Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Tomo Zdanavičiaus, Zinos Mickevičiūtės, Laimutės Sankauskaitės viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo įkeisto turto R. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2007 m. sausio gruodžio 27 nutarties civilinėje byloje Nr.S-9/07 pagal pareiškėjo kreditoriaus AB DnB NORD banko pareiškimą skolininkei I. B., įkeisto turto savininkui R. M. dėl priverstinio skolos išieškojimo ir

Aprašomoji dalis

n ustatė:

pirmąjį, kuris prasidėjo 1996 m. balandžio 5 d., kai pagal kredito sutartį Nr.5 buvo suteikta ir paimta paskola, ir baigėsi 2000 m. spalio 10 d., kai skolininkė, turėjo grąžinti antrąją paskolos dalį, suėjus jos mokėjimo terminui;

antrąjį, kuris prasidėjo 2001m.spalio10 d., kai skolininkė turėjo grąžinti trečiąją paskolos dalį, suėjus jos mokėjimo terminui ir turėjo baigtis 2003m. kovo 10 d, kai skolininkė, turėjo grąžinti paskutiniąją- penktąją paskolos dalį, suėjus jos mokėjimo terminui.

Dėl to, pirmojo periodo civiliniams teisiniams santykiams reguliuoti ir ginčui spręsti turėjo būti taikomas tuo metu galiojantis 1964 m.LR Civilinis kodeksas (toliau 1964 m. CK). Ginčijamoje teismo nutartyje, neišskiriant abiejų periodų, o duodant nuorodas į dabar galiojančio 2000 m. redakcijos CK (toliau 2000 m. CK) 6.38str. 1 dalį, 4.174 str., 4.192 str.1dalį, prieštarauja CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau - CK įsigaliojimo įstatymo) 4 str. 1daliai, kuri reglamentuoja, kad naujasis „civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis". Antrojo periodo civiliniams teisiniams santykiams reguliuoti ir ginčui dėl neįvykdytos prievolės spręsti jau galėjo būti taikomos 2000 m. CK normos, nes pagal CK įsigaliojimo įstatymo 2 str. 1 dalį, kurioje nurodyta, kad naujasis „civilinis kodeksas įsigalioja nuo 2001m. liepos 1 d.", o to paties įstatymo 37 str. nurodo, kad „šios kodekso normos dėl priverstinės hipotekos įsigalioja nuo 2001 m. spalio 1 d." Atsižvelgiant į šią principinę teisės aktų taikymo tvarką bei į tai, kad skolininkė I. B. mirė 1997 m.kovo 9d., Bankas, gindamas savo interesus dėl nesumokėtų paskolų ir palūkanų už pirmąjį civilinių teisinių santykių periodą, turėjo vadovautis 1964 m. CK 594 str. 1 dalies nuostata, kurioje nurodyta, kad „priėmusis palikimą įpėdinis atsako už palikėjo skolas jam perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės ribose”. I. B. turėjo sutuoktinį ir vaikus, kurie priėmė visą jos palikimą, įskaitant net ir pinigines lėšas, buvusias tame pačiame Banke, tačiau tame pačiame Banke buvusios prievolės pagal kredito sutartį Nr. 5, klausimas nebuvo išspręstas. Bankas nepasinaudojo1964 m. CK 595 str. numatyta teise, kad „palikėjo kreditoriai turi teisę per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti savo pretenzijas priėmusiems palikimą įpėdiniams<...>.Pretenzijos pareiškiamos nepriklausomai nuo atitinkamų reikalavimų termino suėjimo." Nors pirmasis skolos mokėjimo terminas pagal 1996 m.balandžio 5 d. kredito sutartį I. B. suėjo 1999 m. spalio 10 d., o ji mirė 1997m.kovo 9 d., Bankas, nelaukdamas šio termino, galėjo savo teises apginti įstatymo nustatyta tvarka. Dėl šių priežasčių traktuotina, kad Bankas tiek pagrindinio skolos reikalavimo, kiek papildomo reikalavimo - hipotekos atsisakė. Dėl šios priežasties Banko reikalavimas dėl nesumokėtos paskolos sumos dalies iš bendros 6000 litų paskolos sumos už pirmąjį civilinių teisinių santykių periodą netenkintinas. Nurodo, kad vertinant pirmo periodo civilinius teisinius santykius ir pažeistų interesų galimą gynimą, Bankas neišnaudojo ir kitų įstatymuose suteiktų galimybių. 1964 m. CK 4 str. numato, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš įstatymuose numatytų sandorių.

