Kauno apygardos teismo nutartis

2015-03-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-198-530/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-09
Bylos Nr.
1A-198-530/2015
Teisminio proceso Nr.
1-65-1-01515-2013-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Danutė Giačaitė (pirm.), Viktoras Preikšas, Kęstutis Dargužis
Kaltinamasis
R. L.
Advokatai
Vita Neverauskaitė

Teisėjas Bronislovas Liatukas Baudžiamoji byla Nr. 1A-198-530/2015;

Pranešėja Danutė Giačaitė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01515-2013-1;

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.; 2.4.2.; 2.4.6.; 2.4.7; 1.2.5.4.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 9 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei – Puidienei, Tomui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Ritai Poškienei, išteisintosios R. L. gynėjai advokatei Vitai Neverauskaitei, viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ritos Poškienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo

R. L. išteisinta dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalies padarymo, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK)145 straipsnio 1 dalį, t.y. kad ji 2013 m. spalio 13 d., apie 21.40 val., (neskelbtina), plūdo necenzūriniais žodžiais savo sutuoktinį T. L., daužydama jo kambario duris, grasino nukentėjusįjį T. L. „sudubasinti, išrūkyti“, sakė, kad jis „gyvas nevaikščios“, kirviu sukapojo automobilį M. B. (neskelbtina), kuriuo naudojasi T. L., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Šalies argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė Rita Poškienė apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2014-11-03 Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo prašo pripažinti R. L. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 145 str. 1 d. ir skirti jai 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį, motyvavo tuo, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamoji realiai grasino nukentėjusiam jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą ir, kad buvo realus pagrindas jam bijoti tokio grasinimo įgyvendinimo, kadangi nukentėjusysis nevertino ar realiai kaltinamoji gali įvykdyti grasinimus. Teismo nuomone, liudytojo M. K. parodymai, kad R. L. grasinimai, išsakyti vyro atžvilgiu, buvo gana realūs, nes R. L. buvo neprognozuojama, įniršusi, agresyvi, tačiau nukentėjusysis grasinimo realumo nevertino, o liudytojo nuomonę galima vertinti tik kaip subjektyvią, nes jis kaltinamosios nepažįsta ir nežino, kokio pobūdžio yra jos santykiai su nukentėjusiuoju. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Teismo nuomone, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusiam buvo grasinama kokiu nors žmogui žaloti pritaikytu ar panašaus pobūdžio įrankiu. Teismo nuomone, kaltinamoji agresiją išliejo kirviu sudaužydama automobilio stiklą, tačiau juo nukentėjusiam negrasino. Liudytojai parodė, kad nors kaltinamoji buvo agresyviai nusiteikusi nukentėjusiojo atžvilgiu, grasino jam, tačiau jokių veiksmų jo akivaizdoje nesiėmė. Teismas kaltinamosios veiksmus įvertino kaip spontanišką agresiją dėl vykstančio ištuokos proceso, sutuoktinio elgesio ir gyvenimo būdo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, kad buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas ir priėmė R. L. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Prokurorės nuomone, R. L. išteisinta nepagrįstai, todėl Kauno apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstantis R. L. kalta pagal LR BK 145str. 1 d. R. L. kaltė grindžiama dalinai jos pačios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nukentėjusiojo T. L. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, liudytojų K. L. ir G. L. ( išteisintosios ir nukentėjusiojo vaikų) parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, liudytojų M. K. ir A. Č. parodymais duotais teisme. Visi šie duomenys neginčytinai patvirtina, kad R. L. grasino susidoroti su T. L. ir šie grasinimai buvo realūs., t. y. išreiškusi grasinimus susidoroti su T. L., kaltinamoji bandė patekti į vyro kambarį daužydama šarvuotas duris, panaudojo fizinį smurtą sūnaus K. L. atžvilgiu, kirviu sukapojo automobilį, kuriuo naudojosi T. L. ir net atvykus policijos pareigūnams toliau grasino savo sutuoktiniui, bandė jam suduoti ir elgėsi agresyviai. Nors T. L. tuo metu nevertino kiek realūs žmonos grasinimai, tačiau tikėjo jų realumu, nes prieš tai ji yra deginusi pinigus, naudojusi fizinį smurtą artimųjų atžvilgiu, jos atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl pasikėsinimo jį nužudyti, jos elgesys yra neprognozuojamas. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį R. L. atžvilgiu, klaidingai nurodė, kad R. L. nukentėjusiojo atžvilgiu jokio smurto nenaudojo ir jos grasinimai nebuvo realūs, todėl nebuvo pagrindo manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, teigiama, kad teismo išvados tiek dėl kaltinamojo kaltės, tiek dėl jo išteisinimo turi būti pagrįstos ne atskirų įrodymų, o įrodymų viseto analize. Teismas, pažeisdamas LR BPK 20 str. reikalavimus ( įrodymus vertinti visus kartu, o ne atsietai vieną nuo kito) nepagrįstai rėmėsi tik kaltinamosios R. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o neįvertino liudytojų K. L., G. L., M. K., A. C., nukentėjusiojo T. L. parodymų, kaip ir aplinkybės, kad pati R. L. neatsimena visų įvykio aplinkybių. R. L. neatsimena kokiais žodžiais plūdo sutuoktinį. Todėl nesuprantama, kodėl teismas tikėjo tik daliniais kaltinamosios teiginiais ir nepagrįstai atmetė įrodymus, kurių visetas leidžia daryti priešingą išvadą, kad R. L. įvykdė nusikalstamą veiką numatytą LR BK 145 str. 1 d., t. y. grasino nukentėjusiam T. L. susidorojimu ir šie grasinimai buvo realūs.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą R. L. gynėja advokatė V. Neverauskaitė prašo apeliacinį skundą atmesti. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą išteisinamąjį nuosprendį, pilnai ir visapusiškai ištyręs visumą byloje esančių įrodymų. Teismas įvertino įrodymų visumą, o ne kiekvieną įrodymą atskirai. Šioje byloje pats nukentėjęs T. L. teismo posėdžio metu duotuose parodymuose pavirtino, kad nejautė baimės, nevertino grasinimo kaip realaus. Nukentėjusiojo teisme duotus parodymus byloje patvirtina ir kitos nustatytos faktinės aplinkybės, t.y. tai, kad T. L. nebėgo, neieškojo pagalbos, o atvažiavus policijai išliko ramus, pareigūnai nepastebėjo jokios baimės. Tą patvirtina ir liudytojų M. K. ir A. Č. parodymai, kurie parodė, kad apžiūrėję patalpas matė, kad jokių požymių, kad grasinimas galėjo būti įvykdytas nebuvo. Tai, kad išteisintoji buvo su kirviu, jokiu būdu nepatvirtina kaltinamajame akte išdėstytos objektyvių įvykio aplinkybių interpretacijos. Tai tik patvirtina išteisintosios duotus parodymus, kad ji norėjo sugadinti sutuoktinio automobilį. Įvertinus ištirtus įrodymus matyti, kad kaltinamajame akte padaryta išvada, kad kaltinamosios grasinimas buvo realus, nepagrįsta jokiais nei objektyviais ir patikimais įrodymais, nei subjektyviais (nukentėjusiojo parodymais) duomenimis.

