individualiame name esančios parduotuvės keturi jaunuoliai kolioja necenzūriniais žodžiais žmones, nusimovę kelnes rodo sėdmenis (t. 2, b. l. 33). Iš L. R. pareiškimo matyti, jog 2012-06-25 apie 16 val. į parduotuvę atėjo jaunuolių grupelė, t. y. D. S., G. G. su draugais ir nusipirko alkoholio, buvo agresyvūs, D. S. rodė lytinius organus. (t. 2, b. l. 32). Būtent dėl šių aplinkybių G. G. rašė paaiškinimą policijoje (t. 2, b. l. 26), tačiau ikiteisminis tyrimas dėl to nepradėtas, buvo nuspręsta apsiriboti administracinės atsakomybės taikymu G. G. už alkoholinių gėrimų vartojimą viešojoje vietoje. 2012 m. liepos 4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje G. G. skirtas įspėjimas nurodant, kad jis nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti pažeidimą ir jo dalyvius, sunkinančių aplinkybių nenustatyta (t. 2, b. l. 22). 2012-07-04 paaiškinime D. S. nurodė, jog 2012-06-25 apie 17 val. jis su draugais G. G., V. L. ir kitais, (duomenys neskelbtini) prie parduotuvės vartojo alkoholinius gėrimus. Po to jis norėjo dar nusipirkti, tačiau pardavėja atsisakė, dėl ko jis supykęs parodė jai nuogus sėdmenis (t. 2, b. l. 35), už šiuos savo veiksmus D. S. 2012 m. liepos 4 d. nutarimu nubaustas 100 Lt bauda (t. 2, b. l. 31). Tačiau daugiau kaip po 7 mėnesių, t. y. 2013 m. vasario 22 d. tarnybiniu pranešimu, dėl to paties įvykio, G. G. ir D. S. atžvilgiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl to, jog 2012-06-25 apie 17 val. D. S., veikdamas bendrininkų grupe kartu su G. G., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), prie maisto prekių parduotuvės, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iškeikė L. R. ir A. A. G. įvairiais necenzūriniais žodžiais, po to įžūliu elgesiu – nusimovęs kelnes ir rodė praeiviams sėdmenis, bei kartu su G. G. grasino A. A. G. susidorojimu, padegti ir susprogdinti jo namus. (t. 1, b. l. 4). Apklausus tyrėją N. G. apeliacinės instancijos teismo posėdyje, jis parodė, kad negali atsakyti, ar jam iki pradedant ikiteisminį tyrimą buvo žinoma, kad nuteistieji už šiuos veiksmus jau buvo nubausti administracine tvarka. Tyrėjas nepamena, ar pažymas apie G. G. ir D. S. baustumus išsitraukė prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, ar po to, su nuteistųjų administracinių teisės pažeidimų bylomis jis nebuvo susipažinęs, nukentėjusiųjų pareiškimų dėl šių veiksmų jis nebuvo gavęs, o ikiteisminį tyrimą pradėjo nusikalstamos veikos aplinkybes sužinojęs iš papildomų nukentėjusiojo A. G. ir pardavėjos L. R. apklausų (t. 2, b. l. 183-183). Taigi, kaip matyti iš liudytojo N. G. parodymų, praėjus daugiau nei septyniems mėnesiams po nuteistųjų G. G. ir D. S. nubaudimo administracine tvarka, neišsiaiškinus šios aplinkybės, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Bylos duomenimis nustatyta, kad G. G. viešoje vietoje prie parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, necenzūriniais žodžiais (rusiškais, lietuviškais keiksmažodžiais) iškeikė nukentėjusiuosius L. R. ir A. A. G.. Kilus konfliktui su parduotuvės savininku, pastarajam neleidus gerti prie parduotuvės, G. G. iškeikė jį necenzūriniais žodžiais, grasino sumušti, sunaikinti, susprogdinti ar padengti jo namus ir parduotuvę. Šie veiksmai atitiktų ne BK 284 straipsnio 1 dalyje, o BK 284 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Administracinio teisės pažeidimo, už kurį nubaustas G. G., sudedamaisiais požymiais yra ne tik alkoholinių gėrimų ir kitų svaigalų vartojimas viešose vietose, bet ir girto pasirodymas įžeidžiant žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę (ATPK 178 straipsnio 1 dalis). Taigi, šio pažeidimo požymiai neturi esminių skirtumų su nepadoriu elgesiu, trikdančiu visuomenės rimtį ir tvarką, numatytu BK 284 straipsnio 2 dalyje. D. S. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad įžūliu elgesiu tyčia demonstruojant L. R. savo lytinius organus bei sėdmenis, nusimovus kelnes ir vaikščiojant važiuojamąja kelio dalimi, įžūliu elgesiu demonstruojant A. A. G. ir aplinkiniams asmenims savo lytinius organus bei sėdmenis, grasinant nukentėjusiajam A. A. G. jį sumušti, sunaikinti, padegti ar susprogdinti jo namus ir parduotuvę, keikė necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais nukentėjusiuosius A. A. G. ir L. R., šiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį. EŽTT byloje, kurioje buvo sprendžiama problema, susijusi su administraciniu nubaudimu ir vėlesniu nuteisimu už chuliganišką elgesį, sprendime buvo konstatuotas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnis (dvigubo baudimo draudimas) pažeidimas, nes iš esmės sutapo faktinės abiejų pažeidimų aplinkybės. Šiame sprendime pabrėžta, kad non bis in idem principas turi būti aiškinamas kaip žmogaus persekiojimo ar teisminio proceso dėl antro pažeidimo draudimas, jei jis pradedamas dėl tų pačių arba labai panašių faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (S. Z. v. Russia, no. 14939/03, decision of 10 February 2009).
Kaip jau minėta, BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, jog baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo. Administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes akivaizdu, kad G. G. ir D. S. baudžiamojon atsakomybėn patraukti už tuos pačius reikšmingus faktus, už tuos pačius veiksmus, padarytus tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, už ką jie jau yra nubausti įsiteisėjusiais nutarimais administracinių teisės pažeidimų bylose, t. y. už veiksmus, atliktus 2012-06-25, (duomenys neskelbtini) namo kieme, viešoje vietoje, prie parduotuvės. Apylinkės teismui priimant skundžiamą nuosprendį, apie minėtus nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose buvo žinoma, teismas vadovavosi šiuose nutarimuose nustatytais faktais (res judicata), tačiau, nepaisydamas to, kad G. G. ir D. S. už tuos pačius veiksmus jau yra nubausti administracine tvarka, apylinkės teismas vėl sprendė G. G. ir S. S. kaltės klausimą ir pakartotinai juos nuteisė. Pažymėtina ir tai, jog priimant skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendį nebuvo paaiškėjusios jokios naujos įvykio aplinkybės dėl D. S. veiksmų, todėl visiškai nėra pagrindo teigti, kad D. S. administracinė nuobauda buvo paskirta netinkamai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas lemia apeliaciniame skunde nurodyti neįsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties apskundimo pagrindai ir motyvai bei tam tikros sąlygos, numatytos BPK 320 straipsnyje. Bylos nagrinėjimo ribos apeliacinėje instancijoje pagal įstatymą gali būti plečiamos dviem atvejais: kai, nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas nustato esminių BPK pažeidimų, tuomet, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems; taip pat, kai teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie jį apskundė ar dėl kurių jis buvo apskųstas, tuomet apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems – sušvelnina nuosprendį ir šiems (BPK 320 straipsnio 5 dalis). Kolegija nustatė, jog pirmosios instancijos teismas tiek G. G., tiek ir D. S. nepagrįstai, pažeisdamas non bis in idem principą nuteisė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas ne tik nuteistojo G. G., bet ir D. S. atžvilgiu.
Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog G. G. ir D. S. už tuos pačius veiksmus yra nubausti antrą kartą, tai yra principo non bis in idem pažeidimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas), dėl šių aplinkybių baudžiamasis procesas negalėjo būti pradėtas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas, todėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas, o baudžiamoji byla G. G. ir D. S. atžvilgiu nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 327 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 320 straipsnio 5 dalimi, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo G. G. gynėjos advokatės Dianos Ingridos Vinklerytės apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendį panaikinti ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, baudžiamąją bylą nuteistųjų G. G. ir D. S. atžvilgiu dėl kaltinimų pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nutraukti.