1996 m.balandžio 5 d. kredito sutartyje Nr.5 pirmasis terminas prievolės įvykdymui suėjo 1999 m. spalio 10 d., kai skolininkė I. B. turėjo sumokėti pirmąją 3000 (trijų tūkstančius) litų paskolos dalį. Antras terminas suėjo 2000 m. spalio 10 d. Kadangi buvo padengta tik 3007,42 litų paskolos dalis, tai Bankas turėjo ir galėjo nustatyti savo teisių pažeidimą. Tačiau Bankas, kaip privalanti protingai ir sąžiningai elgtis sutarties šalis (1964 m. CK 5 str.2 dalis,

2000 m.CK1.5 str.,CK įsigaliojimo įstatymo 4 str. 4 dalis), iki pat 2007 m. lapkričio 22d. nesiėmė veiksmų, nukreiptų arba į skolininkę, arba į jos paveldėtojus, arba jį, R. M., arba į teismą, savo pažeistoms civilinėms teisėms apginti. Tuo kreditorius (Bankas) praleido 1964 m. CK numatytus ieškininės senaties terminus:

a.) 1964 m. CK 86 str. 1 dalis numato, kad „ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą";

b.) 1964 m. CK 83 str. 2 dalis numato, kad „pasibaigus pagrindinio reikalavimo ieškininės senaties terminui, išnyksta teisė ir į papildomųjų reikalavimų (netesybų,laidavimo ir pan.) gynybą, nors jų senaties terminas dar nebūtų pasibaigęs";

c.) 1964 m. CK 84 str. 1 dalimi nustatomas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas;

d.) CK įsigaliojimo įstatymo 10 str. 1 dalyje yra nurodyta, kad naujojo „civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui";

e.) CK įsigaliojimo įstatymo 2 str. 1 dalyje nurodyta, kad naujasis „civilinis kodeksas įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d.", o to paties įstatymo 37 str. nurodo, kad „šio Kodekso normos dėl priverstinės hipotekos įsigalioja nuo 2001 m. spalio 1 d."

Todėl mano, kad Bankas praleido visus ieškininės senaties terminus ir dėl šios priežasties, jo nesumokėtos paskolos sumos dalis iš bendros 6000 (šešių tūkstančių) litų paskolos sumos už pirmąjį civilinių teisinių santykių periodą netenkintinas.