Nukentėjusysis asmuo T. L. prašė apeliacinė skundą atmesti. Atsikirtimuose nurodė, kad su prokurorės skundu nesutinka. Sutuoktinei pateikti kaltinimais buvo pačiame skyrybų proceso įkarštyje, santykiai buvo labai įtempti, todėl tuo laikotarpiu abu elgėsi ir vertino kito elgesį nepakankamai adekvačiai. Teismo posėdžio metu T. L. pateikė pakankamai aiškius paaiškinimus dėl įvykio, pasakė, kad R. L. elgesio nevertino. Skirtingai nei teigia prokurorė, tai reiškia, kad nevertino jo kaip pakankamai grėsmingo. Yra tikras, kad to, kas atsitiko nėra jokio pagrindo vertinti kaip nusikaltimo, numatyto LR BK 145 str. 1 d. Įvykis gali būti vertinamas kaip besiskiriančių asmenų konfliktas, kurį, kaip dabar vertina, galėjo išspręsti savarankiškai. Šiuo metu santuoką yra nutraukę ir siekia išsaugoti draugiškus ir pagarbius santykius.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o R. L. gynėja advokatė V.Neverauskaitė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus pirmosios instancijos teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, t.y. R. L. pagal LR BK 145 str. 1 d. išteisino, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. L. buvo kaltinama tuo, kad 2013-10-13, apie 21.40 val., (neskelbtina), keikė necenzūriniais žodžiais savo sutuoktinį T. L., daužydama jo kambario duris, grasino nukentėjusįjį T. L. „sudubasinti, išrūkyti“, sakė, kad jis „gyvas nevaikščios“, kirviu sukapojo automobilį (neskelbtina),, kuriuo naudojasi T. L., todėl buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

