Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo T. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 30 MGL dydžio (1500 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į šią bausmę įskaityta T. Š. laikiname sulaikyme išbūtas laikas (viena diena), vieną laikiname sulaikyme išbūtą dieną prilyginant 6 MGL dydžio (300 Eur) baudai, ir nustatyta, kad neatlikta baudos bausmė yra 24 MGL dydžio (1200 Eur) bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

1.3. Byloje ištirtų įrodymų visuma nesuteikia pagrindo daryti abejonių nekeliančios išvados, kad T. Š. savo žinioje laikė narkotines ir psichotropines medžiagas. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas reiškia šių medžiagų buvimą kaltininko žinioje. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad T. Š. nežinojo apie jo bute laikomas medžiagas, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylai aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tokia apimtimi, kokia nurodyta apeliaciniame skunde, t. y. atsižvelgiant į skunde išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, taip pat papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo T. Š. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir sprendimu nuteisti jį pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Prašo jį išteisinti arba grąžinti bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Skundžiamu nuosprendžiu T. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo ir laikė nedidelį kiekį psichotropinių ir narkotinių medžiagų, atitinkamai 0,126 g 3-chlormetkatinono ir 0,019 g kanapių (antžeminių dalių). Aptariama nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kai kaltininkas bent bendrais bruožais suvokia, kad neteisėtai, be kita ko, įgyja ir laiko narkotines ar psichotropines medžiagas, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, ir nori tai daryti. Byloje nėra ginčo, kad minėtos draudžiamos psichiką veikiančios medžiagos buvo rastos T. Š. gyvenamojoje vietoje, tačiau apeliantas teigia, jog nežinojo apie jas.

Nuteistasis T. Š. apklaustas tris kartus ikiteisminio tyrimo metu ir vieną kartą nagrinėjant bylą teisme kaltės dėl disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis nepripažino. Nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jis niekada draudžiamų psichiką veikiančių medžiagų nevartojo ir nevartoja, tačiau dėl minėtų medžiagų atsiradimo jo gyvenamojoje vietoje aplinkybių nuoseklus nebuvo. T. Š. 2024 m. rugsėjo 2 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įtarime nurodytu laiku policijos pareigūnai darė jo namuose kratą ir rado permatomą maišelį su viduje esančiais šviesios spalvos milteliais, maišelį su viduje esančia augalinės kilmės medžiaga ir dvi pypkes su uždėta folija, kurioje buvo augalinės kilmės medžiaga. Šios augalinės kilmės medžiaga yra jo paties ir tai yra tabakas. Kažkada jam sušlapo cigaretės ir tam, kad jų neišmesti, jis tabaką išdžiovino ir sudėjo į maišelį, kurį ketino nuvežti sutuoktinės motinai. Pypkė yra jo, anksčiau rūkydavo tabaką. Dėl skydinėje rastų šviesiai baltos spalvos miltelių negali pasakyti, kas tai yra ir kieno, pats jų ten nedėjo. Galimai juos galėjo palikti statybininkai, kurie remontavo jo butą 2006–2009 metais (2 t., b. l. 77–80). Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir 2025 m. gegužės 21 d. papildomos apklausos metu (2 t., b. l. 81–84). Tačiau besibaigiant ikiteisminiam tyrimui papildomai apklaustas 2025 m. liepos 28 d. iškėlė naują versiją ir nurodė, kad psichotropines medžiagas galėjo palikti jo sutuoktinės motina L. V., kuri dažnai lankosi jų namuose, jam apie tai nežinant, arba tai jo sutuoktinės paliktos medžiagos (2 t., b. l. 92–95). Nagrinėjant bylą teisme T. Š. teigė, kad ir rastos narkotinės medžiagos – kanapės (antžeminės dalys) priklauso jo sutuoktinės motinai L. V.. Pakartojo, kad tai buvo grynas tabakas, nežino, kokiu būdu jame atsirado kanapių. Dėl pypkės su folija, kurioje buvo rasta narkotinių medžiagų – kanapių pėdsakų, paklausė žmonos, kas čia ir iš kur. Žmona pakalbėjo su savo motina ir ši prisipažino, kad ji kartais parūkydavo. Žmonos motina kartais prižiūri vaikus ir nakvoja pas juos. Jie finansiškai jai padeda. Kai žmonos motina blogai elgiasi, jie neperka jai cigarečių, tačiau ji lauke renka nuorūkas, dedasi į maišą ir niekam nežinant iš nuorūkų likusį tabaką suberia į tą maišą. Vėliau ji tabaką susuka ir rūko. Tabakas buvo sudėtas užspaudžiamame maišelyje. Kai kratos metu rado pypkę, tai žmonos motina prisipažino, kad ji iš pypkės parūkydavo. Kratos metu rastas tabakas yra jo, bet jis nežinojo, kad į tą tabaką žmonos motina beria savo tabaką, kurį išima iš lauke rastų nuorūkų. Taip galimai ir atsirado 0,019 g narkotinių medžiagų (2 t., b. l. 174–178). Šiame kontekste pažymėtina tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas T. Š. šlapimo tyrimas ir specialisto išvadoje konstatuota, kad jame rasta tetrahidrokanabinolio karboksirūgštis (1 t., b. l. 105). Tai parodo, kad asmuo vartojo kanapes arba jų produktus. Dėl šios aplinkybės T. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pateikė versiją, kad tuo metu dažnai lankėsi baruose, kuriuose yra rūkyklos, todėl galėjo ten prisikvėpuoti. Apibendrinant T. Š. ikiteisminio tyrimo ir teisme duotus parodymus, matyti, kad jis neneigia paties fakto, kad jo bute buvo rastos minėtos psichotropinės ir narkotinės medžiagos, tačiau neigia ką nors žinojęs apie jas. Pasak nuteistojo, psichotropines medžiagas elektros skydinėje galėjo palikti butą remontavę statybininkai arba jo sutuoktinės motina, kuri kartais atvyksta į butą prižiūrėti jų vaikų. Be to, į jo maišelyje laikomą tabaką narkotinės medžiagos – kanapės galėjo patekti taip pat jam apie tai nežinant, t. y. sutuoktinės motina rinko nuorūkas ir iš jų išimtą tabaką, kuriame galėjo būti ir kanapės, įbėrė į nuteistojo laikomą tabaką, kurį pati ir rūkė naudodama jo pypkę.

Vertinant T. Š. parodymus dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos atsižvelgtina į tai, kad, visų pirma, minėtos psichotropinės ir narkotinės medžiagos buvo rastos jo gyvenamojoje vietoje. Antra, iš jo šlapimo tyrimo rezultatų matyti, jog jis yra vartojęs kanapes. Trečia, neatidėliotina krata nuteistojo gyvenamojoje vietoje buvo atlikta, nes policijos pareigūnams pagal pranešimą dėl triukšmo atvykus į vidinį kiemą (duomenys neskelbtini), buvo nustatyta, kad ant stalo, prie kurio sėdėjo T. Š. ir kiti asmenys, rastas popieriaus lapas su augalinės kilmės medžiaga, galimai narkotine (1 t., b. l. 69, 70–71, 106–108).

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių pagrindu buvo paneigta T. Š. iškelta versija dėl jo gyvenamojoje vietoje rastų psichotropinių ir narkotinių medžiagų priklausomybės. Vienintelis asmuo, kuris iš dalies patvirtino nuteistojo versiją, yra jo sutuoktinės motina L. V., kuri teisme buvo apklausta liudytoja. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai šios liudytojus parodymus įvertino kaip prieštaringus ir jais nesivadovavo.