Nurodo, kad Bankas gindamas savo interesus dėl nesumokėtų paskolų ir palūkanų už antrąjį civilinių teisinių santykių periodą, turėjo vadovaujantis 2000 m. CK 5.63 str. 1 ir 2 dalimis, kurios reglamentuoja, kad „palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams <...>. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą." Tačiau Bankas tokia galimybe nepasinaudojo, kaip ir nepasinaudojo galimybe pareikalauti sudaryti palikimo apyrašą, kaip tai numatyta 2000 m. CK 5.53 str. 8 dalyje. Dėl tokių priežasčių traktuotina, kad Bankas tiek pagrindinio skolos reikalavimo, tiek papildomo reikalavimo - hipotekos atsisakė. Dėl šios priežasties Banko reikalavimas dėl nesumokėtos paskolos sumos dalies iš bendros 8989,58 Lt paskolos sumos už antrąjį civilinių teisinių santykių periodą netenkintinas. Banko reikalavimas dėl skolos, palūkanų ir delspinigių išieškojimo už antrąjį teisinių santykių periodą negali būti tenkinamas ir dėl to, kad iš Banko pateikto pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo nesimato, ar Bankas nuosekliai įvykdė tuos veiksmus, kuriuos jį įpareigoja įvykdyti 2000 m. CK 6.245 str. 5 dalis, kuri reikalauja, kad „kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui." (teismas turėtų išreikalauti iš Banko informaciją apie šio straipsnio reikalavimų įvykdymą). Nurodo, kad Banko reikalaujamas 2965,53 Lt skolos išieškojimas už nesumokėtas palūkanas negali būti tenkintinas, nes palūkanos, yra piniginis mokėjimas kreditoriui už jo tam tikram laikotarpiui suteiktas pinigines lėšas (paskolą). Pagal 2000 m.CK 6.872 str. 2 dalį yra reglamentuota, kad „jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta." Tačiau Bankas pareiškimo dėl priverstinės skolos išieškojimo priede Nr. 1, pateikė palūkanų paskaičiavimus, kurie savo esme prieštarauja pačiai palūkanų, kaip ekonominės kategorijos, prigimčiai, nes paskaičiuojamos palūkanos po paskolos gražinimo termino. Teismas turėtų pareikalauti Banko pateikti paskaičiavimus, kokia palūkanų suma suėjus 2003 m. kovo 31d.paskolos grąžinimo terminui nebuvo skolininkės sumokėta, ir tik ta suma galėtų būti ieškinio dalyku. Tikėtina, kad daliai nesumokėtų palūkanų suėjo ieškinio senaties terminas, kadangi pagal 2000 m. CK 1.125 str. 9 punktą, yra reglamentuota, kad „sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo". Banko reikalaujamas 2403,23 Lt skolos išieškojimas už nesumokėtas delspinigius už 180 dienų negali būti tenkintinas, nes pagal 2000 m. CK 1.125 str. 5 punkto 1 dalį ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo yra taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Visa ši įrodymų visuma rodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyrius priimdamas nutartį netinkamai pritaikė įstatymus, todėl nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina.

Hipotekos teisėjas, prieš priimdamas nutartį pradėti priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto, turi pareigą tik patikrinti pagal hipotekos registro duomenis, ar pareiškėjas turi subjektinę teisę kreiptis į hipotekos skyrių CPK 558 straipsnio 1 d. nustatyta tvarka, t.y. ar besikreipiantis asmuo yra kreditorius, ar turtas, į kurį nukreipiamas išieškojimas, įkeistas, ar skolos dydis atitinka Hipotekos registro duomenis ir pan. Hipotekos teisėjo pareiga tik sutikrinti ar nėra formalių, įstatymuose numatytų, kliūčių vykdyti išieškojimą iš įkeisto turto ne ginčo tvarka. Suinteresuotas asmuo, manantis, kad Hipotekos registro duomenys, kuriais vadovaujasi hipotekos teisėjas, nėra teisingi, turi visų pirma nuginčyti Hipotekos registro duomenis, o ne ginčyti hipotekos teisėjo priimamas nutartis (CK 4.185 str. 5 d., (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-01-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-187/2001, skelbta Teismų praktika Nr. 15), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-27 nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-573/2004, skelbta Teismų praktika Nr. 23). Atskirajame skunde nėra nurodoma kokių nors argumentų, kurie būtų nagrinėtini hipotekos teisėjo (įstatymų priskirti jo kompetencijai). Atskiri klausimai yra vykdomo proceso ar suinteresuotų asmenų ieškinio dalykas ir išsprendžiami atitinkamų procesų metu. Prie tokių klausimų priskirtina ir skolininkės I. B. mirties aplinkybė, ieškinio senatis. CPK 596 str. numato, kad skolininko pakeitimo klausimas dėl skolininko /fizinio asmens/ mirties, sprendžiamas apylinkės teisme pagal antstolio ar kito suinteresuoto asmens prašymą. Šie prašymai nagrinėjami bendra tvarka (CPK 579, 582, 593 str.). Atskirojo skundo argumentai dėl trijų mėnesių termino, numatyto CK 5.63 str., taikymo nėra pagrįsti, nes I. B. kreditas buvo suteiktas kaip ūkininkei, be to, įsipareigojimų įvykdymas užtikrintas hipoteka (nekilnojamojo turto įkeitimu), o tokiu atveju iš kreditoriaus nereikalaujama atskirai pareikšti savo finansinius reikalavimus (CK 5.63 str. 3 d.).