LR BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.).Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori.

Iš esmės apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka su žemesnės instancijos teismo įrodymų vertinimu, nurodydama, kad teismo išvados tiek dėl kaltinamosios kaltės, tiek dėl jos išteisinimo turi būti pagrįstos ne atskirų įrodymų, o įrodymų viseto analize. Tuo tarpu, prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik kaltinamosios R. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad R. L. prisipažino kalta tik dėl automobilio apgadinimo, tačiau jokių grasinimų sutuoktiniui T. L. neišsakė. Iš nukentėjusiojo T. L. ir išteisintosios R. L. parodymų matyti, jog jų nesutarimams tiesioginę įtaką darė vykstantis skyrybų procesas. Tarp jų santykiai konfliktiniai buvo daugybę metų. T. L. teisme patvirtino, kad jis išsakytų sutuoktinės žodžių, tai yra grasinimų realumo tuo metu niekaip nevertino.

Nukentėjusysis T. L., 2014-08-13 teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio metu jau buvo prasidėjęs santuokos nutraukimo procesas, santykiai buvo įtempti. R. L. jam priekaištaudavo, kad jis sugadino bendrą gyvenimą. Tą vakarą, kai jis užsidarė kambaryje, R. L. pasakė jam: „gyvas nevaikščiosi“, „išrūkysiu“. Tuo metu liudytojas galvojo, kad tai yra grasinimai ir nevertino, ar realiai ji gali įvykdyti tuos žodžius. Taip yra kalbėjusi ir anksčiau. Po šitos situacijos sūnus pasiuntė jam žinutę, kad R. L. žada sudaužyti automobilį (T.2, b.l. 177).

Teismo posėdžio metu R. L. grasinimus T. L. patvirtino liudytojas A. Č., kuris parodė, kad moteris grasino vyrui susidorojimu (T.2, b.l. 178). Liudytojas M. K. teismo posėdžio metu patvirtino , kad moteris buvo nusiteikusi agresyviai sutuoktinio atžvilgiu naudojo įvairius necenzūrinius žodžius, sakė jam , „jei pasiliksi, aš vis tiek tave sudubasinsiu“. Moteris buvo įniršusi, ją bandė nuraminti, bet ji policijos pareigūnų neklausė. Savo sutuoktinio atžvilgiu sakė necenzūrinius žodžius, bandė pareigūnui suduoti kumščiais, bet nepataikė (T.2, b.l. 178; T.1, b.l. 85).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja G. L. parodė, jog negirdėjo, kad mama R. L. tą vakarą kam nors grasintų. Ji parodė, jog visą tą vakarą girdėjo kaip mama R. L. bandė įeiti į tėčio kambarį palėpę ir daužė tas duris kumščiu, to nematė, tik girdėjo. Ką tuo metu šaukė, sakė R. L., liudytoja negirdėjo ir nežino (T.1, b.l. 78). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas K. L. taip pat parodė, kad mama R. L. tėčiui T. L. kaip nors grasintų negirdėjo. R. L. grasino, kad sudaužys tėčio T. L. mersedesą (T.1, b.l.80). Duoti parodymus teisme abu sutuoktinių vaikai atsisakė( b.l. 3-4, t.3).