L. V. pirmosios instancijos teisme iš tikrųjų patvirtino, kad lauke pririnkdavo daug nuorūkų, iš kurių išimdavo tabaką ir suberdavo į maišelį. Ateidavo prižiūrėti T. Š. ir jo sutuoktinės (jos dukros) vaikų ir rūkydavo pas juos namuose. Žinojo, kur jie laiko pypkę. Dėl kitos bute rastos draudžiamos medžiagos (psichotropinės) parodė, kad, pradėjusi plėšyti lauke surinktas nuorūkas, pamatė, kad tarp jų yra maišelis. Medžiaga maišelyje nebuvo panaši į tabaką, ji buvo balta arba pilkšva. Įkišo tą maišelį į skaitliukus, kad vaikai nepamatytų. Kai grįžo žentas ir jos dukra, jai nebereikėjo prižiūrėti vaikų, ji išėjo ir visiškai pamiršo apie tą maišelį, norėjo pasiimti. Ji nežino, kur žentas laiko tabaką, nes jau seniai buvo pas juos, gal prieš kokius dvejus metus. Į pypkę tabaką kimšo iš nuorūkų (3 t., b. l. 6–8).

Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojos L. V. duoti parodymai iš tikrųjų stokoja elementarios logikos ir nuoseklumo. Pagrįstų abejonių kelia pati versija, kad ji laukė rinkdavo nuorūkas, iš kurių išimdavo tabaką, kurį vėliau rūkė. Ji minėjo, kad nuorūkos buvo su filtru. Taigi, dar daugiau abejonių kelia aplinkybė, kad nuorūkose galėjo būti kanapių, ypač turint omeny, jog jos (nuorūkos) buvo su filtru. Paprastai kanapių suktinės neturi filtrų, todėl tokių suktinių nuorūkos taip pat akivaizdžiai skiriasi nuo tradicinių cigarečių su filtrais nuorūkų. Minėta, kad, liudytojos L. V. teigimu, ji rinko nuorūkas tik su filtru. Be to, liudytoja, priklausomai nuo užduodamų jai klausimų, nuolat painiojosi savo parodymuose. Nesuprantama, kodėl liudytoja tarp nuorūkų rastą maišelį su balta ar pilkšva medžiaga slėpė, nors pati nurodė, kad neturėjo jokio supratimo, kas galėjo būti tame rastame maišelyje, o išėjusi norėjo jį pasiimti. Liudytoja iš pradžių paaiškino, kad nežino, kur T. Š. laiko tabaką, kad jo tabako niekad nenaudojo, o atsinešdavo savo tabaką (iš surinktų nuorūkų) ir tik jį naudojo, tačiau teisiamajame posėdyje nuteistajam pasakius, kad L. V. rūkė jo tabaką, liudytoja tai patvirtino ir jau nurodė, kad rūkė žento tabaką jam nežinant, kartais savo tabaką palikdavo prie jo pypkės. Taigi, liudytojos L. V., kuri, be kita ko, finansiškai priklauso nuo T. Š., parodymais nėra pagrindo vadovautis. Teisėjų kolegija dėl gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikto L. V. pasirašyto prašymo, kuriame ji bando įtikinti apeliacinės instancijos teismą, kad dėl jos neatsakingų veiksmų nuteistas nekaltas žmogus, plačiau nepasisako. Visų pirma, tokio pobūdžio rašytiniai paaiškinimai nelaikytini leistinu įrodymų šaltiniu. Jeigu asmuo žino bylai reikšmingas aplinkybes, jis apklausiamas posėdyje liudytoju. Šiuo atveju prašymas apklausti L. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo pateiktas. Priešingai, tiek gynėjas, tiek pati L. V. patvirtino, kad dėl jos sveikatos nebūtų tikslinga jos apklausa. Antra, minėtame prašyme nurodytos iš esmės tos pačios aplinkybės, kurias ši liudytoja nurodė apklausiama pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kratos metu rastos minėtos draudžiamos psichiką veikiančios medžiagos priklausė L. V.. Jos teigimu, ji nesilankė T. Š. namuose ir neprižiūrėjo vaikų jau apie dvejus metus, nes jai sunku vaikščioti. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtino ir pats nuteistasis duodamas parodymus. Teisėjų kolegijai yra akivaizdu, kad nuteistasis T. Š. sąmoningai klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą, kad jo gyvenamojoje vietoje rastas draudžiamas medžiagas, to pati nesuprasdama, atsinešė L. V.. Savo ruožtu liudytoja, kuri nuteistajam yra uošvienė, bandė priderinti savo parodymus prie šio parodymų. Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad T. Š. ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, kad jo bute rastas medžiagas galėjo atsinešti L. V.. Sutiktina su apeliantu, kad jos apklausa galėjo ir turėjo įvykti dar ikiteisminio tyrimo metu. Kita vertus, L. V. buvo apklausta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nebuvo tiriama T. Š. iškelta versija ir tokiu būdu pažeista jo teisė į gynybą. Kita apelianto nurodyta aplinkybė, t. y. kokiu procesiniu statusu turėjo būti apklausta L. V. (liudytoja ar įtariamąja), sprendžiant būtent dėl T. Š. baudžiamosios atsakomybės, teisinės reikšmės neturi.

Teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių, kad kratos metu rastos psichotropinės ir narkotinės medžiagos priklauso ne kam kitam, o būtent nuteistajam. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo iškeltą versiją, kad jis nevartoja draudžiamų psichiką veikiančių medžiagų, paneigia jau minėta specialisto išvada. Nors apeliaciniame skunde ši specialisto išvada yra ginčijama, nurodant, kad tetrahidrokanabinolio karboksirūgštis nuteistojo šlapime galėjo atsirasti jam lankantis baruose ir ilgą laiką praleidžiant barų rūkyklose, kur kiti asmenys galimai rūkė kanapes, t. y. pasyvaus rūkymo metu, tačiau šie teiginiai yra vertinami kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas tikrino šią versiją ir apklausė VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksilogijos reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus Klinikinės toksikologijos gydytoją L. Ž.. Ši liudytoja parodė, kad nors atsiųstoje medžiagoje nebuvo informacijos apie tai, koks tetrahidrokanabilio rūgšties kiekis buvo nustatytas šlapime, tačiau teismo medicinos laboratorija rašo žodį „rasta“ tik tada, kai yra nustatoma daugiau nei 15 nanogramų mililitre tetrahidrokanabinolio rūgšties šlapime, tokiu atveju yra rašoma išvada, kad buvo „rasta“. Tokia koncentracija susidaryti pasyvaus rūkymo būdu gali, bet labai ekstremaliomis, praktiškai eksperimentinėmis sąlygomis, sėdint labai mažoje patalpoje su ypatingai daug rūkančių aplinkui asmenų, per pakankamai ilgą laiko tarpą, o dūmų kiekis turi būti toks, kad nesimatys šalia esančio žmogaus, grauš akis, gerklę. Rūkomuosiuose tokios koncentracijos nesusidaro, nes būna ventiliacijos sistema. Pasyviai rūkant, aptinkami žymiai mažesni kiekiai. Riba, nuo kurios teismo medicinos ekspertai rašo „rasta“, yra pakankamai didelė, kuri jau rodo apsvaigimą. Rūkomajame toks kiekis dūmų negali atsirasti, nepriklausomai nuo to, kiek jis ten sėdėjo. Jei kalbama apie koncentraciją organizme, tai yra du rodikliai – ekspozicija, kiek laiko žmogus kvėpavo dūmais, ir koncentracija, kurioje jis buvo. Rūkomajame tokia koncentracija negali susidaryti, kad būtų galima prisikvėpuoti iki tokio kiekio. Tai turėtų būti izoliuota, absoliučiai uždara patalpa tam, kad tokios koncentracijos susidarytų. Jei tai yra nors kažkiek ventiliuojama patalpa, tada laiko faktorius nėra reikšmingas, nes tokiu atveju negali susidaryti tokia koncentracija ore, iš kurios būtų galima prikvėpuoti iki 15 nanogramų mililitre, kad atsirastų tetrahidrokanabinolio rūgšties šlapime (3 t., b. l. 4–5). Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tetrahidrokanabinolio karboksirūgštis nuteistojo šlapime nagrinėjamu atveju negalėjo atsirasti dėl pasyvaus rūkymo, nes patalpa turi būti itin maža ir visiškai nevėdinama, turi būti rūkoma gan intensyviai ir turi būti rūkomos vien tik kanapės, kad būtų nustatytas šios medžiagos kiekis asmens šlapime. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto išvada, kadangi akivaizdu, kad tyrimą atliko asmuo, turintis reikiamą išsilavinimą ir kvalifikaciją tokio pobūdžio tyrimams atlikti, juolab, nėra taip pat pagrindo abejoti teisiamajame posėdyje apklaustos specialistės (ekspertės) kompetentingumu. Be to, nuteistojo parodymus, kad jis narkotinių medžiagų nevartojo ir jos priklauso ne jam, iš dalies paneigė ir pareigūnas G. M., kuris vyko kartu su nuteistuoju į gydymo įstaigą atlikti nuteistajam šlapimo tyrimo. Apklaustas kaip liudytojas G. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad nuteistasis tyrimo atlikti nenorėjo, bandė jo išvengti, t. y. iš tualeto pasėmė vandens į indelį, kuris skirtas šlapimui. Jis (G. M.) pamatęs, kad nuteistasis pasėmė vandens, liepė tyrimą pakartoti (2 t., b. l. 173–174). Pažymėtina, kad toks elgesys labiau būdingas asmeniui, kuris iš tikrųjų yra pavartojęs draudžiamų psichiką veikiančių medžiagų, tačiau nėra suinteresuotas, jog šis faktas būtų nustatytas. Taigi, šios aplinkybės tik patvirtina, kad nuteistasis žinojo ir suvokė, kad atlikęs šlapimo tyrimą, bus nustatyta, kad jis vartojo minėtas narkotines medžiagas. O vėliau po atlikto tyrimo, kaip minėta, buvo atlikta krata T. Š. gyvenamojoje vietoje, kurios metu buvo rastos kaltinime nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad T. Š. šlapime nebuvo aptikta kitos jo bute rastos medžiagos, t. y. 3-CMC, pėdsakų, nors būtų aptiktos, jeigu būtų ją vartojęs. Tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Kaip matyti iš siuntimo į medicininę apžiūrą, atliekant objektų tyrimą pavesta nustatyti tiriamoje medžiagoje psichiką veikiančias medžiagas: 1) opiatus; 2) amfetaminus; 3) kanabinoidus; 4) benzodiazepinus; 5) kokainą. Pažymėtina, kad šis standartinis 5-ių grupių šlapimo testas nėra skirtas specifiniam 3-CMC (3-chlormetkatinono) nustatymui, todėl aplinkybė, kad ši medžiaga nebuvo rasta T. Š. organizme nei patvirtina, nei paneigia, kad jis ją vartojo.

Įvertinusi aptartų įrodymų visumą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kratos metu abi draudžiamos psichiką veikiančios medžiagos (0,126 g psichotropinės medžiagos – 3-chlormetkatinono ir 0,019 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių)) priklausė nuteistajam T. Š. ir jis tiesiogine tyčia jas įgijo bei laikė be tikslo platinti. Nuteistojo T. Š. veiksmuose nustatyti visi BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymiai, todėl jį išteisinti ar grąžinti bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų parenkant nuteistajam bausmės rūšį ir nustatant jos dydį. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t. y. į tai, kad nuteistasis T. Š. tiesiogine tyčia padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis (BK 12 straipsnis, 259 straipsnio 2 dalis), į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (nuteistasis yra darbingo amžiaus, anksčiau neteistas, dirba, augina tris mažamečius vaikus, baustas administracine tvarka (už stovėjimą neleistinoje vietoje), paskirta bauda sumokėta, duomenų apie nuteistojo psichiatrinį ir priklausomybės ligų gydymą byloje nėra), į nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, paskyrė nuteistajam T. Š. vieną iš BK 259 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytų švelniausių bausmės rūšių – baudą, jos dydį nustatant artimą šios bausmės minimumui, skiriamam už baudžiamojo nusižengimo padarymą (BK 47 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam T. Š. paskirta bausmė yra teisinga, proporcinga, ji atitinka ne tik jo padarytos nusikalstamos veikos, tačiau ir jo asmenybės pavojingumą. Apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai dėl paskirtos bausmės, todėl teisėjų kolegija dėl to išsamiau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.