Ieškinio senaties atveju pažymėtina (nors tai ir nėra nagrinėjimo dalykas šio proceso metu), kad R. M. neteisingai aiškina 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str., nurodydamas, kad 2000 m. CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi tik tiems reikalavimams, kurių ieškinio senatis prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui. Minėtas 10 str. numato, kad ieškinio senatis, prasidėjusi pagal 1964 m. CK, bet dar nepasibaigusi įsigaliojus 2000 m. CK, skaičiuojama pagal 2000 m. CK, tačiau įskaitomas praėjęs laikas, t.y. 1964 m. CK numatytas bendrasis trijų metų ieškinio senaties terminas prailginamas iki 2000 m. CK numatyto 10 metų ieškinio senaties termino. Toks šios teisės normos aiškinimas patvirtintas ir teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo sento 2002-12-20 nutarimas Nr. 39 „dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje”, skelbta Teismų praktika Nr. 18, 5.2 p.).

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337str.1p.).

Nagrinėjamoje apeliacine tvarka civilinėje byloje nustatyta, kad pagal 1996-03-18 Turto įkeitimo sutartį (notarinio registro Nr. 2082), R. M., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), užtikrindamas 1996-04-05 kredito sutartimi Nr. 5 I. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), suteiktos 15000 Lt paskolos grąžinimą, kreditoriui AB DnB NORD bankui, banko kodas 112029270, buv. Vilnius, Basanavičiaus g. 26 įkeitė gyvenamąjį namą lA1/psu veranda 1a1/p, priestatu 2a1/p, rūsiu, mansarda, turintį 94,81 kv.m. bendro naudingo ploto, ūkio pastatus 2J1/m,3J1/p, 4J1/p, garažą 5G1/p ir kiemo įrenginius, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Visą paimtą paskolą skolininkė įsipareigojo grąžinti iki 2003m kovo mėn., tačiau įsipareigojimų neįvykdė. 1997 m. ji mirė. Kreditorius paskolos grąžinimo reikalauja iš įkaito davėjo R. M., nes su juo sudaryta įkeitimo sutartis galioja, ji perduota hipotekos registro centrinei duomenų bazei. LR hipotekos registro steigimo įstatymas, priimtas 1996 m. rugsėjo 24 dieną, numatė, kad duomenis apie turto įkeitimo sutartis , sudarytas nuo 1994 m. birželio 10 dienos iki 1998 m. balandžio 1 d., kreditoriai turi perduoti hipotekos skyriams iki 1998 m. birželio 1 d.( 2 str.2 d.) Ši norma leidžia konstatuoti, kad įstatymų leidėjas hipotekos kreditoriaus teises suteikia ir kreditoriams, įkaito turėtojams, kai įkeitimo sutartis sudaryta hipotekos registro steigimo įstatymo antrame straipsnyje nurodytu laikotarpiu.

2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Civiliniai teisiniai santykiai tarp skolininkės I. B., įkeisto turto savininko R. M. ir tuometinio valstybinio Lietuvos žemės ūkio banko Pasvalio skyriaus, kurio teisių ir pareigų perėmėju tapo AB DnB NORD bankas, prasidėjo 1996 m. balandžio 5 d., kai buvo suteikta ir paimta paskola ir turėjo baigtis 2003 m. kovo mėn., kai skolininkė I. B. turėjo grąžinti kreditą. Paskola AB DnB NORD bankui iki šiol pilnai negrąžinta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino kreditoriaus AB DnB NORD banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.

Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 558 str. 1 d. nustato, kad jeigu skolininkas per nustatytą terminą neįvykdo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo, hipotekos kreditorius gali kreiptis į hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo, nurodydamas jame hipotekos kodą hipotekos registre, negrąžintos skolos dydį, skolininką, įkeisto daikto savininką ir jų adresus (buveines). Hipotekos teisėjas priima nutartį areštuoti įkeistą daiktą ir įregistruoja ją turto arešto aktų registre bei raštu įspėja skolininką ir įkeisto daikto savininką, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui. Įspėjimas skolininkui ir įkeisto daikto savininkui įteikiamas šio Kodekso I dalies XI skyriaus antrajame skirsnyje nustatyta tvarka. Nutarties priėmimo dieną teismui nebuvo žinoma, kad skolininkė I. B. mirusi.

Civilinio kodekso 4.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo, jei skolininkas neįvykdo įsipareigojimų hipotekos kreditoriui, ir patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto. Pirmosios instancijos teismo hipotekos skyriaus nutartyje nustatyta, kad skolininkas sutartyje numatytų įsipareigojimų neįvykdė ir kreipimosi į hipotekos teisėją dieną bankui buvo skolingas 17361,33 Lt. Byloje nėra duomenų, kad įsipareigojimas bankui būtų įvykdytas, kad hipotekos registre įregistruoto įkeitimo sandorio sąlygos būtų pakeistos ar šalys būtų susitarusios dėl kitokių prievolės įvykdymo sąlygų ir (ar) kitokių paskolos pagal sutartį grąžinimo terminų. R. M., būdamas apdairus ir rūpestingas, žinodamas, kad įsipareigojo savo turtu užtikrinti I. B. suteiktos paskolos grąžinimą, turėjo galimybę ir pareigą rūpintis, kad I. B. įsipareigojimai bankui būtų vykdomi tinkamai, o ne laukti, kol kreditorius pradės priverstinį skolos išieškojimą. Jo atskirajame skunde neginčijami jo paties įsipareigojimai, bet tik nustatytų aplinkybių pagrindu siekia išvengti atsakomybės pagal paties įsipareigojimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad kreditorius, turėdamas galiojančią ir pradelstą reikalavimo teisę skolininkui, turėjo pagrindą ir kreipėsi dėl skolos išieškojimo ne ginčo tvarka (Civilinio proceso kodekso 558 straipsnio 1 dalis, CK 4.192 straipsnis).

Civilinio proceso kodekso 558 straipsnio 1 dalyje nustatytos procedūros paskirtis – įspėti skolininką ir įkaito davėją apie numatomą priverstinį skolos išieškojimą, uždraudžiant disponuoti įkeistu turtu. Apelianto skundžiama teismo 2007-12-27 nutartimi yra išspręstas tik areštavimas turto, kuriuo užtikrintas hipoteka bei skolininkas ir įkaito davėjas įspėti apie pareigą įvykdyti prievolę bankui. Įkeitimo sutartimi R. M. įsipareigojo atsakyti už paskolos gavėjos I. B. įsipareigojimo įvykdymą savo įkeistu turtu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai dėl skolos kreditoriui apimčių ir jos dydžio nėra šios kategorijos bylų nagrinėjimo dalykas. Byloje galimi skundai dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo. Kitais atvejais skolininkas ar kiti asmenys, suinteresuoti įregistruota hipoteka, hipotekos sandorį gali ginčyti Civiliniame kodekse išvardytais sandorių negaliojimo pagrindais ar kitais pažeistų teisių gynimo būdais. Įstatymas neįpareigoja hipotekos teisėjos aiškintis ir spręsti įkeitimo sutarties šalių ginčų.

CK 4.195 str. 2 d. nustato, kad jeigu įkeisto daikto savininkas, šiuo atveju R. M., įvykdė skolininko įsipareigojimą arba jeigu jo daiktas buvo parduotas iš viešųjų varžytinių, jis įgyja į skolininką, šiuo atveju I. B. teisių ir pareigų perėmėjus, atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo.

Atskirojo skundo argumentai nelaikytini teisėtais ir pagrįstais bei sudarančiais pagrindą naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis pripažintina teisėta ir pagrįsta (Civilinio proceso kodekso 263 str.1d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2007 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti iš R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 13,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinėje instancijoje išlaidų į valstybės biudžetą.