Pagal teismų suformuotą praktiką bylose kai ginčas kyla tarp sutuoktinių, kurių santykiai pašliję, ruošiamasi ištuokai arba ji jau vyksta, kai tokia pora augina bendrą vaiką, jų santykiai įtempti, priešiški vienas kito atžvilgiu, teismas privalo labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Kasacinės nutartys Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu ši suformuota praktika aktuali ir šiai bylai. Todėl apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, įvertinęs kaltinamosios R. L. ir nukentėjusiojo T. L. tarpusavio santykius, daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad kaltinamosios pasisakymai, jei juos galima laikyti grasinimais, negali būti pripažinti tokiais, nes nebuvo itin gąsdinantys, juo labiau realūs – ji nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo jokio smurto, žalojančiu įrankiu ar ginklu negrasino, gadinant bendrai užgyventą turtą- automobilį, jame sutuoktinio nebuvo. Liudytojai M. K. ir A. Č. buvo asmenys, kurie tiesiogiai konflikte nedalyvavo, atvykus kaip pareigūnams į įvykį, pastebėjo kad T. L. atrodė ramus, bandė užgesinti konfliktą (T.2, b.l. 178). Pats nukentėjusysis atsikirtimuose nurodė, jog skirtingai nei teigia prokurorė, R. L. elgesio nevertino kaip pakankamai grėsmingo, įvykis buvo pačiame skyrybų proceso įkarštyje, santykiai buvo labai įtempti, todėl tuo laikotarpiu abu elgėsi ir vertino kito elgesį nepakankamai adekvačiai (T.3, b.l. 30). Prokurorės argumentas, kad liudytojas M. K. išsakė nuomonę dėl grasinimo realumo, nėra svarbus veiką kvalifikuojant pagal LR BK 145 str., nes svarbu yra tai, kaip grasinimo realumą suvokia pats nukentėjusysis. Nusikaltimo numatyto BK 145straispnyje objektas nukentėjusiojo psichinė ir fizinė sveikata. Šiais nusikaltimais psichiškai traumuojamas nukentėjusysis, tačiau T. L. parodymais jis išsakytų grasinimų jam, niekaip nevertino, atvykę į įvykį policijos pareigūnai vertino kaip ramų, bandantį užgesinti konfliktą, tai rodo, jog jis nebuvo psichiškai traumuotas ar išsigandęs galimų pasekmių. Liudytojai K. L. ir G. L. mamos R. L. grasinimo fakto tėvui T. L. nepatvirtino teisme, atsisakydami duoti parodymus. Byloje nustatyta, jog tarp kaltinamosios ir nukentėjusiojo santykiai buvo įtempti, todėl tokioje konfliktinėje situacijoje asmenys gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Teismo nuomone, kaltinamosios veiksmus galima vertinti kaip spontanišką agresiją dėl vykstančio ištuokos proceso, sutuoktinio elgesio ir gyvenimo būdo. Be to, byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog R. L. turėjo psichologinių problemų, t.y. lankėsi VšĮ Kauno Kalniečių poliklinikos psichikos sveikatos centre ir jai buvo diagnozuotas pasikartojantis depresinis sutrikimas, gydyta VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Marių ligoninėje. Liudytojams A. Č. ir M. K. įvykio vakarą kaltinamoji taip pat pasakė, kad vartoja vaistus nuo depresijos (T.2, b.l. 178), todėl jautrus susiklosčiusių aplinkybių vertinimas ir neadekvati reakcija į jas, negali būti vertinama kaip tyčinis siekimas įbauginti nukentėjusįjį, priversti jį manyti, kad grasinimas galėtų būti įvykdytas. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina, kad R. L. veikė tiesiogine tyčia, todėl jos veiksmams kriminalizuoti nepakanka duomenų ir ji pagrįstai pirmos instancijos teismo, išteisinta nesant veikoje nusikaltimo numatyto LR BK 145straipsnio 1 dalyje požymių.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su prokurorės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi kaltinamosios R. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir nevertino jų visumos, bei padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl asmens nekaltumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nurodė esminius momentus, tai yra grasinimų realumo nebuvimą, analizavo nukentėjusiojo parodymus ir akcentavo nukentėjusiojo poziciją dėl išsakytų jam žodžių. Teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kaltinamoji R. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, todėl pagrįstai ją išteisino pagal LR BK 145 str. 1 d.. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių naikinti 2014-11-03 Kauno apylinkės teismo išteisinamą nuosprendį, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo – apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ritos Poškienės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Kolegijos pirmininkė Danutė GiačaitėTeisėjai Kęstutis DargužisViktoras Preikšas